2022-02-23 Nr. AB-4181-3-62-3-00597-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-15-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00597-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir atsakovo atstovas, Šiaulių TI) kamerose Nr. 17, 9, 40, 90, 48, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: buvo neužtikrintas privatumas sanitariniuose mazguose (kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, jis atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, kuri pilnai neužsitraukia, neįrengta kabina), kamerose trūko ploto (nuteistajam turi tekti ne mažiau nei 4 kv. m gyvenamojo ploto (kamerų plotas yra nuo 6 iki 12 kv. m), pareiškėjas buvo nuolat laikomas perpildytoje kameroje), į plotą negali būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas). Dėl to pareiškėjas patyrė diskomfortą, neigiamus dvasinius, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir kitus nepatogumus.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma. Teisės aktai imperatyviai nenumato, jog sanitarinis mazgas turi būti atitvertas iki lubų. Visose kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl visiškai užtikrina privatumą. Sienelių aukštis yra didesnis nei 1,5 m. Sanitarinio mazgo įėjimai kamerose Nr. 3, 9, 13, 17 atskirti durimis, o kamerose Nr.12, 40, 48, 67 ir 90 – užuolaidomis, kurios yra iki pat grindų.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs byloje esančius duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, teismas sprendė, kad pareiškėjui Šiaulių TI teko nuo 3,69 kv. m iki 19,95 kv. m ploto.

6. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog 3 kameroje būdavo nuo 2 iki 3 žmonių, teismas šiuos pareiškėjo argumentus pripažino abstrakčiais ir nenustatė pagrindo abejoti oficialiais atsakovo atstovo duomenimis, kad, pareiškėjui būnant 3 kameroje, nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 4 d. jis buvo laikomas vienas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių prieštaravimų dėl kitose kamerose buvusių nuteistųjų skaičiaus ginčo laikotarpiu.

7. Teismas, konstatavęs, kad nebuvo pažeista minimali pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma, atmetė pareiškėjo skundo teiginius dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Teismas pažymėjo, jog į jų užimamą plotą yra atsižvelgiama, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

8. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerose, teismas vertino Šiaulių TI pateiktus duomenis ir nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB plokšte ar mūrine konstrukcija, kurių aukštis 1,7 m, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas durimis arba užuolaida. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl aptariamo sanitarinio mazgo įrengimo, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl neužtikrinto privatumo sanitariniuose mazguose.

9. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas nusprendė, kad atsakovo atstovas neatliko neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 10. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 3 d. sprendimą.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Šiaulių TI kamerų Nr. 3, 12, 9, 13, 58, 17, 40, 67, 90 plotus, juose laikytų asmenų skaičių, baldus, esančius atitinkamose kamerose, ir teigia, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 (toliau – ir LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis) konstatuota, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (toliau – ir Standartai) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pripažįstama nepriimtinais. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog netinkamos kalinimo sąlygos pasižymi žeminančiu, neigiamas pasekmes jo gyvenimo kokybei sukeliančiu pobūdžiu, todėl atsakovas privalo atlyginti dėl tokių veiksmų kilusią neturtinę 2 000 Eur žalą.

12. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2020 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 60-11064 nurodomais duomenimis, t. y. kameros Nr. 12 plotu bei kai kuriose kamerose laikytų asmenų skaičiumi. Tokioms abejonėms nėra jokio pagrindo, nes atsakovo atstovo darbuotojai savo veikloje vadovaujasi sąžiningumo bei kitais principais, o pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo atstovo atsiliepimu, nereiškė jokių atsikirtimų dėl tariamo duomenų netikslumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių teismas nebūtų įvertinęs.

14. Atsakovo atstovas nurodo, jog teismas nustatė, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Teisės aktuose nėra nurodyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y., vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto norma, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Skaičiuojant kameros plotą, į sanitarinio mazgo plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Byloje nėra tokių duomenų.

15. Atsakovas teigia, jog, pagal teisės aktus, sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m sienele laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, tačiau nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į EŽTT praktiką, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu gali būti netinkamas, nes tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, turi būti įvertinamos konkrečios aplinkybės, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Bendros kameros erdvės atskyrimas nuo sanitarinio mazgo ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaida paprastai laikomas tinkamu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018 ir kt.). Tai, kad sanitarinio mazgo įėjimo atskyrimas užuolaida tinkamai užtikrina juo besinaudojančio asmens privatumą, patvirtina ir naujausia EŽTT praktika (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Michno ir Dimbinskas prieš Lietuvą (peticijų Nr. 34179/18 ir 35033/18)).

16. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas taip pat nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo sveikata buvo pažeista dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. M. prašymo priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl jo laikymo Šiaulių TI nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimą.

18. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes nenustatė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valdžios institucijos (Šiaulių TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir laikosi pozicijos, jog Šiaulių TI jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas bei neužtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas, atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus. Paminėtina ir tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su neužtikrintu privatumu ir minimaliu gyvenamuoju plotu kamerose, juos itin detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai teigia, kad už patirtus nepatogumus bei išgyvenimus jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo laikotarpiu aktualų teisinį reglamentavimą, pagrįstai nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir, atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, sprendė, kad, pareiškėjui kalint Šiaulių TI kamerose, buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotus ir juose buvusių asmenų skaičių, pažymėtina, kad jie iš esmės sutampa su atsakovo atstovo 2020 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 60-11064 „Dėl R. M.“ (b. l. 14–16) pateiktais duomenimis ir nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrinta nacionaliniais teisės aktais reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m.

24. Pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, patvirtina nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2242-624/2019; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-1062/2020; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-774-261/2021).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais.

26. Pirmosios instancijos teismas aptariamu aspektu vertino Šiaulių TI San. mazgų zonų kamerose lentelę Nr. 62/08-145 (b. l. 18–19), kurioje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo kameroje Nr. 17 (1,70 m aukščio), aukščiausia – kameroje Nr. 13 (2,29 m aukščio). Pateiktos kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 24–26) patvirtina, jog įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis ar užuolaida. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių teismo nustatytų aplinkybių neginčija, tik laikosi pozicijos, jog kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais, remiasi LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartimi ir Standartais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartimi, nes nesutampa ginčo laikotarpis bei bylos faktinės aplinkybės. Dėl pareiškėjo nurodomų Standartų pažymėtina, kad teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, nustatydamas, ar yra padarytas konkretus pažeidimas, be kita ko, remiasi suformuotais Standartais, tačiau tai nėra vienintelis kriterijus vertinant, ar buvo padarytas pažeidimas. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1036-968/2021 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo pažeistas. Nesant vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

27. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo aplinkybių analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė