2020-09-30 Nr. AB-18149-3-61-3-03245-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1345-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03245-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (21.199) 500-56 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ (toliau – ir Sprendimas) arba jį pakeisti ir atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. S-144 (7-124/2018) (toliau – ir MGK sprendimas) punktą, kuriuo buvo patvirtintas VMI Sprendimas, arba jį pakeisti, tenkinant pareiškėjos prašymą visiškai ją atleisti nuo delspinigių.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2014 m. kovo 24 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktu apskaičiuotą 203 177 Lt (58 844,13 Eur) gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), apskaičiavo 178 249 Lt (51 624,48 Eur) GPM delspinigius ir skyrė 20 318 Lt (5 884,50 Eur) GPM baudą. Po mokestinio ginčo šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

3. Pareiškėja VMI 2018 m. vasario 26 d. pateikė prašymą atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų, kuri 2018 m. kovo 7 d. Sprendimu jos prašymą atmetė. Pareiškėja dėl Sprendimo pateikė skundą MGK, kuri 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atleido pareiškėją nuo dalies, t. y. 34 804,06 Eur, GPM delspinigių mokėjimo, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

4. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 1 dalimi, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, pareiškėja prašė teismo spręsti jos visiško atleidimo nuo delspinigių klausimą ir atleisti nuo likusios (po MGK sprendimo) delspinigių dalies ar bent juos sumažinti. Mokestinis patikrinimas bei mokestinis ginčas truko ilgą laiką – nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. liepos 14 d., per tą laiką iš esmės pasikeitė pareiškėjos finansinės galimybės. Galutinis pareiškėjai ir jos sutuoktiniui nepalankus teismo sprendimas priimtas tik 2016 m. lapkričio 14 d., nors tikrintas mokestinis laikotarpis buvo 2004–2008 metai. Mokestinį ginčą pareiškėja su sutuoktiniu pradėjo, turėdami teisėtų lūkesčių ir tikėdami palankia bylų baigtimi, tačiau per septynerius metus, per kuriuos ginčas buvo išspręstas jiems nepalankiai, pasikeitė gaunamos pajamos, dėl ilgo bylinėjimosi metu patirto streso pablogėjo pareiškėjos sutuoktinio sveikata. Mokestinį ginčą pareiškėja ir jos sutuoktinis pradėjo ne siekdami slėpti ar sumažinti mokesčių mokėjimą, o tik naudodamiesi teise apginti savo interesus.

5. Pareiškėjos teigimu, ir mokesčių administratoriaus, ir MGK argumentai apie pareiškėjos turtinę ir socialinę padėtį apsiribojo formaliu konstatavimu, kad tai, jog pareiškėja priklauso tam tikrai socialinei grupei, savaime nereiškia sunkios jos ekonominės padėties. Pareiškėja sutinka su šiuo teiginiu, tačiau pažymi, kad ginčo atveju neformaliai turėjo būti vertinama aplinkybių visuma: amžius, sveikata, turtas, kurio, įvertinus jo vertę, neužteks mokestinėms prievolėms padengti. Mokesčių administratorius, spręsdamas pareiškėjos prašymą atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų, neteisingai įvertino jos ir jos sutuoktinio ekonominę padėtį, t. y. akcentavo turimą nekilnojamąjį turtą ir tikrinamuoju laikotarpiu buvusias pajamas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ekonominė padėtis nėra sunki ir nėra pagrindo atleisti ją nuo delspinigių ir baudos. VMI akcentuota aplinkybė, kad pareiškėja praeityje galėjo tinkamai vykdyti savo turtinius įsipareigojimus, niekaip neįrodo, jog ir dabartinė jos finansinė padėtis yra gera.

6. Šiuo metu pareiškėjos ir jos sutuoktinio ekonominė padėtis yra itin sunki ir jie negali sumokėti apskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudos, jų priverstinis išieškojimas juos visiškai finansiškai sužlugdytų. Pareiškėjos vienintelės pajamos yra pareiškėjos gaunama senatvės pensija ir sutuoktinio gaunama neįgalumo pašalpa, didžioji dalis šių pajamų skiriama vaistams, abu sutuoktiniai neišsiverčia be dukros paramos. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio situacija realiai atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą beviltiškos mokestinės nepriemokos sąvoką: jiems reikalinga (ir teikiama) valstybės parama, be kurios jie tiesiog neišgyventų, t. y. neturėtų pinigų net maistui ir vaistams (pareiškėja yra pensinio amžiaus, nedirba), sutuoktinis yra bedarbis (dėl sveikatos ir priešpensinio amžiaus jam sunku rasti darbą, kurį jis galėtų dirbti), jam reikalingas gydymas (jo gyvybei palaikyti būtinas nuolatinis, nepertraukiamas vaistų vartojimas), medicininė profilaktika ir reabilitacija.

7. Nors pareiškėja su sutuoktiniu turi turto, tačiau jo vertė – 160 000 Eur – yra daug mažesnė, nei pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendros mokestinės prievolės valstybei (po MGK sprendimų, abiem sumažinus delspinigius 50 proc., – po 99 601,13 Eur kiekvienam, bendrai – 199 202,26 Eur). Net ir realizavus pareiškėjos su sutuoktiniu valdomą turtą (žemės sklypą ir namą) iš varžytynių už pradinę paskelbtą kainą (tikėtina, kad reali pardavimo kaina bus dar mažesnė), gautos sumos niekaip nepakaks prievolėms padengti, kitaip tariant, bent dalis mokestinių prievolių jau dabar, akivaizdu, realiai yra beviltiškos.

8. Teismo posėdyje pareiškėja papildė, kad su sutuoktiniu J. P. (J. P.) yra išsituokusi prieš kelerius metus, gyvena atskirai ir bendro ūkio neveda.

9. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

10. VMI paaiškino, jog ginčas tarp šalių vyksta dėl VMI Sprendimo dalies, kuria buvo netenkintas pareiškėjos 2018 m. vasario 6 d. prašymas visiškai atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo. VMI akcentuoja, jog pareiškėja MGK sprendimu buvo atleista nuo 50 proc., t. y. nuo 34 870,47 Eur, jai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo bei gero administravimo principais, t. y. pareiškėja atleista nuo 50 proc. jai apskaičiuotų delspinigių mokėjimo ne MAĮ nustatytais pagrindais.

11. Mokesčių administratorius nustatė, kad: pareiškėja yra pensinio amžiaus, pagal Sodros pateikiamus duomenis nedirba; pareiškėjos sutuoktinis J. P. pateikė dokumentus, patvirtinančius jam nustatytas ligas bei maksimaliam terminui, t. y. iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, nustatytą jo ribotą darbingumo (50 proc.) lygį; pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su namu, esantys (duomenys neskelbtini), kuriam įregistruota hipoteka ir apribotos disponavimo teisės; pareiškėja su sutuoktiniu 2004–2008 metais gavo 1 426 513,74 Lt (413 146,94 Eur) kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. MGK sprendime sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, jog, įvertinus praėjusį laikotarpį nuo minėtų pajamų gavimo, negali būti laikoma besąlyginiu pagrindu pripažinti, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra sunki. VMI sutinka su MGK sprendimo teiginiu, kad pati pareiškėja nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, kodėl per mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo laiką „iš esmės pasikeitė mūsų <...> finansinės galimybės“.

12. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo didelės vertės nekilnojamąjį turtą, į tai, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių šio turto nelikvidumą, taip pat į tai, jog pareiškėja su sutuoktiniu 2004–2008 metais gavo net 1 426 513,74 Lt (413 146,94 Eur) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, VMI sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjos finansinė padėtis bloga. Kadangi pareiškėjos ekonominė socialinė padėtis neatitinka sunkios ekonominės (socialinės) padėties sąvokos, apibrėžtos MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, atsižvelgiant į teismų praktiką, konstatuotina, jog pareiškėja nuo likusios apskaičiuos 34 870,47 Eur GPM delspinigių sumos neatleista pagrįstai.

13. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pagal MAĮ 88 straipsnio nuostatas mokesčių mokėtoja turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės prievolės išdėstymo ar atidėjimo, tačiau duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi šia teise, nėra.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo likusios 34 804, 06 Eur GPM delspinigių sumos mokėjimo dėl sunkios jos socialinės (ekonominės) padėties, remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

16. Teismas nustatė, kad: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi 2016 m. liepos 14 d. administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016, buvo užbaigtas pareiškėjos mokestinis ginčas ir palikti nepakeisti mokesčių administratoriaus sprendimai bei patvirtinta pareiškėjos prievolė sumokėti į valstybės biudžetą 58 866,14 Eur GPM, 51 637,51 Eur GPM delspinigius ir 5 886,53 Eur GPM baudą; pareiškėja 2018 m. vasario 6 d. kreipėsi į VMI, prašydama atleisti ją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo; VMI 2018 m. kovo 7 d. Sprendimu nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo 69 740,94 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2017 m. vasario 4 d., konstatavusi, kad jos ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, todėl jai netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos; VMI Sprendimu taip pat nustatė, kad pareiškėja nesumokėjo 57 715,55 GPM, su mokesčių administratoriumi nėra pasirašiusi mokestinės paskolos sutarties pagal MAĮ 88 straipsnio nuostatas, GPM mokėjimas nėra išdėstytas ar atidėtas, todėl, pareiškėjai neįvykdžius MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, negali būti sprendžiamas atleidimo nuo baudos klausimas pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalį ir ji neatleistina nuo 5 886,53 Eur GPM baudos; pareiškėja, nesutikdama su VMI Sprendimu, 2018 m. liepos 3 d. pateikė skundą MGK, prašydama jį panaikinti arba pakeisti, tenkinant jos prašymą dėl delspinigių ir baudos panaikinimo ar sumažinimo, bei įpareigoti antstolių V. M. ir I. G. kontorą stabdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/17/00210; MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2018 m. rugpjūčio 31 d. MGK sprendimu patvirtino 2018 m. kovo 7 d. VMI Sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 50 proc., t. y. nuo 34 870,47 Eur, jai paskaičiuotų delspinigių mokėjimo; paliko nenagrinėtą pareiškėjos prašymą įpareigoti antstolių V. M. ir I. G. kontorą sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/17/00210.

17. Akcentuodamas MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintas mokesčių mokėtojo pareigas laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais, bei laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus, teismas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojui, nevykdančiam ar netinkamai vykdančiam šias pareigas ir dėl to laiku nepervedančiam priklausančio mokesčio į valstybės biudžetą, atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą – delspinigius, kurių tikslas yra atlyginti valstybei žalą už tai, kad ji tam tikrą laikotarpį biudžete neturėjo lėšų, kurios jai teisėtai priklausė.

18. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus, kuriais ji grindė prašymą atleisti nuo likusių GPM delspinigių, teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2–3 punktais, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant minėtas nuostatas kartu su MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėja laikytina kalta dėl neapskaičiuoto ir nesumokėto GPM, papildomai apskaičiuotų GPM delspinigių ir baudos, o papildomai apskaičiuotų mokesčių nesumokėjimas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu savaime paneigė pareiškėjos kaltės nebuvimą, todėl sprendė, jog šiuo atveju neegzistuoja MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas.

20. Įvertinęs MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią laikomasi nuoseklios pozicijos, jog pats mokesčių mokėtojo socialinis statusas (pensininkas, neįgalus asmuo, bedarbis) nesudaro pagrindo konstatuoti sunkią mokesčių mokėtojo padėtį; papildomai turi būti vertinama mokesčių mokėtojo turto, pajamų sudėtis ir tai, ar pajamos/turtas leidžia mokesčių mokėtojui įvykdyti mokestines prievoles, teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašymo padavimo dieną apskaičiuoto dydžio GPM delspinigių nebuvo sumokėjusi, mokesčių administratorius jų nėra priverstinai išieškojęs į valstybės biudžetą. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, jog prašymo padavimo dieną pareiškėja buvo senatvės pensininkė, jai mokama senatvės pensija, tačiau teismas darė išvadą, kad ši aplinkybė pati savaime neturi lemiamos įtakos sprendimų pagrįstumui, kadangi turi būti vertinama visų aplinkybių, susijusių su mokesčių mokėtojos ekonomine (socialine) padėtimi, visuma. Mokesčių administratorius, remdamasis duomenimis iš viešųjų registrų, trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis, taip pat buvo nustatęs, kad pareiškėja niekur nedirba, jos sutuoktinis yra netekęs 50 proc. darbingumo, jam mokama netekto darbingumo pensija, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas: žemės sklypas su namu, esantys (duomenys neskelbtini), namas yra areštuotas mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti ir jo pardavimo pajamos galėtų būti panaudotos įsiskolinimams valstybės biudžetui padengti, byloje esantis Lietuvos Respublikos hipotekos registro išrašas patvirtino, kad gyvenamojo pastato vertė – 160 000 Eur.

21. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių, kad jos finansinė padėtis yra sunki, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjos turto bei pajamų, teismas iš patikrinimo akto nustatė, kad pareiškėja su sutuoktiniu 2004–2008 metais gavo 1 426 513,74 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, ką patvirtino įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartis. Teismo vertinimu, 2004–2008 metais pareiškėjos ir jos sutuoktinio gauta pajamų suma vertintina kaip ženkli ir galbūt turėjo įtakos prašymo pateikimo metu esančiai pareiškėjos ekonominei (socialinei) situacijai, pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė įrodymų, kur panaudojo nurodytas pajamas ir kad jų nebeturi. Pareiškėjos teiginius, kad dėl užsitęsusio mokestinio ginčo jos šeimos finansinės galimybės iš esmės pablogėjo, teismas vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus įrodymais.

22. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėja, nors yra senatvės pensininkė, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl konstatavo, kad atleisti ją nuo delspinigių šiuo pagrindu nėra teisinių ir faktinių sąlygų.

23. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja galėtų būti atleista nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų pagrindais, nors skunde tokių argumentų nebuvo nurodyta. Šią išvadą teismas grindė, tuo, jog papildomai mokėtina GPM suma buvo apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, nustačius mokesčių įstatymų pažeidimus (laiku nedeklaruoti ir nesumokėti mokesčiai), Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimas įsiteisėjęs, byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, kurias būtų galima prilyginti nenugalimos jėgos ar kitoms, nuo pareiškėjos valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių ji nenumatė ar negalėjo numatyti, taip pat tuo, kad pažeidimas buvo padarytos dėl to, jog pareiškėja vadovavosi kokiu nors apibendrintu kompetentingos institucijos išaiškinimu, ar jai buvo suteikta konsultacija, kuri ją būtų suklaidinusi.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių, kad ji turėtų būti atleista nuo GPM delspinigių vadovaujantis Konstitucinio Teismo suformuota doktrina dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus proporcingumo, MAĮ 8 straipsniu, teismas pažymėjo, jog MGK, atsižvelgdama į pareiškėjos argumentus dėl ilgo GPM delspinigių skaičiavimo laikotarpio, dėl jų dydžio (69 740,94 Eur) bei neadekvatumo, lyginant su papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti GPM suma (58 866,14 Eur), įvertinusi ir tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, atleido pareiškėją nuo 50 proc. (34 870,47 Eur) jai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo.

25. Nenustatęs MAĮ įtvirtintų atleidimo nuo delspinigių pagrindų bei kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai apskaičiuoti GPM delspinigiai galėtų būti dar labiau mažintini, teismas darė išvadą, kad ginčijami VMI Sprendimas ir MGK sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir naikinti skundžiamus sprendimus.

26. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 12 straipsniu, teismas pareiškėjai išaiškino, kad, neturėdama galimybės visų priskaičiuotų delspinigių sumokėti iš karto, ji turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių dėl jų mokėjimo išdėstymo dalimis, o pasikeitus (pablogėjus) finansinei situacijai, – dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

III. 27. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atleisti V. P. nuo visos GPM delspinigių, apskaičiuotų VMI 2018 m. kovo 7 d. Sprendimu, sumos.

28. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nėra MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (atitinkamai ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje) ir 4 punkte (pastaba: tikėtina, kad apeliaciniame skunde minima MAĮ 2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) nustatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų. Pareiškėjos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja abu pagrindai atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių.

29. Dėl padarytų mokestinių pažeidimų pareiškėjos kaltės laipsnis tesudaro vos 9 proc. – likusias laiku nedeklaruotas ir neapmokestintas pajamas gaudavo jos buvęs sutuoktinis J. P.. Pareiškėja yra pensininkė, jokiu verslu niekada neužsiimdavo ir negalėjo numatyti kitų asmenų padarytų atsiskaitymų pažeidimų, o užsienyje buvusio sutuoktinio vadovaujamo juridinio asmens veikla visiškai nepriklausė nuo jos valios (MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. ir 141 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo pripažino pareiškėją kalta neapskaičiavus ir nesumokėjus GPM, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016, kuria grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pareiškėjos kaltė nebuvo konstatuota.

Neginčijant mokesčių administratoriaus nustatyto juridinio fakto dėl santuokos nutraukimo 2011 m. gruodžio 22 d., galima pagrįstai teigti, kad nutraukus santuoką teisme dar 1991 m. balandžio 3 d., mokestinio pažeidimo metu (VMI tikrino 2004–2008 metus) pareiškėja santykių su buvusiu sutuoktiniu neturėjo, netvarkė bendro ūkio, tuo labiau, negalėjo dalyvauti jo užsienyje vykdomame laivybos versle, išskyrus (ką pati pripažino mokestinio patikrinimo metu) gautų iš pastarojo pinigų „laivų kapitonams“ perdavimą. Pareiškėja negali būti atsakinga už buvusio sutuoktinio veiksmus, nežinojo, kad jis užsienyje vykdyto verslo pajamų Lietuvoje nedeklaravo, taigi, priešingai nei tvirtinama pirmosios instancijos teismo sprendime, pripažįstant, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatos iš tikrųjų buvo pažeistos, negalima įžvelgti pareiškėjos tyčios dėl tokio mokestinio pažeidimo.

Pareiškėja akcentuoja, kad didžiąją dalį pajamų iš užsienyje registruotų juridinių asmenų gavo asmeniškai buvęs sutuoktinis (338 830 USD + 46 000 Eur), tuo tarpu pareiškėja gavo žymiai mažesnę sumą (43 567, 34 Lt + 69 056 Lt = 32 618 Eur), t. y. vos 9 proc. nuo VMI išaiškinto mokestinio pažeidimo sumos. Pareiškėja gali būti pripažinta kalta dėl neapskaičiuoto ir nesumokėto GPM tik tiek, kiek susiję su faktiškai gautomis pajamomis. Apskaičiuoti mokesčius nuo buvusio sutuoktinio gaunamų finansinių įplaukų pareiškėja negalėjo fiziškai, nes neturėjo prieigos prie jo bankinių sąskaitų, net negalėjo įsivaizduoti apie tokios apimties (338 830 USD + 46 000 Eur) jo gautas pajamas, t. y. egzistavo nuo pareiškėjos valios nepriklausiusios aplinkybės kurį ji nenumatė.

30. Pareiškėjos materialinė padėtis neabejotinai yra ypač sunki – ji yra ligotas senatvės pensijos amžiaus žmogus iš kurio pensijos nuolatos daromos didelių sumų išskaitos VMI naudai. Po to, kai iš II etapo varžytynių bus realizuotas priverstinėje hipotekoje esantis vienintelis jos būstas, pareiškėja bus priskirtina prie socialiai remtinų asmenų (MAĮ 100 str. 1 d. 4 p. ir 113 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjos turto vertę – gyvenamojo pastato vertė pirmosios instancijos teismo nustatyta beveik dvigubai didesnė (160 000 Eur), nei šio namo kaina objektyviai patikrinta nekilnojamojo turto rinkoje po dviejų neįvykusių varžytinių (89 280 Eur), be to, pastatas 25 metų, nešiuolaikiškas, remontuotinas, todėl mažai tikėtina, kad bus parduotas už kainą, žymiai viršijančią jos neginčijamos mokestinės nepriemokos sumą. Minėtos aplinkybės lems, kad pareiškėja praras vienintelį būstą ir neturės jokio turto. Iš vienintelių pajamų – senatvės pensijos – atlikus išskaitas VMI naudai, pareiškėjai lieka 84,17 Eur mėnesiui, šios sumos akivaizdžiai nepakanka pragyvenimui. Todėl nesutiktina su teismo išvada, kad pareiškėjos padėtis nelaikytina ypač sunkia.

31. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad pareiškėja 2004–2008 metais su sutuoktiniu gavo ženklią pinigų sumą, pareiškėja primena, kad jie tuo laikotarpiu nevedė bendro ūkio, asmeniškai yra gavusi tik 32 618 Eur, kurie, kaip nustatyta patikrinimo metu buvo skirti atsiskaityti už buvusio sutuoktinio frachtą. Kita vertus, ši suma nelaikyti ženklia 10 metų laikotarpio kontekste (nuo lėšų gavimo iki prašymo VMI pateikimo). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos būstas remontuotinas, tačiau ji neva gautų lėšų tam nepanaudojo (faktiškai jų neturėjo). Nors mokestinis ginčas yra išspręstas, tačiau pareiškėja atkreipia dėmesį, jog gyvenimiška situacija skiriasi nuo juridinių faktų – su buvusiu sutuoktiniu ji negyvena daugiau kaip 25 metus, bendro ūkio nevedė ir nežino, kur jis panaudojo gautas lėšas. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, duomenys, kiek pareiškėja 2004–2008 metais asmeniškai gavo lėšų ir kur jas panaudojo, yra mokestinio patikrinimo medžiagoje, vykdomojoje byloje, iš kurių matyti, kad pareiškėja šiais pinigais nedisponuoja.

32. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėja pateikia įrodymus (viešosios įstaigos K. šeimos klinikos 2019 m. vasario 22 d. išduotą Medicinos dokumentų išrašą/siuntimą), kurie patvirtinta, kad pareiškėjai reikalingas gydymas, reabilitacija, t. y. egzistuoja MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas.

33. Taikydamas sankcijas, kurių suma žymiai viršijo nesumokėto GPM dydį, mokesčių administratorius nesivadovavo MAĮ įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais. Aptartos reikšmingos aplinkybės, jas vertinant pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalies, 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, lemia, kad pareiškėja yra atleistina nuo GPM delspinigių. Net ir pardavus pareiškėjos vienintelį turtą varžytinėse, nebus visiškai atsiskaityta su biudžetu, o dėl pareiškėjos sveikatos būklės, turtinės padėtis, likusi mokestinė neprimoka bus pripažinta beviltiška. Pareiškėjos turtui taikoma priverstinė hipoteka kaip vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, todėl delspinigių, kurių paskirtis analogiška, taikymas pareiškėjai yra perteklinis – valstybės biudžetas bet kokiu atveju nenukentės.

34. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į padidėjusią delspinigių sumą – mokesčių administratoriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjai apskaičiuoti 51 637,52 Eur GPM delspinigiai, tačiau skundžiamame VMI Sprendime ši suma vienašališkai, be teisinio pagrindo padidinta 18 103,42 Eur. Tai turėtų būti savarankiškas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindas.

35. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

36. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji atleistina nuo GPM delspinigių nes nėra kalta dėl padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo ar jis buvo pažeistas dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjos valios, VMI akcentuoja, jog pareiškėjos mokestinis ginčas su VMI prie baigėsi 2016 m. liepos 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016, kurioje mokesčių administratorius papildomą gyventojų pajamų mokestį pareiškėjai ir jos buvusiam sutuoktiniui J. P. apskaičiavo lygiomis dalimis, nustačius, jog iš užsienio kompanijų gauti pinigai bendra jungtinė nuosavybė, kuri turi būti apmokestinta lygiomis dalimis. Vien tai, jog gautos skirtingo dydžio pajamos į asmenines pareiškėjos ir jos sutuoktinio sąskaitas, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad pajamas GPMĮ prasme gavo tik vienas iš sutuoktinių. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016 konstatuoti su šiuo mokestiniu ginču susiję faktai iš naujo neįrodinėtini. Vadinasi administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016 nustatytų aplinkybių, t. y. jog pareiškėja ir J. P. 2004–2008 metais (santuokos galiojimo metu) gavo po 713 257 Lt pajamų, teisinio pagrindo kvestionuoti nėra.

37. Pareiškėja pateiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nedeklaravo 2004–2008 metais gautų B klasės pajamų ir nesumokėjo jai priklausančio mokėti GPM. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimą. Teiginiai, kad pareiškėja nežinojo apie sutuoktinio specifinius (užsienyje vykdomos laivybos frachtas) verslo reikalus, per penkerių metų laikotarpį iš tokios veiklos gautas pajamas, nepaneigia pareiškėjos kaltės dėl padaryto pažeidimo buvimo ir vertintini kaip nauja gynybinė pozicija (minėtos aplinkybės nei skunde teiktame MGK, nei pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos bei įrodinėjamos). VMI, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant MAĮ 100 straipsnio 1 dalie 3 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, laikosi pozicijos, kad pareiškėja duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog egzistuoja minėtos MAĮ nuostatose įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas nepateikė, todėl ir šiuo pagrindu negali būti atleista nuo GPM delspinigių.

38. Nesutikdama su pareiškėjos argumentu, kad ji atleistina nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą (delspinigius išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu), VMI iš esmės pakartoja atsiliepimo į pareiškėjos skundą argumentus, susijusius su pareiškėjos ekonominės (socialinės) padėties vertinimu.

39. VMI atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, prašydama atleisti nuo likusios GPM delspinigių sumos, vadovaujantis MAĮ įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d. ir 140 str. 2 d.), šiame mokestiniame ginče iš esmės kelią naują reikalavimą, keičiantį skundo pagrindą, kadangi toks atleidimo nuo delspinigių pagrindas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas nebuvo.

40. Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio teiginį, jog mokesčių administratorius skundžiamu sprendimu pareiškėjai papildomai apskaičiuotą delspinigių sumą vienašališkai padidino 18 103,42 Eur suma, VMI pažymėjo, kad, vadovaujantis MAĮ 96–99 straipsniais, nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintos 203 253 Lt (58 866,14 Eur) GPM sumos, delspinigiai apskaičiuoti už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kurie baigiami skaičiuoti tik mokesčio sumokėjimo į biudžetą dieną. VMI nustatė, kad dėl laiku nesumokėto į biudžetą GPM iki prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių nagrinėjimo dienos (iki 2018 m. vasario 23 d.) pareiškėja valstybės biudžetui yra skolinga 57 715,55 Eur GPM, 5 886,53 GPM baudos ir 69 740,94 Eur GPM delspinigių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo ir MGK sprendimo dalies, kuriais atsisakyta atleisti pareiškėją nuo papildomai apskaičiuoto GPM delspinigių likusios sumos.

42. Skunde, kuriuo asmuo kreipiasi į administracinį teismą dėl pažeistų teisų ar įstatymo saugomų interesų gynimo, turi būti nurodytas jo pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, bei dalykas, t. y. pareiškėjo reikalavimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 2 d. 7 ir 8 p.). Būtent šie elementai apibrėžia administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

43. Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 80 str. 2 d.). Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.).

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą taisyklę, pažymėta, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017; 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017; 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018). Taigi, administracinės bylos proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės, nepatenkantys į konkrečios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, išskyrus aiškiai įstatyme aptartus atvejus (pvz., viešasis interesas), nėra teisiškai reikšmingi jos (konkrečios administracinės bylos) kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2406-624/2020).

45. Pareiškėja skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su jos socialine (ekonomine) padėtimi. Pareiškėja šiame skunde nurodė, kad jos ir jos sutuoktinio ekonominė padėtis yra itin sunki ir jie negali sumokėti apskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudos, o jų priverstinis išieškojimas juos visiškai finansiškai sužlugdytų; jų vienintelės pajamos yra pareiškėjos gaunama senatvės pensija ir sutuoktinio gaunama neįgalumo pašalpa; pareiškėjos ir jos sutuoktinio situacija atitinka Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą beviltiškos mokestinės nepriemokos sąvoką: jiems reikalinga (ir teikiama) valstybės parama, be kurios jie tiesiog neišgyventų. Šias aplinkybes pareiškėja nurodo ir apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismas, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tikrins minėtų aplinkybių teisinio kvalifikavimo aspektu.

46. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

47. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama; šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių; tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010; 2016 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-154-438/2016; 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-94-261/2018).

49. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Duomenų apie tai, kad pareiškėja yra netekusi nuosavybės teisių į šį gyvenamąjį namą byloje nėra pateikta. Tai, kad į šį namą yra nukreiptas pareiškėjos mokestinės nepriemokos išieškojimas nėra reikšminga, sprendžiant dėl delspinigių išieškojimo pripažinimo netikslingu ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu.

50. Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien objektyvių aplinkybių, jog pareiškėja yra pensininkė nepakanka pareiškėją atleisti nuo ginčo delspinigių. Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjos ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes.

51. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėja pateikė viešosios įstaigos K. šeimos klinikos 2019 m. vasario 22 d. išduotą Medicinos dokumentų išrašą/siuntimą apie tai, kad jai reikalingas gydymas bei reabilitacija, tačiau pareiškėja nepagrindė, jog tai yra susiję su papildomomis piniginėmis išlaidomis, todėl šis dokumentas nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių. Be to, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl ginčijamame mokesčių administratoriaus sprendime apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio delspinigių dydžio nėra nagrinėjamo ginčo dalykas, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių nevertina.

52. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys