2016-09-21 Nr. AB-17856-3-65-3-00412-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3161-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00412-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3) ir skundo priedu (b. l. 4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad apytiksliai nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė) kamerose, pažeidžiant jo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas teises.

Paaiškino, jog apie 7 kv. m ploto areštinės kamerose buvo laikoma nuo 6 asmenų, o dalį kamerų ploto užėmė dviejų aukštų lovos, todėl jam nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, jog vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m asmeninio kameros ploto, o tai reiškia, kad į šį plotą neturi būti įskaitomas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Be to, pareiškėjas teigė, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų: kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, todėl neskaidrūs, juos nuvalyti nebuvo galimybių, nes iš vidaus ir išorės buvo įrengtos grotos. Dėl nepakankamo apšvietimo kamerose buvo tamsu, todėl gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje buvo neįmanoma skaityti, rašyti. Gyvenamosiose patalpose taip pat nebuvo šilto vandens, o galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu būdavo suteikiama tik vieną kartą per savaitę po 15 min., todėl nebuvo sudaryta galimybė palaikyti asmeninę higieną.

Pareiškėjo teigimu, šaltu vandeniu buvo galima tik paviršutiniškai apsiprausti, tačiau dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei sistemai, tuoj pat susergama, o susirgus nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nors, pareiškėjo nuomone, gyvenamoji patalpa turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, kadangi šiose patalpose laikomiems asmenims teikiamas maitinimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl minėtų netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. fizinius nepatogumus, stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą.

Pareiškėjas priede prie skundo papildomai dėl senaties termino akcentavo, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nes kalinimo įstaigų administracijos tai slėpė, o viešai apie tai kalbėti buvo pradėta tik 2014 m. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė jo reikalavimui netaikyti senaties termino.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 29 d. ir jam gyvenamojo ploto teko ženkliai daugiau nei 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 20 punkto nuostatos: sanitariniai mazgai atitverti reikiamo aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto, juose įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema. Be to, paaiškino, jog areštinėje laikomi asmenys yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, prausimosi trukmė individuali ir priklauso nuo juo besinaudojančių asmenų poreikių, o iš Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalų matyti, kad pareiškėjas į dušą nusiprausti po šiltu vandeniu buvo vedamas daugelį kartų.

Šiame kontekste Panevėžio AVPK pabrėžė, kad nėra buvę nei vieno atvejo, kai pareiškėjas, išbuvęs areštinėje daugiau kaip savaitę, nebūtų nuvestas į dušą. Priešingai, buvo atvejų, kai jis į dušą buvo vedamas kelis kartus per savaitę. Dėl langų kamerose Panevėžio AVPK akcentavo, kad jų įrengimas taip pat atitinka minėtos higienos normos reikalavimus, jie yra varstomi, iš vidaus langus valo kameroje laikomi asmenys, o iš lauko – įmonės, su kuria yra sudaryta atitinkama sutartis, darbuotojai. Panevėžio AVPK kartu atkreipė dėmesį, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistų išvadose yra pažymima, jog areštinė tinkama laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis, jų laikymo sąlygos atitinka sanitarinius, higienos bei kitus reikalavimus.

Iš byloje pateiktų patikrinimo aktų taip pat matyti, jog higienos normos pažeidimai, susiję su kamerų apšvietimu, ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyti. Pareiškėjo teiginius, kad sulaikytiesiems neužtikrinamas tinkamas gydymas, Panevėžio AVPK vertino kaip neatitinkančius tikrovės, kadangi iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas buvo apžiūrimas areštinės bendruomenės slaugytojos ir atitinkama medicininė pagalba jam buvo suteikta. Panevėžio AVPK papildomai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė jo nurodytos neturtinės žalos, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais.

Panevėžio AVPK teigė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirti nepatogumai ir nurodyti išgyvenimai buvimo areštinėje metu yra natūrali organizmo reakcija į pasikeitusią aplinką, kurią daugiau ar mažiau patiria kiekvienas sulaikytas asmuo. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ir skriaudą. Be to, pareiškėjas delsė ginti tariamai pažeistas teises, nes dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams nuo paskutinio jo laikymo laikotarpio Panevėžio AVPK areštinėje.

Panevėžio AVPK, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat pateikė prašymą teismui, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 59–60).

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 22 d. sprendimu (b. l. 63–72) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 29 d. Tuo tarpu atsakovo atstovas šioje nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Taigi, įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą ir tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų, taip pat atsakovo atstovo procesiniuose dokumentuose nurodytus pareiškėjo laikymo minėtoje įstaigoje laikotarpius, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas.

Tačiau pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė tik 2015 m. spalio 21 d., tai patvirtina žyma ant pašto voko. Kita vertus, teismas akcentavo, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teismui pateiktame priede prie skundo nurodė, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomas senaties terminas, nes savo teisių jis ginti anksčiau negalėjo, kadangi tik 2014 m. pradėta viešai skelbti apie tai, kad Lietuvos kalinimo įstaigos pažeidinėja kalinamų asmenų teises, o apie tokius pažeidimus jis anksčiau nežinojo, nes tai buvo slepiama pačių kalinimo įstaigų administracijų.

Tačiau, teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui negali būti taikomas joks senaties terminas, ar kad dėl to šis terminas turėtų būti atnaujintas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra tinkamai paskelbti, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu.

Juolab kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Taigi, teismas sprendė, kad byloje nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. spalio 21 d. ir ši reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Atitinkamai teismine tvarka ginama pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. gegužės 29 d.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, jog ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Taigi, įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas, periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. gegužės 29 d., iš viso 79 paras, iš kurių 14 parų jis buvo laikomas nežymiai pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 65 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Todėl teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Vertindamas kitus pareiškėjo skundo teiginius, teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas nenustato jokių specialių reikalavimų, kokio dydžio langai turėtų būti įrengti areštinės kamerose, todėl pareiškėjo skunde nurodytas apytikslis kameros lango išmatavimas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas. Be to, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko Panevėžio AVPK areštinės būklės atitikties Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams vertinimą, tačiau patikrinimo aktuose nėra užfiksuoti pažeidimai, susiję su apšvietimo reikalavimais kamerose.

Byloje taip pat nėra surinkta duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose būtų kreipęsi į Panevėžio AVPK areštinės administraciją ar Panevėžio visuomenės sveikatos centrą, o 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte Nr. H5-567 ir 2013 m. sausio 16 d. patikrinimo akte Nr. H5-4 užfiksuoti duomenys iš dalies paneigia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl, jo teigimu, neužtikrinto apšvietimo kamerose, kadangi šių patikrinimų metu buvo konstatuota, kad kamerose laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, dirbtiniam apšvietimui kamerose Nr. 16, 20, 18, 15, 12 naudojamos kaitrinės lempos, kameroje Nr. 11 – liuminescencinės; visi kamerose įrengti šviestuvai, dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai veikė.

Patikrinimo metu Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija nurodytose kamerose, be kita ko, atliko dirbtinės apšvietos matavimus ir nustatė, jog dirbtinė apšvieta kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus. Minėtame patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog kontrolės metu areštinės vadovybei sudarius galimybes visuomenės sveikatos priežiūros specialistams paklausti laikomų asmenų, ar jie patenkinti laikymo sąlygomis, areštantai nusiskundimų dėl laikymo sąlygų neturėjo. Be to, pagal Panevėžio visuomenės sveikatos centro ne ginčo laikotarpiu atliktos periodinės kontrolės metu užfiksuotus duomenis (2012 m. vasario 22 d. patikrinimo aktas Nr. H5-46), visose kamerose yra skaidraus stiklo langai; dirbtiniam apšvietimui II korpuse naudojamos kaitrinės lempos, I korpuse – liuminescencinės; visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė.

Taigi, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo ginčo laikotarpiu, nėra pagrindo konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjo teiginius dėl nešvarių, apsinešusių nuo purvo kamerų langų teismas taip pat pripažino nepagrįstais, nes šiuos teiginius iš esmės paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys (2012 m. vasario 22 d. patikrinimo aktas Nr. H5-46, 2013 m. kovo 5 d. patikrinimo aktas Nr. H5-83). Teismas šiuo aspektu kartu nurodė, kad 2012 m. vasario 7 d. patikrinimo metu nustatyta, jog Panevėžio AVPK yra sudaręs 2011 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 50-ST2-130 su UAB „Valymo ir priežiūros centras“ dėl areštinės koridorių, virtuvės medicinos punkto, sanitarinių patalpų bei langų valymo, o 2013 m. kovo 1 d. operatyviosios kontrolės metu nustatyta, jog areštinės kameras pagal Areštinės vidaus tvarkos taisykles tvarko patys areštinėje sulaikyti asmenys, nesivalantys asmenys baudžiami nustatyta tvarka. Areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais. Patikrinimo metu rasta valiklių, valymo kempinėlių bei ūkiško muilo atsargų. Patikrinimo metu vyko areštantų konvojavimas, kameros nuo Nr. 11 iki Nr. 26 buvo tuščios ir švarios. Tuo tarpu pareiškėjo bendro pobūdžio teiginius dėl kamerų langų angose įrengtų grotų sukeltų nepatogumų valant langus teismas vertino kaip nepakankamai aiškius ir detalizuotus, kadangi jie yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galbūt neteisėtais pareigūnų veiksmais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo konkrečiai metu ir kuriose kamerose patyrė šiuos nepatogumus, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį bei aplinkybę, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas dešimtyje skirtingų kamerų, nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Atitinkamai teismas pripažino, kad šiuo atveju atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Taigi, esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kamerose įrengti nuo gyvenamosios patalpos neatitverti sanitariniai mazgai, teismas pabrėžė, jog Higienos normos HN 37:2009 V skyriuje nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jame turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 p.). Atsižvelgęs į minėtas nuostatas ir į tai, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais, o abejoti šiais duomenimis nėra pagrindo, kadangi šią aplinkybę patvirtina ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys, teismas sprendė, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko minėtos higienos normos reikalavimus. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengti kaip atskiras patalpas.

Pasisakydamas dėl sąlygų teritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomiems asmenims palaikyti asmeninę higieną, teismas nurodė, jog pagal Higienos normos HN 37:2009 VII skyriaus nuostatas, areštinės administracija privalo sudaryti sąlygas įstaigoje laikomiems asmenims prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (60 p.). Atitinkamai atsakovo atstovas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog asmenys, laikomi areštinėje, yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, prausimosi trukmė individuali ir priklauso nuo dušu besinaudojančių asmenų poreikių. Pareiškėjas į dušą nusiprausti šiltu vandeniu buvo vedamas daugelį kartų, netgi buvo atvejų, kai jis duše buvo kelis kartus per savaitę. Teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina atsakovo atstovo pateikti duomenys iš Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo, kurių iš esmės neneigia ir pareiškėjas, todėl minėto higienos normos reikalavimo pažeidimo teismas nenustatė. Be to, dėl karšto vandens tiekimo areštinės kamerų praustuvėse neužtikrinimo teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Higienos normos HN 37:2009 26 punkte įtvirtintus policijos areštinių įrengimo reikalavimus, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje ir indų plovykloje. Vadovaujantis minėtos higienos normos 20 punkto nuostatomis, policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tuo tarpu atsakovo atstovas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema, šią aplinkybę patvirtina ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu užfiksuoti duomenys, pats pareiškėjas taip pat neginčija, jog Panevėžio AVPK kamerų praustuvėse buvo tiekiamas šaltas vanduo. Taigi, įvertinęs tai, kad karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas šio pobūdžio teritorinės policijos įstaigos areštinės patalpose teisės aktais nereglamentuotas, teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl karšto vandens kameros praustuvėje nebuvimo atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjo skundo argumentus, jog po šaltu vandeniu galima paviršutiniškai apsiprausti, tačiau dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei sistemai, tuoj pat susergama, o susirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas, teismas vertino kritiškai, kadangi šie argumentai abstraktūs, netikslūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir nesusieti su pačiu pareiškėju. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokių teisės aktų reikalavimų neatitiko Panevėžio AVPK areštinėje tiekiamas maitinimas, kada ir kokia konkrečiai medicininė pagalba jam susirgus nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta ir pan. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog tokiu būdu buvo pažeistos būtent jo teisės, o iš įrašų Panevėžio AVPK areštinės Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo vertinama ir pareiškėjo pageidavimu jis buvo apžiūrimas, jam buvo teikiamos bendruomenės slaugytojos konsultacijos, skirtas gydymas. Taigi, teismas nenustatė neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų ar neveikimo, teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūrą.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo nežymiai pažeista, vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Atitinkamai, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas dėl Panevėžio AVPK areštinėje minimalaus ploto neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau, įvertinęs tokių nepatogumų trukmę ir mastą (minimalaus ploto norma buvo neužtikrinta iš viso 14 parų, pažeidimai pavieniai, daugeliu atveju trukę po ne ilgiau nei 2 paras; ploto normos pažeidimai buvo nežymūs), teismas padarė išvadą, kad jie buvo vienkartiniai bei trumpalaikiai.

Tuo tarpu pareiškėjas nekonkretizavo, kaip byloje nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai lėmė atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, be to, delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo pažeidimų pradžios ir daugiau nei 2 metams nuo jų pabaigos. Teismas taip pat nenustatė, jog byloje konstatuotas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Taigi, atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose poveikį, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas T. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78), prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Pažymi, jog teismo prašė taikyti 4 kv. m ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui, atskaičiavus gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamą plotą. Be to, pareiškėjo teigimu, pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas nėra jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti, o Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesivadovaudamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 84) prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą nepakeistą. Panevėžio AVPK mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundo argumentus bei priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad apytiksliai nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu apytiksliai nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m.

Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų (b. l. 8–9, 12–13) matyti, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 29 d. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 21 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 5), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. spalio 21 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Panevėžio AVPK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už minėtą laikotarpį iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už nurodytą laikotarpį taikė ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo, tik nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi nežinojo, jog jo teisės pažeidžiamos, nes kalinimo įstaigų administracijos tai slėpė, o viešai apie tai kalbėti buvo pradėta tik 2014 m. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog šia galimybe jis būtų pasinaudojęs. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. spalio 21 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 8–9, 12–13) matyti, jog periodiškai ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje iš viso buvo laikomas 79 dienas, iš kurių 14 dienų jo laikymo sąlygos neatitiko Taisyklių 80 punkto reikalavimo dėl minimalios vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos policijos įstaigų areštinėse. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo apytiksliai nuo 4,60 kv. m iki 4,93 kv. m, t. y. buvo tik gana nežymiai mažesnis (iki 0,40 kv. m), nei teisės aktuose nustatytas minimalus.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Taisyklių 80 punkto nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad minėta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma kameroje prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pagal Taisyklių 80 punktą sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas.

Tuo tarpu reikalavimo į minėtą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuoti gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, tinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atitikimo teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, kad nors Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Panevėžio AVPK, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.).

Tuo tarpu dėl kitų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl šiuo aspektu pritardama skundžiamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 12–52), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas, nors apeliaciniame skunde ir nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, šio savo teiginio iš esmės nedetalizavo ir neargumentavo bei nepateikė jokių minėtus byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjas iš esmės pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesivadovaudamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyti pažeidimai truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir visą pažeidimo laikotarpį buvo tik gana nežymiai mažesnė, nei teisės aktuose numatyta minimali, be to, byloje nenustatyta, jog Panevėžio AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Panevėžio AVPK areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė