2021-11-24 Nr. AB-25168-3-61-3-01629-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3921-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01629-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba, Tarnyba) vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 47TE-170 „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti pareiškėją į iki atleidimo eitas pareigas ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo atleidimas yra neteisėtas. Nurodė, kad Įsakymas yra grindžiamas Viešojo saugumo tarnybos Štabo viršininko 2019 m. kovo 26 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-732 (toliau – Tarnybinis pranešimas) bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Pagal minėtą normą, pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas, kai atsiranda arba paaiškėja (jeigu nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) Statuto 16 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Statuto 16 straipsnis, be kita ko, nustato, kad į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo, kuris neatitinka Statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo (Statuto 9 str. 2 d. 1 p.).

3. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymo priėmimo pagrindu tapo neva naujai paaiškėjęs faktas, jog jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo dėl teistumo už tyčinį nusikaltimą, nors faktas, jog pareiškėjas yra teistas už tyčinį nusikaltimą, atsakovui buvo žinomas daugiau kaip 5 metus ir tai nebuvo kliūtis pareiškėjui po ankstesnio atleidimo iš vidaus tarnybos 2013 m. gegužės 17 d. į Viešojo saugumo tarnybą grįžti 2014 m. rugsėjo 15 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo tarnybą galima suskirstyti į 2 laikotarpius: 2012 m. sausio 25 d.–2013 m. gegužės 17 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d.–2019 m. kovo 27 d.

4. Pareiškėjas nurodė, kad į vidaus tarnybą buvo priimtas 2012 m. sausio 25 d. Prieš priimdamas pareiškėją į pareigas, atsakovas atliko jo specialųjį patikrinimą. Patikrinimo metu 2011 m. spalio 4 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro duomenų bazėje buvo atlikta užklausa, gautame išraše buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Iki specialaus patikrinimo pabaigos ir pareiškėjo priėmimo duomenų apie procesinius sprendimus nebuvo gauta. Pareiškėjas tolesnei tarnybai nuo 2013 m. gegužės 14 d. buvo perkeltas į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – Marijampolės apskrities VPK). 2013 m. gegužės 14 d., patikrinęs pareiškėjo duomenis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Marijampolės apskrities VPK nustatė, jog 2011 m. lapkričio 3 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuris buvo priimtas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris yra įsiteisėjęs, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apie nustatytą pareiškėjo teistumo faktą Marijampolės apskrities VPK informavo Tarnybą, o 2013 m. gegužės 16 d. Marijampolės apskrities VPK įsakymu pareiškėjas, remiantis aplinkybių, kurios buvo nežinomos priėmimo į vidaus tarnybą metu, paaiškėjimu buvo atleistas iš vidaus tarnybos, o atleidimas teismo buvo pripažintas teisėtu.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo teistumas pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. baudžiamąjį įsakymą buvo panaikintas Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi. Pareiškėjas į tarnybą Viešojo saugumo tarnyboje grįžo 2014 m. rugsėjo 11 d. pagal šios tarnybos vado įsakymą Nr. 47TE-397, taigi atsakovas, pareiškėją paskirdamas į pareigas vidaus tarnyboje, negalėjo nežinoti ir neabejotinai žinojo, jog jis yra teistas už tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūno grąžinimą į vidaus tarnybą reguliuojantys teisės aktai įpareigoja atlikti patikrinimus vidaus reikalų įstaigų įskaitose, o vidaus tarnybos pareigūno tarnybos byla tęsiama, t. y. nesudaroma nauja.

6. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kuri nurodyta Statuto 16 straipsnyje ir apie kurią atsakovas žinojo, priimdamas asmenį į pareigas, negali būti pagrindu taikyti Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą; jeigu minėta Statuto nuostata būtų aiškinama kaip numatanti statutinei įstaigai atleidimo pagrindais laikyti aplinkybes, žinotas asmens priėmimo į pareigas metu, būtų sukurtos prielaidos statutinės įstaigos nesąžiningam elgesiui ir piktnaudžiavimui. Pareiškėjas už tyčinį nesunkų nusikaltimą buvo nuteistas 2011 m. lapkričio mėnesį, o teistumas buvo panaikintas 2013 m. spalio mėnesį. Nuo minėtų įvykių praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų leisti suabejoti, kad jis išvadų nepadarė ir toliau nesilaiko visuotinai pripažintų elgesio taisyklių. Pareiškėjas savo, kaip pareigūno, pareigas ir pavestas užduotis vykdė tinkamai, o prieš Viešojo saugumo tarnybą buvo sąžiningas; žinojimas apie pareiškėjo teistumą atsakovui nebuvo kliūtis jį priimti į vidaus tarnybą, todėl tos pačios aplinkybės negalėjo būti pagrindu jį atleisti. Pareiškėjas teigė, kad teismui konstatavus atleidimo neteisėtumą, turėtų būti sprendžiamas neteisėtai nutrūkusių vidaus tarnybos teisinių santykių atkūrimo klausimas ir pareiškėjui priteistas vidutinis tarnybinis atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką.

7. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios laike neribotą draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 48 ir 109 straipsniams bei nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotas konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Pripažinimas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo pagal esamą teisinį reguliavimą iš asmens galimybę tapti vidaus tarnybos pareigūnu atima visam asmens gyvenimui; jeigu asmuo buvo pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos (neatsargaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos praėjo 5 metai, jis gali tapti vidaus tarnybos pareigūnu ir juo būti. Statute nustatytas reguliavimas nediferencijuoja, kokio sunkumo tyčinį nusikaltimą asmuo padarė – nesunkų, apysunkį, sunkų ar labai sunkų – bet kurio iš jų atveju pasekmės yra tos pačios, t. y. teisės tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu atėmimas iki gyvos galvos. Neatsargus nusikaltimas gali sukelti kur kas sunkesnes pasekmes nei nesunkus tyčinis nusikaltimas. Baudžiamasis nusižengimas kaip pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta nusikalstama veika taip pat gali būti padaryta tyčia. Pareiškėjo nuomone, tarp nesunkų nusikaltimą padariusio asmens ir neatsargų nusikaltimą padariusio asmens (asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, ir asmens, padariusio nesunkų nusikaltimą) nėra tokių skirtumų, kad nevienodas traktavimas, įtvirtintas Statuto 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, būtų objektyviai pateisinamas.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nepriekaištinga reputacija yra apibrėžiama skirtingai. Pagal daugybę Lietuvos Respublikos įstatymų tik nuteisimas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą reiškia neatitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui ir visam laikui užkerta kelią asmeniui dirbti atitinkamo įstatymo reguliuojamose srityje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 5 str., Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 32 str. 3 d., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 18 str., Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 16 str.), o Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas draudžia asmeniui, kuris buvo nuteistas už bet kokį tyčinį nusikaltimą (neatsižvelgiant į panaikintą ar pasibaigusį teistumą), tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu visą likusį gyvenimą. Toks ribojimas prieštarauja teisinės valstybės principui.

10. Pareiškėjas akcentavo, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo bei priemonių jam pasiekti ir tarp teisės pažeidimų bei už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai turėtų būti taikomi įstatymo leidėjui nustatant bet kokius apribojimus, susijusius su ankstesniais asmens neteisėtais veiksmais. Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte tyčinio nusikaltimo (nekreipiant dėmesio į jo sunkumą ar teistumo išnykimą dėl termino suėjimo ar panaikinimo) atveju ribojimai nustatyti visam asmens gyvenimui. Toks asmens pasmerkimas yra neribotas, nėra nustatytas laiko tarpas, per kurį būtų galima spręsti, jog asmuo pasitaisė, laikosi visuotinai pripažintų moralės ir etikos normų, gerbia bendro visuomenės gyvenimo taisykles ir nėra linkęs elgtis priešingai teisei bei moralei.

11. Pareiškėjo nuomone, Statute nustatytas teisinis reguliavimas nėra suderinamas su konstituciniu proporcingumo principu. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Asmeniui, kurio teistumas už nesunkų nusikaltimą išnyksta (panaikinamas), susiformuoja teisėtas lūkestis galėti būti pilnateisiu visuomenės nariu visą likusį gyvenimą po nusikalstamos veikos padarymo nejaučiant neigiamų teisinių pasekmių. Pagal Statutą, pareiškėjas visą gyvenimą negali tapti vidaus tarnybos pareigūnu. Jis ir toliau nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir tokiu bus laikomas neapibrėžtą laiką. Atsižvelgiant į tai, teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir tuo aspektu, kad ši negatyvi prevencinio pobūdžio priemonė nustatoma neapibrėžtam laikotarpiui, taip pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą, esantį konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi.

12. Pareiškėjas pažymėjo, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nenumatantis jokių išlygų, iš esmės yra kliūtis teismui, įvertinusiam reikšmingas aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Šiuo atveju galiojančiam teisiniam reguliavimui nesuteikiant galimybės individualizuoti minėtoje Statuto normoje numatytų ribojimų, net jei jų tolesnis taikymas yra akivaizdžiai neproporcingas ir dėl to neteisingas, yra pagrindas išvadai, kad įstatymų leidėjui nustačius minėtą teisinį reguliavimą, nebuvo užtikrinti asmenų teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas, gerbiamos jų teisės ir teisėti interesai, t. y. sudedamieji konstitucinio teisinės valstybės principo elementai. Priešingai, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir atlikęs jam paskirtą bausmę, dėl galiojančios neproporcingos Statuto nuostatos patiria nepagrįstus suvaržymus ir nors bausmės atlikimas bei teistumo panaikinimas turėtų lemti teigiamus pokyčius, t. y. teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog asmuo galės būti pilnaverčiu ir pilnateisiu visuomenės nariu, susiklosto situacija, kad asmuo ir toliau patiria bei nepasikeitus teisiniam reguliavimui visą likusį gyvenimą patirs nepagrįstus jo teisių ribojimus.

13. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjo atstovė akcentavo, kad grąžinimas į tarnybą iš esmės yra tolygus priėmimui, o grąžinant į tarnybą, turėjo būti tikrinamas pareiškėjo teistumas, kurį jis sąžiningai deklaravo anketose.

14. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas paaiškino, kad nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai, jog ginčo atveju nėra pagrindo taikyti Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto, kadangi priėmimo į vidaus tarnybą metu atsakovas žinojo, jog pareiškėjas buvo teistas už tyčinį nusikaltimą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistavo Statuto minėtos nuostatos taikymui keliama sąlyga – Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė (asmuo neatitinka Statuto 9 str. 2 d. 1 p. nustatyto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, kadangi jis buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas) nebuvo žinoma pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu.

16. Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad pareiškėjas painioja priėmimo ir grąžinimo į vidaus tarnybą sąvokas. Iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad Viešojo saugumo tarnybos vado 2012 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 47TE-35 pareiškėjas buvo priimtas į vidaus tarnybą nuo 2012 m. sausio 25 d. pareiškėjas skunde klaidingai nurodė, kad Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397 jis buvo priimtas į vidaus tarnybą, kadangi šiuo įsakymu, vadovaujantis Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 51 straipsniu, jis buvo grąžintas į vidaus tarnybą. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui keliama sąlyga, jog Statuto 16 straipsnyje nurodyta aplinkybė nebūtų žinoma būtent pareigūno priėmimo, o ne grąžinimo į vidaus tarnybą metu. Iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad atsakovas, prieš priimdamas jį į vidaus tarnybą, atliko specialius patikrinimus 2011 m. rugsėjo–spalio mėnesiais. Tuo metu (2011 m. spalio 4 d.) apie pareiškėjo teistumą duomenų nebuvo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 3 d., todėl neteisingas yra pareiškėjo teiginys, kad priimdama jį į pareigas, Tarnyba žinojo apie pareiškėjo teistumą.

17. Atsakovas teigė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1V-264 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kovos su korupcija 2016–2018 metų programos įgyvendinimo priemonių plano 1.16 papunktis nuo 2016 m. balandžio mėnesio Viešojo saugumo tarnybai nustatė pareigą tikrinti valstybės tarnautojų teistumą atitinkamuose registruose ir įvertinti, ar nėra įstatymuose nustatytų pagrindų, kurie užkerta kelią valstybės tarnautojui toliau eiti pareigas. Atsakovas, gavęs informaciją iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie pareiškėjo teistumą, ją įvertino ir pagrįstai priėmė skundžiamą 2019 m. kovo 27 d. įsakymą.

18. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl jo teistumo panaikinimo, dėl tinkamai vykdytų tarnybos užduočių, dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo veikos, už kurios padarymą pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarymo dienos, neturi jokios teisinės reikšmės ginčo atveju, kadangi Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte imperatyviai nustatoma, jog pripažinimo kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo atveju aplinkybė dėl teistumo panaikinimo jokios teisinės reikšmės neturi.

19. Atsakovas nurodė, kad neturėtų būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jo nuomone, nepagrįsti yra teiginiai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu (Statuto 9 str. 2 d. 1 p.) yra nustatyti teisiniai apribojimai asmeniui pasirinkti darbą. Iš konstitucinės sąvokos „vidaus tarnyba“ (Konstitucijos 141 str.) turinio matyti, kad vidaus tarnybos sistema sietina su viešojo saugumo sritimi ir tarnybos organizavimu statutiniais pagrindais. Viešojo saugumo sritis, apimanti viešosios tvarkos užtikrinimą, kitas nepertraukiamai vykdomas viešojo saugumo funkcijas, suponuoja, jog šias funkcijas vykdantiems asmenims būtina turėti viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, dėl to jiems keliami specialūs pasirengimo, sveikatos, kiti reikalavimai ir jų tarnybos negalima organizuoti tais pačiais pagrindais kaip daugumos valstybės tarnautojų ar darbo sutarties pagrindu dirbančių asmenų.

20. Tarnyba pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, realizuodamas savo konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi diskreciją nustatyti atitinkamas sąlygas, susijusias su vidaus tarnybos pareigūnų statusu. Nagrinėjamu atveju ginčijamas teisinis reguliavimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant teisėto tikslo – užtikrinti valstybės saugumą. Be to, Statuto nuostatoje yra nustatyti asmens nepriekaištingą reputaciją ribojantys kriterijai, t. y. nusikalstamos veikos sunkumas, kaltės forma, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas Konstitucijos normų ir principų nepažeidžia. Ginčijamu teisiniu reguliavimu pareiškėjui nėra apribota galimybė užsiimti tam tikra kita profesine veikla, pavyzdžiui, įsidarbinti privačiame sektoriuje.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjas kelia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimą, o toks prašymas nėra žinybingas Konstituciniam Teismui. Pareiškėjas nurodė, kad yra svarbi Konstitucinio Teismo pozicija, ar pats asmens nuteisimo už nesunkų nusikaltimą faktas gali būti pagrindas neterminuotam asmens teisių ir laisvių ribojimui. Tai reiškia, kad pareiškėjas formuluoja prašymą išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo nuostatos, tačiau Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jis teisės aktų taikymo klausimų nesprendžia.

22. Teismo posėdyje atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovė palaikė institucijos atsiliepime išdėstytą poziciją. Nurodė, kad priėmus pareiškėją į tarnybą 2014 m., nepaisant jo teistumo, galbūt buvo padaryta klaida.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas nustatė ir detaliai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo tarnybos eiga, be kita ko, ir tai, kad pareiškėjo teistumas pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. baudžiamąjį įsakymą buvo panaikintas Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi; Tarnybos vadas 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397 pareiškėją grąžino į tarnybą Viešojo saugumo tarnyboje nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. Byloje buvo nustatyta, kad Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš Tarnybos remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu (kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) aplinkybės, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.

25. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kuriais ginčijamas atleidimo teisėtumas šiuo konkrečiu pagrindu, teismas vadovavosi Statuto 9, 16 ir 72 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu ir jį išdėstė. Sistemiškai įvertinęs minėtas nuostatas, teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nustatė bendrąjį reikalavimą pretendentams į vidaus tarnybą – būti nepriekaištingos reputacijos, be kita ko, ir būti neteistam už tyčinį nusikaltimą. Teismo nuomone, neatitinkantys šio reikalavimo asmenys net negali pretenduoti į vidaus tarnybą (Statuto 9 ir 16 str.), o paaiškėjus aplinkybėms vėliau, turi būti atleisti (Statuto 72 str. 1 d. 10 p.); netenkinant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, vidaus tarnybos santykiai iš esmės negali atsirasti arba tęstis.

26. Pateikdamas motyvus dėl skundo argumentų, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 15 d. vėl buvo priimtas į Viešojo saugumo tarnybą, nors teistumo aplinkybė kaip kliūtis būti laikomam nepriekaištingos reputacijos pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepasikeitė, ir todėl, pareiškėjo nuomone, antrą kartą jis negalėjo būti atleistas remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu (paaiškėjus teistumui už tyčinį nusikaltimą), kadangi Viešojo saugumo tarnyba antrą kartą priimdama pareiškėją į tarnybą 2014 m., apie jo teistumą jau žinojo, teismas pažymėjo, jog ginčo, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą ir teistumas yra pasibaigęs, nėra. Kadangi pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimą pareiškėjas neatitiko nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, teismas darė išvadą, jog tarnybos santykiai negalėjo nei prasidėti, nei tęstis – Tarnybos vadas 2014 m. rugsėjį negalėjo priimti įsakymo dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą, kadangi atsakovui turėjo būti žinoma apie jo teistumą (vien jau jo asmens byloje buvo matomas atleidimo pagrindas).

27. Teismo nuomone, net ir priimtas Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 47TE-397 pareiškėjui negalėjo sukurti teisių ir lūkesčių, kad jis įgijo teisę būti priimtas ir tęsti tarnybos santykius. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikomas principas, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė, ir sisteminis Statuto 9, 16 ir 72 straipsnių aiškinimas, pagal kurį, neatitinkant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, tarnybos santykiai negali tęstis.

28. Atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakyme nurodytą pareiškėjo priėmimo teisinį pagrindą, teismas nurodė, jog minėtu įsakymu jis buvo grąžintas į tarnybą, todėl sprendė, jog net ir gramatiškai aiškinant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą, priėmimo į tarnybą momentu reikėtų laikyti 2012 m. sausio 25 d., o ne 2014 m. rugsėjo 15 d. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai priimant Įsakymą pateko į Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo sritį (aplinkybės nebuvo žinomos priėmimo metu), todėl atsakovui išsiaiškinus, kad pareiškėjas negali tęsti vidaus tarnybos santykių, Tarnybos vadas 2019 m. kovo 27 d. pagrįstai ir teisėtai priėmė Įsakymą.

29. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo proporcingumo, atitikties konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui, nagrinėjant konkrečią bylą kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

30. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas nurodė, kad laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo iki skundo padavimo (nebuvo praėję ir 8 metai), teismo nuomone, nėra pakankamai ilgas, kad būtų galima laikyti, jog reikalavimas būti neteistu už tyčinį nusikaltimą neproporcingai riboja pareiškėjo teises tapti vidaus tarnybos pareigūnu tuo aspektu, kad ribojimo laikotarpis yra per ilgas. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu reguliavimu tarp tyčinio nusikaltimo ir neatsargaus nusikaltimo pasekmių daro skirtumą, kuris yra pagrįstas objektyvia aplinkybe – tyčinis nusikaltimas yra pavojingesnė veika, kadangi ji yra daroma sąmoningai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą teisingumui, todėl jam taikomas apribojimas eiti pareigas teisėsaugos sistemoje yra objektyviai pagrindžiamas. Teismui šioje individualioje byloje nekilo abejonių dėl Statuto atitikties Konstitucijai.

31. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl Įsakymo panaikinimo, o kiti reikalavimai – grąžinti į eitas pareigas ir priteisti vidutinį atlyginimą už priverstinę pravaikštą, kaip išvestiniai, taip pat negalėjo būti tenkinami.

III. 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Įsakymą, grąžinti pareiškėją į eitas pareigas bei jam priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Konstitucijos 29, 48 ir 109 straipsniams bei nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų. Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti patirtų bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimą.

33. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė ir neobjektyviai įvertino šiai bylai esminės reikšmės turinčias aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktą, reguliuojantį pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos, neteisingai išsprendė kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimą ir neįsigilino į teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, o tai lėmė neteisingo ir teisės normoms prieštaraujančio sprendimo priėmimą.

34. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nenuosekliai aiškino ir taikė Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą, neatsižvelgė į byloje susiklosčiusias aplinkybes. Pareiškėjas buvo grąžintas į tarnybą 2014 m. ir aplinkybės apie jo teistumą atsakovui buvo žinomos. Pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą, aplinkybės, nurodytos Statuto 16 straipsnyje, yra pagrindas pareigūno atleidimui iš vidaus tarnybos, kai: 1) jos atsiranda tarnybos metu; arba 2) jos buvo priimant į vidaus tarnybą, tačiau apie jas nebuvo žinoma priimant į vidaus tarnybą ir apie jas sužinoma vėliau (tarnybos eigoje). Pareiškėjo teigimu, aplinkybės (t. y. žinojimas apie jo teistumą pagal Baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d.), kurios nebuvo kliūtis pareiškėją priimti į pareigas, negalėjo būti pagrindu Įsakymui priimti ir atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos.

35. Pareiškėjas teigė, kad buvo sąžiningas, nurodė reikiamus duomenis ir buvo grąžintas į tarnybą. Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 47TE-397 grąžinti pareiškėją į tarnybą jam sukūrė teisėtą lūkestį, kad išnykus teistumui, jis toliau gali tęsti tarnybos santykius, todėl priešingos pirmosios instancijos išvados yra nepagrįstos. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jis veikė netinkamai ir neatsakingai.

36. Pareiškėjas su pirmosios instancijos išvadomis, padarytomis nagrinėjant jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nesutiko. Nurodė, kad teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovas yra teisėsaugos institucija, o teismo išvada, jog nuo nusikaltimo iki skundo padavimo nepraėję 8 metai yra nepakankamai ilgas laiko tarpas laikyti, kad ribojimas tapti vidaus pareigūnų yra neproporcingas, sudaro pagrindą teigti, jog teismas iš esmės pripažino, kad minėti ribojimai būti vidaus tarnybos pareigūnu visam asmens gyvenimo laikotarpiui yra neproporcingi.

37. Apeliantas pažymėjo, kad vidaus tarnybos pareigūnu buvo ne vienerius metus ir norėtų toliau juo būti, tačiau Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas iš esmės yra kliūtis teismui, įvertinusiam reikšmingas aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Teismas sprendime nepateikė jokios teisinės argumentacijos, aiškių motyvų, kuo remiantis darė išvadą, jog šioje individualioje byloje jam nekyla abejonių dėl Statuto atitikties Konstitucijai, ir taip pažeidė teisėtą pareiškėjo lūkestį į efektyvią teisminę gynybą. Teismas neįvertino teisinio reguliavimo neproporcingumo, o tai taip pat lėmė, kad buvo priimtas formalus ir neteisingas sprendimas.

38. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

39. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, o apelianto teiginiai dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo yra deklaratyvūs ir neparemti kitokiu teisės aiškinimu, kuris, pareiškėjo įsitikinimu, turėtų būti taikomas.

IV. 40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

41. Atsižvelgusi į Statuto nuostatas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad asmuo dėl to, jog buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar teistumas išnykęs, ar buvo panaikintas, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Statuto prasme, todėl vidaus tarnybos teisinių santykių metu atsiradus ar paaiškėjus Statuto 16 straipsnyje išvardintiems atvejams, užkertantiems kelią tapti vidaus tarnybos pareigūnu, vertintina, kad pareigūnas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, o statutinei įstaigai kyla pareiga tokį pareigūną atleisti.

42. Teisėjų kolegija iš dalies pagrįstu pripažino pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde pabrėžiamą argumentą, kad aplinkybės, susijusios su jo praeityje padaryta baudžiamąja veika ir tapusios pagrindu jam atleisti Įsakymu, nelaikytinos naujomis, kurių atsakovas nežinojo pareiškėjo grąžinimo į tarnybą metu. Teisėjų kolegija sutiko, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija tik iš dalies atitinka Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytus aplinkybių, sudarančių pagrindą asmenį atleisti iš vidaus tarnybos, požymius (teisinį Įsakymo pagrindą), kadangi Viešojo saugumo tarnybai faktai, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, taip pat kad jo teistumas panaikintas, buvo žinomi iki pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą Viešojo saugumo tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397, o minėtoje Statuto nuostatoje nurodytos aplinkybės turi būti naujos ar naujai paaiškėjusios, tačiau minėti trūkumai, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovo veiksmai, atleidžiant pareiškėją, buvo neteisėti.

43. Teisėjų kolegija nesutiko su argumentais, jog pareiškėją grąžinus į vidaus tarnybą, nors ir buvo žinoma, kad jis buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, pareiškėjui kilo teisėti lūkesčiai dirbti vidaus tarnyboje ar kad jis negalėjo būti atleistas, kaip neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjo vidaus tarnybos santykiai po pirmojo atleidimo negalėjo būti atkurti, o vien įsitikinimas, kad išnykus teistumui jis turėjo teisę eiti pareigas vidaus tarnyboje, neatitiko jo grąžinimo į vidaus tarnybą metu galiojusio Statuto 51 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir Statuto 11 straipsnyje nustatytų apribojimų, kad draudžiama priimti į vidaus tarnybą asmenį, teistą už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laikė subjektyviu susiklosčiusios situacijos vertinimu, nepaneigiančiu pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų šiuo klausimu.

44. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tikrinamas instancine tvarka.

45. Remdamasi Statuto nuostatomis bei Konstitucinio Teismo pateiktais Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies ir 141 straipsnio išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendė, kad iš Konstitucinio Teismo jusrisprudencijos yra akivaizdu, jog vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.

46. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais bylose Lekavičienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 48427/09) bei Jankauskas prieš Lietuvą (2) (pareiškimo Nr. 50446/09) pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo kvestionuojamas teisinis reguliavimas nekelia abejonių, t. y. nelaikytinas neproporcingu ribojimu asmeniui, siekiančiam pradėti ar tęsti vidaus tarnybą. Šiuo atveju Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas neturėjo esminės reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

47. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

V. 48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pareiškėjo V. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje tenkino: procesą administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo atnaujino ir administracinę bylą perdavė apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

49. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarime nutarė pripažinti, jog Statuto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjų kolegija sprendė, kad teismas, priimdamas sprendimą atmesti V. M. skundą dėl Įsakymo panaikinimo, rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris pagal pareiškėjo individualų skundą vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. teisės aktų konstitucingumo prezumpcija yra paneigta, todėl klausimas dėl pareiškėjo teisių gynimo turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą, paneigiantį byloje taikytų teisės aktų konstitucingumo prezumpciją, o procesas nagrinėjamoje byloje turi būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 50. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri neturėtų tapti „užslėpta apeliacija“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata (galutinis teismo sprendimas) principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, o vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tą nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (žr., pvz., EŽTT 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 14385/04), 98 p.; 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimą Rosca prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 6267/02), 24 p.; 2005 m. kovo 30 d. sprendimą Pravednaya prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 69529/01), 25 p.; 2002 m. vasario 21 d. sprendimą Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99), 52 p.).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atnaujindamas procesą šioje administracinėje byloje (Nr. eI-3443-1066/2019 (Nr. eA-3336-662/2020)), nurodė, kad „<...> teismas, priimdamas sprendimą atmesti pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo, rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris pagal pareiškėjo individualų skundą vėliau buvo pripažintas Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. teisės aktų konstitucingumo prezumpcija yra paneigta. Todėl klausimas dėl pareiškėjo teisių gynimo turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą, paneigiantį byloje taikytų teisės aktų konstitucingumo prezumpciją <...>“.

52. Nutarties 50–51 punktuose išdėstytos nuostatos suponuoja konkrečią teisinę užduotį – patikrinti, ar buvo padaryta teisminė klaida, ir jei buvo – ją ištaisyti.

53. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2021 m. balandžio 14 d. nutarime konstatavo: „Sprendžiant dėl ginčijamos Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumą, privalo nustatyti inter alia su šių asmenų reputacija susijusius stojimo į valstybės tarnybą reikalavimus, be kita ko, reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus; nustatant šį reikalavimą turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį negali būti nustatyti didesni konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimai, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti, inter alia negali būti paneigta šios teisės esmė; tai reiškia, kad turi būti atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, todėl neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai. Minėta, jog Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinė valstybės tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos; statutinė valstybės tarnyba negali būti vienoda dėl jos funkcijų įvairovės, todėl policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas ir turėti atitinkamuose statutuose nustatytų ypatumų“.

54. Anksčiau minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė: „Kita vertus, konstatuotina ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais neterminuotai draudžiama ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą. Pažymėtina, kad tokio teisinio reguliavimo negalima pateisinti statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė.

55. Vadinasi, ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylančio reikalavimo nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą“.

56. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstitucinės justicijos bylas turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

57. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

58. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

59. Be to, Konstitucinis Teismas jau yra išaiškinęs, kad „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

60. Šiame kontekste (dėl Nutarties 59 p. nurodytos taisyklės absoliutumo) paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit).

61. Tikrinamoje administracinėje byloje Tarnybos Įsakymo priėmimą nulėmusi Statuto nuostatos dalis Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarimu buvo visam laikui pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos ir niekada nebegalės būti taikoma. Taip buvo palengvinta pareiškėjo teisinė padėtis. Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas individualaus skundo pagrindu – asmuo, išnaudojęs visas įstatymuose nustatytas savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemones, įskaitant teisę kreiptis į teismą, išnaudojęs visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes, ir kurio atžvilgiu buvo priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris išnagrinėjęs individualų skundą pripažino, kad įstatymo dalis, kurios pagrindu buvo priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas (Įsakymas), prieštarauja Konstitucijai, todėl toks asmuo turi teisę toliau ginti pažeistas asmens konstitucines teises ar laisves kreipdamasis dėl proceso atnaujinimo byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šia teise pareiškėjas pasinaudojo ir procesas administracinėje byloje buvo atnaujintas.

62. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios Nutarties 59–61 punkte išdėstytos nuostatos įpareigoja byloje taikyti išimtį iš taisyklės, pagal kurią Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį.

63. Pagal nuosekliai formuojamą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

64. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo grįžimo į vidaus tarnybą dieną (2014 m. rugsėjo 11 d.) jis 2011 m. lapkričio 3 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jau buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį (šios Nutarties 4–5 p). Vis dėlto, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad tai, ar Tarnyba galėjo ir turėjo žinoti apie draudimą pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjui grįžti į vidaus tarnybą, nėra teisiškai reikšminga. Byloje yra nustatyta ginčo nekelianti faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas vidaus tarnybos santykius atstatė ir juos tęsė iki 2019 m., o tai reiškia, kad jam atsirado lūkestis, jog bėgant laikui ir tinkamai atliekant tarnybines pareigas jo reputacijos vertinimas yra vis labiau teigiamas, kartu stiprėjant ir įsitikinimui, jog vidaus tarnybos santykiai bus tęsiami ir toliau.

65. Kartu su tuo, kas išdėstyta šios Nutarties 64 punkte, dėmesys atkreiptinas į tai, kad ginčijamo Įsakymo priėmimo dieną nuo baudžiamojo įsakymo priėmimo momento buvo praėjęs nemažas laiko tarpas (2011 m. lapkričio 3 d. – 2019 m. kovo 27 d.; šios Nutarties 1 p.), todėl kyla klausimas, ar minimas terminas buvo pakankamas / proporcingas, kad draudimas stoti į valstybės tarnybą galėtų būti nebetaikomas. T. y. įstatymų leidėjui neišsprendus konkretaus termino klausimo, teismui tenka įvertinti, ar šiuo konkrečiu atveju laikas, praėjęs nuo baudžiamojo įsakymo (lėmusio nepriekaištingos reputacijos praradimą) priėmimo momento, buvo pakankamas tam, kad tolesnis draudimo stoti į valstybės tarnybą taikymas būtų nebesuderinamas su Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

66. Pirmiausia pažymėtina, kad vertinant tokio termino pakankamumą / proporcingumą svarbu atsižvelgti ir į EŽTT formuojamas gaires ribojimo užsiimti tam tikra profesija klausimu. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad nepaisant to, jog jokia teisė į darbą (plačiąja prasme), teisė stoti į valstybės tarnybą ar teisė pasirinkti konkrečią profesiją nėra tiesiogiai kildinama iš Konvencijos 8 straipsnio, jame esanti privataus gyvenimo koncepcija iš principo gali apimti ir su profesine sritimi susijusią veiklą (žr., pvz., EŽTT 2021 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Ballıktaş Bingöllü prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 76730/12), 56 p.; 2017 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Jankauskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50446/09), 56–57 p.; 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą byloje Bărbulescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 61496/08), 71 p.; 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą byloje Fernandez Martinez prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 56030/07), 110 p.), kadangi ji apima asmens teisę sukurti ir plėtoti santykius su kitais asmenimis, įskaitant profesinėje ar komercinėje srityse (žr., pvz., EŽTT 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Niemietz prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13710/88), 29 p.). Ribojimas užsiimti tam tikra profesija gali paveikti privatų gyvenimą, kaip jis suprantamas pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 55480/00 ir 59330/00), 47 p.; 2017 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Lekavičienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 48427/09), 37 p.). Tai reiškia, kad šioje srityje taikomi ribojimai turi atitikti tam tikras sąlygas – jie turi būti nustatyti įstatymo, turėti vieną ar daugiau teisėtų tikslų ir būti būtini demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 23 d. sprendimą byloje Campagnano prieš Italiją (pareiškimo Nr. 77955/01), 57 p.).

67. Pabrėžtina, jog spręsdamas savo esme panašų klausimą, susijusį su ribojimu nepriekaištingą reputaciją dėl ankstesnio teistumo praradusiems asmenims užsiimti advokato veikla, EŽTT jau yra išaiškinęs, kad toks veiksmas prilygsta įsikišimui į naudojimąsi teise į privataus gyvenimo gerbimą Konvencijos 8 straipsnio požiūriu (konkrečiu atveju, pašalinimu iš advokatūros padaryta įtaka asmenų reputacijai ir profesiniams santykiams (žr. EŽTT sprendimus bylose Lekavičienė prieš Lietuvą, 47 p.; Jankauskas prieš Lietuvą, 70 p.)), tačiau tai nebūtinai reiškia Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Vertinant tokio ribojimo taikymą, EŽTT dėmesys atkreipiamas ir į ypatingą vaidmenį, atliekamą tos profesijos atstovų, jų profesijai keliamų reputacijos reikalavimų svarbą, ir į neišvengiamai kylančius padarinius, kurių asmuo sulaukia padaręs tam tikrą nusikalstamą veiką (žr. EŽTT sprendimus bylose Lekavičienė prieš Lietuvą, 51–53 p.; Jankauskas prieš Lietuvą, 74–76, 80 p.). Be to, vien paties teistumo išnykimo faktas nėra savaime laikomas ir nepriekaištingos reputacijos atgavimu, o laikotarpis, turintis praeiti nuo nusikalstamos veikos padarymo iki reputacijos atgavimo, paties Teismo nebuvo konkrečiai apibrėžtas ir to pakako, jeigu nacionalinėje jurisdikcijoje nebuvo apskritai paneigta teisė pareiškėjai ateityje kreiptis dėl priėmimo į advokatūrą arba kreiptis į teismą dėl reputacijos atgavimo fakto persvarstymo (žr. EŽTT sprendimą byloje Lekavičienė prieš Lietuvą, 55 p.). Aptarti EŽTT išaiškinimai mutatis mutandis reikšmingi ir šios bylos kontekste, atliekant draudimo stoti į valstybės tarnybą termino pakankamumo / proporcingumo vertinimą.

68. Statutiniai valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą).

69. Akivaizdu, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis).

70. Taigi einant pareigas vidaus tarnybos sistemoje, kuri susijusi ir su viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų prevencija, teisei priešingą veiką įvykdžiusių asmenų persekiojimu, iš principo būtų ydinga situacija, kai šias ir kitas įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas atliekantis pareigūnas pats būtų teistas (t. y. jo atžvilgiu būtų priimtas ir įsiteisėjęs nuosprendis ar baudžiamasis įsakymas). Nors tokia situacija yra visiškai nesuderinama su teisių ir pareigų vienovės principu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, ji negali tęstis neterminuotai. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju praėjusio laiko tarpo nepakako vidaus tarnybos santykių tęstinumo galimybei.

71. Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi 2019 m. kovo 27 d.) buvo numatyta, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo“. Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar panaikintas“ 2021 m. balandžio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimu visam laikui buvo pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos ir niekada nebegalės būti taikoma. Tačiau liko galioti nuostata, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo. Minėta nuostata įstatymų leidėjas įtvirtino draudimą stoti į vidaus tarnybą, jeigu asmuo yra: 1) pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba 2) turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo. Esant vienai iš šių aplinkybių, galimybė stoti į vidaus tarnybą yra paneigiama.

72. Nutarties 71 punkte išdėstytos nuostatos suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas neatėmė galimybės asmeniui apskritai stoti į valstybės tarnybą, kai yra padaromas kitas ne tyčinis nusikaltimas ir nuo jo padarymo bei nuosprendžio įsiteisėjimo dienos yra praėję daugiau negu 5 metai, t. y. teisėkūros subjektas nubrėžė atitinkamą terminą, nuo kurio asmuo yra tinkamas vidaus tarnybai, nepaisant praeityje padarytos teisei priešingos veikos.

73. Nurodytas terminas (šios Nutarties 72 p.), kai yra draudžiama stoti į vidaus tarnybą padarius ne tyčinį nusikaltimą, yra vienas iš teisinių pagrindų, įgalinantis teigti, jog padarius tyčinį nusikaltimą draudimo terminas stoti į vidaus tarnybą turėtų būti bent jau netrumpesnis (nors ir jokiu būdu ne toks, kuris truktų visą gyvenimą). Be to, kaip jau buvo pažymėta, vidaus tarnybos pareigūnui keliami aukšti reikalavimai, inter alia susiję ir su pačios tarnybos specifika (žr. Nutarties 68 p.), todėl atsižvelgiant į šias bei kitas nutartyje minimas aplinkybes, anksčiau nurodytą EŽTT praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Kartu atmetamas ir pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo, kadangi sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. prašymą atmesti, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius