2020-09-30 Nr. AB-17992-3-64-3-02199-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1388-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02199-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. A. (I. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. birželio 27 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyveno po keturis–šešis asmenis, Šiaulių TI neužtikrino minimalios 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos. Dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitariniai įrenginiai. Pareiškėjas sirgo įvairiomis ligomis, tačiau jam nebuvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, tekdavo ilgai belsti. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo konstrukcijose, sienose, kanalizacijoje buvo asbesto, kuris nuolat kenkė pareiškėjo sveikatai.

3. Šiaulių TI kameros neatitiko higienos reikalavimų: nebuvo įrengta ventiliacija, patalpos vėdinamos tik per langus, jose drėgna ir tamsu, kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, žiemą buvo per šalta, o vasarą – per karšta. Nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus. Kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, dažai atsilupę. Kameroje veisėsi parazitai, deratizacija, dezinsekcija nevykdoma, ar vykdoma tik po daugkartinių prašymų.

4. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neplaudavo, o jei, neturint pinigų, galėdavai skalbtis nemokamai, kildavo biurokratinės kliūtys. Šiaulių TI pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Pareiškėjui per mažai išduodavo tualetinio popieriaus. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nėra atskiros oro šalinimo sistemos iš sanitarinio mazgo, tad kameroje būdavo nemalonus kvapas. Pareigūnai atidarydavo kameros duris neįspėję, kai pareiškėjas naudodavosi sanitariniu mazgu. Kameroje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, jei nebūdavo karšto vandens, tai į dušą ir nenuvesdavo, papildomos galimybės nusiprausti duše nebuvo; dušinės buvo nešvarios, praustuvai sulaužyti. Pareiškėjui nepakako dalinamo maisto, jis buvo nekaloringas, į kameras patiekiamas atšalęs, nehigieniškai dalinamas. Pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai.

5. Dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių gyvenimo sąlygų pareiškėjas pasidarė konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Šiaulių TI paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. birželio 27 d. buvo laikomas įvairiose gyvenamosiose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,63 kv. m iki 17,6 kv. m, kas atitiko nustatytus reikalavimus. Pagal Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus neprivaloma atsižvelgti į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą.

8. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės iš visų pusių atskirti mūrine sienele ar plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą.

9. Kiekvienoje kameroje yra baldai, inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių.

10. Ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) taikoma tik tiek, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, kas atitinka minėtos higienos normos 17 punkto reikalavimus, natūralaus apšvietimo koeficientas šiame teisės akte nenustatytas. Jei Šiaulių TI patikrinimų metu nustatomi higienos normos pažeidimai, jie nedelsiant šalinami. Patikrinimų metu dalyje kamerų, kur buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų dėl oro drėgmės, oro temperatūros, pelėsio nustatyta nebuvo, kitos kameros nebuvo tikrinamos, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomų pažeidimų nebuvo. Pareiškėjas Šiaulių TI ar visuomenės sveikatos centrui ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nesiskundė.

11. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams, be to pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jam reikėjo išsikviesti pagalbą. Suimtųjų pasivaikščiojimai vykdomi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nustatyta tvarka, kiemeliai švarūs, tvarkomi. Pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių TI yra asbesto, niekaip nesusietas su asbesto įtaka pareiškėjo sveikatos būklei. Kultūros, sporto ir kituose renginiuose, skirtuose suimtųjų užimtumui, suimtieji dalyvauja savo noru, pateikę prašymą socialinės reabilitacijos skyriaus atsakingam asmeniui.

12. Šiaulių TI išduodama patalynė ir minkštasis inventorius atitinka higienos reikalavimus, tai patvirtina atliktų patikrinimų rezultatai. Apatiniai rūbai skalbiami nemokomai, viršutiniai – turint asmeninėje sąskaitoje lėšų, tokių neturint, kartą per tris mėnesius suteikiama teisė išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Šiaulių TI asmenys į dušą vedami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, tai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjui trūko tualetinio popieriaus, nereiškia, kad Šiaulių TI šios priemonės jam neišdavė. Maitinimas atitinka fiziologines normas, suimtieji maitinami pagal įstaigos vadovo nustatytą tvarką, patikrinimų metu esminių pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas dėl maitinimo Šiaulių TI nebuvo pateikęs jokių skundų. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant reikalui, organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija).

13. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Pareiškėjas kreipėsi į teismą galbūt siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, teismas vadovavosi Įsakymu Nr. V-124 ir nurodė, kad Šiaulių TI laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Įvertinęs Šiaulių TI pateiktus duomenis apie kameras, jų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių konkrečiais laikotarpiais, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. birželio 27 d. (iš viso 285 dienas) buvo laikomas skirtingose kamerose, vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,63 kv. m. iki 17,58 kv. m. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad visas 285 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, kad skaičiuojant asmeniui turintį tekti plotą kameroje turi būti išskaičiuojamas užimamas baldų ir sanitarinio mazgo plotas, teismas pažymėjo, kad į baldų ir įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto pažeidimas. Teismas taip pat konstatavo, kad net atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą ir išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas buvo išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad kameroje esantys įrenginiai ir baldai akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

17. Teismas iš dalies pagrįstu pripažino pareiškėjo argumentą dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose. Įvertinęs Šiaulių TI pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 63 (elektros lempos be gaubtų), Nr. 75 (nepakankama dirbtinė apšvieta), Nr. 74 (lempos be gaubtų ir nepakankama dirbtinė apšvieta), Nr. 59 (lempos be gaubtų), Nr. 23 (oro temperatūros pažeidimas), Nr. 71 (oro temperatūros, dirbtinės apšvietos pažeidimai ir pelėsis kameroje), Nr. 95 ir 104 (netvarkingi elektros įrenginiai), kurios neatitiko higienos normų reikalavimų (higienos normos HN 134:2015 12; 14; 16 ir 39 punktų pažeidimai). Kadangi, teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos atitikimo higienos normos reikalavimams, pelėsio nebuvimo kamerose Nr. 3; 39; 41; 72; 93; 96 ir 103, teismas pripažino, kad pareiškėjas ir šiose kamerose buvo laikomas pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 14; 16 ir 39 punktų reikalavimus, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme buvo pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

18. Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtino, kad Šiaulių TI kameros vėdinamos per langus, o natūralaus patalpų apšvietimo higienos norma HN 134:2015 nereglamentavo, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

19. Teismo vertinimu, Šiaulių TI pateikė įrodymus, kad šioje įstaigoje organizuojamas laisvalaikio užimtumas suimtiesiems ir nuteistiesiems (organizuojamas socialinis darbas, sportiniai ir kultūriniai renginiai, suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, stalo teniso patalpą bei užimtumo kambarį – skaityklą, pasivaikščioti ir pan.), sudarytos galimybės sportuoti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundų, susijusių su užimtumu, neteikė, todėl kaip nepagrįstus ir abstrakčius atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų netaikant socialinės reabilitacijos ir kitų užimtumo programų.

20. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas pažymėjo, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šiaulių TI pateiktoje lentelėje apie sanitarinių mazgų kamerose įrengimą, užfiksuota, kad kamerose, kur buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas buvo atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,7 m iki 2,34 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Iš Šiaulių TI pateiktų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuotraukų teismas nustatė, kad įėjimai į sanitarinius mazgus kamerose Nr. 23; 41; 63; 66; 72; 74; 75; 103; 93 ir 104 atskirti užuolaidomis, ir tik kamerose Nr. 3; 17; 37; 59; 71 ir 95 – durimis (kokiu būdu įėjimai į sanitarinius mazgus atskirti kamerose Nr. 96 ir 105, iš fotonuotraukų nesimatė). Atsižvelgęs į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismas darė išvadą, kad privatumas kamerų Nr. 23; 41; 63; 66; 72; 74; 75; 103; 93 ir 104 sanitariniuose mazguose pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas. Teismas taip pat pažymėjo, kad kamerose buvo laikoma ir po 5–6 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl nemalonaus kvapo pripažino pagrįstais.

21. Dėl pareigūnų iškvietimo signalizacijos įrengimo teismas nurodė, kad pagal Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, kurios taikomos naujiems ir rekonstruojamiems statiniams, turi būti įrengta aliarminio iškvietimo sistema gyvenamosiose, laikino sulaikymo ir karantino kamerose. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kad dėl kokių nors priežasčių jam būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

22. Teismas atmetė skundo argumentus dėl nepakankamo pasivaikščiojimo laiko, nes šis laikas (pasivaikščiojimui skirtas laikas) yra nustatytas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, ir buvo ilgesnis nei nustatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Teismas darė išvadą, kad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, nes pareiškėjas galėjo 2 val. pasivaikščioti gryname ore. Kaip nepagrįstus teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl asbesto, nes pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo teisių pažeidimas.

23. Teismo vertinimu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) patikrinimo aktai patvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, valomi kasdien, yra šiukšliadėžės, nešamos susidariusios buitinės atliekos, sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai.

24. Kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbti apatinius ir viršutinius drabužius, pareiškėjas nebuvo teikęs skundų, prašymų dėl drabužių skalbimo, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu kaip deklaratyvius.

25. Iš bylos medžiagos (Visuomenės sveiktas centro patikrinimo aktų, dezinfekcijos planų) teismas nustatė, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, minkštasis inventorius taip pat dezinfekuojamas, pažeidimų šioje srityje nenustatyta, todėl atmetė pareiškėjo teiginius dėl parazitų ir kenkėjų buvimo. Kadangi pareiškėjo asmeninės sąskaitos duomenimis pareiškėjui pirmą kartą atvykus buvo išduoti higienos reikmenys ir patalynė, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos patalynės kokybės ar per mažo kiekio tualetinio popieriaus. Tai, kad pareiškėjas būtų skundęsis Šiaulių TI dėl minėtų priemonių, byloje nustatyta nebuvo. Teismas nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų sudarant galimybę pareiškėjui nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, nes toks periodiškumas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentus, kad dėl karšto vandens neužtikrinimo ne visada buvo galima nusiprausti duše, teismas atmetė kaip deklaratyvius.

26. Įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus argumentus dėl kamerų aprūpinimo spintelėmis ir veidrodžiu, atsižvelgęs į Eksploatavimo taisyklių 14 punktą, Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, teismas darė išvadą, kad kameros nebuvo tinkamai aprūpintos privalomu inventoriumi – veidrodžiais, todėl konstatavo, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti.

27. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl maitinimo Šiaulių TI, nes byloje nebuvo jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas buvo kreipęsis su prašymais ar skundais dėl netinkamo ar nepakankamo maitinimo. Teismas įvertino pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiais skundėsi įvairiais negalavimais, buvo konsultuojamas gydytojų sveikatos priežiūros tarnyboje, gydomas vaistais. Teismas sprendė, jog sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas jam buvo užtikrintas, ir išaiškino, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų tinkamu suteikimu ar nesuteikimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nustatyta tvarka.

28. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas darė išvadą kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Nustatyti higienos normos reikalavimų pažeidimai (226 dienas), 78 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš jų nuolat sklindantis nemalonus kvapas, kiti nustatyti pažeidimai, teismo vertinimu, sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, nes pareiškėjas Šiaulių TI administracijai nesiskundė dėl netinkamų sąlygų, nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neigiamo sąlygų poveikio, todėl sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati priteistina suma yra 500 Eur ir ją priteisė iš atsakovo atstovo.

III. 29. Pareiškėjas I. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas nevertino visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. neišnagrinėjo bylos iš esmės. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jo kalinimo sąlygos Šiaulių TI buvo nežmoniškos – neužtikrinama ploto norma, sąlygos patalpose antisanitarinės, temperatūros ir drėgmės lygis patalpose nepastovus (nekomfortabilus), maitinimas netinkamas, mastas neskanus ir nekaloringas, pareiškėjui trūko patalynės, o išduodamas minkštasis inventorius buvo nešvarus, neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, pareiškėjui nepakako 15 minučių per savaitę nusiprausti duše, pasivaikščiojimo kiemeliai netinkami, Šiaulių TI aplinkoje buvo asbesto, kuris kenksmingas sveikatai, gydymas buvo prastas ir nekompetetingas, pareigūnai elgėsi nepagarbiai bei įžeidinėjo. Pareiškėjas dėl visų nežmoniškų sąlygų patyrė smurtą, o administracija sąmoningai kenkia suimtiesiems (nuteistiesiems), kad jie neturėtų galimybių šių faktų įrodyti.

31. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI nežmoniškos kalinimo sąlygos buvo sudarytos tyčia, sąmoningai siekiant asmenis kankinti ir pažeminti. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pažymos dėl Šiaulių TI pripažintinos įrodymais, todėl bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas į jas turėtų atsižvelgti.

32. Pareiškėjas apeliaciniame akcentuoja, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kuri atlyginama pinigais ir ją atlyginti privalo valstybė. Pirmosios instancijos teismas šia praktika nepagrįstai nesivadovavo, pareiškėjui padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo dydžio, o ne simbolinę kompensaciją.

33. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas tvirtina, kad įvertinus nustatytus pažeidimus, atsižvelgiant į jų trukmę ir kitus kriterijus, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas ir pareiškėjui priteista 500 Eur piniginė kompensacija, yra pagrįstas. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių ar papildomų motyvų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Pareiškėjas neindividualizavo subjektyvių, neigiamų pasekmių, kilusių dėl konstatuotų pažeidimų. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją byloje nustatyta nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų suėmimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. birželio 27 d.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad dalį skundžiamo laikotarpio pareiškėjas gyveno higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose (lempos be gaubtų, nepakankama dirbtinė oro apšvieta, temperatūra, buvo pelėsio), kamerose visu laikotarpiu dėl nevisiško sanitarinio mazgo užtvėrimo nuo likusio patalpos ploto galėjo būti jaučiamas blogas kvapas, dalį skundžiamo laikotarpio neužtikrinamas pareiškėjo privatumas, kamerose trūko veidrodžių, teismas nusprendė pareiškėjui priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas neišnagrinėjo jo skundo. Šiaulių TI sąlygos buvo nežmoniškos, pareiškėjas patyrė itin stiprias kančias, o pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika vertindamas šias sąlygas ir nustatęs pažeidimus priteisė per mažą piniginę kompensaciją.

38. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi bylą, atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės kelia tuos pačius klausimus dėl jo netenkinusių, galbūt teisės aktų reikalavimų neatitikusių suėmimo sąlygų Šiaulių TI, kurie jau buvo vertinami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į juos atsakyta teismo sprendime. Apeliantas, nesutikdamas su atliktu įrodymų vertinimu, siekia perkelti įrodinėjimo procesą į apeliacinės instancijos teismą, tačiau apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga.

40. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

41. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi skunde išvardinti pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių suėmimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

42. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu, privatumo sanitariniame mazge užtikrinimu, gyvenamųjų ir kitos paskirties patalpų higiena ir bendra būkle, pareiškėjo teise nusiprausti duše, pasivaikščioti, asbesto pastato konstrukcijoje buvimu, iškvietimo signalizacijos įrengimu, galimybe skalbti drabužius, netinkamu maitinimu, užimtumu taikant socialinės reabilitacijos programas, vertinimo.

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo. Apeliaciniame skunde nepateikiama jokių konkrečių argumentų, su kuriomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu pareiškėjas nesutinka.

44. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti papildomus įrodymus, t. y. Seimo kontrolierių pažymas, akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

45. Dėl pirmiau nurodytų argumentų netirtini pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi nauji įrodymai, pažymint, kad pareiškėjas teisiniais argumentais nepagrindė būtinumo apeliacinės instancijos teisme papildomai aiškintis naujas aplinkybes, be to, nėra aišku, kokių faktų egzistavimą šiais įrodymais pareiškėjas siekia pagrįsti.

46. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad jam priteista per maža piniginė kompensacija patirtai skriaudai atlyginti ir turėtų būti priteista visa skunde reikalaujama suma (15 000 Eur).

47. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

48. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

49. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas gyveno kamerose, kurios ne visada atitiko higienos reikalavimus (apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, buvo pelėsio, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normos HN 134:2015 reikalavimų), o dėl nevisiško sanitarinio mazgo užtvėrimo nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas (78 paras), visu skundžiamu laikotarpiu kamerose jautėsi nemalonus kvapas, kamerose nebuvo veidrodžių ir sprendė, jog dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jam pakankamas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista iš viso 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Byloje nebuvo nustatyta, kad konstatuoti pažeidimai sukėlė esminę žalą pareiškėjo sveikatai, kitoms ginamoms vertybėms, taip pat kitų Šiaulių TI pažeidimų, kalinant pareiškėją, nenustatyta.

50. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo EŽTT praktika, suformuota panašaus pobūdžio bylose, pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šia praktika nesivadovavo.

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į suėmimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus ir sukeltas pasekmes, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

52. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys