2018-04-04 Nr. AB-7004-3-61-3-05880-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-197-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05880-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. prašymą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. B. (iki 2016 m. gegužės 10 d. – T. B.) su 2015 m. gruodžio 14 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) priteisti 6 338,88 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už 2013 m. kovo–2015 m. vasario mėnesius.

2. T. B. paaiškino, kad iki 2015 m. spalio 3 d. ėjo Departamento Asmenų apsaugos valdybos Sprogmenų paieškos skyriaus (toliau – ir Sprogmenų paieškos skyrius) vyresniojo specialisto pareigas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas 2013 m. kovo–2015 m. vasario mėnesiais netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias darbo laiką, todėl netinkamai atliko darbo laiko apskaitą – neapskaitė viršvalandinio darbo ir už jį neapmokėjo.

3. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 29 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymėjo, kad jo eita pareigybė buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintą Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (toliau – Pareigybių sąrašas), todėl atitiko dalį Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų kriterijų, kuriais remiantis nustatoma, ar atitinkamas pareigas einančiam vidaus tarnybos statutiniam valstybės tarnautojui gali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, kuri nelaikoma viršvalandiniu darbu. T. B. akcentavo, kad taip pat buvo numatytos pamainos ir priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamainos trukmės, tačiau faktiškai nustatytos funkcijos įstaigoje buvo vykdomos pertraukiamai, o tai reiškia, kad nebuvo vieno esminio kriterijaus, leidžiančio jo atžvilgiu taikyti iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, laikant ją normalia darbo laiko norma. T. B. rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 ir pažymėjo, kad šiame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės visiškai atitinka jo prašyme išdėstytas faktines aplinkybes: pareiškėjas dirbo tame pačiame padalinyje, vadovavosi tuo pačiu principu sudarytu darbo grafiku, o jo atžvilgiu darbo laiko apskaita buvo vykdoma taip pat, kaip minėtoje byloje.

4. Atsižvelgęs į tai, kad Departamentas nepagrįstai taikė iki 48 valandų, o ne 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, T. B. teigė, kad buvo neteisingai apskaitytas jo darbo laikas, t. y. 40 valandų per savaitę viršijantis faktinis pareiškėjo darbo laikas nebuvo laikomas viršvalandiniu ir už jį nebuvo tinkamai apmokėta, todėl atsakovas turėtų perskaičiuoti jo dirbtą darbo laiką ir darbo užmokestį bei išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą dalį.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo turi būti taikomas bendrasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad apie savo pažeistas teises dėl neapskaityto ir neapmokėto viršvalandinio darbo T. B. sužinojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. gegužės 26 d. priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, tačiau net ir darant išvadą, kad apie savo pažeistas teises bei neišmokėtą darbo užmokestį jis sužinojo 2013 m. balandžio mėnesį gavęs darbo užmokestį už 2013 m. kovo mėnesį, trejų metų senaties terminas nėra praleistas, todėl pareiškėjas neprarado teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

6. Dėl neapskaityto viršvalandinio darbo apskaitymo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo bei išmokėjimo T. B. kreipėsi į Departamentą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgęs į tai, kad darbo užmokesčio nepriemokos tiksliai paskaičiuoti negali, pareiškėjas prašė bylos nagrinėjimui būtinus duomenis apie jo darbo užmokestį ir darbo laiko apskaitą aktualiu laikotarpiu išreikalauti iš atsakovo. T. B. preliminariai paskaičiavo, kad darbo užmokesčio nepriemoka sudaro 6 338,88 Eur.

7. Teismo posėdyje pareiškėjas T. B. palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pietų pertraukos neturėjo, valgydavo darbo vietoje, darbas buvo atliekamas ne vienoje vietoje, įėjimo / išėjimo fiksavimo sistema buvo patikima, nes darbuotojai privalo žymėti savo judėjimą. Pareiškėjas sutiko, kad atsakovas pateikė tikslius darbo grafikus, darbo užmokesčio pagal mėnesius dydį ir vienos viršvalandžio valandos įkainį, tačiau jis nesutiko su apskaičiuotu viršvalandžių skaičiumi, o nesutikimo priežasčių negalėjo nurodyti.

8. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į T. B. prašymą prašė šį prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjama situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį. Pažymėjo, kad T. B. nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio ėjo Sprogmenų paieškos skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, t. y. buvo statutinis valstybės tarnautojas, dirbo pamainomis ir vykdė funkcijas specialioje veiklos srityje – saugomų asmenų ir objektų apsaugoje. Jis dirbo vidaus reikalų įstaigoje, nepertraukiamai vykdančioje saugomų asmenų apsaugos funkciją.

10. Departamentas vadovavosi Statuto 5 straipsnio 2 dalimi ir 29 straipsnio 1 bei 3 dalimis, Pareigybių sąrašu bei Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintais Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumais (toliau – Laiko apskaitos ypatumai) ir Statuto 29 straipsnio nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nurodė, kad T. B. ginčo laikotarpiu eitos pareigos pateko į Pareigybių sąrašo 3.7 punktą. Atsižvelgęs į Laiko apskaitos ypatumų 3, 4 ir 7 punktus, Departamentas 2006 m. rugpjūčio 21 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“, kurio 1.3 punkte nustatė, kad Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė. Šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma atsakovo direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Departamento direktoriaus 2009 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-218 patvirtinto Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statutinių valstybės tarnautojų darbo grafikų sudarymo ir budėjimo namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje organizavimo, vykdymo ir laiko apskaitos tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 3 ir 4 punktuose. Pagal Tvarkos aprašo 17 punktą, pareigūnams, dirbantiems pamainomis, kurių pareigybės yra įtrauktos į Pareigybių sąrašą, Departamento direktoriaus sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma.

11. Atsakovas akcentavo, kad Sprogmenų paieškos skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraščių išrašai bei darbo ir budėjimo grafikai patvirtina, kad pareiškėjas Departamente, nepertraukiamai vykdančiame Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatyme nustatytą saugomų asmenų apsaugos funkciją, dirbo pamaininį darbą, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantį 48 valandų darbo laiko normos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Statuto 29 straipsnio 3 dalimi, T. B. darbo laikas, viršijantis 40 valandų per savaitę, tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, neturi būti laikomas viršvalandiniu darbu.

12. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją siaurindamas ir tapatindamas su nepertraukiamai funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos struktūriniu padaliniu, o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad T. B. pateiktas darbo užmokesčio nepriemokos apskaičiavimas yra neteisingas ir neatitinka protingumo bei sąžiningumo principų. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių išrašų bei darbo ir budėjimo grafikų matyti, kad nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio pareiškėjui tik kelis kartus buvo nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Jeigu T. B. atžvilgiu ginčo laikotarpiu turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, tai už šią normą viršijusias valandas (iš viso 130 valandų) jam turėjo būti sumokėta 1 057,66 Eur nepriemoka. Tačiau net jeigu ir būtų nustatyta, kad Departamentas nepagrįstai pareiškėjui taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nurodyta suma jam vis tiek negalėtų būti priteista, kadangi į T. B. pamainos, viršijančios 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios metu savo darbo funkcijų nevykdė ir pertrauką naudojo savo nuožiūra. Šias aplinkybes galėtų patvirtinti pats pareiškėjas ir Sprogmenų paieškos skyriaus viršininkas E. R., kurį atsakovas prašė apklausti kaip liudytoją. Departamentas pažymėjo, kad visais kitais atvejais minėta pertrauka į darbo laiką nebuvo įskaitoma.

14. Atsakovas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo 70 pamainų, viršijančių 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, iš viso per šias pamainas pareiškėjui buvo suteikta 140 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, todėl atsižvelgiant į tai, jog viršvalandžių jis dirbo 130 valandų, darbo užmokesčio nepriemoka negali būti priteista. Aplinkybę, kad T. B. pertraukų metu palikdavo pastatą, patvirtina Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – SOPKIS), leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų, duomenys, pateikti atsiliepime.

15. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui pritaikius 40 valandų darbo laiko normą, susidarytų ne tik viršvalandžiai, bet ir jo neišdirbtos darbo valandos. Nurodė, kad 2013 m. kovo mėnesį–2015 m. vasario mėnesį T. B. neišdirbo 387 valandų ir jos net kelis kartus viršija 130 valandų viršvalandžius, o tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl jo interesai neturi būti ginamai. Pabrėžė, kad T. B. prašymo tenkinimas prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

16. Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Paaiškino, kad Departamentas funkcijas vykdo nepertraukiamai, todėl ir skyriaus funkcijos yra nepertraukiamos. Akcentavo, kad pareiškėjo funkcijas vykdė kiti skyriai. Pažymėjo, kad susitarimas dėl pietų pertraukos fakto, trukmės bei taisyklių jokiuose dokumentuose nebuvo užfiksuotas, tačiau buvo susitarta žodžiu, taip nėra jokio dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad T. B. buvo supažindintas su pietų pertraukos taisyklėmis. Akcentavo, kad SOPKIS byloje pateikti duomenys yra tik dėl pareiškėjo judėjimo ne tarnybos tikslais. Kai T. B. išvykdavo tarnybos tikslais, galimos dvi situacijos: SOPKIS fiksuodavo, bet atsakovas teismui duomenų nepateikė arba nefiksuodavo, jei išvykdavo tarnybiniu automobiliu iš kiemo, o ne pro pastato duris. Pažymėjo, kad SOPKIS buvo nustatytas ne tik patekimo į pastatą tikslais, bet ir dėl darbuotojų kontrolės, kurią šiuo metu atsakovas nuolat vykdo. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu tokia kontrolė pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vykdoma, buvo žiūrima lanksčiai. Atkreipė dėmesį, kad pareiga pasižymėti SOPKIS yra reglamentuota vidaus dokumentuose, kurie į bylą nėra pateikti. Nurodė, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 priėmimo darbuotojams ėmė taikyti suminę darbo laiko apskaitą, pakeitė pietų pertraukos taisykles, t. y. jas įformino raštu ir nurodė, kad darbuotojų pietų pertrauka įskaitoma į darbo laiką, tačiau darbuotojai negali palikti darbo vietos.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo T. B. prašymą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priteisė 1 057,66 Eur darbo užmokesčio nepriemoką.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog konkrečiam pareigūnui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, nepakanka vien aplinkybės, kad pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir nustatyta įstaigos vadovo sprendimu, bet turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas einantiems pareigūnams nustatymo. Taigi, vien įrašymo į sąrašą nepakanka pareiškėjo prašymui atmesti, turi būti tiriama, ar yra ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos.

19. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformulavo taisyklę, jog darbdavys turi įrodyti, kad pareiškėjo funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent jo pareigybė, yra vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, įtvirtinta Statuto 29 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šioje administracinėje byloje buvo vertinama, ar Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus (išankstinės apsaugos pamainos) vyriausiojo specialisto funkcijos buvo nepertraukiamai vykdomos. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo vertinta kita pareigybė, teismas jas šiuo aspektu vertino skirtingai, tačiau vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 išdėstytomis taisyklėmis, kaip vertinti, ar funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai.

20. Atsižvelgęs į minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, teismas sutiko su T. B., kad vien faktas, jog bendrai įstaigos funkcijos yra nepertraukiamos, nesudaro pagrindo teigti, jog visiems įstaigos darbuotojams gali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu.

21. Aptaręs byloje esančius įrodymus – Departamento direktoriaus 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. V-396 ir 2015 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. V-9 patvirtintus Asmenų apsaugos valdybos Sprogmenų paieškos skyriaus specialisto ir vyresniojo specialisto pareigybės aprašymus, Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“, Tvarkos aprašo 3, 4 ir 17 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Sprogmenų paieškos skyriaus vyresnysis specialistas pagal darbovietėje galiojančius teisės aktus galėjo dirbti nepertraukiamai ir atsižvelgęs į tai, vertino, ar jis realiai dirbo nepertraukiamai.

22. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei darbo ir budėjimo grafikai patvirtina, jog darbas buvo organizuojamas pamainomis, tačiau nė viename iš minėtų dokumentų nėra pažymėta, kad pareiškėjas dirbtų nuo 00.00 val. iki 07.00 val. – jis dirbo nuo 07.00 val. iki 00.00 val., o tai reiškia, kad T. B. savo funkcijas vykdė pertraukiamai. Teismo posėdyje buvo aiškinamasi, ar Sprogmenų paieškos skyriaus vyresniojo specialisto funkcijas kasdien nuo 00.00 val. iki 07.00 val. atliko kitas asmuo. Atsakovo atstovė nurodė, kad pareiškėjo funkcijas po jo darbo laiko pabaigos vykdė Departamento Pastatų apsaugos skyriaus (toliau – Pastatų apsaugos skyrius) specialistai. Nurodė, kad tiek šių specialistų, tiek Sprogmenų paieškos skyriaus specialisto pareigybių aprašymų 5 punktas yra identiškas – šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo šias funkcijas specialioje veiklos srityje – saugomų asmenų ir objektų apsaugoje, tačiau pripažino, kad 7 punktas, detalizuojantis Sprogmenų paieškos skyriaus specialisto funkcijas ir jas konkrečiai vardijantis, skiriasi nuo Pastatų apsaugos specialisto funkcijų ir pastarojo funkcijos pareigybės aprašyme neapima Sprogmenų paieškos skyriaus specialisto funkcijų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo laikotarpiu Sprogmenų skyriaus vyresniojo specialisto funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad argumentai, jog šias funkcijas ne pareiškėjo darbo metu vykdė Pastatų apsaugos skyriaus specialistai, nėra nepatvirtinti nei budėjimo grafikais, nei darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, be to, teismas rėmėsi Departamento atstovės paaiškinimais, kad ir pareigybės aprašymų detalios funkcijos yra skirtingos ir neapima vienos kitų. Taigi, net teoriškai Pastatų apsaugos specialistų funkcijos savaime neapima visų Sprogmenų paieškos skyriaus specialistų funkcijų.

23. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjo atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai vykdomoms. Pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentus, kad Departamentas, kaip visuma, savo pareigas atlieka nepertraukiamai ir kad turi būti vertinama visumos, o ne konkretaus padalinio veiklos nepertraukiamumas, laikė nepagrįstais, kadangi byloje vertinama, ar pareiškėjo atliekamos funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai. Teismo nuomone, Departamentas neįrodė, kad T. B. funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjui pagrįstai bei teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Konstatavęs, kad T. B. darbo funkcijos nebuvo vykdomos nepertraukiamai ir nebuvo pagrindo taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, teismas pripažino, kad pareiškėjo dirbtas laikas, viršijantis 40 valandų per savaitę, turėjo būti apmokėtas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26¹ straipsnio nuostatas, pagal kurias už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio.

24. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo atstovės teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad T. B. buvo suteikiama pietų pertrauka, kuri buvo įskaitoma į jo darbo laiką. Esant skirtingoms proceso šalių pozicijoms dėl pietų pertraukos naudojimo savo nuožiūra, galimybių palikti darbo vietą, trukmės bei galimybių ją įskaityti į darbo laiką, teismas vertino ir kitus byloje pateiktus argumentus ir įrodymus.

25. SOPKIS duomenimis pirmosios instancijos teismas nesivadovavo, kadangi jie negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais. Teismas sutiko su T. B. teiginiu, kad judėjimas yra galimas ir jo neužfiksavus (pvz., išvažiuojant tarnybiniu automobiliu). Tai teismo posėdyje patvirtino ir Departamento atstovė. Šią aplinkybę patvirtina ir SOPKIS duomenys. Neužfiksuotų išėjimų / įėjimų gausa rodo, kad išėjimo / įėjimo sistema SOPKIS visapusiškai ir patikimai neužtikrino ir nefiksavo konkretaus darbuotojo tikslaus judėjimo darbo laiko sekimo prasme. Be to, teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad teismui yra pateikti tik SOPKIS duomenys tais atvejais, kai pareiškėjas judėjo ne tarnybos tikslais, o tai reiškia, kad tokių duomenų yra daugiau, jie nėra išsamūs ir neleidžia teismui susidaryti išsamaus vaizdo apie darbuotojo judėjimą tą dieną. Atsakovo nuožiūra parinkti ir pateikti kai kurie darbuotojo judėjimo duomenys teismui neleido daryti išsamių išvadų, kaip ir ką konkrečiu metu ginčo laikotarpiu pareiškėjas veikė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl būtent 2 valandų pietų pertraukos suteikimo, jos įskaitymo į darbo laiką, jei darbo laiko norma yra 48 valandos per savaitę, ir neįskaitymo, jeigu 40 valandų per savaitę, bei jos naudojimo savo nuožiūra. T. B. tokio susitarimo nepripažino, o Departamentas jokių dokumentų, patvirtinančių šalių susitarimą (darbo tvarkos taisyklių, darbo sutarties su įvardytu susitarimu, darbuotojo supažindinimo su tvarka ar kt.), teismui nepateikė.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir budėjimo grafikuose pietų pertraukos laikas nėra pažymėtas nei tada, kai T. B. faktiškai dirbo daugiau kaip 40 valandų per savaitę, nei kai dirbo faktiškai mažiau kaip 40 valandų per savaitę. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad T. B. visada pietų pertrauka buvo įskaičiuojama į darbo laiką, ir sprendė, kad pietų pertraukos įskaičiavimas į darbo laiką sietinas ne su 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, o su pamaininiu darbu. Darbdavys pripažino, kad jis siekė pagerinti darbuotojų padėtį, lyginant ją su teisės aktuose nustatyta. Be to, Darbo kodekso 158 straipsnio 5 dalis nustato, kad tuose darbuose, kur dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad darbuotojas turėjo pietų pertrauką, tačiau darbdavys nepateikė reikšmingų argumentų, kodėl pietų pertraukos laikas turi būti atimtas iš T. B. darbo laiko, nustatyto pagal atsakovo pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir budėjimo grafikus, o darbdavio pateiktus argumentus teismas pripažino neįrodytais ir nepagrįstais byloje pateiktais bei ištirtais įrodymais.

27. Pateikdamas argumentus dėl pareiškėjo galbūt neišdirbtų valandų, teismas pažymėjo, kad apmokėdamas už T. B. darbą 2013 m. kovo–2015 m. vasario mėnesiais, atsakovas žinojo tikslų pareiškėjo dirbtų valandų skaičių, už jas apmokėjo, tik apmokėjimo tarifą skaičiavo pagal klaidingą darbo laiko normą. Taigi atsakovas, apmokėdamas už T. B. darbą, su tokiu elgesiu sutiko ir apmokėjo tik už dirbtas valandas. Darbo grafikus tvirtino Departamento direktorius, todėl nėra pagrindo atsakovo ir pareiškėjo elgesį laikyti nesąžiningu ar piktnaudžiavimu teise: taip elgėsi abu. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikti skaičiavimai dėl per savaitę išdirbtų valandų svarbūs ir turi būti analizuojami tiek, kiek yra būtina, nustatant, kiek realiai buvo savaičių, kai T. B. dirbo daugiau nei 40 valandų, ir kiek valandų viršyta savaitės darbo laiko norma.

28. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo viršvalandžio skaičiavimai yra tik teorinio pobūdžio ir neparemti faktiniais duomenimis, teismas juos atmetė. Pažymėjo, kad Departamento atstovė teismo posėdyje pateikė pavyzdinį viršvalandžių apskaičiavimą, kuriame išsamiai ir aiškiai, remdamasi į bylą pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais bei darbo ir budėjimo grafikais, paaiškino, kaip atsakovas apskaičiavo pareiškėjo viršvalandžius. T. B. teismo posėdyje sutiko, kad byloje pateikti teisingi darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo ir budėjimo grafikai. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nesutikimas su atsakovo suskaičiuotu 130 valandų viršvalandžių skaičiumi yra tik abstraktus, nenurodant konkrečių klaidingo apskaičiavimo faktų ar priežasčių, teismas apskaičiavimo procese jokio pažeidimo nenustatė ir sprendė, kad Departamentas įrodė, jog T. B. ginčo laikotarpiu dirbo 130 valandų viršvalandžių.

29. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje pareiškėjas sutiko, jog atsakovas teisingai nurodė jo kasmėnesinį darbo užmokestį, teisingai apskaičiavo vienos valandos įkainį, tačiau nesutiko, kad galutinė jam mokėtina suma yra 1 057,66 Eur. Teismas nesivadovavo T. B. pateiktais paskaičiavimais dėl jam priklausančio darbo užmokesčio dydžio, kadangi pats pareiškėjas nurodė, kad jų negali tiksliai apskaičiuoti. Be to, T. B. paskaičiuotos vienos valandos apmokėjimas yra tik teorinis, nesiejant jo su realiai dirbtomis valandomis ir tiksliai gautu darbo užmokesčiu. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis dėl darbo užmokesčio dydžio ir pareiškėjui už išdirbtus viršvalandžius iš Departamento priteisė 1 057,66 Eur darbo užmokesčio nepriemoką.

III. 30. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. (nurodyta data 2016 m. rugpjūčio 11 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo T. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai neišaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 bei 80 straipsnių nuostatas ir šie procesiniai pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

32. Departamentas paaiškina, kad teismas netinkamai vertino jo atitinkamus paaiškinimus ir atskirus rašytinius įrodymus dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymo į T. B. pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), darbo laiko normą. Pažymi, kad atsiliepime nurodė visas aplinkybes, susijusias su tokios pertraukos nustatymu bei jos laiko įskaitymu į pamainos darbo laiką. Kadangi nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio T. B. turėjo apie 70 pamainų, viršijančių 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, jam per šias pamainas iš viso buvo suteikta apie 140 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, per kurią T. B. faktiškai nedirbo, šias valandas naudojo savo nuožiūra, palikdavo darbo vietą ir pan.

33. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. vykusiame teismo posėdyje T. B. pradėjo neigti, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti jam buvo suteikiamos, tačiau aplinkybę, kad pareiškėjui buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti ir, kad jis jas naudojo savo nuožiūra, patvirtina SOPKIS duomenys. Departamento nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendime darydamas išvadą, kad minėti duomenys negali būti laikomi patikimais, judėjimas yra galimas ir jo neužfiksavus, SOPKIS visapusiškai ir patikimai neužtikrino bei nefiksavo konkretaus darbuotojo tikslaus judėjimo darbo laiko sekimo prasme, o tai neleidžia teismui daryti išsamių išvadų, kaip ir ką konkrečiu metu ginčo laikotarpiu veikė pareiškėjas, remiasi tik prielaida bei tikrovę neatitinkančiais T. B. teiginiais. Jis neišreikalavo papildomų įrodymų, kad nustatytų, ar judėjimo fiksavimas Departamente yra kontroliuojamas, neapklausė papildomų liudytojų, kad išsiaiškintų, ar pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikiamos pertraukos ir, ar jos buvo įskaitomos į jo pamainos darbo laiko normą, bei neišreikalavo papildomų įrodymų, kad nustatytų, ar T. B. Departamento nurodytais laikotarpiais išeidavo tarnybos tikslais.

34. Atsakovas, aptaręs Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1V-147 (2010 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. V-5 redakcija) patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos nuostatų (toliau – Nuostatai) 2, 5 ir 22 punktų bei Departamento direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-102 patvirtinto Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo 2, 22.1, 22.3, 26, 29, 4 priedo 2.1 punktų nuostatas, pažymi, kad darbuotojų patekimas į Departamento saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Departamento darbuotojai, taip pat ir pareiškėjas, įeidami į patekimo grupę „VAD įėjimas“ (įėjimo / išėjimo skaitytuvas prie 209 apsaugos posto) (siekdami įeiti į Departamentą arba iš jo išeiti), visais atvejais privalo priartinti savo pažymėjimą prie įėjimo / išėjimo skaitytuvo, esančio prie 209 apsaugos posto. Nepriartinę savo pažymėjimų prie įėjimo / išėjimo skaitytuvo, darbuotojai neįleidžiami / neišleidžiami.

35. Departamentas akcentuoja, kad pateikiami 2013–2015 metų Sprogmenų paieškos skyriaus patikrintų objektų ir daiktų sąrašai akivaizdžiai patvirtina, jog T. B. (suteiktas tarnybinis šaukinys – 277) atsakovo atsiliepime nurodytais laikotarpiais iš Departamento išeidavo ne tarnybos tikslais. Tarnybos tikslais iš Departamento jis išeidavo tik minėtuose sąrašuose nurodytu laiku. Visais kitais atvejais pareiškėjas tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose. Pažymi, kad teismo posėdyje buvo paaiškinta, jog kartu su Departamento atsiliepimu pateikti SOPKIS duomenys yra išsamūs ir juose užfiksuoti visi pareiškėjo išėjimai iš Departamento bei įėjimai į jį nuo 2013 m. iki 2015 m. rugsėjo mėnesio, o atsiliepime Departamentas nurodė konkrečius laikotarpius, kada T. B. iš Departamento patalpų išeidavo ne tarnybos tikslais.

36. Atsakovas nurodo, kad aplinkybę, jog į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad T. B. ją naudojo savo nuožiūra, gali paliudyti buvę jo tiesioginiai vadovai – Sprogmenų paieškos skyriaus viršininkas E. R. ir Sprogmenų paieškos skyriaus viršininko pavaduotojas Š. P.. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo būti aktyvus ir pareiškėjui teismo posėdyje pradėjus neigti, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti jam yra suteikiamos, į posėdį iškviesti minėtus Departamento pareigūnus, kuriems žinomos įvykio detalės, tačiau teismas to nepadarė, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis išsamiai ir tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes bei patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

37. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės. Minėtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo darbas buvo organizuojamas pertraukiamai, todėl nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjui būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Nurodė, kad darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui negali būti taikoma 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Atsakovo nuomone, tokią klaidingą išvadą teismas padarė siaurinamai aiškindamas Statuto 29 straipsnio 3 dalį. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Departamentas teigia, kad teismo aiškinant bei taikant Statuto 29 straipsnio 3 dalį padarytos išvados ir teisiniai vertinimai negali būti tapatinami su prejudiciniais faktais. Be to, minėta ir nagrinėjama byla nėra tapačios – skiriasi jų dalykas.

38. Atsakovas akcentuoja, kad aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra klaidinga, kadangi teismas, aiškindamas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją susiaurino ir sutapatino su nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis ir toks aiškinimas prieštarauja tikrajai teisės normos prasmei, įstatymo leidėjo intencijai bei pažeidžia teisėtumo principą. Pažymi, kad tai, jog minėta sąlyga yra susijusi su visos vidaus reikalų statutinės įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis, patvirtina ir Laiko apskaitos ypatumų 1, 2 ir 3 punktų nuostatų tekstinė išraiška. Be to, būtent Departamento skyrių visuma užtikrina saugomų asmenų apsaugą 24 valandas per parą, todėl jie negali būti vertinami izoliuotai.

39. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Departamentas teismui nepateikė įrodymų, kad kitų skyrių pareigūnai ne pareiškėjo darbo metu atlikdavo jam priskirtas funkcijas. Nurodo, kad saugomų asmenų apsaugos funkciją ginčo laikotarpiu vykdė keli Departamento struktūriniai padaliniai. T. B. pamainų darbo režimas ginčo laikotarpiu buvo nustatytas taip, kad nuo 2013 m. kovo mėnesio buvo dirbama pamainomis nuo 07.00 val. iki 22.00 val. Pareiškėjui baigus atlikti saugomų asmenų apsaugos funkciją, šią funkciją toliau atlikdavo kitų skyrių pareigūnai, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino, nebuvo aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų, tik iš esmės perrašė atskirus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 teiginius. Teismas taip pat neįvertino, kad T. B. elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo teisėmis. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą ir priteisdamas jam iš Departamento darbo užmokesčio nepriemoką, neįvertinęs, jog T. B. neišdirbtų darbo valandų skaičius gerokai viršija viršvalandžius, pažeidė šalių interesų pusiausvyros ir šalių lygiateisiškumo principus bei apgynė nesąžiningos šalies teises ir interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui kaip Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Asmenų apsaugos valdybos Sprogmenų paieškos skyriaus vyresniajam specialistui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už viršvalandinį darbą 2013 m. kovo – 2015 m. vasario mėnesiais priteisimo.

41. Pasisakydama dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 56 str. 6 d., ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 57 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

42. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės ginčija pertraukos pavalgyti ir pailsėti įskaitymą į pareiškėjo viršvalandinį darbą. Pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo aspektu konstatuota, kad darbuotojas turėjo pietų pertrauką, tačiau darbdavys nepateikė reikšmingų argumentų, kodėl pietų pertraukos laikas turi būti minusuotas iš pareiškėjo darbo laiko, nustatyto pagal atsakovo pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir budėjimo grafikus, o darbdavio pateiktus argumentus teismas laikė neįrodytais ir nepagrįstais byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais.

43. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka ir teigia, jog teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko visų ginčui teisingai išspręsti būtinų įrodymų.

44. Departamentas nurodo, jog į pareiškėjo (taip pat ir kitų pareigūnų) pamainos (darbo dienos) viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad T. B. ją naudojo savo nuožiūra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šiuos atsakovo argumentus, bet juos atmetė kaip neįrodytus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia.

45. Atsakovas paaiškina, jog pareiškėjui buvo suteikiama pertrauka pailsėti bei pavalgyti (palikdavo darbo vietą ir pan.) ir tai gali patvirtinti buvę jo tiesioginiai vadovai – Sprogmenų paieškos skyriaus viršininkas E. R. ir jo pavaduotojas Š. P.. Atkreiptinas dėmesys, kad E. R. kaip liudytojas buvo apklaustas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. B., E. K., R. J., A. K. ir V. N. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018), kuris neigė atsakovo nurodytas aplinkybes apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti (liudytojas paaiškino, kad pertrauka pavalgyti Skyriaus darbuotojams buvo suteikiama vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, atsižvelgiant į užimtumą atitinkamu metu, pareigūnai kartais tiesiog pavalgydavo vietoje). Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas šio liudytojo byloje, neištyrė visų objektyviai tiesai byloje nustatyti reikšmingų aplinkybių.

46. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Departamento 2015-12-30 atsiliepime Nr. S-1677(20) nurodytais laikotarpiais pareiškėjas iš Departamento išeidavo ne tarnybiniais tikslais. Anot atsakovo, tarnybiniais tikslais iš Departamento pareiškėjas išeidavo tik 2013-2015 metų Sprogmenų paieškos skyriaus patikrintų objektų ir daiktų sąraše nurodytu laiku ir data, o visais kitais atvejais tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose. Tuo tarpu iš anksčiau minėto atsiliepimo į skundą ir SOPKIS duomenų matyti, kad pareiškėjas iš Departamento įvairiais laikotarpiais išeidavo skirtingu laiku, o išėjimo trukmė taip pat būdavo skirtinga (viršydavo 2, 3, 4 ar net 5 valandas). Pažymėtina, kad ši informacija nepatvirtina, jog kiekvieną dieną iš Departamento pareiškėjas išeidavo tuo pačiu ar skirtingu metu ir sistemingai grįždavo į Departamentą po vienodos trukmės pertraukos.

47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuluotomis Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis. Atsakovo argumentai dėl šio teismo sprendimo klaidingumo (sąlygos „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ susiaurinimo, ją aiškinant ne pažodžiui ir sutapatinant su nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu)) teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių šiame teismo sprendime pateiktų aiškinimų teisingumu ir nesudarė pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento, todėl yra atmetami. Iš nustatytų aplinkybių spręstina, jog pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš būtinų sąlygų jų atžvilgiu taikyti Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytą 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

48. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 valandų trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pailsėti ir pavalgyti skirto laiko išminusavimo iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių laiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018 ir 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017, vertindamas tapačius atsakovo argumentus dėl darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandžius, susikaupusius pareigūnams dirbant tame pačiame Departamento Asmenų apsaugos valdybos Sprogmenų paieškos skyriuje bei Departamento Išankstinės apsaugos skyriuje. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjams darbo metu buvo suteikiamos pertraukos, kurias jie naudojo savo nuožiūra, nėra pagrindo vertinti, ar jie tokiomis pertraukomis piktnaudžiavo, arba šias pertraukas prilyginti pareiškėjų neišdirbtam darbo laikui.

49. Išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, sprendimo motyvus, dėl kurių iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai ištyrė šiai bylai aktualias aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis), todėl padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neįrodė pareiškėjams ginčo laikotarpiu suteikęs pertrauką pailsėti ir pavalgyti, kurios laikas buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, bei šios pertraukos trukmės, neturėjo pagrindo vertinti, ar tokių pertraukų trukmė turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių trukmės, ar pareiškėjai piktnaudžiavo jiems suteiktomis pertraukomis ir, ar tokios pertraukos turėtų būti pripažintos pareiškėjų neišdirbtu darbo laiku.

50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo Departamento apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė