P-502-212-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P502-212/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01827-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.8; 80.9;

(S)

80.10; 80.11; 80.13;

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. K. ir I. U. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS502-212/2012 pagal pareiškėjų V. K. ir I. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir raštų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjai V. K. ir I. U. (toliau – ir pareiškėjai) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) konstitucingumo kontrolės ir išvados, ar Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. 2-21-550/2011 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir išvados, ar vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 2-21-550/2011 buvo pažeistos vaiko D. K. teisės ir vaiko teisių apsaugą reglamentuojantys teisės aktai;

3) kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir išvados, ar vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 2-21-550/2011 buvo pažeistas teisėjos N. V. neliečiamumo imunitetas;

4) kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir išvados, ar vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 2-21-550/2011 buvo pažeistas žmonių ir vaiko D. K. judėjimo laisvės principas;

5) panaikinti atsakovų teisės aktus ir juose priimtus sprendimus: 2012 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto raštą Nr. S-2012-5321, 2012 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštą Nr. (16.4-42) SD-3990, 2012 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos raštą Nr. K-978/33-365;

6) pripažinti, kad atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ir kitus teisės aktus, netinkamai aptarnaudami piliečius viešojo administravimo institucijose, neduodami atsakymo į prašymus ir tokiu būdu pažeisdami pareiškėjų teisę į informaciją.

Pareiškėjai skunde nurodė aplinkybes, kad 2012 m. gegužės 21 d. prašymu jie kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Ministrą Pirmininką, Lietuvos Respublikos Seimą (toliau – ir Seimas), Lietuvos Respublikos Seimo Valdybą ir Seimo pirmininkę, prašydami kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirta, ar teisės aktas - Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimas Nr.2-21-550/2011 neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai. Ministro Pirmininko tarnyba 2012 m. gegužės 21 d. prašymą persiuntė nagrinėti Teisingumo Ministerijai ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Todėl pareiškėjai 2012 m. gegužės 30 d. skundu kreipėsi į Ministrą Pirmininką. Teisingumo ministerija 2012 m. birželio 8 d. raštu Nr.(1.15)7R-4349, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. (16.4-42) SD-3990 pateikė atsakymus, kurie prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Seimo pirmininkės pavedimu pareiškėjų prašymas buvo persiųstas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Į 2012 m. gegužės 21 d. prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentei 2012 m. birželio 5 d. raštu Nr.(1D-2427)-2D-3262 atsakė ne pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos vedėja. Pareiškėjai 2012 m. gegužės 25 d. prašymu kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką ir Seimo Antikorupcijos komiteto pirmininką, prašydami kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų patikrinta, ar Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimas Nr.2-21-550/2011 neprieštarauja Konstitucijai. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2012 m. birželio 22 d. priėmė sprendimą Nr. S-2012-5321 nesikreipti į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjai teigė, kad atsakovai, kaip viešojo administravimo subjektai, neatliko ar netinkamai atliko savo pareigas ir funkcijas, savo veiksmais ar neveikimu pažeidė Konstituciją ir įstatymus, gavę pareiškėjų 2012 m. gegužės 21 d. prašymą jį nagrinėjo ir priėmė sprendimus dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą peržengdami įgaliojimų ribas, pažeisdami Konstituciją ir įstatymus, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ar neveikimo teisėkūros subjektai (Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė) netinkamai atliko savo pareigas ir funkcijas, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kadangi nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimo Nr.2-21-550/2011 konstitucingumo kontrolės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 11 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė priimti pareiškėjų skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Nutartyje teismas išaiškino pareiškėjams teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Iš pareiškėjų skundo turinio teismas nustatė, jog pareiškėjai skundžia Lietuvos Respublikos Prezidento ir jo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Ministro Pirmininko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės galimai neteisėtus veiksmus ir neveikimą, jų pareigų ir funkcijų nevykdymą. Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį šis ginčas nepatenka į administracinių teismų nagrinėjamų ginčų kategoriją ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atmetė pareiškėjų atskirąjį skundą, ir patikslino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. nutarties rezoliucinę dalį.

Nustatė, kad pareiškėjų prašomi panaikinti kai kurių valstybės institucijų raštai yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio, kuriuose, atsižvelgiant į pareiškėjų prašymuose suformuluotus klausimus, pareiškėjams jų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą kontekste paaiškintos Konstitucijos nuostatos, Konstitucinio Teismo kompetencija šiais klausimais. Informacinio – aiškinamojo pobūdžio raštai negali būti ginčo teisme dalykas, kadangi jie nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjų skundžiami įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą aiškinantys raštai negali būti laikomi administraciniais aktais ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme.

Pareiškėjai bendrosios kompetencijos teismo (Kėdainių rajono apylinkės teismo) civilinėje byloje priimtą procesinį sprendimą nepagrįstai priskiria teisės aktams dėl kurių galima konstitucinės justicijos byla. Pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų priimtų sprendimų nenumatytas. Įstatymai nenumato, kad gali būti keliami ginčai dėl teismų sprendimų vykdant teisingumą konstitucinės kontrolės, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų pateiktas skundas nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Priimdamas tokio pobūdžio skundą administracinis teismas pažeistų ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat antstolių procesinių veiksmų, susijusių su sprendimų vykdymu. Dėl pareiškėjų akcentuojamo viešojo intereso gynimo teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas įgaliojimus ginti viešąjį interesą suteikia konkretiems įstatymuose nurodytiems subjektams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo gali šio įstatymo 56 straipsnyje išvardyti subjektai. Pareiškėjai (fiziniai asmenys) kreipėsi į teismą su individualiu skundu, neturėdami įgalinimų ginti viešąjį interesą. Ginant viešąjį interesą skundo priėmimui ir bylos nagrinėjimui galioja tos pačios procesinės taisyklės kaip ir pateikiant bet kurį kitą skundą (ABTĮ 56 str.2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacine tvarka apskųstos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti iš esmės teisėtai, tačiau koregavo atsisakymo priimti skundą procesinius pagrindus, numatytus ABTĮ 37 straipsnyje.

Dėl Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto, Ministro Pirmininko ir Vyriausybės (kolegialios institucijos) pirmosios instancijos teismas nutartyje teisingai nurodė, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti jų veiklos (ABTĮ 16 str. 2 d.). Taigi šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, taikydamas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą, iš esmės yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 11 d. nutartyje atskirai nepasisakė dėl pareiškėjų skundo reikalavimo, kuriuo prašoma pripažinti tam tikrus faktus (skundo 7 reikalavimas), tačiau tai nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį.

Dėl šio pareiškėjų reikalavimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai priima skundus, kai juose prašoma apginti, pareiškėjo manymu, pažeistą jo subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą (ABTĮ 3 str.1 p., 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis Nr.A14-261/2007, Administracinė jurisprudencija Nr.1 (11) ir kt.).

Taigi pareiškėjų skundo 7-ąjį reikalavimą, kuriuo prašoma pripažinti tam tikrus faktus, teismas turėjo atsisakyti priimti taikydamas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Dėl pareiškėjų skundo dalies, susijusios su teismo vykdant teisingumą priimto sprendimo bei jo vykdymo procedūros tyrimo ir konstitucinės patikros inicijavimu, pareiškėjų skundą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu. Šis atsisakymo priimti skundą procesinių pagrindų koregavimas nebuvo pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį, nes atsisakymas priimti skundą iš esmės buvo teisėtas.

Tačiau teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 11 d. nutartyje nepagrįstai išaiškino, jog pareiškėjai su ieškiniu gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kadangi pareiškėjų skundo, kurį atsisakyta priimti, esmė - teismo sprendimo vykdant teisingumą konstitucinės patikros Konstituciniame Teisme inicijavimas per atitinkamą teismą, kas pagal įstatymus nėra numatyta.

IV. Pareiškėjai 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymu, kurį 2012 m. rugsėjo 6 d. patikslino, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-585/2012. Taip pat prašo:

1. Išnagrinėti bylą iš naujo, panaikinti 2012 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį.

2. Atnaujintame procese kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 d. galimo prieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 29, 30 straipsniams bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

3. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. 2-21-550/2011 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

4. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 2-21-550/2011 buvo pažeistos vaiko D. K. teisės bei vaiko teisių apsaugą reglamentuojantys teisės aktai.

5. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 2-21-550/2011 buvo pažeistas teisėjos N. V. neliečiamumo imunitetas.

6. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 2-21-550/2011 buvo pažeistas žmonių ir vaiko D. K. judėjimo laisvės principas.

Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjai remiasi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12 punktais. Teigia, kad, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-585/2012, paaiškėjo nauja aplinkybė, kuri nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu, t.y., kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata galimai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, todėl būtina dėl šios teisės normos konstitucingumo kreiptis į Konstitucinį teismą.

2. 2012 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta pažeidžiant viešumo ir žodiškumo principus, nutarties paskelbimas, surašymas ir įteikimas vyko nesilaikant bylos medžiagos viešumo principo. Nutartis yra be motyvų, savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijos ir Teismų įstatymo nuostatoms. Teismui atsisakius priimti pareiškėjų skundą buvo neapgintos jų teisės.

3. Teismas neteisingai aiškino viešojo intereso apsaugą reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai negynė viešojo intereso. Lietuvos valstybė ir jos institucijos pažeidė pareiškėjų teises, juos diskriminavo. Lygiateisiškumo pažeidimas minėtoje byloje pasireiškia teisių ribojimu, nevienodu įstatymo taikymu bei nuolaidų ir privilegijų teikimu valdžios atstovams. Teigia, jog ištirti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 2-21-550/2011 teisėtumą yra viešas interesas. Daro išvadą, kad teismas neteisingai taikė ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies normą, arba ši norma prieštarauja Konstitucijai, nes įtvirtina diskriminaciją. Teigia, jog teismas netinkamai taikė teismo procesą reglamentuojančias teisės normas, neišsiuntė byloje dalyvaujantiems asmenims procesinių dokumentų.

4. Abejoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nešališkumo ir objektyvumu, teigia, jog buvo pažeista pareiškėjų teisė į apeliacinį procesą ir teisė viešą bylos nagrinėjimą, teisė į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą, byla buvo nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje neišaiškino, kodėl Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija nepateikė atsakymo į V. K. ir I. U. 2012 m. gegužės 25 d. prašymą, ar toks Seimo Antikorupcijos komisijos neveikimas prieštarauja Konstitucijai bei joje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

6. Teismas nepateikė motyvų, kodėl D. K. teisės ir laisvės apsaugai nebuvo taikomi teisės aktai - Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1959 metų Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių deklaracija, 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bei kiti teisės aktai. Nutartyje nėra motyvų dėl vaiko teisių ir laisvių pažeidimo, nepagrįstai nesivadovauta Europos Sąjungos teisės viršenybės ir tiesioginio veikimo principu, subsidiarumo ir proporcingumo principais.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ignoravo pareiškėjų argumentus, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeista pareiškėjų teisė nušalinti teisėją, netyrė pareiškėjų argumento, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, ši administracinė byla buvo baigta. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas, byla nėra iš naujo nagrinėjama iš esmės.

Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 7, 8, 9, 10, 11 ir 12 punktus (b. l. 105–121).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjai nurodo, kad paaiškėjo nauja aplinkybė, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata galimai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto normoje nurodytos sąlygos proceso atnaujinimui yra kumuliatyvios, t.y. turi egzistuoti visos šioje normoje nurodytos sąlygos tam, kad jos pagrindu būtų atnaujintinas procesas. Naujai paaiškėjusios aplinkybės turi būti esminės, taip pat turi būti nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui šios naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos. Šiuo atveju pareiškėjai nenurodo, kodėl galimas ABTĮ normos prieštaravimas Konstitucijai yra naujai paaiškėjęs, bei kodėl apie tai pareiškėjai negalėjo žinoti bylos nagrinėjimo metu. Tiek pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 11 d. nutartyje, tiek pareiškėjai atskirajame skunde rėmėsi ABTĮ 16 straipsniu. Atskiruoju skundu pareiškėjai neprašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios normos konstitucingumo. ABTĮ, kaip ir kiti įstatymai, yra paskelbtas viešai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog šiuo atveju pareiškėjų nurodomos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios ir galėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu, todėl pareiškėjų teiginys, jog egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos proceso atnaujinimui, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Pareiškėjai teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl N. V., jos neįtraukęs į administracinės bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė dėl N. V. teisių ir pareigų, byla apskritai nebuvo nagrinėjama iš esmės, atsisakant priimti skundą kaip nenagrinėtiną teismų, ir nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Todėl šis pareiškėjų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, konstatuoja, jog ši nutartis yra išsamiai motyvuota. Pareiškėjų teiginys, jog buvo neanalizuotas galimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio galimas pažeidimas, yra neteisingas, nes teismas nutartyje pasisakė dėl šio straipsnio (b. l. 95). Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjų nurodomi teisės aktai - 1959 metų Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių deklaracija, 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas – yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, o ne su atsisakymo priimti pareiškėjų skundą klausimu, todėl teismas neturėjo pareigos šiuos teisės aktus taikyti sprendžiant pareiškėjų skundo priėmimo klausimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjų argumentas, jog yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.), reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus. Pareiškėjų pateiktas argumentas (pirmosios instancijos teismo teisėjos nenusišalinimas), jį įvertinus, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo ar apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta, ar jog bylą nagrinėję teismai galėjo būti šališki. Pareiškėjai nenurodo, dėl kokių aplinkybių pirmosios instancijos teismo teisėja galėjo būti šališka, nepateikia jokių įrodymų ar pagrįstų argumentų dėl teisėjos šališkumo, todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra nepagrįstas.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjai tokių įrodymų nepateikė. Jie iš esmės teigia, jog buvo diskriminuojami, nes jie negalėjo apskųsti Kėdainių apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 2-21-550/2011. Tai nepagrindžia šio proceso atnaujinimo pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje išsamiai ir pagrįstai, remiantis įstatymais ir Konstitucija, tarptautinių teismų jurisprudencija pasisakė dėl atskirojo skundo atmetimo. Konstitucijoje (105 str.) bei Konstitucinio Teismo įstatyme (63 str.) yra apibrėžta Konstitucinio Teismo kompetencija. Šiuose teisės aktuose nėra numatyta galimybė apskųsti teismo sprendimą Konstituciniam Teismui. Konstitucijoje apibrėžta Konstitucinio Teismo kompetencija, taip pat ir ABTĮ apibrėžta administracinių teismų kompetencija negali būti laikoma pareiškėjų diskriminacija, kadangi teisės apskųsti įsiteisėjusį teismo sprendimą Konstituciniam teismui neturi nei pareiškėjai, nei kiti asmenys. Teisėjų kolegija nenustatė nei nacionalinių, nei pareiškėjų minimų tarptautinių teisės aktų esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant. Todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, turi būti pateikiami akivaizdūs įrodymai dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl pareiškėjų nurodomo tariamo proceso teisės normų pažeidimo pagal šią teisės normą.

Pareiškėjai remiasi ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktu, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Tačiau pareiškėjai nenurodo, koks, jų nuomone, neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, buvo panaikintas. Todėl šis pareiškėjų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjai tokių įrodymų (atitinkančių šiuos kriterijus) nepateikė. Prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu taip pat yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Netenkinus prašymo atnaujinti procesą teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjų prašymų atlikti tam tikrus veiksmus atnaujintoje byloje.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-585/2012 pagal pareiškėjų V. K. ir I. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir raštų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas