2018-04-19 Nr. AB-7992-3-61-3-00971-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-520-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00971-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 7 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI) pareigūnė D. Ž. neužregistravo jo 2015 m. lapkričio 26 d. skundo ir neperdavė jo nagrinėti pataisos įstaigos direktoriui, taip pat davė melagingus paaiškinimus Departamentui. Kauno TI direktorius nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų užkirstas kelias šios pareigūnės piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, o Departamento direktoriaus pavaduotojas jo skundą išnagrinėjo neobjektyviai ir nenuodugniai, nesiėmė jokių veiksmų objektyviai tiesai nustatyti, neapklausė kartu su juo kameroje buvusių asmenų. Dėl tokio aplaidaus pareigūnų elgesio jis jautėsi sugniuždytas ir pažemintas, netikėjo teisingumu. Pareiškėjo nuomone, tinkamai neišnagrinėjus jo skundo buvo pažeistas draudimas kankinti asmenis, o pareigūnų veiksmai (neveikimas) buvo tyčiniai.

3. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas tvirtino, kad pareiškėjo skundas dėl Kauno TI veiksmų buvo išnagrinėtas tinkamai ir laiku, pateiktas atsakymas buvo motyvuotas ir pagrįstas. Pareiškėjas neįrodė nė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

5. Kauno tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Kauno TI nurodė, jog 2015 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnei įteikė tik prašymą dėl konsultacijos su psichologu, jokių kitų jo skundų įstaigoje negauta. Pareiškėjas neįrodė nė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 26 d. prašymu kreipėsi į Kauno TI direktorių dėl pokalbio su psichologe. Šis prašymas užregistruotas Pirmo aukšto suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registre Nr. 46 (reg. Nr. 46/3044). Prašymo registravimą jis patvirtino savo parašu. Tačiau pareiškėjas tą pačią dieną išvyko iš Kauno TI, todėl psichologo konsultacija neįvyko. Pareiškėjas 2016 m. sausio 11 d. skundu kreipėsi į Departamentą, nurodydamas, kad Kauno TI neišnagrinėjo jo 2015 m. lapkričio 26 d. skundo dėl nederamo ir jį pažeminusio pareigūnės D. Ž. elgesio. Kauno TI 2016 m. sausio 15 d. gautas pareiškėjo 2015 m. sausio 13 d. prašymas pateikti informaciją, kodėl vėluojama pateikti atsakymą į jo 2015 m. lapkričio 26 d. skundą dėl D. Ž. veiksmų. Išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą, Kauno TI 2016 m. sausio 19 d. raštu Nr. 19-7 jį informavo, kad įstaiga neturėjo jokių duomenų apie 2015 m. lapkričio 26 d. skundą dėl būrio viršininkės veiksmų. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo skundą, 2016 m. vasario 10 d. sprendime Nr. 2S-758 konstatavo, kad skundas nepagrįstas, nes be prašymo suteikti psichologo konsultaciją jokių skundų 2015 m. lapkričio 26 d. Kauno TI pateikta nebuvo.

9. Teismas pažymėjo, jog Kauno TI direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-67 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos į įteikimo tvarkos aprašo 4 punkte numatyta, kad nurodytus suimtųjų dokumentus registruoja, apskaito Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai; užregistruoti skundai ir kiti kreipimaisi pateikiami įstaigos direktoriui arba nurodytam adresatui. Bylos duomenys patvirtino, kad 2015 m. lapkričio 26 d. buvo gautas ir Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės registre užregistruotas pareiškėjo prašymas iškviesti jį psichologo konsultacijai. Kitų jo prašymų ar skundų 2015 m. lapkričio 26 d. registruota nebuvo. Kauno TI Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkė D. Ž. 2016 m. vasario 9 d. paaiškinime Nr. 73/124 patvirtino, jog 2015 m. lapkričio 26 d. jai buvo įteiktas tik pareiškėjo prašymas dėl psichologo konsultacijos, skundas dėl jos veiksmų pateiktas nebuvo. Taigi, pareiškėjas į Kauno TI 2015 m. lapkričio 26 d. kreipėsi tik su prašymu dėl psichologo konsultacijos, jo skundas dėl D. Ž. elgesio nebuvo gautas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti D. Ž. paaiškinimais, todėl atmetė objektyviais duomenimis nepagrįstus pareiškėjo argumentus. Be to, pareiškėjo 2016 m. sausio 11 d. skundas Departamentui buvo grindžiamas abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl jis pagrįstai atmestas. Departamentas, nagrinėdamas jo skundą, atliko skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, išanalizavo Pirmojo aukšto suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registro duomenis, gavo D. Ž. paaiškinimus. Departamento sprendimas priimtas remiantis sisteminiu, nuodugniu surinktų duomenų įvertinimu. Teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes jis neįrodė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – Kauno TI ir Departamento neteisėtų veiksmų.

III. 10. Pareiškėjas S. B. apeliaciniu skundu (b. l. 67-69) prašo: 1) įpareigoti Kauno tardymo izoliatorių nustatyti asmenis, 2015 m. lapkričio 26 d. kameroje laikytus kartu su juo (V., R. ir E. U.), ir jų buvimo vietą; 2) iškviesti ir apklausti liudytojais asmenis E. U., R. ir V.; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą; 4) perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 5) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

11. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, nesilaikė reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybes, pažeidė jo teisę į teisingą ir sąžiningą bylos išnagrinėjimą. Teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tiek teismas, tiek Departamentas nepagrįstai nenustatė ir neapklausė jo nurodytų asmenų, kurie būtų galėję patvirtinti, kad 2015 m. lapkričio 26 d. jis D. Ž. įteikė ne tik prašymą, bet ir skundą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas jo nurodytus liudytojus apklausti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme arba bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Byloje egzistuoja visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Teismas turi nustatyti, kokias teisės normas pažeidė D. Ž., paimdama iš jo 2015 m. lapkričio 26 d. skundą ir jo neužregistruodama registracijos žurnale, jo neperduodama įstaigos direktoriui ir vėliau sunaikindama, pateikdama melagingus paaiškinimus. Departamentas pažeidė pareiškėjo teisę į objektyvų ir nešališką sprendimą, išsamiai neištirdamas jo skundo, neapklausdamas liudytojų, dangstė sau pavaldžios įstaigos pareigūnų neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas tvirtina patyręs emocinius sukrėtimus, nervinę įtampą ir kt., kurie tęsiasi iki šiol, tai paveikė jo sveikatą.

12. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73-75) prašo jį atmesti.

13. Departamento teigimu, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Departamentas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pabrėžta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog tam tikras pažeidimas sukėlė dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, paveikė sveikatą, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra patvirtintos įrodymais, darytina išvada, jog jis neturtinės žalos nepatyrė ir nėra pagrindo jam priteisti tokios žalos atlyginimą.

14. Kauno tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Kauno TI nuomone, apeliaciniame skunde pateikti argumentai ir reikalavimai yra nepagrįsti. Kauno TI palaiko Departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir dėl tų pačių bylos aplinkybių papildomai nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos neteisėtais veiksmais, t. y. 2015 m. lapkričio 26 d. skundo neužregistravimu ir sunaikinimu Kauno TI, situacijos netinkamu įvertinimu Departamente, atlyginimo.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Valstybės įstaigos (jos darbuotojų) kaltė nėra viena iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl jos buvimas ar nebuvimas sprendžiant dėl pagrindo pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą teisinės reikšmės neturi. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

18. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

20. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje A-21-146/2015, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-796-146/2016).

21. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo galbūt padarytus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus iš esmės sieja su tuo, kad nebuvo apklausti jo nurodyti asmenys (E. U., R. ir V.), kurie, jo teigimu, matė, kaip jis įteikė 2015 m. lapkričio 26 d. skundą. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog pareiškėjas neįrodė Kauno TI ir Departamento neteisėtų veiksmų, rėmėsi Pirmo aukšto suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registre Nr. 46 (išrašas, b. l. 21-22) esančiais įrašais ir Kauno TI Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės D.

Ž. 2016 m. vasario 9 d. paaiškinimu Nr. 73/124 (b. l. 29). Pirmo aukšto suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registre Nr. 46 2015 m. lapkričio 26 d. užfiksuotas tik pareiškėjo prašymas psichologei (b. l. 24), šio prašymo registracija patvirtinta jo parašu, bet įrašų apie kokius nors kitus jo 2015 m. lapkričio 26 d. pateiktus prašymus (skundus) nebuvo. Pareiškėjas neabejotinai žinojo prašymų (pareiškimų, pasiūlymų, skundų) priėmimo ir registracijos Kauno TI tvarką, nes 2015 m. lapkričio 26 d. jau buvo pateikęs vieną prašymą, o skunde teismui nurodė aktyviai ginantis savo teises, tačiau ginčui aktualiu atveju jis nesiėmė veiksmų užtikrinti, kad jo galbūt 2015 m. lapkričio 26 d. pateiktas skundas būtų tinkamai įregistruotas (registracija patvirtinta jo parašu), neteikė prašymų, skundų dėl prašymų (pareiškimų, pasiūlymų, skundų) priėmimo tvarkos nesilaikymo.

Taigi, byloje yra objektyvūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad Kauno TI 2015 m. lapkričio 26 d. nebuvo registruotas joks pareiškėjo skundas, o jo teiginiai apie įteiktą skundą jokiais rašytiniais įrodymais nepatvirtinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, kameroje kartu su pareiškėju 2015 m. lapkričio 26 d. laikytų asmenų paaiškinimai, net jei jie atitiktų jo pateiktą įvykių versiją, atsižvelgiant į bylos duomenų visumą, nebūtų pakankami paneigti byloje esančius objektyvius rašytinius įrodymus. Be to, Kauno TI Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkė D.

Ž., kuri yra atsakinga už prašymų, pareiškimų, pasiūlymų, skundų priėmimą ir registravimą, nurodė priešingas aplinkybes nei tos, kurias, pareiškėjo teigimu, būtų nurodę jo minėti asmenys, t. y. tvirtino, jog pareiškėjas jai skundo neįteikė. Nepaisant to, kad D. Ž.ir yra tas asmuo, kurio veiksmais pareiškėjas teigė skundęsis 2015 m. lapkričio 26 d. skunde, būtent jos paaiškinimai atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neapklausti pareiškėjo nurodytų asmenų nesudarė reikšmingų kliūčių teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Atitinkamai, kadangi liudytojų parodymai šiuo atveju negali patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasi proceso ekonomiškumo principu, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo minėtus asmenis apklausti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovų veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo prašymų, skundų priėmimo ir nagrinėjimo tvarką, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neįregistruoto ir Kauno TI direktoriui neperduoto 2015 m. lapkričio 26 d. skundo dėl D. Ž. veiksmų nėra pagrįstos objektyviais įrodymais ir prieštarauja byloje esančių duomenų visumai, o Departamentas pakankamai išsamiai išanalizavo 2016 m. sausio 11 d. skunde (b. l. 17) nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas Departamento 2016 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 2S-758 (b. l. 8) taip pat ginčijo iš esmės tik tuo aspektu, kad nebuvo apklausti liudytojai, tačiau, kaip minėta, nebuvo duomenų, paneigiančių byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriais rėmėsi ir Departamentas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno TI ir Departamento neteisėti veiksmai nėra įrodyti. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.

23. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei, o kartu ir pareigai pareiškėjui atlyginti padarytą žalą, atsirasti – valstybės valdžios institucijos (jos darbuotojų) neteisėtų veiksmų. Atsižvelgdama į tai, kad vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti nebuvimas yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atmesti asmens prašymą atlyginti žalą, ir vadovaudamasi protingumo principu, teisėjų kolegija nevertina kitų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) egzistavimo nagrinėjamu atveju. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Dėl pareiškėjo prašymo bylą pagal jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia poreikiu apklausti jo nurodytus asmenis. Kaip minėta, šių asmenų paaiškinimai, net jei jie patvirtintų pareiškėjo teiginius, nebūtų pakankami paneigti byloje egzistuojančius objektyvius rašytinius įrodymus. Liudytojų apklausa neturėtų esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai, apklausos neatlikimas nesudaro kliūčių teisėjų kolegijai priimti teisingą ir motyvuotą sprendimą. Kaip minėta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo į bylą iškviesti liudytojus. Atsižvelgiant į tai, kad nėra priežasčių žodinį bylos nagrinėjimą pripažinti būtinu, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka taip pat nėra tenkinamas.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė