2017-04-12 Nr. AB-8212-3-62-3-00188-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-450-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00188-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo J. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. I., L. D., A. Š., A. M. ir J. N. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai B. I., L. D., A. Š., A. M. ir J. N. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl tuo metu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie eina tarnybą Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ir yra statutiniai valstybės tarnautojai. 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą Nr. X-1791, kurio 3 straipsniu buvo numatytas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) įsigaliojimas nuo 2009 m. liepos 1 dienos.

Statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo numatyti padidinti priedų už pareiginį laipsnį (nuo 2010 m. sausio 1 d. – rangą) koeficientai. 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535 (įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.), kuriuo buvo laikinai sumažinti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo koeficientai. Priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal bazinį dydį koeficientai buvo laikinai mažinami ir 2010 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-948, 2011 m. lapkričio 22 d.

įstatymu Nr. XI-1724 bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-118. Dėl koeficientų už rangus sumažinimo pareiškėjams buvo nepagrįstai mokamas mažesnis darbo užmokestis. Pareiškėjai darė išvadą, kad jų teisėtas lūkestis, jog padidinti priedų už rangus dydžiai bus taikomi nuo atitinkamų metų, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d., nuo 2011 m. sausio l d., nuo 2012 m. sausio 1 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d., buvo pažeistas. Pareiškėjų teigimu, priedų už rangus koeficientų didinimo laikinas sumažinimas pažeidė jų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, nes jie negavo pajamų, kurias būtų gavę, jei įstatymų leidėjas nebūtų mažinęs koeficientų už rangus dydžio ir neatidėjęs įstatymo dėl padidintų koeficientų už rangus įsigaliojimo.

Pareiškėjai pažymėjo, jog tokiu teisiniu reglamentavimu darbo užmokestis bausmių vykdymo sistemos pareigūnams kriziniu laikotarpiu buvo sumažintas neproporcingai didesne apimtimi, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kitų statutinių sistemų pareigūnais. Valstybės tarnautojams buvo mažinami tik pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacines klases dydžiai. Vidaus tarnybos pareigūnams buvo sumažinti tik pareiginės algos koeficientai 11-20 kategorijoms, tačiau nei priedai už laipsnius, nei priedų už kvalifikacines klases dydžiai nebuvo mažinti.

Kitų statutinių sistemų pareigūnams jų statusą reglamentuojančiais teisės aktais darbo užmokesčio atitinkamų dalių dydžiai nebuvo mažinami. Pareiškėjų nuomone, teismas turėtų taikyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, kuriuo pareiginės algų koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, nuostatas, todėl priedų už tarnybinį rangą koeficiento sumažinimas taip pat turi būti vertinamas kaip neteisėtas, diskriminacinis, neproporcingas, prieštaraujantis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjai nurodė, kad ieškinio senaties terminas šio pobūdžio reikalavimui nėra pasibaigęs. Pareiškėjų pažeista teisė į teisingą apmokėjimą už darbą privalo būti apginta, o padaryti nuostoliai atlyginti pagal nustatytą finansinių praradimų mechanizmą. Pareiškėjai prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) 1 straipsnis tiek, kiek jame nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d.

– 2013 m. gruodžio 31 d.:

1) už pataisos jaunesniojo pareigūno III rangą – 0,1 bazinio dydžio;

2) už pataisos jaunesniojo pareigūno II rangą – 0,15 bazinio dydžio;

3) už pataisos jaunesniojo pareigūno I rangą – 0,25 bazinio dydžio;

4) už pataisos pareigūno III rangą – 0,3 bazinio dydžio;

5) už pataisos pareigūno II rangą – 0,35 bazinio dydžio;

6) už pataisos pareigūno I rangą – 0,4 bazinio dydžio;

7) už pataisos vyresniojo pareigūno III rangą – 0,45 bazinio dydžio;

8) už pataisos vyresniojo pareigūno II rangą – 0,5 bazinio dydžio;

9) už pataisos vyresniojo pareigūno I rangą – 0,55 bazinio dydžio;

10) už pataisos vyriausiojo pareigūno rangą – 0,7 bazinio dydžio;

11) už pataisos generalinio pareigūno rangą – 0,8 bazinio dydžio, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjams darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu ir Statutu. Atsakovas rėmėsi Statuto 41 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., tačiau šiame nutarime nebuvo nagrinėtas klausimas ir nėra nustatytas neteisėtas darbo užmokesčio sumažinimas dėl priedų už tarnybinį laipsnį (rangą) mažinimo, todėl nėra teisinio pagrindo juo vadovautis. Atsakovas darė išvadą, kad, skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams priedus už tarnybinius rangus, teisės aktų nuostatų nepažeidė. Atsakovo nuomone, nekyla abejonių dėl nurodytų teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Atsakovas nurodė, kad dėl itin didelio bylų, susijusių su darbo užmokesčio dalies priteisimu, kiekio finansiškai nėra pajėgus per trumpą laiką išmokėti priteistas sumas, todėl, jeigu teismas priimtų pareiškėjams palankų sprendimą, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Statuto 8 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, nustatė, jog 2009 m. gruodžio 8 d. Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymu (Nr. XI-535) buvo įtvirtintas 2008 m. lapkričio 6 d. Statuto pakeitimo įstatymo (Nr. X-1791) 41 straipsnyje 3 dalyje numatytų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydžių koeficientų sumažinimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad minėto įstatymo (Nr. X-1791) įsigaliojimas buvo atidėtas, o 2009 m. gruodžio 8 d. Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (Nr. XI-535) 2 straipsniu sugrąžinti Statuto pakeitimo įstatymo (Nr. X-1791) 41 straipsnio 3 dalyje numatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo koeficientai, kurių įsigaliojimas buvo kelis kartus įstatymo leidėjo atidedamas, sprendžiant šį ginčą, teismas darė išvadą, kad negalima taikyti analogijos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime aptartai situacijai, nes Konstitucinio Teismo nutarime nagrinėjamu atveju valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti, t. y. buvo sumažinti jau kurį laiką galioję didesni dydžiai, pagal kuriuos valstybės tarnautojams buvo mokami tarnybiniai atlyginimai. Konkrečiu atveju pareiškėjai didesnio darbo užmokesčio, susijusio su priedų už rangą koeficiento padidinimu nei iki ginčo laikotarpio, nei ginčo laikotarpiu (2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) nėra gavę (šios aplinkybės neginčija), nes teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įstatymų leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 dienos.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjų darbo užmokestį, todėl pareiškėjai neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu (ginčo bei ankstesniu laikotarpiu faktinis jų darbo užmokestis nesumažėjo), todėl jų teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo objektyviai pažeisti.

Teismas pažymėjo, kad, net ir pritariant pareiškėjų pozicijai, jog jų teisėms ir teisėtiems lūkesčiams turėjo įtakos teisinis reguliavimas, kurio įsigaliojimas įstatymo leidėjo buvo kelis kartus atidėtas, pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą, privalo pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip skundo pagrindu, t. y. įrodyti savo argumentų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 7 p., 57 str.). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nesieja nurodytų Konstitucinio Teismo suformuluotų nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu, neišdėsto, kaip nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas toks pat, kaip ir nustatytas iki jo įsigaliojimo galiojęs priedų už turimus rangus apskaičiavimo koeficientų teisinis reguliavimas, pažeidė pareiškėjų skunde nurodytus konstitucinius reikalavimus įstatymų leidėjui, tik apsiriboja vien bendro pobūdžio teiginiais.

Teismas nurodė, kad dėl ekonomikos krizės 2008 metų antrojoje pusėje Lietuvoje susiklostė itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Šioje byloje kvestionuojamu teisiniu reguliavimu taip pat buvo nustatytas laikinas teisinis reguliavimas tam, kad būtų įgyvendintas viešasis interesas, susijęs su valstybės taupymo priemonėmis valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei padėčiai. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje srityje Konstitucinis Teismas yra suformavęs plačios apimties teisminę praktiką. Remdamasis oficialiąja konstitucine jurisprudencija teismas nurodė, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Teismas darė išvadą, kad valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Teismui nesuteikta teisė kvestionuoti, ar buvo pasirinktos pačios geriausios priemonės kilusiems sunkumams išspręsti (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas teisinį reguliavimą, susijusį su priedo už rangą koeficiento dydžiu, koregavo apdairiai ir suteikė pareiškėjams pakankamų galimybių prisitaikyti prie pasikeitusios padėties, juolab, kad įstatymų leidėjas nepakeitė esminių teisinio reguliavimo sąlygų. Teismas pabrėžė, kad priedas už rangą yra viena iš sudedamųjų pareigūnų darbo užmokesčio dalių, dideliu mastu nelemianti visuminio darbo užmokesčio dydžio. Teismas nurodė, kad tokį aiškinimą pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, formuojama ginčų dėl teisėtų lūkesčių ribojimo srityje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patiriamų sunkumų mastas turi būti pripažįstamas teisiškai reikšminga aplinkybe, nagrinėjant šio pobūdžio ginčus.

Teismas, įvertinęs, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, pareiškėjų interesai buvo ribojami tiek laiko, tiek masto požiūriu ir dėl to jiems nekilo pernelyg didelė sunkumų našta, sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų nurodytas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimo. Teismas pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui netenkino.

Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 6 dalimi (2002 m. liepos 5 d. redakcija), Statuto 41 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į tai, kad priedas už rangą yra viena iš sudedamųjų pareigūnų darbo užmokesčio dalių, dideliu mastu nelemianti viso darbo užmokesčio dydžio. Teismas nurodė, kad būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėjų tarnybos santykius reglamentuoja Statutas. Kadangi įstatymų leidėjas pareigūnų teisinį statusą nustatė specialiu įstatymu – Statutu, jų (pareigūnų), kaip turinčių specifinį teisinį statusą, mechaniškas sulyginimas su karjeros valstybės tarnautojais ar kitų statutinių sistemų pareigūnais nėra galimas. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Nagrinėjamu atveju teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. Ginčas vyksta tik dėl to, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjams nebuvo taikytas planuotas priedų už rangą koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas. Pareiškėjų argumentus, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais valstybės tarnautojais (karjeros valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais) ir tokiu būdu jiems buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, teismas vertino kaip pareiškėjų nepagrįstą nuomonę.

III. Pareiškėjas J. N. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010- 2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. jam buvo išmokamas ne visas darbo užmokestis, t. y. darbo užmokestis mokamas pagal prieštaraujančias Konstitucijai pripažintas įstatymines nuostatas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Pareiškėjas nurodo, kad kompensavimo mechanizmas buvo nustatytas Grąžinimo įstatyme, tačiau pažymi, kad šis įstatymas negali būti taikomas jo praradimams kompensuoti, nes iš esmės neatitinka Konstitucijos. Pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog neteisėtas darbo užmokesčio sumažinimas palietė asmenis, kurių pareigybių kategorijos buvo nuo 11 iki 20, taip pat asmenis, kurie turėjo kvalifikacines klases, Grąžinimo įstatymo reguliavimas taikomas tik šiai asmenų grupei.

Pareiškėjas pažymi, kad Seimas iš kitų tarnautojų išskiria tuos, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją, taip pat tarnautojus, kurių pareiginės algos kategorija yra 11-20, ir konstatuoja, kad šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio (Grąžinimo įstatymo 2 str. 3 d.) ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais (Grąžinimo įstatymo preambulės 4 pastraipa): atitinkamai 2 arba 4,5 procento. Pareiškėjo teigimu, mažinant darbo užmokestį pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20, yra iškreipiama darbo užmokesčio proporcija tarp 10 ir 11 kategorijų, t. y. 11 kategorijos pareiginė alga priartėja prie 10 kategorijos pareiginės algos dydžio, tokiu būdu paneigiamas teisingo atlyginimo už darbą principas, nes aukštesnės kategorijos pareigybė siejama su didesne tarnautojo atsakomybe, funkcijų apimtimi.

Pareiškėjo manymu, tokiu reguliavimu nepaisoma Konstitucinio Teismo įtvirtinto nediskriminavimo ir proporcingumo principų. Nors Grąžinimo įstatyme numatytas tolygus mažinimas, tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams. Pareiškėjo teigimu, išskiriant kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių pareigūnų grupę ir nustatant jiems didesnį darbo užmokesčio sumažinimą (papildomą ribojimą lyginant su kitais tarnautojais) yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pažeidžiama asmenų teisė į teisingą darbo užmokestį.

Pareiškėjo manymu, Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėtų būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009-2013 metais, tuo pažeisdamas įstatymo negaliojimo atgal principą. Pareiškėjas nurodo, kad Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, daliai tarnautojų nustatė nulinį ar net neigiamą darbo užmokesčio kompensacijos dydį, tokiu būdu iš esmės nustatydamas, kad dalis tarnautojų gavo didesnį nei priklausytų darbo užmokestį. Pareiškėjo manymu, tuo buvo pažeistas principas, pagal kurį kiekvienas asmuo pagrįstai gali tikėtis, kad jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis, nes negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi.

Pareiškėjas pažymi, kad Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų pareiškėjo teisių efektyviai, kompensuojama suma sumažinama, nuvertėja dėl infliacijos, toks nuvertėjimas nėra kompensuojamas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines klases. Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas pažeidė proporcingumo principą, nes darbo užmokesčio mažinimas pagal Grąžinimo įstatymą neliečia 10 ir žemesnės kategorijų valstybės tarnautojų, neturinčių kvalifikacinių klasių, nors toks reguliavimas nėra pagrįstas ekonomiškai.

Pareiškėjas pabrėžia, kad darbo užmokesčio mažinimas turi atitikti esamą valstybės ekonominę situaciją. Pareiškėjas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, neanalizavo realios valstybės ekonominės ir finansinės padėties atitinkamais laikotarpiais ir nevertino konkretaus darbo užmokesčio mažinimo dydžio pagrįstumo. Pareiškėjas pabrėžia, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010-2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, todėl yra nepagrįstas, neproporcingas ir neteisėtas.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu, Statutu, todėl nėra pagrindo teigti, kad skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nebuvo nagrinėtas klausimas dėl rango ir nėra įvardintas neteisėtas darbo užmokesčio sumažinimas dėl sumažintų priedų už tarnybinį laipsnį (rangą). Atsakovas pabrėžia, kad priedas už tarnybinį rangą buvo skaičiuojamas vadovaujantis tuo metu galiojusiais įstatymais. Konstitucinis Teismas nepasisakė apie šių priedų sumažinimus, nes nagrinėjant bylą nebuvo keliamas klausimas dėl bausmių vykdymo sistemos pareigūnų priedų sumažinimo. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas didesnio darbo užmokesčio, susijusio su priedu už rangą koeficiento padidinimu nei iki ginčo laikotarpio, nei ginčo laikotarpiu nėra gavęs, nes teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įstatymų leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 dienos. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015. Atsakovo manymu, teismas išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjai kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo neteisėtai apskaičiuotą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl tuo metu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje statutinių valstybės tarnautojų pareigas, jiems buvo suteiktos kvalifikacinės kategorijos ir rangai. Pareiškėjai skunde, prašydami priteisti jiems darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., teigė, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ginčo laikotarpiu pažeidė jų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija laikosi pozicijos, kad pareiškėjams darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu ir Statutu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skunde nurodytus argumentus, pareiškėjų reikalavimus atmetė. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas J. N..

Nors apeliantas skunde prašė priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ne tik dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, bet ir dėl priedo už rangą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu argumentų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dėl priedo už rangą dydžio nepriteisimo aspektu. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo prieitoms išvadoms dėl šio darbo užmokesčio nepriemokos susidarymo pagrindo, plačiau jo neanalizuoja.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sumažintu priedu už kvalifikacinę kategoriją, teisėjų kolegija pažymi, kad iš Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, jog Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal Statuto (redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 41 straipsnio 1 dalį pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto nustatyta tvarka (Statuto 41 str. 2 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas).

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Statuto 42 straipsnio 6 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už 3 kvalifikacinę kategoriją sudaro 15 procentų pareiginės algos, už 2 kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos, už 1 kvalifikacinę kategoriją – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Statuto 42 straipsnio 6 dalis, nustatant, kad priedas už 3 kvalifikacinę kategoriją sudaro 10 procentų pareiginės algos, už 2 kvalifikacinę kategoriją – 20 procentų pareiginės algos, už 1 kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos.

Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir tuo buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šiuos argumentus jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai galiojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas apelianto darbo užmokestis, sumažinus priedo už suteiktą 3 kvalifikacinę kategoriją dydį, t. y. dėl Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines kategorijas dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia (be kita ko) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 7 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi apelianto teiginiai, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ši suma sumokama iš karto, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams.

Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apelianto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

Apeliantas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

Apeliantas paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai. Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net neigiamos reikšmės. Apelianto teigimu, Grąžinimo įstatyme yra nuspręsta ne dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, taip pažeidžiant įstatymo negaliojimo atgal principą. Grąžinimo įstatymu nustatant, kad negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi, taip pat buvo paneigtas ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų apelianto teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Apeliantas nurodo, kad įstatymų leidėjas nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, kuri ginčo laikotarpiu keitėsi.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje pakartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Iš apelianto prašymo turinio matyti, kad, apelianto nuomone, Grąžinimo įstatyme neteisėtai nustatyta valstybės tarnautojams grąžinti tik dalį, o ne visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį. Kaip jau minėta, apelianto skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir kuriame apeliantas prašė, jog jam būtų priteistas visas ginčo laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokestis, nes Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija pažeidė apelianto teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tuo aspektu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliantas taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad apeliantui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia jo teises ir proporcingumo principą.

Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Apelianto argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir įstatymo negaliojimo atgal bei ubi jus – ibi remedium principų pažeidimą taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjo J. N. apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė