2026-03-04 Nr. AB-4832-3-61-3-05979-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1659-662/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05979-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. B. (H. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 25S222204 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 1990 m. (duomenys neskelbtini) mėn. atvyko į Lietuvą studijuoti (duomenys neskelbtini) medicinos akademijoje, ją baigė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) susituokė su I. B. (buvusi – (duomenys neskelbtini)), gimusia (duomenys neskelbtini), gyveno ir dirbo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) susilaukė vaikų K. B., M. B. ir P. B., su šeima gyveno būste, esančiame (duomenys neskelbtini), 2020 m. persikėlė į erdvesnį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir gyvena su savo sutuoktine. Pareiškėjas pažymėjo, kad vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, du iš jų gyvena Lietuvoje, vienas deklaravęs išvykimą į Kuveitą, be to, sūnui K. B., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimė dukra E. B. – pareiškėjo anūkė.

3. Pareiškėjas nurodė, kad, siekdamas išlaikyti savo šeimą, neturėdamas pakankamų galimybių dirbti ir užsidirbti Lietuvoje, nuo 2004 m. vyksta dirbti į Libaną, tačiau jame negyvena. Pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvą iki 2004 m. sausio 2 d. gyveno Lietuvoje, turėdamas studijų ir darbo leidimus, nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2023 m. liepos 12 d. jam buvo išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau Migracijos departamento 2023 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 23S94265 jam buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Pasak pareiškėjo, jis į Libaną vyko darbo reikalais, tuo metu negalėjo grįžti į Lietuvą dėl Covid-19 pandemijos bei sprogimo Beirute, Libane, po kurio buvo įšaldyti žmonių pinigai bankuose, apribota galimybė išvykti iš šalies. Pareiškėjas 2023 m. liepos 31 d. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, kuris galiojo iki 2025 m. liepos 31 d. Pareiškėjas pateikė prašymą pratęsti leidimo laikinai gyventi galiojimą Migracijos departamentui, tačiau Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, t. y. pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, nuolat Lietuvoje negyveno (laikotarpyje nuo 2023 m. iki 2025 m. praleido Lietuvoje tik 29 dienas), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų bei sudaro rimtą pagrindą manyti, kad pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, tokiu būdu pareiškėjo siekis gauti naują leidimą laikinai gyventi neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu tikslo – leisti pareiškėjui ir toliau gyventi Lietuvoje kartu su savo sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

4. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Migracijos departamento teiginiais, akcentavo, jog Libane tik dirba, bet negyvena, nes gyvena kartu su sutuoktine adresu: (duomenys neskelbtini), o tai neatitinka Įstatymo 50 straipsnio nuostatų, pagal kurias leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, nes šiuo atveju pareiškėjas Libane tik dirba, o savo gyvenamosios vietos adresus – (duomenys neskelbtini), Lietuvoje ir (duomenys neskelbtini), Libane, nurodė dėl to, jog ne taip suprato Migracijos departamento klausimą dėl gyvenamosios vietos, t. y. nurodė savo laikino apsistojimo Libane vietą mirusių tėvų namuose.

5. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo teiginiais, kad jis Lietuvos Respublikoje niekada nėra dirbęs ir šiuo metu nedirba, nes pareiškėjas yra baigęs studijas (duomenys neskelbtini), dirbo Lietuvoje, o pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenis nuo 1994 m. turi darbo stažą ir iki 2025 m. spalio 1 d. yra įgijęs (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) m.) trukmės pensijų socialinio draudimo stažą pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymą.

6. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal pridėtą paso kopiją matyti, kad jis per 3,5 metų laikotarpį į kitas Šengeno zonos šalis skrido tik du kartus, t. y. į Prancūziją ir Ispaniją ir šešis kartus vyko į Lietuvą. Pasak pareiškėjo, leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduodamas ir tęsiamas daugiau nei 10 metų, be to, akcentavo, jog, kai neturi išvykti dirbti, jis gyvena su šeima Lietuvoje, kurioje didelę laiko dalį praleidžia jo sutuoktinė, kurioje gyvena ir jos mama bei kiti artimieji.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad yra vienintelis (be pilnamečių vaikų) šeimoje dirbantis ir ją išlaikantis asmuo, todėl nėra išnykusios aplinkybės, sudariusios sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip Lietuvos Respublikos pilietės sutuoktiniui ir tai nėra konstatuota Sprendime, be to, jis ir toliau yra Lietuvos pilietės I. B. sutuoktinis. Vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pareiškėjas teigė, kad turi teisę, jog būtų pratęstas jo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės – pareiškėjas siekia pasikeisti leidimą laikinai gyventi, nes ketina ir toliau gyventi Lietuvoje su sutuoktine, Lietuvos piliete, deklaravusia gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje negyveno, laikotarpyje nuo 2023 m. iki 2025 m. Lietuvoje praleido tik 29 dienas, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sudaro rimtą pagrindą manyti, jog pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, o tokiu būdu pareiškėjo siekis gauti naują leidimą laikinai gyventi neatitinka Įstatyme nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu tikslo – leisti pareiškėjui ir toliau gyventi Lietuvoje kartu su sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Atsakovas nurodė, kad įvertino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenis, pareiškėjo paaiškinimą, kuriame jis nurodė gyvenantis ir dirbantis Libane, tačiau reguliariai atvyksta į Lietuvą aplankyti čia gyvenančios šeimos – sutuoktinės ir trijų pilnamečių vaikų, taip pat tai, jog laikotarpyje nuo 2023 m. liepos 31 d. iki 2025 m. liepos 31 d. pareiškėjas daugiausia laiko praleido Libane, kuriame užsiėmė profesine veikla ir prižiūrėjo tėvų namus, o nuolatinę gyvenamąją vietą nurodė Lietuvą.

10. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su Covid-19 pandemija, buvo įvertintos Migracijos departamento 2023 m. birželio 21 d. sprendime Nr. 23S94265, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, todėl jos nėra aktualios. Be to, kadangi pareiškėjas daugiau nei 20 metų (nuo 2004 m.) dirba Libane, į Lietuvą grįžta trumpam, todėl, atsakovo nuomone, jo gyvenamoji vieta Libane laikytina nuolatine pareiškėjo gyvenamąja vieta.

11. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog būtų įgijęs (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) m.) trukmės pensijų socialinio draudimo stažą aktualiu Sprendimui priimti laikotarpiu, todėl Sprendime vadovautasi VSDFV informacinės sistemos duomenimis, kuriuose nėra duomenų apie pareiškėjo draudėjus. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodytas (duomenys neskelbtini) m. laikotarpis yra pakankamai trumpas, o pareiškėjas turi stažą, kaip pats nurodo, nuo 1994 m., tikėtina, jog šie duomenys nebuvo skaitmenizuoti, todėl Migracijos departamentas jų negali matyti. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo nurodyti duomenys, jog jis nuo 1994 m. dirbo ir įgijo (duomenys neskelbtini) m. stažą yra maždaug 30 m. senumo, todėl nėra reikšmingi priimant Sprendimą.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui nuo 2004 m., kai jis pradėjo dirbti Libane, nuolat buvo išduodami leidimai gyventi, todėl pareiškėjas maždaug 21 m. nuolat dirba ir gyvena ne Lietuvoje. Atsakovas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje deklaravo gyvenamąją vietą, neįrodo kad jis faktiškai nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo argumentas, kad pagal 2022 m. kovo 30 d. išduoto paso duomenis jis per tris su puse metų tik du kartus skrido į kitas Šengeno zonos šalis (Prancūziją ir Ispaniją), o į Lietuvą ir iš jos vyko šešis kartus, nepaneigia aplinkybės, kad jis laikotarpyje nuo 2023 m. iki 2025 m. Lietuvos Respublikoje praleido 29 dienas, todėl negali būti laikomas gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Taip pat atsakovas akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, nepaneigia jo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas ir toliau ketina nemažai laiko praleisti Libane, o į Lietuvą atvykti tik aplankyti sutuoktinės bei savo pilnamečių vaikų. Todėl Migracijos departamentas tvirtino, kad pagrįstai įvertinta, jog pareiškėjo tikslas neatitinka jo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi deklaruojamo tikslo – pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą sudaro pagrindą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.

13. Atsakovas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas asmeniui, jei jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas, be to, akcentavo, jog Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti pagrindai yra imperatyvūs ir juos nustatęs Migracijos departamentas neturi diskrecijos priimti kitokį sprendimą, t. y. išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjo argumentai nesuteikia pagrindo vertinti aplinkybių kitaip, nei jos buvo įvertintos priimant Sprendimą.

14. Teismo posėdyje atsakovo atstovė pažymėjo, kad tikrovės neatitinkančiais duomenimis laiko aplinkybę, jog pareiškėjas negyveno su šeima, t. y. leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu su šeima praleido tik 29 dienas, todėl pareiškėjo pateikti duomenys, kad jam reikalingas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas Lietuvoje gyventi neketina – jis labai daug metų dirba Libane, dėl ko pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka jo deklaruojamo tikslo gyventi Lietuvoje.

II. 15. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo jį pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje išnagrinėti iš naujo, taip pat priteisė pareiškėjui 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir grąžino jam 7,50 Eur žyminio mokesčio.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Libano pilietis, kuriam 2023 m. liepos 23 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2025 m. liepos 31 d. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateiktame 2025 m. liepos 28 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2507-LLGK-4370 (toliau – ir Prašymas) nurodė gyvenamosios vietos adresą valstybėje iš kurios atvyksta ((duomenys neskelbtini), Libanas), pažymėjo, kad šiuo metu jo gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), nurodė savo faktines gyvenamąsias vietas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu ((duomenys neskelbtini), Lietuva, (duomenys neskelbtini), Libanas), be to, pažymėjo savo dabartinę (-es) ir buvusią (-ias) paskutinę (-es) darbovietę (-es) (t. y. nuo 2023 m. gegužės 1 d.

„(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2016 m. balandžio 1 d. – „(duomenys neskelbtini)“). Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) 2025 m. rugpjūčio 7 d. paprašė pareiškėjo iki 2025 m. rugpjūčio 15 d. pateikti išsamų paaiškinimą apie jo ir sutuoktinės gyvenamąsias vietas Lietuvoje ir kitose šalyse, nurodyti buvimo / nebuvimo Lietuvoje laikotarpius nuo 2023 m. liepos 31 d. iki 2025 m. liepos 31 d. (kada ir per kokią sieną pareiškėjas išvyko iš Lietuvos ir parvyko į Lietuvą, kokiose šalyse, kokį laikotarpį ir kokiu tikslu buvo), kokią šalį pareiškėjas laiko nuolatine gyvenamąja vieta ir pranešė pareiškėjui, kad jis nėra draustas sveikatos draudimu, garantuojančiu būtinosios medicinos pagalbos išlaidų ir išlaidų, galinčių atsirasti dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę dėl sveikatos priežasčių (transportavimo, įskaitant asmens sveikatos priežiūros specialisto (specialistų) palydą), apmokėjimą, kurios galiotų visą pareiškėjo buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, bei paprašė pareiškėjo pateikti sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą.

Pareiškėjas per MIGRIS sistemą 2025 m. rugpjūčio 13 d. (toliau – ir Paaiškinimas) paaiškino, kad gyvena ir dirba Libane, jo sutuoktinė ir trys vaikai (1 – (duomenys neskelbtini), 2 – (duomenys neskelbtini), 3 – (duomenys neskelbtini)) gyvena Lietuvoje, todėl pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi šeimos ryšių palaikymo pagrindu, pažymėjo, jog reguliariai atvyksta į Lietuvą šeimos vizitams ir kartu su sutuoktine rūpinasi bendru šeimos gyvenimu, laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 31 d. iki 2025 m. liepos 31 d. buvo Lietuvoje ir užsienyje, daugiausia laiko praleido Libane dėl profesinės veiklos, taip pat nurodė, kad prižiūrėjo tėvų namus, į Lietuvą atvyksta dėl šeimos, nuolatine gyvenamąja vieta laiko Lietuvą, tačiau dėl darbo dalį laiko praleidžia Libane, o Lietuvoje jo ir sutuoktinės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad turi galiojantį sveikatos draudimą, nes nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo daugiau nei 2 metus mokantis privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas, šiuo metu yra permokėjęs 77,55 Eur ir sumokėjęs už ateinantį laikotarpį (paskutinė įmoka – 2025 m. liepos 10 d.), akcentavo, jog turi ir privatų draudimą ((duomenys neskelbtini)), galiojantį nuo 2025 m. rugpjūčio 8 d. iki 2026 m. rugpjūčio 7 d., kuris apima medicinos, evakuacijos ir repatriacijos išlaidas visą buvimo Lietuvoje laikotarpį, pridėjo PSD įmokų išrašus iš VSDFV (įskaitant permokos patvirtinimą), privataus draudimo poilsio kopiją ir pareiškėjo paso puslapius su atvykimo ir išvykimo antspaudais.

Tačiau Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Sprendimu nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

17. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad lyginant Sprendime nurodytas faktines aplinkybes su pareiškėjo Prašyme ir Paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, jos sutampa – pareiškėjas, gyvenantis ir dirbantis Libane, siekė gauti leidimą laikinai gyventi, norėdamas atvykti aplankyti Lietuvoje gyvenančios sutuoktinės ir pilnamečių vaikų.

18. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 1 straipsnio 14 dalį leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Taigi, teismas vertino, kad Įstatymas leidimą laikinai gyventi sieja su tikslu būtent laikinai, bet ne nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, nuolat Lietuvoje negyveno, todėl toks Sprendimo argumentas neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos leidimo laikinai gyventi sąvokos, pagal kurią nereikalaujama, kad tokį leidimą turėdamas asmuo nuolat gyventų Lietuvoje.

19. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas Prašyme leidimo laikinai gyventi išdavimo tikslu nurodė šeimos susijungimą, o byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė (Lietuvos Respublikos pilietė), kuri, kaip ir pareiškėjas, yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, be to, Lietuvoje gyvena ir pilnamečiai pareiškėjo vaikai.

20. Teismas sprendė, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui visą informaciją apie atvykimą į Lietuvos Respubliką, keliones į Šengeno erdvei priklausančias valstybes ir kitą atsakovo prašytą informaciją, tačiau Sprendime nėra nurodyta, kurie konkrečiai pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, todėl nesuprantamas Sprendimo argumentas, jog „pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje“. Taip pat teismas nurodė, kad visiškai nesuprantamas Sprendimo argumentas, jog pareiškėjas leidimo laikinai gyventi pagrindu siekia įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, nes toks argumentas nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu.

21. Teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje įtvirtintų administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, o tuo pačiu ir gero administravimo, proporcingumo, objektyvumo, išsamumo principų (VAĮ 3 str.). Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

22. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas, teismas iš atsakovo pareiškėjui priteisė bylinėjimosi išlaidas – 22,50 Eur pareiškėjo sumokėto žyminio mokesčio ir grąžino pareiškėjui 7,50 Eur per daug sumokėto žyminio mokesčio.

III. 23. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino teisinius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, vien konstatavęs, kad pareiškėjas prašė leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo tikslu ir byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė, kuri, kaip ir pareiškėjas, yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o taip pat Lietuvoje gyvena ir pilnamečiai pareiškėjo vaikai.

25. Atsakovas pažymi, kad tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas gyvena ir dirba Libane, o laikotarpiu nuo 2023 m. iki 2025 m. Lietuvoje praleido tik 29 dienas, be to, kaip nurodyta skundžiamame teismo sprendime, pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi, norėdamas atvykti aplankyti Lietuvoje gyvenančios sutuoktinės ir pilnamečių vaikų. Pasak atsakovo, Įstatymo 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Tačiau Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41, 42 ar 13 punktą arba 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išduodamas arba keičiamas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, taigi, nepatenka į šią išimtį. Atsakovo įsitikinimu, aplinkybė dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmės 2023–2025 m. laikotarpiu (29 dienas) pagrįstai suteikia pagrindą vertinti, kad pareiškėjas neatitinka reikalavimų gauti leidimą laikinai gyventi. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ketina gyventi Lietuvoje, o vien tai, jog pareiškėjas Lietuvoje yra deklaravęs gyvenamąją vietą, nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėjas, kuris dirba ir gyvena Libane, tuo pat metu gali būti laikomas ir gyvenančiu Lietuvoje, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nurodo tikslą lankyti Lietuvoje gyvenančią sutuoktinę ir pilnamečius vaikus. Taigi, atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, nurodydamas, kad pareiškėjui, kuris gyvena ir dirba Libane, vien siekis atvykti aplankyti sutuoktinę ir pilnamečius vaikus yra pakankamas pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi, kai byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ketintų Lietuvoje gyventi, nes pareiškėjas nenurodė, kad ketintų atsisakyti darbo Libane ir persikeltų į Lietuvą, tačiau nurodė, kad gyvena ir dirba Libane ir reguliariai atvyksta į Lietuvą šeimos vizitams.

26. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sieja su tikslu laikinai, bet ne nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau ginčijamame Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, Lietuvoje nuolat negyveno, atsakovas su tokiu teismo vertinimu nesutinka. Atsakovo teigimu, Įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (kurio trumpinys „leidimas nuolat gyventi“ įvestas įstatyme) esminis skirtumas nuo leidimo laikinai gyventi – kad jis užsieniečiui suteikia ilgalaikio gyventojo statusą (ir su šiuo statusu susijusias teises). Tačiau pats leidimo gyventi pavadinime ar jo trumpinyje naudojamas žodis „laikinai“ ar „nuolat“ savaime nereiškia, kad užsieniečiui leidžiama neapibrėžtą laiką negyventi Lietuvoje ar įpareigojama kažkurį laiką privalomai gyventi Lietuvoje. Taigi, sprendimas dėl leidimo gyventi turi būti priimamas atsižvelgiant į sisteminį Įstatymo nuostatų aiškinimą. Be to, atsakovas akcentuoja, kad trumpalaikiam ar ilgalaikiam atvykimui į Lietuvos Respubliką (kas, Migracijos departamento vertinimu, atitinka pareiškėjo deklaruojamą tikslą – reguliariai lankyti sutuoktinę ir pilnamečius vaikus) įstatymų leidėjas įtvirtino kitas galimybes, t. y. vizas.

27. Atsakovo vertinimu, pagal esamus duomenis (kai pareiškėjo tikslas yra aplankyti artimuosius Lietuvoje; pareiškėjas per pastaruosius 2 metus Lietuvoje lankėsi 29 dienas), pareiškėjo tikslams pasiekti užtenka Šengeno vizos, todėl pareiškėjo atveju būtų pagrindas išduoti pareiškėjui Šengeno vizą, bet ne leidimą laikinai gyventi. Įstatymo nuostatos nesuteikia pagrindo vertinti, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, galėtų ne gyventi Lietuvoje, o tik naudotis leidimu laikinai gyventi trumpalaikiam atvykimui į Šengeno erdvę (taigi, ir į Lietuvos Respubliką). Pasak atsakovo, įtvirtindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nuostatą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, jei užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, įstatymų leidėjas turėjo tikslą, kad asmuo, turintis leidimą laikinai gyventi, gyventų Lietuvoje. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjo situacijoje kas nors keistųsi, pareiškėjas nenurodė, jog ketina Libane nebedirbti, todėl pareiškėjo nurodomiems šeimos lankymams asmeniui užtenka Šengeno vizos, o leidimas laikinai gyventi būtų išduotas nepagrįstai, leidimo laikinai gyventi pagrindu siekiant įteisinti pareiškėjo buvimą Šengeno erdvėje (taigi, ir Lietuvos Respublikoje). Tokiu būdu pareiškėjo siekis gauti naują leidimą laikinai gyventi neatitinka Įstatyme nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau gyventi Lietuvoje kartu su savo sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

28. Atsakovas tvirtina, kad ginčijamas Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas, taip pat atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai, administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Be to, nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo Sprendimo pagrįstumą, tačiau skundžiamame sprendime nėra konstatuota, kaip būtent Migracijos departamentas pažeidė šias procedūras ir taisykles, taip pat nėra nurodyti tokio vertinimo motyvai. Atsakovo nuomone, jis, priimdamas ginčijamą Sprendimą, tinkamai vadovavosi ne tik teisės aktais, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

29. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, dėl kurios priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas, todėl byla išspręsta neteisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti pareiškėjo, kuris yra Libano pilietis, skundo reikalavimai panaikinti Migracijos departamento 2025 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 25S222204, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, bei įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo Prašymą išnagrinėti iš naujo, teisėtumas ir pagrįstumas.

31. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimas neatitinka esminių VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, o tuo pačiu ir gero administravimo, proporcingumo, objektyvumo, išsamumo principų (VAĮ 3 straipsnis), Sprendimą panaikino kaip neteisėtą, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, o atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

32. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus ir atsiliepime nurodytų faktinių aplinkybių vertinimą bei padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, dėl kurios priimtas neteisingas ir nepagrįstas skundžiamas sprendimas.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius teismo sprendimui keliamus reikalavimus, todėl pripažintinas pagrįstu bei teisėtu.

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. liepos 28 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2507-LLGK-4370, nurodydamas, jog Lietuvoje gyvena jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvoje bei šiuo metu jo gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini). Taip pat papildomai paaiškino, kad gyvena ir dirba Libane, jo sutuoktinė ir trys vaikai (1 – (duomenys neskelbtini), 2 – (duomenys neskelbtini), 3 – su (duomenys neskelbtini)) gyvena Lietuvoje, todėl pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi šeimos ryšių palaikymo pagrindu, reguliariai atvyksta į Lietuvą šeimos vizitams ir kartu su sutuoktine rūpinasi bendru šeimos gyvenimu. Laikotarpyje nuo 2023 m. liepos 31 d. iki 2025 m. liepos 31 d. gyveno Lietuvoje ir užsienyje, tačiau daugiausia laiko praleido Libane dėl profesinės veiklos, taip pat prižiūrėjo tėvų namus, į Lietuvą atvyksta dėl šeimos, nuolatine gyvenamąja vieta laiko Lietuvą. Nurodė, kad Lietuvoje jo ir sutuoktinės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini).

36. Be kita ko, byloje nėra ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė (Lietuvos Respublikos pilietė), kuri, kaip ir pareiškėjas, yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (tuo pačiu adresu), Lietuvoje taip pat gyvena ir pilnamečiai pareiškėjo vaikai.

37. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

38. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

39. Atsakovas, atsisakymą (Sprendimą) pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvavo tuo, jog pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, nuolat Lietuvoje negyveno (laikotarpiu nuo 2023 m. iki 2025 m. Lietuvoje praleido tik 29 dienas), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl asmens atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų bei sudaro rimtą pagrindą manyti, kad asmuo, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, tokiu būdu asmens siekis gauti naują leidimą laikinai gyventi neatitinka Įstatymo nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau gyventi Lietuvoje kartu su savo sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

40. Migracijos departamentas Sprendime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas ir toliau ketina nemažai laiko praleisti Libane, o į Lietuvos Respubliką planuoja atvykti tik aplankyti sutuoktinės bei savo pilnamečių vaikų, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, vertino, jog pareiškėjo tikrovės neatitinkančių duomenų apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą pateikimas sudaro pagrindą atsisakyti jam pakeisti leidimą laikinai gyventi.

41. Įvertinus ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui visą informaciją apie atvykimą į Lietuvos Respubliką, keliones į Šengeno erdvei priklausančias valstybes ir kitą atsakovo prašytą informaciją, tačiau Sprendime nėra nurodyta, kurie konkrečiai pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, todėl nesuprantamas Sprendimo argumentas, kad „pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje“, be to, visiškai nesuprantamas Sprendimo argumentas, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi pagrindu siekia įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje – šis argumentas nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (šeimos susijungimo pagrindu). Todėl Sprendimu konstatuotas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas atsisakymo pakeisti pareiškėjui (užsieniečiui) leidimo laikinai gyventi pagrindas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (t. y. Migracijos departamentas nepagrindė Sprendimo išvados, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis).

43. Vertinant atsakovo argumentus dėl pareiškėjo galbūt pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Migracijos departamentas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir kuriais iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi, ir šis neatitikimas paaiškėjo vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2328-575/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1237-552/2025; kt.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas atsisakoma išduoti (pakeisti) leidimą gyventi užsieniečiui, kai yra nustatoma, jog užsienietis sąmoningai, žinodamas, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikia melagingus duomenis, tokiu būdu siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

44. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025; kt.).

45. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad Sprendimas neatitinka esminių VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, o tuo pačiu ir gero administravimo, proporcingumo, objektyvumo, išsamumo principų (VAĮ 3 straipsnis). Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra konstatuota, kaip būtent Migracijos departamentas pažeidė šias procedūras ir taisykles, taip pat nėra nurodyti tokio vertinimo motyvai, tačiau minėti argumentai atmestini, nes pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardijo Sprendimo motyvacijos trūkumus.

46. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde teigia, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41, 42 ar 13 punktą arba 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išduodamas arba keičiamas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, taigi, nepatenka į šią išimtį. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimas. Kita vertus, tik nustačius tokias aplinkybes (užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius) Migracijos departamentas užsieniečiui panaikina leidimą laikinai gyventi.

47. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

48. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo Sprendime išdėstytus ir pateiktus argumentus bei bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė