2019-10-03 Nr. AB-20816-3-62-3-02575-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2179-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02575-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad bausmę atliko Marijampolės PN nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki skundo padavimo dienos (skundas išsiųstas paštu 2017 m. gruodžio 19 d.) perpildytose kamerose ir gyvenamosiose patalpose, neužtikrinant vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos: 16-o būrio 4-os patalpos plotas yra 27 kv. m, joje buvo apgyvendinta 10 nuteistųjų; 17-o būrio 1-os patalpos plotas buvo 62 kv. m, joje buvo 14 dviaukščių lovų; 4-o būrio 8-oje pagyvenamojoje patalpoje kartu su juo buvo 22 žmonės, ji buvo 53 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 16-oje ir 20-oje kamerose buvo apgyvendinta po 5 nuteistuosius, jų plotas po 20 kv. m, sanitariniai mazgai užėmė po 2 kv. m; baudos izoliatoriaus 17-oje kameroje buvo apgyvendinti 3 nuteistieji, ji buvo 16-os kv. m ploto, sanitarinis mazgas užėmė 2 kv. m. Jis niekada nėra buvęs nei 1-oje, nei 5-oje kameroje.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3–io straipsnio išaiškinimus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimas prilyginamas šiurkščiam Konvencijos pažeidimui, be to, būtina atsižvelgti į kamerose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Baudos izoliatoriaus 16-oje ir 17-oje kamerose nepatekdavo dienos šviesa, nes 1 m atstumu nuo lango yra pastatyta 6 m. aukščio tvora. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė vidinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, fizinius negalavimus, stresą, baimę, depresiją, buvo pažemintas jo orumas. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes nuo 2009 m. balandžio 16 d. nebuvo išėjęs į laisvę, o pažeidimai buvo daromi nuolat.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Marijampolės PN nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, o 20-o būrio 11-os kameros plotas nurodytas be sanitarinio mazgo užimamo ploto. Akcentavo, kad didžiąją dalį bausmės pareiškėjas atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią santykinai mažą plotą kompensuoja nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Teigė, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvimo laikotarpiu nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų patikrinimą dėl jų atitikimo higienos normoms, Visuomenės sveikatos centro atliktuose periodiniuose ir operatyviuosiuose patikrinimuose jokių pažeidimų nenustatyta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl dienos šviesos į 16-ą ir 17-ą kameras nepatekimo, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Sanitarinis mazgas kamerų tipo patalpose yra visiškai atitvertas sienomis bei durimis. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtų išgyvenimų, žeminančio elgesio ir kankinimo yra nepagrįsti remiantis Psichologinės tarnybos pažyma. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo M. Z. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 4 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas, vertindamas atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 15 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkino ir daliai skundo reikalavimų taikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Todėl pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad byloje vertinamos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ir kamerose trūkumo, nurodė, kad vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais, reglamentuojančiais minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą. Teismas, išsamiai aprašęs faktines aplinkybes ir duomenis dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m ploto norma atliekant bausmę 16-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. liepos 17 d. (1 metai ir 7 mėnesiai) ir 3,6 kv. m ploto norma laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. (15 dienų), atliekant nuobaudą 1-oje kameroje. Pažymėjo, kad 16-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, todėl laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. liepos 17 d. konstatavo Konvencijos pažeidimą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą turi būti neįskaičiuojamas baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas, tačiau vertino, kad patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjui atliekant nuobaudą 1-oje kameroje 3,6 kv. m ploto norma laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., buvo pažeista, tačiau įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą šioje kameroje pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos pažeidimo. Kitose kamerose 3,6 kv. m ploto norma pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo skaičiuojant ploto normą iš bendro ploto normos išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad į baudos izoliatoriaus 16-ą ir 17-ą kameras nepatekdavo dienos šviesa, nurodė, kad vadovaujasi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), nuostatomis, pagal kurias gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., natūralaus apšvietimo koeficientas reglamentuojamas tik mokymo klasei. Teismas atsižvelgė, kad Marijampolės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodoma, jog dirbtinė apšvieta baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 17 ir Nr. 16 atitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, o pats pareiškėjas į pataisos namų administraciją ar visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamo apšvietimo nėra kreipęsi, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) šiuo pagrindu.

12. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti negalavimai, nepatogumai galėjo būti jo paties pasirinkto elgesio modelio pasekmė ir nėra pagrindo išvadai, kad ploto trūkumas pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą ar itin didelę dvasinę kančią. Teismas, vertindamas priteistinos žalos dydį, nurodė, kad pripažinus, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, ir, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, sprendė, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į tai, kad pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio, t. y. dėl bausmės atlikimo už režimo reikalavimų pažeidimą, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 4 650 Eur suma.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeisti dėl tenkintos pareiškėjo reikalavimų dalies ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei jas reguliuojančias teisės normas. Dėl ploto trūkumo 16 būryje atsakovo atstovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo ne kamerų tipo patalpose, kuriose nuteistieji neturi teisės laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas, jie kameroje (vienoje patalpoje) praleidžia apie 95 proc. paros laiko ir turi tik trumpus pasivaikščiojimus nustatytu laiku nedideliuose kiemeliuose. Nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos kontekste, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa. Pareiškėjo atveju, esant tinkamam miegojimui skirtos patalpos užpildymui, negalėjo būti padaryta reali žala ar poveikis, nes visos kitos higienos sąlygos šioje patalpoje yra geros, jis didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis eile kitų patalpų ir erdvių, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui.

15. Atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjui trukusio minimalaus 0,39 kv. m ploto trūkumą kompensavo kitos Marijampolės PN esančios erdvios patalpos, pasivaikščiojimo kiemas, jame esantis sporto inventorius, vykstančios Socialinės reabilitacijos programos ir kt. Taigi minimalus 0,39 kv. m ploto trūkumas negalėjo sukelti tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų būti įvertinti piniginę išraiška, atsižvelgiant į tai. kad pareiškėjas neįrodė patirtų dvasinių išgyvenimų, į jokias kompetentingas institucijas nebuvo kreipęsis, taip pat nesikreipė ir į Marijampolės PN administraciją. Atkreipia dėmesį, kad minėtas faktiškai nejaučiamas ploto trūkumas negali sukelti neigiamų padarinių ar išgyvenimų, o neturtinės žalos atlyginimas yra skirtas ne už fakto pažeidimą, šiuo atveju 3,1 kv. m neužtikrinimo, o dėl patirtų išgyvenimų, depresijos ar psichologinių kančių. Atsakovo atstovo įsitikinimu, neturtinė žala negali būti atlyginta vien už minimalaus ploto trūkumo faktą ir vien dėl 0,39 kv. m ploto trūkumo 4 650 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingai didelis. Taip pat atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos priteisimas negali tapti pasipelnymo šaltiniu.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui iš viso 15 parų kameroje Nr. 1 trūko 0,53 kv. m ploto. Teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes: pareiškėjui trūko vos 0,03 kv. m ploto, kadangi sanitarinio mazgo plotas, kitaip nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nėra įskaičiuotas į kameros plotą. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitarinis mazgas užima 2 kv. m ploto, todėl neteisinga yra iš kameros ploto atimti 2 kv. m atsižvelgiant į tai, kad schemoje pažymėtos visos patalpos buvo statomos vienodai ir visose sanitariniai mazgai buvo atskirti visiškai atskira patalpa. Kadangi schemos darytos labai seniai, apie 2008 metus, atsakovas negali paaiškinti, kodėl vienos patalpos buvo pažymėtos tinkamai, t. y. kamerų plotai ir sanitariniai mazgai kamerose buvo pažymėti atskirai ir atskirai nurodyti plotai, tačiau atkreipia dėmesį, kad nuotraukose aiškiai atsispindi, jog sanitariniai mazgai kamerose yra visiškai atskiroje patalpoje, todėl jos suprojektuotos taip pat kaip ir 20 būrio kameros, kurių plotai schemose yra pateikti neįskaitant sanitarinio mazgo.

17. Atsakovo atstovas pažymi, kad nėra jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Todėl nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis, taip pat ir pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

18. Atsakovo atstovas mano, jog Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Taip pat atkreipia dėmesį, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

19. Pareiškėjas M. Z. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o jo skundą tenkinti visiškai.

20. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo atstovo teiginiu, jog pareiškėjui 576 paras trūko tik 0,39 kv. m, kadangi 16 būrio 4 patalpoje buvo ir būtiniausi baldai, ir 10 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko nuo 1 iki 1,5 kv. m. Taip pat nesutinka su atsakovo atstovo argumentu, kad kameros tipo patalpose pareiškėjui trūko vos 0,03 kv. m, kadangi jose buvo ir baldai, dėl ko neužtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas ir yra pagrindas šiuo atveju pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas taip mano, kad vertinant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, būtina atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrengimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad Marijampolės PN jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui 15 dienų nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, dėl ko konstatuotinas nacionalinės teisės pažeidimas, bei 1 metus bei 7 mėnesius – minimalus 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotas, dėl to konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

23. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui žalos atlyginimą vien už patį ploto pažeidimo faktą. Marijampolės PN nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad teismas neteisingai apskaičiavo kameros Nr. 1 gyvenamojo ploto trūkumą, t. y. kad trūko 0,53 kv. m ploto, o vien dėl 0,39 kv. m ploto trūkumo 16-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 šiuo atveju priteistas neturtinės žalos atlyginimas (4 650 Eur) yra neproporcingai didelis. Taigi, atsakovo atstovas iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir priteistos žalos dydžiu.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo, be kita ko, jo skundą tenkinti visiškai, tačiau pareiškėjui nepateikus apeliacinio skundo, minėtas jo reikalavimas, nurodytas atsiliepime, negali būti vertinamas.

25. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, padarė pagrįstas išvadas: Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. – 111.2 punktai nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šioje byloje teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

26. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, turi būti įvertinta, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

27. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, pagrįstai konstatavo, kad: pareiškėjui atliekant bausmę 16-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. liepos 17 d., jam nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m ploto norma, t. y. 1 metus ir 7 mėnesius jam teko 2,71 kv. m ploto, dėl ko, įvertinus visas aplinkybes, konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas; pareiškėjui atliekant nuobaudą 1-oje kameroje, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., t. y. 15 dienų, čia jam teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, t. y. 3,57 kv. m (įskaitant čia esantį sanitarinio mazgo plotą). Kadangi nacionaliniu teisės aktu nustatyta gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta, teismas vertino realiai jam tekusį asmeninės erdvės plotą, t. y. kad jis, įvertinus sanitarinio mazgo plotą (2 kv. m), sudarė 3,07 kv. m. Pažymėtina, kad nors atsakovas nesutinka su pareiškėjo nurodytu sanitarinio mazgo plotu (2 kv. m), apeliaciniame skunde nei nurodo, koks iš tiesų yra sanitarinio mazgo plotas, nei pateikia šią aplinkybę, kuri, sanitariniam mazgui esant 1,77 kv. m ploto, vertinimo iš esmės nekeistų, patvirtinančių įrodymų.

28. Kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje. Tačiau tokia aplinkybė yra reikšminga tik tada, kai kalinimas tokiomis sąlygomis trunka laiko tarpą: EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris vis dėlto gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 1 metus 7 metus minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumas negali būti laikomas trumpu, atsitiktiniu ar nereikšmingu.

29. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

30. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 4650 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

32. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės bei materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė