b1bbb5cc-4c2d-4924-b217-913ba5f7e97f · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. 2A-654-943/2019 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01060-2016-1 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.39.2.5.5.; 2.10.7.; 3.6.1. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. gruodžio 12 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės TikniÅ«tės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės Salva Kindlustuse AS apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3531-232/2018 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Naster“ ieÅ¡kinį atsakovui Salva Kindlustuse AS dėl draudiminės iÅ¡mokos ir nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Altas“.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė UAB „Naster“ kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama pripažinti ieÅ¡kovei nuosavybės teise priklausančio lengvojo automobilio Bentley Continental, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę draudiminiu įvykiu; priteisti iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovės naudai: 108 000 Eur dydžio draudimo iÅ¡mokÄ , 6 480 Eur nuostolių, 6 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. Nurodė, kad Å¡alys 2014 m. liepos 22 d. sudarė ieÅ¡kovei nuosavybės teise priklausančio lengvojo automobilio Bentley Continental, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo automobilis), kasko draudimo sutartį. Pagal draudimo sutartį automobilis buvo apdraustas ir nuo vagystės, grobimo, neteisėto naudojimo bei vandalizmo rizikos. Draudimo įmoka sudarė 6 000 Eur, mokamus po 1 500 Eur kas ketvirtį. 2014 m. liepos 23 d. ieÅ¡kovė sumokėjo 3 000 Eur dydžio draudimo įmokÄ už draudimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. sausio 20 d.

3. IeÅ¡kinyje taip pat paaiÅ¡kinta, kad 2014 m. liepos 29 d. mokėjimu ieÅ¡kovė pratęsė paslaugų teikimo sutartį Nr. 0100387732, sudarytÄ 2013 m. liepos 29 d. tarp ieÅ¡kovės ir trečiojo asmens UAB „Altas“ dėl automobilyje įmontuotos paieÅ¡kos sistemos CobraConnex stebėjimo, reagavimo į sistemos signalus bei automobilio paieÅ¡kos paslaugų teikimo. 4. 2014 m. lapkričio 29 d. ieÅ¡kovo vadovui V. P. esant Ukrainoje, saugos tarnyba UAB „G4S Lietuva“ gavo automatinį pavojaus praneÅ¡imÄ , kurio įsijungimo priežastis – automobilyje įmontuotos saugos sistemos maitinimo atjungimas. 2014 m. lapkričio 29 d. 19.42 val.

UAB „G4S Lietuva“ susisiekė su ieÅ¡kovės atstove Lietuvoje ir informavo apie gautÄ praneÅ¡imÄ . IeÅ¡kovės atstovė susisiekė su ieÅ¡kovės direktoriumi V. P. ir 2014 m. lapkričio 29 d. 19.57 val. gavo iÅ¡ jo atsakymÄ , kad jis eina tikrinti automobilį. 2014 m. lapkričio 29 d. 20.14 val. ieÅ¡kovės vadovas, patikrinęs stovėjimo aikÅ¡telę ir neradęs automobilio, pranešė saugos tarnybai UAB „G4S Lietuva“ apie automobilio dingimÄ ir tÄ pačiÄ dienÄ 20.30 val. kreipėsi į policijÄ dėl automobilio vagystės.

5. IeÅ¡kovės teigimu, V. P. veiksmai, kuriais jis gavęs informacijÄ apie automobilio vagystę iÅ¡ karto kreipėsi į saugos tarnybÄ UAB „G4S Lietuva“ dėl tikslios automobilio buvimo vietos nustatymo, turėtų bÅ«ti laikomi pagrįstais ir atitinkančiais rÅ«pestingo, atsakingo ir atidaus elgesio standartus. IeÅ¡kovės atstovas pagrįstai kreipėsi į saugos tarnybÄ , nes tik jų turimi duomenys padeda tiksliai nustatyti automobilio buvimo vietÄ .

6. Taip pat pažymėjo, kad tai, jog ieÅ¡kovės atstovas nerado automobilio vietoje, kurioje jį paliko, nėra pagrindas iÅ¡ karto kreiptis į policijÄ , nes signalizacija galėjo suveikti ir dėl pravažiuojančios maÅ¡inos, laukinio gyvÅ«no ar smarkaus vėjo gÅ«sio. Nuo 20.14 val. iki 20.30 val. ieÅ¡kovės vadovas bendravo su saugos tarnyba ir galutinai įsitikinęs, kad automobilis yra pavogtas ir jo tikslios buvimo vietos nustatyti nepavyks - kreipėsi į policijÄ .

7. IeÅ¡kovė nurodė, kad ji kaip pavogto automobilio savininkė, draudėja ir naudos gavėja kreipėsi į atsakovę dėl draudimo iÅ¡mokos mokėjimo, tačiau atsakovė nesutiko su reikalavimu, todėl ieÅ¡kovė yra priversta kreiptis į teismÄ , 8. IeÅ¡kovė, įvertinus, kad jos buveinė yra Lietuvos Respublikoje, reikalavimus atsakovei, kurios buveinė yra Estijos Respublikoje, pateikė Lietuvos teismui pagal rÅ«Å¡inio teismingumo taisykles, atsižvelgusi į 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Briuselis Ia, ir Reglamentas), 11 straipsnio 1 punkto b papunkčio nuostatomis. Taip pat nurodė, kad draudimo sutarčiai ir iÅ¡ jos kylantiems ieÅ¡kovės ir atsakovės santykiams taikoma Lietuvos Respublikos teisė, kurios jurisdikcijoje buvo automobilis draudimo sutarties sudarymo metu.

9. Atsakovė Salva Kindlustuse AS prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10. Nurodė, kad ginčo automobilio kasko draudimo sutartis tarp ieÅ¡kovės ir atsakovės buvo sudaryta pagal draudimo taisykles LSKT-14 (toliau – Taisyklės). Taisyklių nuostatos įpareigojo draudėjÄ Ä¯vykus žalai imtis visų įmanomų priemonių, kad iÅ¡gelbėti transporto priemonę ir sumažinti žalÄ (Taisyklių 11.1.2 punktas) bei nedelsiant informuoti policijÄ apie vagystę (Taisyklių 11.1.6 punktas). Taisyklių 11.5 numato, jog jeigu draudėjas arba kitas įgaliotas transporto priemonės valdytojas nevykdo įsipareigojimų, numatytų Taisyklių 11 punkte ir tai daro įtakÄ draudiko pareigai iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ arba žalos dydžiui, nes draudikas turi teisę sumažinti draudimo iÅ¡mokÄ arba atsisakyti jÄ mokėti.

11. Atsakovės teigimu, apie automobilio vagystės faktÄ V. P. policijÄ informavo tik 20.30 val., t. y. praėjus net 48 minutėms po to, kuomet sužinojo, kad automobilis yra pavogtas. Toks delsimas, atsakovės teigimu, vertintinas kaip neatitinkantis protingo ir atsargaus savininko elgesio standarto analogiÅ¡koje situacijoje bei pažeidė Taisyklių 11.1.6 punkte draudėjui nustatytÄ pareigÄ .

12. Draudėjo pareigos nevykdymas sudarė palankesnes sÄ lygas atsirasti žalai – paslėpti pavogtÄ transporto priemonę ir sumažino galimybes imtis priemonių, kad ji bÅ«tų surasta bei iÅ¡vengta žalos, todėl ieÅ¡kovė nepagrįstai teigia, kad jos padarytas pažeidimas nesusijęs priežastiniu ryÅ¡iu su draudiminiu įvykiu – automobilio praradimu.

13. Nurodė, jog V. P., duodamas paaiÅ¡kinimus, buvo nenuoseklus, jo duoti parodymai skiriasi bei prieÅ¡tarauja pateiktiems UAB „G4S Lietuva“ raÅ¡tams. PraneÅ¡ime apie transporto vagystę draudimo kompanijai V. P. nurodė, kad automobilio vagystę jis pastebėjo pats, išėjęs iÅ¡ parduotuvės ir tik po to kreipėsi į UAB „G4S Lietuva“, parduotuvės apsaugÄ bei policijÄ . Å ie neatitikimai ir prieÅ¡taravimai paaiÅ¡kinimuose rodo, kad ieÅ¡kovės automobilį vairavęs asmuo painiodamas atsakovę, elgėsi nesÄ Å¾iningai ir galimai siekė nuslėpti reikÅ¡mingÄ Ä¯vykio tyrimui informacijÄ ir suklaidinti draudikÄ . Aplinkybių visuma akivaizdžiai prieÅ¡tarauja ieÅ¡kovės iÅ¡sakytai pozicijai, kad ji visapusiÅ¡kai bendradarbiavo ir visa apimtimi vykdė kitas Taisyklių 11 punkte numatytas pareigas, taip pat ir turimos informacijos apie įvykį teikimÄ .

14. Atsakovė pažymėjo, kad lengvasis automobilis prieÅ¡ 2014 m. lapkričio 29 d. vagystę jau buvo pavogtas 2 kartus – 2014 m. balandžio 7 d., vėliau 2014 m. balandžio 8 d. sėkmingai surastas ir 2014 m. liepos mėnesį vėl pavogtas ir surastas. Nurodė, kad ieÅ¡kovė turėjo ir privalėjo žinoti, kad esant jau ne vienam pasikėsinimui ir realiam neteisėtam automobilio užvaldymui, nedelsiant reikėjo pasitelkti visų institucijų pagalbÄ , tačiau ieÅ¡kovė, dėl neaiÅ¡kų priežasčių delsė tai daryti.

15. Trečiasis asmuo UAB „Altas“ atsiliepimu prašė ieÅ¡kinį atmesti kaip neteisėtÄ ir nepagrįstÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

16. Nurodė, kad ieškovei neišreiškus valios pratęsti sutartį apmokant trečiajam asmeniui už teikiamas paslaugas, sutarties galiojimas nepratęstas, dėl ko trečiasis asmuo neturi jokių sutartinių įsipareigojimų ieškovei nuo 2014 m. liepos 29 d.

17. PaaiÅ¡kino, kad automatinis pavojaus signalas buvo gautas 2014 m. lapkričio 29 d. 19.37 val., į kurį buvo operatyviai sureaguota. UAB „G4S Lietuva“ 2014 m. lapkričio 29 d., 19.42 val. CobraConnex programoje nurodytu telefonu numeriu informavo V. P., kad yra suveikusi saugomo automobilio apsaugos sistema. Automobilio naudotojas V. P. tik 20.14 val. paskambino stebėjimo centrui ir pranešė, kad neranda automobilio. Saugos tarnyba bandė nustatyti automobilio buvimo vietÄ , bet to padaryti nepavyko. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 18.

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino: pripažino ieÅ¡kovei nuosavybės teise priklausančio lengvojo automobilio Bentley Continental, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. lapkričio 29 d. vagystę draudiminiu įvykiu; priteisė iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovės naudai 108 000 Eur dydžio draudimo iÅ¡mokÄ , 6 480 Eur nuostolių, 6 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos 2016 m. gegužės 31 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 2 275, 94 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.

19. Teismas nesutiko su atsakovės teiginiais, jog draudėjas nevykdė Taisyklių 11.1.6 punkte numatytos pareigos nedelsiant informuoti policijÄ apie automobilio vagystę ir Å¡is jo pareigos nevykdymas sudarė palankesnes sÄ lygas atsirasti žalai, kadangi nurodytame Taisyklių punkte laikas, per kurį draudėjas turėtų praneÅ¡ti apie vagystę, neapibrėžtas. Be to, taisyklės nenumatė pareigos draudėjui praneÅ¡ti policijai, apie saugos tarnybos skambutį, nuo kurio atsakovas skaičiuoja laikÄ , per kurį ieÅ¡kovės vadovas pranešė apie įvykį policijai. Todėl teismas atsakovės tvirtinimÄ , jog ieÅ¡kovės vadovas apie automobilio vagystę policijai pranešė tik po 48 min. ir tai prisidėjo prie žalos atsiradimo, laikė nepagrįstais.

20. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog pagal draudimo polise aptartÄ ginčo sprendimo procedÅ«rÄ ginčas turi bÅ«ti sprendžiamas remiantis Jungtinės Karalystės ir Velso teise, kadangi pati atsakovė atsiliepime į ieÅ¡kinį rėmėsi Lietuvos teise. III. Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimų argumentai 21. Atsakovė Salva Kindlustuse AS apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ spendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinio reikalavimai bÅ«tu netenkinti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

22. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 22.1. Teismas, priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , netinkamai vertino Taisyklių sÄ lygas ir nepagrįstai pripažino, kad ieÅ¡kovė nepažeidė Taisyklėmis draudėjui nustatytų įpareigojimų. 22.2. Skundžiamas sprendimas priimtas neįvertinus bylai svarbių įrodymų (apžiÅ«ros akto ir liudytojo parodymų), kurie turėjo esminę reikÅ¡mę vertinant ieÅ¡kovės reikalavimų pagrįstumÄ ; 22.3. Teismas netinkamai nustatė ginčo santykiams taikytinÄ teisę.

23. Trečiasis asmuo UAB „Altas“ pareiÅ¡kė prisidėjimÄ prie apeliacinio skundo.

24. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo iÅ¡ esmės grindžiamas tapačiais kaip ir skundas argumentais, papildomai pažymint, kad į bylÄ ieÅ¡kovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis buvo pavogtas ir kad žala už, kaip teigiama, prarastÄ automobilį nėra atlyginta.

25. Trečiasis asmuo UAB „Altas“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ prašė jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ spendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinio reikalavimai bÅ«tu netenkinti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

26. IeÅ¡kovė UAB „Naster“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ ir prisidėjimÄ prie apeliacinio skundo prašė skundÄ ir prisidėjimÄ prie jo atmesti ir palikti skundžiamÄ sprendimÄ nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

27. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ ir prisidėjimÄ prie apeliacinio skundo grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 27.1. Apeliaciniame skunde atsakovas į ieÅ¡kinio reikalavimus atsikerta naujais, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nenurodytais argumentais (kad draudimo iÅ¡moka ieÅ¡kovui nepriklauso ir dėl to, jog jis automobilio registracijos dokumentus buvo palikęs automobilyje), kurie nepagrindžia skundžiamo sprendimo nepagrįstumo. 27.2. Trečiasis asmuo netinkamai vykdė su ieÅ¡kove sudarytos sutarties įsipareigojimus (nepranešė teisėsaugos institucijoms apie teisės pažeidimÄ ) ir su atsakove kaltę, dėl laiku nepateikto praneÅ¡imo teisėsaugos institucijoms apie automobilio vagystę, perkelia ieÅ¡kovės vadovui, nors bylos medžiaga įrodo, kad jis elgėsi rÅ«pestingai. 27.3.

Kadangi atsakovės pateikto apžiÅ«ros protokolo duomenys ir liudytojo parodymai nesutapo, be to, liudytojo parodymai buvo nekonkretÅ«s, teismas neturėjo pareigos jais remtis priimdamas sprendimÄ . 27.4. Ä®vertinus tai, kad atsakovo buveinė ir draudimo rizika nėra Jungtinėje Karalystėje, draudimo sutarčiai ir iÅ¡ jos kylantiems ieÅ¡kovės reikalavimams taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 28.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir - CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundų ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylÄ nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo ribų.

Dėl bylos su tarptautiniu elementu nagrinėjimo ypatumų 29. Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovė, Lietuvos Respublikoje registruota ir buveinės vietÄ turinti įmonė (draudėjas), kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama pripažinti jos vardu registruotos transporto priemonės vagystę, įvykdytÄ Ukrainos Respublikoje, draudžiamuoju įvykiu ir priteisti draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ atsakovės – Estijos Respublikoje registruotos ir buveinės vietÄ joje turinčios įmonės, teikiančios draudimo paslaugas (draudiko) pagal Å¡alių pasiraÅ¡ytÄ draudimo sutartį.

30. Bylos Å¡alių buveinėms esant skirtingose valstybėse, laikytina, kad byla yra tarptautinio pobÅ«džio, ir tai įpareigoja teismÄ , nagrinėjantį bylÄ , ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar jis turi kompetencijÄ priimti ieÅ¡kinį ir nagrinėti bylÄ (CPK 782 straipsnis). BylÄ nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dviÅ¡alė sutartis, tarptautinė daugiaÅ¡alė sutartis, Europos SÄ jungos teisės aktai) reglamentuoja Å¡ios bylos teismingumo klausimÄ , bei įvertinti patį ginčo turinį, kad bÅ«tų tinkamai parinkta atitinkama jurisdikcijos taisyklė.

Antras bÅ«tinas įvertinti klausimas, kilus ginčui iÅ¡ tarptautinį elementÄ turinčio teisinio santykio, kurios valstybės materialinę teisę reikia taikyti nagrinėjant ir sprendžiant Å¡alių ginÄÄ , t. y. tenka spręsti teisės sistemų kolizijos problemÄ . Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos spręsti ginÄÄ 31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas sieja dvi Europos SÄ jungos (toliau – ES) valstybių narių įmones, todėl Å¡alių tarpusavio ginčams spręsti taikytinas ES teisinis reguliavimas.

32. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos SÄ jungos valstybėms narėms, yra iÅ¡dėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, todėl sprendžiant jurisdikcijos klausimÄ nagrinėjamoje užsienio (tarptautinį) elementÄ turinčioje byloje, aktualus bÅ«tent Å¡io Reglamento normų, nustatančių jurisdikcijos taisykles, taikymas.

33. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento Briuselis Ia 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieÅ¡kiniai turi bÅ«ti reiÅ¡kiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali bÅ«ti reiÅ¡kiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje, nes Å¡alys gali susitarti, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikcijÄ spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iÅ¡ konkrečių teisinių santykių (Reglamento 25 straipsnio 1 dalis), ginčams gali bÅ«ti taikoma iÅ¡imtinė jurisdikcija (Reglamento 24 straipsnis), be to, Reglamentas Briuselis Ia nustato atskiras jurisdikcijos nustatymo iÅ¡imtis atskirų rÅ«Å¡ių byloms (byloms, susijusioms su draudimu, vartojimo sutartimis, individualiomis darbo sutartimis) (Reglamento 3-5 skirsniai).

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp Å¡alių kilo iÅ¡ draudimo teisinių santykių. Reglamento Briuselis Ia 3 skirsnis nustato jurisdikcijÄ byloms, susijusioms su draudimu. Remiantis Reglamento Briuselis Ia 11 straipsniu draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieÅ¡kinys gali bÅ«ti pareikÅ¡tas:

a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose;

b) jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose; arba c) kai draudikai yra keli – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudikui, teismuose.

35. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinį pateikė savo registruotos buveinės vietos teismui, t. y. Lietuvos Respublikos teismui, remdamasi Reglamento Briuselis Ia 11 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, nustatančiu, kad draudėjas ieÅ¡kinį draudikui, kurio buveinės vieta yra valstybėje narėje, gali pareikÅ¡ti kitoje valstybėje narėje ieÅ¡kovo gyvenamosios (buveinės) vietos teismui. BylÄ iÅ¡nagrinėjęs teismas atskirai Å¡iuo klausimu nepasisakė, todėl Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , visų pirma įvertina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo kompetencijÄ priimti ir nagrinėti bylÄ .

36. Kaip minėta, Reglamentas Briuselis Ia numato, kad Å¡alys gali susitari dėl jurisdikcijos ir toks susitarimas eliminuoja Reglamento nuostatų dėl ginčo jurisdikcijos taikymÄ , tačiau susitarimas dėl jurisdikcijos, turi atitikti ne tik susitarimui keliamus formos ir turinio reikalavimus (Reglamento Briuselis Ia 25 straipsnio 1 dalies a - c punktai), tačiau jis negali prieÅ¡tarauti specialiesiems ir iÅ¡imtiniams jurisdikcijos pagrindams, numatytiems Reglamento Briuselis Ia (3-5 skirsniuose, 24 straipsnyje). Å iuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad tarp Å¡alių buvo susitarta dėl jurisdikcijos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Å¡iuo atveju Å¡alis siejančioje draudimo sutartyje esanti nuoroda į ginčų sprendimo procedÅ«rÄ (t. 1, b. l. 13), negali bÅ«ti laikoma susitarimu dėl ginčo jurisdikcijos, panaikinančiu Reglamento Briuselis Ia 3 skirsnio nuostatų taikymÄ , kadangi toks susitarimas neatitinka 15 straipsnio reikalavimų, be to ir pačios Å¡alys Å¡ios sutarties nuostatos nelaiko susitarimu dėl jurisdikcijos, todėl jurisdikcijos klausimas turėjo bÅ«ti įvertintas remiantis Reglamento 3 skirsnyje įtvirtintų taisyklių pagrindu.

37. Kaip minėta, ieÅ¡kovė (draudėjas), Lietuvos Respublikoje buveinės vietÄ turinti įmonė, ieÅ¡kinį iÅ¡ draudimo teisinių santykių pareiÅ¡kė draudikui (Estijos Respublikoje registruotai ir buveinės vietÄ joje turinčiai įmonei) savo buveinės vietos teismui, t. y. Vilniaus apygardos teismui, remiantis aptarta Reglamento Briuselis Ia 11 straipsnio 1 dalies b punkto nuostata, todėl teisėjų kolegija laiko, kad Å¡iuo atveju ieÅ¡kovė pasirinko tinkamÄ savo teisių įgyvendinimo teismine tvarka vietÄ ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad jis turi jurisdikcijÄ nagrinėti ginÄÄ .

Dėl taikytinos teisės 38. IÅ¡sprendus klausimÄ dėl jurisdikcijos, t. y. nustačius, kad Å¡alių keliamas ginčas priskirtinas Lietuvos teismų jurisdikcijai, teisėjų kolegija vertina, ar bylÄ iÅ¡nagrinėjęs teismas tinkamai parinko ginčo situacijoje taikytinÄ teisę, kadangi pripažinus, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui, savaime nereiÅ¡kia, jog ji turi bÅ«ti sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos materialinę teisę.

39. Pirmosios instancijos teismas ginÄÄ iÅ¡sprendė remdamasis Lietuvos Respublikos materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis draudimo teisinius santykius. Apeliantė su teismo nustatyta taikytina teise nesutinka ir teigia, kad tarp Å¡alių buvo susitarimas taikyti Jungtinės Karalystės ir Velso teisės aktus.

40. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieÅ¡kovę ir atsakovę siejo draudimo teisiniai santykiai 2014 m. liepos 22 d. sutarties pagrindu. ReikalavimÄ atsakovei ieÅ¡kovė kildina iÅ¡ netinkamo sutartinių prievolių, pagal nurodytÄ sutartį, vykdymo, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieÅ¡kovę ir atsakovę siejančius sutartinius teisinius santykius, į tai, kad ieÅ¡kiniu draudiko pareiga atlyginti žalÄ kildinama ne iÅ¡ Å¡iam padarytos žalos, o iÅ¡ draudikÄ su atsakingu draudėju siejančios sutarties, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieÅ¡kinys vertintinas kaip ieÅ¡kinys dėl sutartinės atsakomybės taikymo.

41. Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus reglamentuoja 2008 m. birželio 17 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Reglamentas Roma I).

42. Pagal Reglamento Roma I 3 straipsnio 1 dalį, sutarčiai taikoma Å¡alių pasirinkta teisė. Tačiau draudimo sutartims Å¡i reglamentu įtvirtinta taikytinos teisės pasirinkimo laisvė yra apribota. Reglamento Roma I 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudimo sutarčių, kurių neapima Å¡io straipsnio 2 dalis (draudimo sutartys, kuriomis apdraudžiama didelė rizika), atveju Å¡alys pagal 3 straipsnį gali pasirinkti taikyti tik Å¡iÄ teisę:

a) bet kurios valstybės narės, kurioje sutarties sudarymo metu yra draudimo rizika, teisę;

b) draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę;

c) gyvybės draudimo sutarčių atveju – draudėjo pilietybės valstybės narės teisę;

d) draudimo sutarčių, kuriomis apdraudžiama rizika, apribota įvykiais vienoje valstybėje narėje, kitoje nei kurioje yra draudimo rizika, – tos valstybės narės teisę;

e) jei draudėjas, turėdamas sutartį, kuriÄ apima Å¡i dalis, vykdo komercinę, pramonės arba laisvųjų profesijų veiklÄ , ir draudimo sutartis apima dvi ar daugiau rizikų, susijusių su ta veikla ir esančių skirtingose valstybėse narėse, – bet kurios iÅ¡ Å¡ių valstybių narių teisę arba draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę.

43. Nagrinėjamu atveju šalys sutartimi nustatė, kad draudimo sutarčiai taikoma Jungtinės Karalystės ir Velso teisė. Įvertinusi nutarties 42 punkte aptartus draudimo sutartims taikytinos teisės nustatymo klausimus teisėjų kolegija laiko, kad toks šalių susitarimas dėl taikytinos teisės negali būti laikomas galiojančiu Reglamento Roma I 7 straipsnio kontekste. Nurodytas straipsnis nukreipia į tai, kad draudimo santykiuose šalių pasirenkama taikytina teisė būtų kuo labiau susijusi su teisiniais santykiais, iš kurių ji kilo.

Å iuo atveju Å¡alių pasirinkta taikyti Jungtinės Karalystės ir Velso teisė nepatenka į valstybių narių teisę, kuriÄ Å¡alys, atsižvelgdamos į Reglamento Roma I 7 straipsnio 3 dalį, bÅ«tų laisvos pasirinkti jų sutartiniams santykiams taikyti, kadangi ji yra pernelyg nutolusi tiek nuo teisinių santykių Å¡alių (kaip minėta Å¡alių buveinės vietos yra Lietuvos ir Estijos Respublikose), tiek ir nuo sutartimi sukuriamų teisinių santykių (apdraudžiama transporto priemonė, registruota Lietuvos Respublikoje).

44. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad ginčo sutartyje įtvirtintas Å¡alių susitarimas dėl taikytinos teisės negali bÅ«ti laikomas galiojančiu ir nustatančiu taikytinÄ teisę, sprendžia, kad Å¡iuo konkrečiu atveju nustatant ginčo situacijai nagrinėti taikytinÄ teisę turėjo bÅ«ti vadovaujamasi bendromis nuostatomis, nustatančiomis draudimo sutartims taikytinos teisės parinkimÄ tuo atveju, kai nėra Å¡alių pasirinkimo dėl taikytinos teisės.

45. Pagal Reglamento Roma I 7 straipsnio 3 dalį, tais atvejais kai šalys nepasirinko taikytinos teisės, sutarčiai taikoma valstybės narės, kurioje sutarties sudarymo metu yra rizika, teisė. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad kai yra draudžiamas automobilis, taikoma tos valstybės teisė, kurioje draudžiama transporto priemonė yra registruota (Magnus / Mankovski Rome I Regulation (2017), p. 544). Šiuo atveju ginčo sutartimi buvo apdraustas ieškovei priklausantis Lietuvos Respublikoje registruotas automobilis, todėl ginčo nagrinėjimui pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos materialinės teisės normas.

Dėl draudiko pareigos iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ 46. Draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir Draudimo įstatymo normos. Pagal draudimo sutarties sampratÄ Å¡ia sutartimi viena Å¡alis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytÄ draudimo įmokÄ (premijÄ ) sumokėti kitai Å¡aliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytÄ draudimo iÅ¡mokÄ , jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis).

47. IÅ¡ nurodyto teisinio reglamentavimo spręstina, kad draudiko pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ visais atvejais kyla iÅ¡ sudarytos draudimo sutarties ir gali bÅ«ti įgyvendinama tik sutartyje numatyta apimtimi ir sÄ lygomis.

48. Å iuo atveju ieÅ¡kovė reikalavimÄ draudimo bendrovei iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ pareiÅ¡kė po to kai transporto priemonė, apdrausta atsakovės įmonėje, buvo prarasta dėl Ukrainos Respublikoje įvykdytos automobilio vagystės. Transporto priemonės vagystė yra draudžiamasis įvykis, sukeliantis draudikui pareigÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , jeigu dėl jo susitarė draudimo sutartį sudarančios Å¡alys.

49. Sausumos transporto priemonių (Kasko) draudimo taisyklių (toliau - Taisyklės) (kurios taikytinos ir ginčo Å¡alių sudarytai sutarčiai) 3.6. punktas numatė, kad automobilio vagystė yra draudiminis atvejis ir patenka į sutartimi numatytÄ draudžiamÄ jÄ rizikÄ (t. 1, b. l. 22-23).

50. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2014 m. lapkričio 29 d. buvo užfiksuotas praneÅ¡imas apie ieÅ¡kovei priklausančio automobilio vagystę (1 t., b. l. 64, 106-107, 134-135), kurio pagrindu Ukrainos teisėsaugos institucijos tiria baudžiamÄ jÄ bylÄ (2 t., b. l. 104-105), todėl, kaip teisingai nustatė bylÄ iÅ¡nagrinėjęs teismas, Å¡ių aplinkybių pagrindu atsakovei atsirado pareiga iÅ¡mokėti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ Å¡alis siejančios sutarties sÄ lygomis ir tvarka. Remiantis Å¡ių duomenų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad byloje nėra įrodytas transporto priemonės vagystės faktas. Be to, draudiko prievolės atlyginti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ neįtakoja tai, kad baudžiamojoje byloje nėra nustatyti už nusikalstamos veikos įvykdymÄ atsakingi asmenys, kadangi Å¡ios aplinkybės bÅ«tų reikÅ¡mingos tik sprendžiant draudimo bendrovės subrogacinį reikalavimÄ (CK 6.1015 straipsnis).

51. Atsakovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas, kuriomis konstatuota, jog draudikui kilo pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , teigia, kad teismas netinkamai aiÅ¡kino draudimo sutarties sÄ lygas, kurios draudikui suteikia teisę atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

52. CK 6.1014 straipsnyje reglamentuoti atleidimo nuo draudimo iÅ¡mokos mokėjimo atvejai. Pagal Å¡io straipsnio 2 dalį įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo iÅ¡mokos mokėjimo dėl to, kad draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. Ä®statymai gali nustatyti ir kitus atleidimo nuo draudimo iÅ¡mokos mokėjimo atvejus (CK 6.1014 straipsnio 6 dalis). Draudimo įstatymo 106 straipsnyje nurodyta, kad turto draudimo sutartyje galima nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , jei draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Å ie atvejai privalo bÅ«ti aptarti individualiai.

53. Å iuo atveju atsisakydama iÅ¡mokėti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ atsakovė rėmėsi Taisyklių 11 punktu, kuriame aptarta, kokių veiksmų transporto priemonės savininkas turi imtis atsitikus draudžiamajam įvykiui (t. 1, b. l. 28). Atsakovės teigimu, teismas netinkamai iÅ¡aiÅ¡kino Taisyklių 11.1.6. punkto nuostatas, įpareigojančias vagystės atveju nedelsiant apie tai praneÅ¡ti policijai, ir nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovės vadovas praėjus 48 min. po automobilio praradimo fakto pranešęs apie tai policijai tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

54. Iš esmės apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo argumentai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su priimtu procesiniu sprendimu, susiję su netinkamai, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimų, jų nepakankamumu bylai reikšmingiems faktams nustatyti ir išvadoms priimti.

55. Ä®rodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika suformuota ir iÅ¡plėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-823/2019).

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo atveju Vilniaus apygardos teismo atliktas bylos faktinių aplinkybių, kurių apeliacinės instancijos teismas nekartoja, vertinimas buvo detalus ir visapusiÅ¡kas. Teismui pakako duomenų įvertinti, kokių veiksmų ėmėsi ieÅ¡kovės vadovas, siekdamas įvykdyti jam sutartimi nustatytus įpareigojimus. Bylos aplinkybių visuma leido bylÄ iÅ¡nagrinėjusiam teismui priimti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovės vadovo veiksmai, informuojant teisėsaugos institucijas apie automobilio praradimÄ , atitiko protingo ir apdairaus elgesio standartÄ (apie automobilio vagystę teisėsaugos institucijoms buvo praneÅ¡ta tik po to, kai ieÅ¡kovės vadovas įsitikino, kad transporto priemonė yra prarasta ir nėra galimybių nustatyti jos buvimo vietos) ir buvo intensyvÅ«s (tai patvirtina UAB „G4S Lietuva“ paaiÅ¡kinimai apie vykusius pokalbius su įmonės vadovu (1 t. , b. l. 178, 195).

57. Apeliaciniu skundu bei prisidėjimu prie jo taip pat pažymima, kad teismas nevertino į bylÄ pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų (apžiÅ«ros akto), kurie patvirtinto teismo posėdžio metu liudytojo teiginius, kad ieÅ¡kovės vadovas iÅ¡ karto gavęs praneÅ¡imÄ apie įsijungusiÄ automobilio apsaugos sistemÄ galėjo įvertinti tai, kad jo nėra automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje. Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ ; iÅ¡vados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi bÅ«ti logiÅ¡kai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimÄ ar nebuvimÄ , kai tokiai iÅ¡vadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų;

įrodymų pakankamumas byloje reiÅ¡kia, kad jie tarpusavyje neprieÅ¡tarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimÄ ; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymÄ nereikalauja, kad visi prieÅ¡taravimai bÅ«tų paÅ¡alinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktÄ ir jame nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ).

58. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad Å¡alis siejančios draudimo sutarties 11.1.6. punkte įtvirtinta pareiga nesusieta su konkrečiu laiko tarpu, o vertintina pagal protingo, apdairaus ir rÅ«pestingo elgesio standartus (bonus pater familias), neturėjo pagrindo atskirai aptarti kiekvienÄ iÅ¡ įrodymų, kuriais atsakovė siekė įrodyti, kad ieÅ¡kovės vadovo sugaiÅ¡tas laikas, per kurį buvo nustatyta, kad automobilis yra pavogtas ir praneÅ¡ta teisėsaugos institucijoms vertintinas kaip neprotingai ilgas. Be to, ieÅ¡kovės ir jos vadovo veiksmuose tyčios ar didelio aplaidumo, prisidėjusio prie turto praradimo nenustatyta, todėl teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo pakankamÄ pagrindÄ spręsti, kad nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė atliko sutarties 11.1.6. punkte jai nustatytus įpareigojamus laiku ir tinkamai, dėl ko atsakovės atsisakymas mokėti draudimo iÅ¡mokÄ laikytinas nepagrįstu.

59. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovė ir trečiasis asmuo apeliaciniame skunde ir prisidėjime prie apeliacinio skundo nenurodė ir iÅ¡samiai nepagrindė savo teiginių dėl teismo padarytų konkrečių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, sprendžia, kad hipotetiniai ar prielaidomis pagrįsti skundo argumentai nelaikytini patikimais ir pakankamais, jog jų pagrindu bÅ«tų daroma kitokia nei ginÄÄ nagrinėjusio teismo padaryta iÅ¡vada dėl atsakovės pareigos iÅ¡mokėti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ .

60. Nesutikdami su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu, tačiau nenurodydami Å¡iÄ pozicijÄ pagrindžiančių teisinių argumentų ar nepateikdami jas paneigiančių įrodymų, atsakovė ir trečiasis asmuo dar kartÄ procese pareiÅ¡kė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis bÅ«tų padarytos kitokios iÅ¡vados, nei padarė ginÄÄ iÅ¡sprendęs teismas. Tačiau tai neleidžia abejoti skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas nustatė visus teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

61. Pažymėtina, kad apeliantė, teikdama skundÄ ir ginčydama teismo sprendimÄ nurodė, kad atsakovės pareigÄ iÅ¡mokėti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ eliminuoja ta aplinkybė, kad ieÅ¡kovės vadovas transporto priemonėje buvo palikęs automobilio registracijos liudijimÄ . TokiÄ savo pozicijÄ apeliantė grindžia Taisyklių 11.1.10 punktu. Vertinant Å¡ias aplinkybes, atkreiptinas dėmesys, jog nei minėtame, nei kituose Taisyklių punktuose nėra įtvirtinta sÄ lyga, jog registracijos dokumentų palikimas automobilyje jo vagystės atveju yra vienareikÅ¡miÅ¡kai suprantama nedraudžiamojo įvykio sÄ lyga.

Be to, aktualioje kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad draudimo taisyklių nuostatos, kuriomis ribojamos draudimo iÅ¡mokos dydis, dėl draudėjui nustatytos pareigos nepalikti automobilyje registracijos dokumentų, nevykdymo, pripažintinos nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad draudimo taisyklių <···> sÄ lyga dėl draudimo iÅ¡mokos mažinimo <···> dėl transporto priemonėje palikto jos registracijos liudijimo negali bÅ«ti vertinama kaip visais atvejais atitinkanti pažeidimo įtakÄ Å¾alos dėl draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybei, jos dydžiui, inter alia (be kita ko) dėl tikimybės surasti transporto priemonę sumažėjimo (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-4031/2019). Netenkindama apeliantės skundo ir nurodytu argumentu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieÅ¡kovė teismui pateikė ne tik du originalius automobilio raktų komplektus, bet ir automobilio registracijos liudijimÄ , kuriame nurodyta Å¡io dokumento iÅ¡davimo data – 2013 m. rugpjūčio 23 d.

62. Apibendrindama nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismas, spręsdamas ginÄÄ , nustatydamas ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes bei jas vertindamas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, todėl atsakovės apeliacinis skundas ir trečiojo asmens prisidėjimas prie jo atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl prašymų atlyginti bylinėjimosi išlaidas 63. Atsakovės apeliacinio skundo ir trečiojo asmens prisidėjimo prie apeliacinio skundo netenkinus, jų prašymas priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme nepateikus įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė Agnė TikniÅ«tė Vytautas Zelianka