2021-04-07 Nr. AB-6900-3-61-3-02792-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-252-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02792-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 4.2, 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracijos direktorius) 2020 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtino „Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymų viršenybės principą bei 6 straipsnio 4 dalį, nuosavybės neliečiamumo principą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies nuostatas;

1.2. ištirti, ar Aprašo 16 bei 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams (t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) ne tik viešąsias teritorijas, bet ir privačius sklypus), atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, bei CK 4.67 straipsnio nuostatas;

1.3. ištirti ar Aprašo 17 punkto nuostata „tvarkymo darbai žemės sklype savivaldybės administracijos lėšomis“ ta apimtimi, kuria taikoma ir privačios nuosavybės teise valdomuose sklypuose, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas.

1.4. nustačius neatitikimą, prašė pripažinti ginčijamas Aprašo nuostatas pareiškime nurodyta apimtimi prieštaraujančiomis nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

2. Pareiškėjas nurodo, kad Aprašas atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui: yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui, jame suformuluotos daugkartinio naudojimo, bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Aprašas Teisės aktų registre paskelbtas 2020 gegužės 19 d. (TAR, 2020-05-19, Nr. 10590). Pareiškėjas abejones dėl Aprašo 2 punkto teisėtumo grindžia toliau nurodomais argumentais.

2.1. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad Aprašas galioja visoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Aprašas taikomas, kai laikino statinio savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas (toliau – statinio savininkas), iškėlęs laikiną statinį iš valstybei ar Savivaldybei priklausančios žemės ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo (toliau – ir žemės sklypas), neįvykdo Tvarkymo ir švaros taisyklėse nustatyto reikalavimo sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys.

2.2. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, jog vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu, t. y. savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, kuriame įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjekto įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. To paties įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai.

2.3. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Pagal oficialios konstitucinės doktrinos ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, inter alia (lot. be kita ko) nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose.

2.4. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktą, savivaldybės institucijų savarankiškai funkcijai priskirtas švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas. Taigi, Savivaldybės kompetencijai priskirtas švaros ir tvarkos užtikrinimas tik viešosiose vietose.

2.5. Pagal Aprašo 1 punktą, šis Aprašas parengtas įgyvendinant minėtą savivaldybės funkciją – švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimą. Tuo tarpu Aprašo 2 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir ne viešose vietose – t. y., asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomiems sklypams. Kadangi viešojo administravimo subjektai turi veikti pagal taisykles, apibrėžiančias jų kompetenciją, jie turi įgyvendinti savo galias tik tuo atveju, jeigu įstatymai įgalina tai daryti ir tik tuo tikslu, dėl kurio jos buvo suteiktos. Viešojo administravimo subjektams taikomas administracinės teisės principas „leidžiama tai, kas tiesiogiai nustatyta įstatymuose. Visa kita draudžiama“. Vietos savivaldos įstatymas nesuteikia savivaldybės institucijoms įgaliojimų reguliuoti tvarką ir švarą privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomose ne viešose teritorijose (šiuo atveju, žemės sklypuose), o juolab jų tvarkyti. Tokios teisės nesuteikia ir kiti įstatymai.

2.6. Aprašu ribojama nuosavybės teisės apimtis: nustatytos privačios nuosavybės teise valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos pvz., išvežti iš sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį (Aprašo 3 p.), nustatyti nuosavybės teisės ribojimai (sankcija) – sklypo sutvarkymas (jame likusio turto (daiktų) paėmimas ir išvežimas, neatlyginant paimtų daiktų vertės) savivaldybės lėšomis, statinio savininkui pačiam nesutvarkius žemės sklypo (Aprašo 16 p., 17 p. bei 24 p.) ir pan. Akcentuoja, kad pagal Aprašo nuostatas (Aprašo 3 p., 7 p., 9 p., 20 p.), pareigą sutvarkyti žemės sklypą turi statinio, o ne žemės sklypo, savininkas. Galimi atvejai, kada statinio savininkas bei žemės sklypo savininkas bus skirtingi asmenys, todėl Apraše nustatytu reguliavimu įsiterpiama ir į tarp šalių kylančius civilius santykius, kurie be kitų civilinių santykių reglamentavimo principų grindžiami ir nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į privačius santykius, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (Civilinio kodekso 1.2 str.). Taigi, Aprašu, tiek, kiek jis taikomas ne viešosioms teritorijoms, o privačios nuosavybės teise valdomoms teritorijoms, reguliuojami civiliniai teisiniai santykiai.

2.7. Teisinius santykius, kylančius asmenims valdant, naudojant, disponuojant jiems privačios nuosavybės teise priklausančiais ar kitu teisiniu pagrindu valdomais ar naudojamais sklypais, reguliuoja civilinės teisės normos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. To paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. CK 1.3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Taigi, CK aiškiai įtvirtina draudimą žemesniu nei įstatymo lygmens teisės aktu apriboti civilines teises bei nustato, kad poįstatyminiu teisės aktu civiliniai teisiniai santykiai gali būti reguliuojami tik įstatyme expressis verbis (lot. tiesiogiai) nustatytais atvejais ir tik įstatymų numatyta apimtimi.

2.8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas taip pat nustato, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tada, kai tokie ribojimai yra būtini bei proporcingi siekiamam tikslui. Tuo tarpu Vietos savivaldos įstatymas savivaldybės funkcijai priskiria švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimą. Taigi, įstatymas aiškiai apibrėžia šios funkcijos įgyvendinimo ribas – viešosios vietos. Joks įstatymas nesuteikia savivaldybės institucijoms teisės nustatyti tvarkos ir švaros reikalavimus, taikomus privačiuose žemės sklypuose.

2.9. Sistemiškai aiškinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto bei CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies nuostatas, savivaldybės institucijos, įgyvendindamos švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimo funkciją, gali nustatyti tik tvarkos ir švaros viešosiose vietose reikalavimus bei tuo pačiu turi pareigą užtikrinti švarą ir tvarką tik viešosiose vietose. Atsižvelgiant į tai, Administracijos direktorius be įstatyminio pagrindo Aprašo 2 punkte „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ įtvirtindamas, jog Aprašas taikomas ne tik viešosiose teritorijose, bet ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomuose žemės sklypuose, poįstatyminiu teisės aktu nustatė elgesio taisykles teisiniams santykiams, kurių reguliavimas nepriskirtas savivaldybės institucijų kompetencijai ir taip pažeidė teisėtumo bei įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principus, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies nuostatas.

3. Pareiškėjas abejones dėl Aprašo 2, 16 ir 17 punktų atitikimo teisės aktams grindžia toliau nurodomais argumentais:

3.1. Aprašo 16 punkte nustatyta, kad Miesto tvarkymo skyrius pagal turimas sutartis su fiziniu ar juridiniu asmeniu tokiems darbams atlikti (toliau – teritorijos tvarkytojas) organizuoja žemės sklypo tvarkymo darbus ir kontroliuoja jų vykdymą. Aprašo 17 punkte nurodyta, kad tvarkymo darbai žemės sklype Savivaldybės administracijos lėšomis pradedami vykdyti tik po to, kai apie planuojamus atlikti žemės sklypo tvarkymo darbus Miesto tvarkymo skyrius raštu informuoja žemės sklypo savininką ar teisėtą valdytoją ir (ar) naudotoją (toliau – žemės sklypo savininkas) ir žemės sklypo savininkas per 10 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo nepareiškia prieštaravimo.

3.2. Minėtų Aprašo punktų teisėtumą prašo teismo tirti tuo atveju, jei teismas vis tik konstatuotų, kad Aprašu gali būti nustatomi privačių žemės sklypų tvarkymo ir švaros reikalavimai. Vyriausybės atstovo nuomone, Aprašas ta apimtimi, kuria numato savivaldybės teisę tvarkyti ir privačius sklypus, t. y. Aprašo 16 bei 17 punktuose nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir ne viešosiose teritorijose, o privačios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose, prieštarauja įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principui, CK 4.67 straipsniui, o Aprašo 17 punktas dar ir Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai.

3.3. Sistemiškai aiškinant Aprašo 3, 16, 17 bei 24 punktų nuostatas, akivaizdu, kad statinio savininkui nesutvarkius žemės sklypo, minėtus darbus atlieka (t. y. sutvarko sklypą) savivaldybė (Aprašo 16–17 punktai), o savivaldybei tvarkant privačius sklypus yra išvežami asmeniui priklausantys daiktai, t. y. nustatomi nuosavybės teisės ribojimai: paimama privačiam asmeniui priklausanti nuosavybė, numatyta galimybė patekti į privačią teritoriją. Tuo tarpu pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama. Nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Joks įstatymas savivaldybei nesuteikia teisės tvarkyti privačių sklypų, nenustato sklype esančių daiktų paėmimo tvarkos.

3.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją, svarbiausi visuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymais: su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties (2007 m. gegužės 5 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas). Taigi, nuosavybės ribojimas gali būti pateisinamas tik įstatyme nustatytais atvejais, jeigu tai yra daroma dėl viešojo intereso, šis ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. adekvatus ir būtinas.

3.5. Be reikalavimo žmogaus teisių (tarp jų – ir nuosavybės teisės) ribojimo sąlygas įtvirtinti ne žemesnio negu įstatymo lygmens teisės akte, šiame kontekste reikšmingas ir bendrasis reikalavimas viešojo administravimo aktus grįsti įstatymais. Teisės normomis nepagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas ir su jau minėtu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

3.6. CK 2.23 straipsnio 2 dalis įtvirtina teisę į privatų gyvenimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. CK 4.67 straipsnis nustato, kad valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Taigi, turto (daikto) paėmimas, įėjimas į privačios nuosavybės teise valdomą teritoriją būtų teisėtas tik tuo atveju, jei tokia teisė ir jos įgyvendinimo tvarka expressis verbis (lot. tiesiogiai) būtų nustatyta ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte. Pagal teisės aktų hierarchiją savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra poįstatyminis teisės aktas, t. y., žemesnės galios nei įstatymas teisės aktas. Todėl Administracijos direktorius savo įsakymu negali nustatyti nuosavybės teises ribojančių sąlygų, kurios nebūtų grindžiamos įstatymu.

3.7. Nei Administracijos direktoriaus 2020 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 30-1123/20, kuriuo tvirtinamas Aprašas, preambulėje, nei pačiame Apraše nenurodytas joks įstatymas, kuris leistų savivaldybės institucijoms tvarkyti ne viešąsias, o privačios nuosavybės teise valdomas, teritorijas ir išvežti sklype esančius daiktus. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės kompetencijai priskirtas švaros ir tvarkos užtikrinimas tik viešosiose vietose. Įvertinus tai, kad administracinėje teisėje leidžiama tik tai, kas tiesiogiai nustatyta, ši funkcija negali būti aiškinama plečiamai, t. y. negali būti taikoma ir privačiai nuosavybei. Todėl savivaldybė neturi nei teisės, nei pareigos tvarkyti privačių sklypų.

3.8. Nagrinėjamu atveju, įstatyme nustatyto teisinio pagrindo įsiterpti į asmens privačią nuosavybę ir sutvarkyti žemės sklypą, išvežti iš jo daiktus, nėra. O poįstatyminiu teisės aktu negalima nustatyti asmens teisių ribojimų. Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta savivaldybės kompetencija užtikrinti švarą ir tvarką viešosiose vietose ar tvirtinti atitinkamos funkcijos įgyvendinimo taisykles savaime galimybės nukrypti nuo teisės aktų hierarchijos, įstatymo viršenybės principų nesudaro ir priimti naujas, ribojančio pobūdžio poįstatyminio teisės aktų lygmens nuostatas, neįgalina. Nes nei viena savivaldybės kompetenciją nustatanti norma nenustato minėtų asmens teisių ribojimų pagrindų ir tvarkos. Pabrėžia ir tai, kad Apraše nustatytų ribojimų, poveikio priemonių (priverstinis sklypo sutvarkymas) taikymas yra siejamas tik su laikino statinio išardymo faktu, o ne su realia grėsme viešojo intereso apsaugai. Apraše nėra jokių nuostatų, kurios pagrįstų Aprašo 3 punkte nustatytą prievolę išvežti iš privataus sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį.

3. 9. Atsižvelgdamas į tai, kad asmens teises ir pareigas (inter alia (lot. be kita ko) nuosavybės teises) ribojantis reguliavimas gali būti įtvirtinamas ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte, įvertinęs tai, kad ginčijamos Aprašo 16 bei 17 punkto nuostatos neturi įstatyme nustatyto pagrindo, pareiškėjas daro išvadą, kad Aprašo 16 punktas bei 17 punktas ta apimtimi, kuria taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, prieštarauja įstatymo viršenybės, Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją bei CK 4.67 straipsnio nuostatoms. Be to, daro išvadą, jog Aprašo 17 punkto nuostata „tvarkymo darbai žemės sklype savivaldybės administracijos lėšomis“ ta apimtimi, kuria taikoma ir privačios nuosavybės teise valdomuose sklypuose, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai, kuri imperatyviai nustato, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms. Tvarkos ir švaros užtikrinimas privačios nuosavybės teise valdomose teritorijose nėra priskirtas savivaldybės funkcijai. Todėl tuo atveju, kai už savivaldybės lėšas yra tvarkomi privačios nuosavybės teise priklausantys sklypai, savivaldybės lėšos naudojamos pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

4. Pareiškėjas į bylą pateiktais papildomais rašytiniais paaiškinimais dėl principo „nuosavybė įpareigoja“ taikymo nagrinėjamam atvejui nurodė, kad vien tai, kad savininkas valdydamas, naudodamasis ir disponuodamas savo turtu turi pareigą nepažeisti kitų asmenų teisių ar interesų, savaime nereiškia, kad bet kuris viešojo administravimo subjektas turi teisę nustatyti šio turto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo sąlygas bei ribojimus. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi visuotinai įtvirtintų ribojimo sąlygų. Todėl, visų pirma, pagal Konstituciją, asmens teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymo galią turinčiu teisės aktu. Atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą, teisės aktų hierarchiją, savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai nėra įstatymo galią turintys teisės aktai. Mano, kad įstatymo, kuris nustatytų tokį nuosavybės teisių ribojimą, koks yra nustatytas ginčijamo Aprašo nuostatose, atsakovas taip pat nenurodė.

4.1. Pažymi, kad Aprašo nuostatų analizė neleidžia daryti išvados, kad Aprašas taikomas tik tada, kai kyla grėsmė viešajam interesui. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad Aprašas taikomas, kai laikino statinio savininkas, iškėlęs laikiną statinį iš žemės sklypo, neįvykdo pareigos jį sutvarkyti, t. y., Aprašo taikymas siejamas tik su laikino statinio iškėlimo faktu ir nėra vertinama, ar sklypo nesutvarkymas (jame palikti daiktai, šiukšlės) kelia pavojų, daro žalą kitiems asmenims ar aplinkai ir pan. Todėl nevertinant šių aplinkybių nėra aišku, ar (kokį) pavojų viešajam interesui kelia privačiame sklype laikino statinio vietoje palikti daiktai; ar įpareigojimas išvežti (visiškai nesuprantama, kodėl iš privataus sklypo turi būti išvežami jame esantys daiktai) iš sklypo tuos daiktus, šiukšles yra būtinas, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, ar toks įpareigojimas yra proporcingas siekiamam tikslui.

4.2. Nurodo, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje pažymėta, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Pareiškėjas daro išvadą, kad ginčijamu Aprašu nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka sąlygų, kurioms esant gali būti ribojama nuosavybė. Pabrėžia, jog aukščiau pateikti pareiškėjo argumentai, nepaneigia nei sklypo savininko pareigos savo turtu disponuoti taip, kad nebūtų pažeisti įstatymai ar kito asmens interesai, nei kitų asmenų teisių į švarią ir tvarkingą aplinką. Jei sklypo savininkas naudodamas savo sklypą pažeidžia kito asmens teises, toks asmuo savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka.

4.3. Dėl teisės nustatyti privataus sklypo tvarkymo reikalavimus ir juos tvarkyti papildomai paaiškino, kad sisteminis CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatos „teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų“, CK 1.2 straipsnio 2 dalies „civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas“, CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimas, leidžia daryti išvadą, kad turto savininkas turtu disponuoja, jį valdo ir naudoja savo nuožiūra, nepažeisdamas kitų asmenų teisių, ir tik įstatymų leidėjas įstatymo galią turinčiu teisės aktu gali nustatyti privalomus reikalavimus turto savininkams. Daro išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija užtikrinti tvarką ir švarą viešosiose vietose negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę reguliuoti/tvarkyti privačios nuosavybės teise valdomus sklypus.

4.4. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, kuriuose reglamentuojama savivaldybės institucijų kompetencija nustatyti atitinkamą reglamentavimą, taikomą viešosiose vietose, viešąja vieta laiko savivaldybės teritorijoje esančią savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausančią ar patikėjimo teise valdomą teritoriją (išskyrus išnuomotą ar perduotą naudotis); viešojo naudojimo teritorija (gatvės, vietinės reikšmės keliai, aikštės, žalieji plotai), t. y. viešoji vieta nėra siejama su privačia nuosavybe. Atsakovo pateikti viešosios vietos aiškinimo pavyzdžiai susiję tik su baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymu. Tuo tarpu, šiuo konkrečiu atveju yra vertinama savivaldybės funkcijų įgyvendinimo apimtis. Kiekvienas turto savininkas turi pats, savo nuožiūra, rūpintis savo turtu (taip pat ir jo tvarka bei švara), bei tuo pačiu turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių.

4.5. Pareiškėjo nuomone, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija turi būti aiškinama, atsižvelgiant į nuosavybės neliečiamumo principą, ir reiškia, kad savivaldybė, būdama viešųjų teritorijų (vietų) savininkė ir (ar) valdytoja taip pat turi rūpintis jai priklausančiu turtu: turi užtikrinti tvarką ir švarą jos valdomose teritorijose, ir kaip šių teritorijų savininkė ar valdytoja, gali nustatyti su tvarka ir švara susijusias elgesio taisykles, taikomas tik viešosiose – t. y. valstybei ar savivaldybei priklausančiose, vietose. Daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju, Administracijos direktorius, nustatydamas privačių sklypų tvarkymo reikalavimus, privačios nuosavybės ribojimus, viršijo įstatymu suteiktus įgaliojimus bei pažeidė įstatymo viršenybės bei nuosavybės neliečiamumo principus. Pažymi ir tai, kad Apraše nėra jokių nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, kad Aprašas taikomas tik tiems privatiems sklypams, kurie laisvai prieinami visuomenei. Todėl net jei ir būtų vadovaujamasi atsakovo pateiktais argumentais, Aprašo 2 punktas, nenumatantis jokių sąlygų dėl privačių sklypų prieinamumo visuomenei, būtų taikomas visiems privatiems sklypams be išimties.

5. Atsakovas Administracijos direktorius atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį dalyje dėl Aprašo 16 ir 17 punktų ištyrimo palikti nenagrinėtu, ir pareiškėjo pareiškimą likusioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą, arba pareiškėjo pareiškimą visa apimtimi atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius argumentus:

5.1. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas nustato savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą atliekančių Vyriausybės atstovų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką (šio įstatymo 1 straipsnis). Šiuo atveju, pareiškėjas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu pateikė pasiūlymą atsakovui panaikinti Aprašo 2 punktą. Atsakovui nesutikus, pareiškėjas, vadovaudamasis minėto įstatymo nuostatomis, šį aktą apskundė teismui. Tačiau pareiškėjas atsakovui teikė pasiūlymą tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, tuo tarpu į teismą kreipėsi ne tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, bet ir dėl Aprašo 16 bei 17 punktų panaikinimo. Tokiu būdu, atsakovo nuomone, pareiškėjai pažeidė imperatyvią savo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, nustatytą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir nesuteikė galimybės atsakovui pasisakyti dėl Aprašo 16 ir 17 p. teisėtumo, tačiau juos ginčija teisme. Atsakovo nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas į teismą dėl Aprašo 16 ir 17 punktų panaikinimo kreipėsi neįgyvendinęs pareiškėjui nustatytos jo įgaliojimų vykdymo tvarkos, todėl pareiškėjo pareiškimas dalyje dėl Aprašo 16 ir 17 punktų paliktinas nenagrinėtu kaip pateiktas nesilaikius išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1, 2, 3 punktai).

5.2. Dėl Aprašo 2 punkto teisėtumo atsakovas, pirmiausia nurodo, kad 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštu jis buvo pareiškėjui pateikęs paaiškinimus dėl Aprašo 2 punkto teisėtumo. Tačiau pareiškėjas visiškai neatsižvelgė į atsakovo 2020 m. rugpjūčio 6 d. rašte pateiktą poziciją. Pareiškėjas, neatlikęs jokios išsamesnės analizės ir atsakovo pozicijos įvertinimo, vis tiek kreipėsi į teismą, ginčydamas Aprašo 2 punktą. 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštu „Dėl siūlymo panaikinti Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo 2 punkto nuostatą“ Savivaldybės administracija pareiškėjui paaiškino, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktas nustato, kad savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija yra švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas, o šios funkcijos tinkamą įgyvendinimą papildo to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 punktas, kuris numato, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra taisyklių, už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė, ir kitų taisyklių tvirtinimas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 366 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už savivaldybių tarybų patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą, todėl Savivaldybės taryba 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ (aktuali 2020 m. gegužės 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-518 redakcija; toliau – ir Taisyklės), patvirtino Taisykles, kurių 14 punktas nustato, kad „iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka“.

5.3. Pažymi, kad remiantis Taisyklių 1 punktu, Taisyklės galioja visoje Savivaldybės teritorijoje, jų privalo laikytis visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Nei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas nenumato, kad Taisyklės galioja tik valstybei ir (ar) Savivaldybei priklausančiuose žemės sklypuose ir negalioja ar negali būti taikomos privačiuose ar privačių asmenų teisėtai valdomuose žemės sklypuose. Taigi, Taisyklės galioja visiems asmenims Savivaldybės teritorijoje nežiūrint jų turimos nuosavybės teisinio statuso, t. y. nežiūrint, ar nuosavybė yra privati, ar viešoji.

5.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių nuostatų pareiškėjas neginčija. Nurodo, kad Vietos savivaldos įstatyme ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nėra viešosios vietos apibrėžimo, jis pateikiamas tik teisminėje praktikoje. Remiasi teismine praktika, kad veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji vieta bendrąja prasme yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama ir gyvenamojo namo kiemas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1183/2002, 2004 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N9-352/2004).

5.5. Atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašas neriboja asmenų teisių ar laisvių, jis skirtas įgyvendinti Taisyklių reikalavimus, kurie išplaukia iš įstatymų nuostatų. Pagal Taisykles ir Aprašą Savivaldybės administracijos darbuotojai užtikrina švarą ir tvarką Savivaldybės teritorijoje, tame tarpe ir privačiuose žemės sklypuose, jei šių sklypų savininkai nevykdo teisės aktų reikalavimų ir patys tinkamai nesitvarko žemės sklypų. Nei Taisyklės, nei Aprašas neriboja asmenų teisės valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypais, tačiau garantuoja visuomenės interesą gyventi tvarkingoje, švarioje ir estetiškai gražioje aplinkoje. Todėl Aprašo 2 punkto nuostata, kad Aprašas galioja ir privačių sklypų atvejais, yra visiškai teisėta ir pagrįsta, paremta teismų išaiškinimais.

5.6. Nesutinka, kad Vietos savivaldos įstatymas ir kiti teisės aktai nesuteikia savivaldybės institucijoms įgaliojimų reguliuoti tvarką ir švarą privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomose ne viešose teritorijose, o juolab jų tvarkyti. Mano, kad pareiškėjas klaidingai supranta sąvokos „viešoji vieta“ turinį, nepagrįstai ir neteisingai nusprendžia ją tapatinti tik su viešąja nuosavybe. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis viešąja vieta laiko išskirtinai tik valstybei ar savivaldybei priklausančias teritorijas. Ypač atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad ir kitos Lietuvos savivaldybės viešomis vietomis laiko ne tik valstybei ar savivaldybei nuosavybes teise priklausančias teritorijas, tačiau pareiškėjas kažkodėl ginčija tik Vilniaus miesto savivaldybėje galiojančią tvarką. Atsakovas pateikė kitų savivaldybių teisinio reguliavimo pavyzdžius, susijusius su triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklėmis, kuriose, atsakovo vertinimu, nustatyta, kad viešoji vieta, tai ne tik savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausanti ar patikėjimo teise valdoma teritorija. Be to, ne tik savivaldybės, bet ir kitos institucijos viešąja vieta laiko ir kitas, ne tik savivaldybei ir valstybei priklausančias teritorijas, viešoji vieta nesiejama išimtinai su viešąja nuosavybe. Pastebi, kad kitose teisminėse byloje Vyriausybės atstovai viešąją vietą siejo ne su viešąja nuosavybe, bet su vieta, „kur galima sutikti žmonių“, darbovietę, gatves ir laiptines priskyrė viešosioms vietoms, o pastarosios gali ir nepriklausyti valstybei ar savivaldybėms.

5.7. Daro išvadą, kad pareiškėjas visiškai nevertino galiojančio teisinio reguliavimo ir net Vyriausybės atstovų pozicijos kitose bylose. Pareiškėjas teismui pareiškimą pateikė tinkamai neįsigilinęs į aptariamą situaciją ir teisinį reguliavimą, nutyli, kad teismo išaiškinimas šioje administracinėje byloje gali būti aktualus ir kitoms savivaldybėms bei institucijoms ir gali iš esmės keisti šių subjektų vykdomos veiklos apimtis, neleistinai sumažinti savivaldybių ir kitų institucijų kompetenciją ir galimybes realiai ir tinkamai vykdyti savo funkcijas ir pareigas.

5.8. Akcentuoja teismų praktiką baudžiamosiose bylose aiškinant viešosios vietos sąvoką ir kuri patvirtina, kad viešąja vieta iš esmės laikomos tokios vietos, į kurias galima laisvai patekti, jose bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, neatribojant, ar tai yra kaip viešoji nuosavybė valdoma teritorija, objektas, ar kaip privati. Teismai pripažįsta, kad vieša vieta laikytina net privačia nuosavybe priklausantys objektai, kaip antai daugiabučio rūsys, butas, privatus namas ir t. t.

5.9. Nesutinka su pareiškėjo vertinimu, jog Aprašu yra ribojama nuosavybės teisės apimtis – nustatytos privačios nuosavybės teise valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos, pvz., išvežti iš sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį (Aprašo 3 punktas) ir kad galimi atvejai, kada statinio savininkas bei žemės sklypo savininkas bus skirtingi asmenys, todėl Apraše nustatytu reguliavimu įsiterpiama į tarp šalių kylančius civilinius santykius.

5.10. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Aprašo 3 punkto net neprašo ištirti, todėl teismas neturėtų šios nuostatos apskritai vertinti. Vis dėlto, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašu nustatytu reguliavimu, tame tarpe ir Aprašo 3 punktu, nėra įsiterpiama į tarp šalių kylančius civilinius santykius, bet vadovaujamasi jau nurodytais viešosios teisės aktais, t. y. net jei tarp skirtingų asmenų ir būtų susiklostę kokie nors civiliniai santykiai, tai nereiškia, kad šiems santykiams susiklosčius, šių asmenų atžvilgiu nebegali būti taikoma viešoji teisė. Priešingai, viešoji teisė neišnyksta susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, atitinkamai, net ir susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, viešosios teisės nustatytos teisės ir pareigos civilinių teisinių santykių dalyviams išlieka. Priešinga pareiškėjo pozicija yra nesuprantama ir nepagrįsta.

5.11. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktas ir Taisyklių 14 punktas be jokios abejonės yra taikytini. Nei Vietos savivaldos įstatymas, nei Taisyklės nenumato, kad šie teisės aktai netaikomi, jeigu tarp asmenų yra susiklostę civiliniai santykiai. Atitinkamai ir Aprašu neturėjo būti nustatyta pastariesiems teisės aktams prieštaringa nuostata, apribojanti Aprašo taikymą tik tiems atvejams, kai asmenų nesieja civiliniai santykiai. Juo labiau, Taisyklės bei Aprašas yra glaudžiai susiję su Administracinių nusižengimų kodekso 366 straipsniu – „Tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas“. Civilinių teisinių santykių susiklostymas niekaip negali turėti įtakos viešosios teisės galiojimui ir įgyvendinimui. Mano, kad pagal pareiškėjo vertinimą išeitų, jog Aprašas negali liesti ir tokių civilinių teisinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybė ar savivaldybės. Todėl susiklostytų situacija, kai Aprašo nuostatos negalėtų būti taikomos net ir valstybinei ar savivaldybėms priklausančiai teritorijai, ar kitiems viešojo turto objektams, jeigu juose būtų susiklostę civiliniai santykiai. Mano, kad tokiu atveju, savo prasmę prarastų ne tik Aprašo nuostatos, bet ir Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktas bei Taisyklės, nes visi pastarieji teisės aktai ir yra taikomi, kai, pavyzdžiui, žemėje (tame tarpe ir valstybinėje) pastatyti metaliniai garažai, kioskai ir pan., t. y. būna susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

5.12. Daro išvadą, kad pareiškėjas bando paneigti teisinį reguliavimą, susijusį su švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimu. Tenkinus pareiškėjo reikalavimus ir pripažinus, kad švara ir tvarka gali būti užtikrinama tik teritorijose ir objektuose, kuriuose neegzistuoja civiliniai santykiai, realiai negalėtų būti įgyvendinta Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte įtvirtinta savivaldybės funkcija, o Taisyklių ir Aprašo reguliavimas galimai apskritai netektų prasmės. Pareiškėjo reikalavimų tenkinimas paliestų ne tik Aprašo nuostatas, bet ir kitų teisės aktų, kurių pareiškėjas nekvestionuoja, taikymą, ir ne tik Vilniaus miesto savivaldybėje, bet ir kitose savivaldybėse.

6. Pasisakydamas dėl Aprašo 16 bei 17 punktų teisėtumo atsakovas nurodo tokius argumentus:

6.1. Teismui pripažinus, kad Aprašo 2 punkto nuostata, jog Aprašas taikytinas ir privačiai nuosavybei aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja, atitinkamai aukštesnės galios teisės aktams negali būti pripažįstami prieštaraujantys ir Aprašo 16 ir 17 punktai.

6.2. Nesutinka, kad atsakovas turi teisę tvarkyti tik valstybei ar savivaldybei priklausančią žemę, kadangi neva tik tokia žemė laikytina viešąja vieta. Viešosiomis vietomis gali būti laikomos ir privačia nuosavybe valdomos teritorijos ir objektai. Atsakovo įsitikinimu, Vietos savivaldos įstatymas, nustatantis savivaldybės teisę ir kompetenciją užtikrinti švarą ir tvarką viešosiose vietose, atitinkamai suteikia tokią kompetenciją ne tik valstybinėje ar savivaldybės žemėje, bet ir privačioje žemėje, kuri gali būti laikoma viešąja vieta. Būtent teritorijos atitiktis viešosios vietos sąvokai ir įgalina savivaldybę imtis atitinkamų veiksmų, o ne teritorijos priskyrimas tam tikrai nuosavybės formai.

6.3. Nesutinka su pareiškėjo pozicija išskirti savivaldybės teisę išvežti atliekas ir šiukšles iš valstybinės žemės ar savivaldybei priklausančios teritorijos ir teisę išvežti atliekas iš šiukšles iš privačios teritorijos. Abiem atvejais yra išvežami tie patys objektai, tačiau pareiškėjas laiko, kad pažeidimas būtų daromas būtent tuo atveju, kai šiukšlės ir atliekos išvežamos ne iš valstybinės ar savivaldybei priklausančios žemės, o iš privačios žemės. Taigi, galima suprasti, kad esminis pareiškėjo nepasitenkinimas Aprašo reguliavimu yra tas, kad Savivaldybė gali patekti į privačią žemę, pareiškėjo nuomone, be žemės sklypo savininko sutikimo. Pastebi, kad pareiškėjas ignoruoja Aprašu nustatytą konkrečią tvarką, kaip atliekos ir šiukšlės yra išvežamos. O būtent, Aprašo 17 punktas nustato labai aiškią tvarką, kad be žemės sklypo savininko informavimo ir sutikimo tvarkymo darbai žemės sklype nėra atliekami. Aprašo 17 punktas nustato, kad tvarkymo darbai žemės sklype savivaldybės administracijos lėšomis pradedami vykdyti tik po to, kai apie planuojamus darbus yra informuojamas žemės sklypo savininkas ar teisėtas valdytojas ir (ar) naudotojas. Be to, tik tada, jeigu žemės sklypo savininkas per 10 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo nepareiškia prieštaravimo. Toks Aprašo 17 punkto nuostatos turinys leidžia vienareikšmiškai spręsti apie tai, kad žemės sklypo savininkui nesutikus su savivaldybės administracijos tvarkymo darbais žemės sklype, tokie darbai savininko teritorijoje ir negali būti atliekami. Tam, kad darbai galėtų būti atliekami, visais atvejais būtinas savininko sutikimas (pavyzdžiui, išreikštas raštu, ar konkliudentiniais veiksmais – gavus informaciją ir neprieštaraujant – CK 1.71 straipsnis, 6.173 straipsnio 3 dalis).

6.4. Pažymi, kad pareiškėjas neteisingai vertina ir Aprašo 17 punktą, teigdamas, kad ši nuostata prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai, numatančiai, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms. Atsakovas pabrėžia, kad remiantis Aprašo 17 punktu savivaldybės lėšos yra naudojamos savivaldybių funkcijai, numatytai Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte įgyvendinti. Be to, pareiškėjas ignoruoja Aprašo nuostatas, rodančias, kad galutinis mokėtojas už sklypo sutvarkymo darbus yra ne savivaldybė, o statinio savininkas. Pavyzdžiui, iš Aprašo 20 ir 21 punktų nuostatų aiškiai seka, jog bet kokiu atveju būtent statinio savininko, o ne savivaldybės lėšomis, yra tvarkoma teritorija. Priešinga pareiškėjo pozicija yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga, pateikta neįvertinus visų Aprašo nuostatų. Atsakovo įsitikinimu, jeigu Aprašu būtų nustatytas kitoks reguliavimas, kai ne savivaldybės lėšomis, išieškant iš savininko, o būtent tik savininko lėšomis vyktų teritorijos sutvarkymas, Aprašo nuostatos dažnu atveju taptų praktiškai neįgyvendinamos, kadangi statinių savininkai nebūtų suinteresuoti investuoti savo pačių lėšas į teritorijos sutvarkymą. Atitinkamai, ir savivaldybės savarankiškoji funkcija – švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas – liktų faktiškai neįgyvendinta. Pastebi ir tai, kad remiantis Aprašo nuostatomis, visų pirma yra kreipiamasi į statinio savininką dėl žemės sklypo sutvarkymo (Aprašo 7–9 punktai), Savivaldybė savo lėšomis (jas vėliau išieškant iš statinio savininko) žemės sklypą tvarko tik tais atvejais, kai žemės sklypo nesutvarko pats statinio savininkas (arba nėra galimybės jo nustatyti, tačiau būtina sutvarkyti žemės sklypą) ir tik kai žemės sklypo savininkas neprieštarauja, kad žemės sklypą sutvarkytų savivaldybė (Aprašo 15, 17 punktai). Prieš naudojant savivaldybės lėšas, yra įsitikinama, kad pats statinio savininkas savo lėšomis žemės sklypo netvarkys.

7. Atsakovas į bylą pateiktais papildomais rašytiniais paaiškinimais dėl principo „nuosavybė įpareigoja“ taikymo nagrinėjamam atvejui nurodė, kad remiantis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio (nuosavybė neliečiama) nuostatas, ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Savininko pareigas lemia inter alia (lot. be kita ko) nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui ar kitų asmenų teisėms, laisvėms ar teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. gegužės 13 d. ir kt. nutarimai). Kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

7.1. Iš to galima išvada, kad nepaisant valstybės pareigos saugoti asmens teisę į nuosavybę, viešasis interesas bei visuomenės gerbūvis vis vien įstatymų yra vertinamas labiau. Viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gegužės 10 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Viešąjį interesą užtikrinti bei tenkinti turi ir savivaldybės (jų institucijos). Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybė – tai įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijoje laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybė teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.

7.2. Pabrėžia, kad remiantis Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Tad pagrįstai galima teigti, kad savivaldybė (tiek jos atstovaujamoji, tiek vykdomoji institucijos) turi Konstitucijos ir kitų teisės aktų priskirtas jai funkcijas ir pareigas siekti visuomenės ar jos dalies interesų užtikrinimo, šiuo atveju, švaros ir tvarkymo taisyklių laikymosi srityje. Taisyklės yra skirtos visiems Savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams. Įgyvendindami Taisyklių reikalavimus, asmenys privalo elgtis sąžiningai, vadovautis protingumo, geros moralės ir atsakomybės principais, nepažeisti visuomenės ir valstybės interesų, kitų asmenų teisių ir laisvių (Taisyklių 1 punktas). Taisyklės yra skirtos numatyti tvarkymo ir švaros reikalavimus keliuose, gatvėse, žemės sklypuose ir kitose teritorijose (Taisyklių 2 punktas), o taisyklių nesilaikymas yra laikomas pažeidimu remiantis Administracinių nusižengimų kodekso 366 straipsniu. Specifinis šio pažeidimo objektyvusis požymis yra viešoji vieta. Papildo, kad remiantis teisės doktrina, viešosiomis vietomis laikomos: 1) vieta, kurioje įprasta lankytis žmonėms (pavyzdžiui: gatvės, keliai, parkai, stadionai, įmonių ir įstaigų patalpos, daugiabučių namų laiptinės, visuomeninis transportas ir kt.); 2) vieta, kurioje paprastai žmonės nesilanko, tačiau turi teisę lankytis ir bet kurią akimirką gali ten atsirasti (pavyzdžiui: miškelyje, atokesnėje vietoje prie ežero ir kt.); 3) privati vieta, jeigu pavojingi kaltininko veiksmai, atlikti šioje vietoje, sutrikdo žmonių, esančių už šios vietos ribų, rimtį (pavyzdžiui: bute, kai kaltininko atliekami veiksmai pažeidžia kitų namo gyventojų teisę į ramią ir saugią aplinką); 4) privati vieta, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių savininko sutikimu susirinko ir bendrauja kiti žmonės. Mano, jog viešosios vietos sąvoka aiškinama plečiamai.

7.3. Atsižvelgdamas į tai vertina, jog Aprašas, nustatantis, kad jis galioja visoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje (Aprašo 2 punktas), neišskiriant, kad jis galiotų tik viešosios nuosavybės atvejais, neperžengia ir nepaneigia nei aukštesnės galios teisės aktų, nei teiminės praktikos, nei teisės doktrinos, aiškinančios viešosios vietos sąvoką, tačiau šiuo Aprašu yra įgyvendinamos savivaldybės funkcijos bei pareigos, užtikrinamas viešasis interesas ir išpildomas minėtas konstitucinis principas „nuosavybė įpareigoja“.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 10 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu, nutraukė bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą ištirti, ar Aprašo 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ atitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymų viršenybės principą bei 6 straipsnio 4 dalį, nuosavybės neliečiamumo principą, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies nuostatas; ar Aprašo 16 bei 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams (t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) ne tik viešąsias teritorijas, bet ir privačius sklypus), atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, bei CK 4.67 straipsnio nuostatas; ar Aprašo 17 punkto nuostata „tvarkymo darbai žemės sklype savivaldybės administracijos lėšomis“ ta apimtimi, kuria taikoma ir privačios nuosavybės teise valdomuose sklypuose, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo nagrinėjamas Vyriausybės atstovo abstraktus pareiškimas ištirti, ar Aprašo 2, 16 ir 17 punktų nuostatos (jų dalys) atitinka nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

10. Teismas nurodė, kad ABTĮ 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (2 dalis). Pagal šio straipsnio 3 dalį, prireikus administracinis teismas gali sustabdyti pripažinto neteisėtu norminio administracinio akto (ar jo dalies) galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

11. Teismas nurodė, kad abstraktaus pobūdžio pareiškimas ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, nulemia ir nagrinėjamos bylos dalyką. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo ypatumus. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokią bylą nagrinėjantis apygardos administracinis teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus. Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).

12. Įvertinus tai ir vadovaujantis ABTĮ 117 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjo procesinis prašymas – nustačius, jog ginčijamos teisės nuostatos neatitinka aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems teisės aktams – nelaikytinas savarankišku prašymu.

13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes.

14. Viešojo administravimo įstatymo (galiojanti aktuali suvestinė redakcija (2020 m. lapkričio 1 d. – 2021 m. birželio 30 d.) 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas – viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje, į kurią atsižvelgdamas sprendė, kad pareiškėjo prašomas ištirti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. gegužės 19 d.

įsakymu Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ patvirtintas „Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašas“ yra norminis administracinis aktas, nes tai nėra vienkartinio taikymo aktas, o aktas, kuris orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą (atitinkamas teisės normas) šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje. Tai nėra aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam asmeniui ir turintis įtakos tik konkretaus asmens teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms).

Aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui. Aprašas galioja visoje Savivaldybės teritorijoje (Aprašo 2 punktas). Aprašas taikomas, kai laikino statinio savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas (toliau – statinio savininkas), iškėlęs laikiną statinį iš valstybei ar Savivaldybei priklausančios žemės ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo (toliau – žemės sklypas), neįvykdo Tvarkymo ir švaros taisyklėse nustatyto reikalavimo sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys (Aprašo 2 punktas).

Aprašas patvirtintas remiantis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktu ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ 14 punktu. Minėtas Administracijos direktoriaus 2020 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 30-1123/20, kuriuo patvirtintas Aprašas (taigi ir pats Aprašas), yra paskelbtas Teisės aktų registre 2020 m. gegužės 19 d. (TAR, 2020-05-19, Nr. 10590).

15. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, 2017 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-15-602/2017), norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Taigi būtent pareiškėjas, teikdamas prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tokį prašymą nagrinėjantis administracinis teismas (išskyrus išimtinius atvejus, susijusius su būtinybe užtikrinti, kad sprendimas norminėje administracinėje byloje padėtų tinkamai išspręsti individualią bylą, kurią nagrinėjantis teismas nusprendė kreiptis su prašymu ištirti norminio teisės akto teisėtumą) neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę paprastai turi grįsti (argumentuoti) remdamasis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu). Tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad neretai konkrečios teisės normos turinys bei jos taikymo ypatumai nustatomi ją (normą) analizuojant (aiškinant) kitų teisės normų, įtvirtintų tiek tame pačiame, tiek kituose teisės aktuose, kontekste. Todėl pastarųjų (reikšmingas) pasikeitimas (panaikinimas) gali iš esmės pakeisti ir tikrinamos norminio administracinio akto normos aiškinimo bei taikymo taisykles, be kita ko, apsprendžiančias šios normos santykį su įstatymu ar Vyriausybės norminiu aktu, kurių atitikčiai ji yra tikrinama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, Administracinė jurisprudencija. 2014, Nr. 28, p. 54–64).

16. Atsižvelgiant į nurodytą teisminę praktiką, nustatyta, kad ginčijamos Administracijos direktoriaus 2020 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ patvirtinto Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį Aprašo 2, 16 ir 17 punktų nuostatos šiuo metu yra galiojančios, aktualios ir nepakeistos (galioja be pakeitimų nuo 2020 m. gegužės 19 d.).

17. Atskirai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vyriausybės atstovo pareiškimas teisme gautas 2020 m. rugpjūčio 14 d. Tai reiškia, kad abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę grindė remdamasis tuo metu galiojusiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis aukštesnės galios teisės aktų normomis. Todėl, be kita ko, būtina ištirti, ar Aprašo 2, 16 ir 17 punktų nuostatos Vyriausybės atstovo pareiškime yra kvestionuojamos remiantis dar galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis aukštesnės galios teisės aktų normomis (nepakitusiu teisiniu reglamentavimu).

18. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte (nepakitusi redakcija galiojanti nuo 2021 m. sausio 2 d.) yra įtvirtintas vienas esminių principų, kuriuo grindžiama vietos savivalda – savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

19. Aprašo 2 punkto nuostatoje įtvirtinta: „Aprašas galioja visoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Aprašas taikomas, kai laikino statinio savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas, iškėlęs laikiną statinį iš valstybei ar Savivaldybei priklausančios žemės ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo, neįvykdo Tvarkymo ir švaros taisyklėse nustatyto reikalavimo sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys“.

20. Pareiškėjas prašo ištirti Aprašo 2 punkto atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 6 straipsnio 36 punktui. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas bei minėto įstatymo 6 straipsnio 36 punkte įtvirtinta savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas tiek anksčiau galiojusioje Vietos savivaldos įstatymo redakcijoje (2020 m. liepos 11 d.

– 2020 m. rugpjūčio 31 d.), tiek ir šiuo metu galiojančioje minėto įstatymo redakcijoje (suvestinė redakcija 2021 m. sausio 2 d. – 2021 m. birželio 30 d.) galioja nepakitusios. Pareiškėjo nurodomas įstatymo viršenybės principas buvo įtvirtintas pareiškimo pateikimo teismui momentu galiojusioje Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto redakcijoje (suvestinė redakcija 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. rugpjūčio 31 d.). Šis principas galiojančioje Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje įtvirtintas 3 straipsnio 4 punkte (šio įstatymo suvestinė redakcija 2020 m. lapkričio 1 d.

– 2021 m. birželio 30 d.). Nuostata, jog „privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai“, kuri skundo pateikimo teismui momentu buvo įtvirtinta Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (suvestinė redakcija 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. rugpjūčio 31 d.), šiuo metu galiojančioje Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje yra formuluojama šiek tiek kitaip: „Privalomus reikalavimus asmenims nustato tik teisės aktų pagrindu priimti administraciniai sprendimai“ (šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalis; suvestinė redakcija 2020 m. lapkričio 1 d.

– 2021 m. birželio 30 d.). Aktualus išlieka Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. CK 1.2 straipsnio 2 dalies nuostata, jog „civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti“ bei CK 1.3 straipsnio 4 dalies nuostata, jog „Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta.

Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos nuostatos“ galioja nepakitusios redakcijos nuo pareiškimo teismui pateikimo dienos (suvestinės redakcijos 2020 m. birželio 15 d. – 2020 m. lapkričio 18 d. ir 2021 m. sausio 23 d. – 2021 m. gruodžio 31 d.).

21. Taigi pareiškėjas Aprašo 2 punkto nuostatos atitiktį aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms iš esmės kvestionuoja tuo aspektu, jog jis taikomas ir ne viešose vietose, kitaip tariant, asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomiems sklypams, o tai, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, neatitinka nuostatos, jog savarankiškoji savivaldybių funkcija yra švaros ir tvarkos būtent viešose vietose užtikrinimas, neatitinka įstatymų viršenybės principo, nuostatos, jog privalomus reikalavimus asmenims nustato tik teisės aktais pagrįsti administraciniai aktai, pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą, normą, jog civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas ir tai tik esant pagrindinių teisių ribojimo būtinosios sąlygoms bei institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta.

22. Aprašo 16 punkte įtvirtinta: „Miesto tvarkymo skyrius pagal turimas sutartis su fiziniu ar juridiniu asmeniu tokiems darbams atlikti organizuoja žemės sklypo tvarkymo darbus ir kontroliuoja jų vykdymą“. Aprašo 17 punkte nustatyta: „Tvarkymo darbai žemės sklype Savivaldybės administracijos lėšomis pradedami vykdyti tik po to, kai apie planuojamus atlikti žemės sklypo tvarkymo darbus Miesto tvarkymo skyrius raštu informuoja žemės sklypo savininką ar teisėtą valdytoją ir (ar) naudotoją ir žemės sklypo savininkas per 10 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo nepareiškia prieštaravimo“.

23. Pareiškėjas pareiškime formuluoja prašymą ištirti Aprašo 16 bei 17 punktų, ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams (t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) ne tik viešąsias teritorijas, bet ir privačius sklypus), atitiktį įstatymo viršenybės principui (aktualumas aptartas aukščiau), konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui (aktualumas aptartas aukščiau). CK 2.23 straipsnio 2 dalies nuostata, draudžianti be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją („privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją <...> bei kitokie neteisėti veiksmai“) bei CK 4.67 straipsnio nuostata, jog valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka, galioja nepakitusios redakcijos nuo pareiškimo teismui pateikimo dienos (suvestinės redakcijos 2020 m. birželio 15 d. – 2020 m. lapkričio 18 d. ir 2021 m. sausio 23 d. – 2021 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjas tuo pačiu prašo ištirti Aprašo 17 punkto nuostatos „tvarkymo darbai žemės sklype savivaldybės administracijos lėšomis“ ta apimtimi, kuria taikoma ir privačios nuosavybės teise valdomuose sklypuose, atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatai „savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms: savivaldybių tarybų ar jų vykdomųjų institucijų patvirtintiems savivaldybių planavimo dokumentams įgyvendinti, biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti“, kuri galioja nepakitusi tiek anksčiau galiojusioje Vietos savivaldos įstatymo redakcijoje (2020 m. liepos 11 d. – 2020 m. rugpjūčio 31 d.), tiek ir šiuo metu galiojančioje minėto įstatymo redakcijoje (suvestinė redakcija 2021 m. sausio 2 d. – 2021 m. birželio 30 d.).

24. Pareiškėjas Aprašo 16 bei 17 punktų teisėtumą teisiškai kvestionuoja ir panašiais aspektais kaip ir Aprašo 2 punkto teisėtumą, t. y. nesutinka su tuo, jog Administracijos direktorius gali nustatyti privataus žemės sklypo sutvarkymo, be kita ko, Savivaldybės lėšomis, tvarką, t. y. taip pat kvestionuoja minėtų punktų taikymą ir ne viešoms vietoms (asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomiems sklypams), o tai, pareiškėjo vertinimu, neatitinka įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, pažeidžia asmenų privataus gyvenimo apsaugą sudarant prielaidas nesilaikyti draudimo be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, neatlygintinai paimti daiktus iš tvarkomo privataus žemės sklypo, be kita ko pažeidžiant ir Savivaldybės biudžeto lėšų tinkamo naudojimo principus.

25. Darytina išvada, kad Vyriausybės atstovas ginčo Aprašo 2, 16 bei 17 punktų nuostatas teisiškai kvestionuoja remdamasis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis (teismo sprendimo priėmimo momentu tik iš dalies, labiau teisinės formos požiūriu, pakitusiu teisiniu reglamentavimu).

26. Pirmiausia, vertinant Aprašo 2 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą bei kartu matant loginius sisteminius jo ir Aprašo 16 bei 17 punktų ryšius, nurodytas ginčijamas teisinis reglamentavimas turi būti įvertintas tuo aspektu, ar juo nėra pažeidžiamas Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Šiuo aspektu teisiškai relevantiškas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte įtvirtintas reguliavimas, jog savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija, be kita ko, yra sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas. Vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 punktu (išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija: taisyklių, už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė, ir kitų taisyklių tvirtinimas), Savivaldybės taryba 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m. gruodžio 31 d.) patvirtino Tvarkymo ir švaros taisykles, kurių 14 punkte įtvirtinta, jog „iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka“.

27. Atskirai paminėtina, ir ši aplinkybė abstraktaus norminio tyrimo aspektu yra lemianti, jog pareiškėjas nekelia ginčo dėl minėto Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto ar kitų minėtų taisyklių nuostatų teisėtumo. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad Taryba gali Administracijos direktoriui deleguoti funkciją nustatyti tvarką, pagal kurią yra atliekami žemės sklypo, kuriame stovėjo laikinas statinys, sutvarkymo darbai. Ginčas iš esmės susijęs su teisėtumu tokio išimtinai Administracijos direktoriaus nustatyto teisinio reglamentavimo, pagal kurį nurodyti žemės sklypų sutvarkymo darbai (įskaitant daiktų išvežimą) yra atliekami ne tik viešose vietose, bet ir privačiuose sklypuose, tokiu būdu įsikišant į privačią asmens laisvės sferą.

28. Tačiau esminė aplinkybė, jog nekeliant Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto teisėtumo klausimo, ir teismui šioje byloje (vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018 (Administracinė jurisprudencija. 2018, 35, p. 66-80), motyvais) hipotetiškai pripažinus ginčijamo teisinio reglamentavimo neteisėtumą jau vien teisėtumo principo aspektu (nes kiti pareiškėjo pareiškime ištirti normų teisėtumą nurodyti pagrindai nebeturėtų reikšmės procesinei bylos baigčiai), Savivaldybės tarybos patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punktas vis tiek liktų galioti. Tokia situacija neatitiktų teisinės valstybės principo ir nebūtų pateisinama teisės aktų hierarchijos prasme.

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtinta išimtinė ir paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija (1 dalis). Išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra įtvirtinta minėtos straipsnio 2 dalyje, be kita ko, sprendimų dėl šiame įstatyme nustatytų savivaldybės vykdomosios institucijos funkcijų paskirstymo savivaldybės administracijos direktoriui ir, jei tokia (tokios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos), savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui (pavaduotojams) priėmimas; sprendimų dėl savivaldybės administracijos direktoriaus teisės pavesti įgyvendinti funkcijas apribojimo priėmimas (9 punktas); taisyklių, už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė, ir kitų taisyklių tvirtinimas (36 punktas) ir kt. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu teisės aktuose yra nustatyta papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl tokių įgaliojimų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso savivaldybės tarybai. Savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka prižiūri savivaldybės vykdomąsias institucijas ir kitus subjektus, tiesiogiai įgyvendinančius valstybines (perduotas savivaldybėms) funkcijas. Už šios funkcijos įgyvendinimo organizavimą yra atsakingas meras (5 dalis). Išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai (6 dalis). Konkrečius įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 3 dalyje, savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka gali pavesti vykdyti savivaldybės administracijos direktoriui arba savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui (pavaduotojams) (jeigu ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos). Jeigu savivaldybės vykdomoji institucija negali (dėl viešųjų ir privačių interesų konflikto) įvykdyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų ir savivaldybės tarybos jai perduotų įgaliojimų, šiuos įgaliojimus vykdo savivaldybės taryba (7 dalis).

30. Administracijos direktorius atlieka Savivaldybės vykdomosios institucijos funkcijas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnį, Savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (jeigu ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir jeigu šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui (1 dalis). Savivaldybės administracijos direktorius: tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais (8 dalies 1 punktas); tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams, seniūnijoms, į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams, taip pat jam priskirtos kompetencijos klausimais – savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams (8 dalies 2 punktas) ir kt.

31. Teismas daro išvadą, jog Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta išimtinė Savivaldybės Tarybos kompetencija sprendimų dėl šiame įstatyme nustatytų savivaldybės vykdomosios institucijos funkcijų paskirstymo savivaldybės administracijos direktoriui. Vietos savivaldos įstatymas numato Administracijos direktoriaus funkciją Savivaldybės teritorijoje organizuoti ir kontroliuoti Savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pačiam juos įgyvendinti.

32. Taigi, pirmiausia, Savivaldybės taryba, kuri Savivaldybės lygmeniu ir priima būtent tokius teisės aktus, kuriuos privalomai turi įgyvendinti Tarybos pavaldume esantis Administracijos direktorius, 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m. gruodžio 31 d.) patvirtino Tvarkymo ir švaros taisykles. Tvarkymo ir švaros taisyklės galioja visoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Jų privalo laikytis visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Įgyvendindami Tvarkymo ir švaros taisyklių reikalavimus, asmenys privalo elgtis sąžiningai, vadovautis protingumo, geros moralės ir atsakomybės principais, nepažeisti visuomenės ir valstybės interesų, kitų asmenų teisių ir laisvių (1 punktas).

Taisyklėse numatyti bendrieji ir specialieji kelių, gatvių, žemės sklypų ir kitų teritorijų tvarkymo ir švaros, taip pat renginių organizavimo, filmų filmavimo, Neries upės krantinės ir kranto juostos naudojimo ir tvarkos juose reikalavimai (2 punktas). Asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose (3 punktas). Tvarkoma teritorija – asmeniui nuosavybės teise priklausanti ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu valdoma, naudojama ar priskirta teritorija (5.8 papunktis).

Asmenys tvarkomose teritorijose privalo (7 punktas): sušluoti, surinkti ir Savivaldybės tarybos patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių nustatyta tvarka sutvarkyti šiukšles, atliekas ir kitas nenaudojamas ar nereikalingas medžiagas ar daiktus (7.1 papunktis); ištuštinti šiukšlių dėžes, sutvarkyti teritoriją aplink jas ir sutvarkyti šiukšles Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių nustatyta tvarka (7.2 papunktis); šienauti pievas, vejas, kelkraščius, skiriamąsias juostas, griovius ir kitas teritorijas, kuriose auga žolė, piktžolės ar invazinės rūšies augalai (Sosnovskio barščiai).

Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys invazinės rūšies augalų (Sosnovskio barščių) naikinimo darbus organizuoja Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka (7.3 papunktis); valyti ir tvarkyti kiemus, žemės sklypus, eismo zonas ir kitas teritorijas, ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas išvežti sąšlavas ir kitas atliekas iš jų susidarymo vietų (7.4 papunktis). Statinio naudotojas (bendrojo naudojimo objektų valdytojas) privalo (71 punktas): šalinti ledą, šlapio ar sušalusio sniego ir ledo masę nuo statinių stogų, lietaus vamzdžių ir balkonų, o vykdydamas šiuos darbus aptverti pavojingą teritoriją, nesugadinti komunikacijos ryšių ar elektros tinklų, apsaugos įrangos, laidų, šviestuvų, radijo ar televizijos antenų, želdinių, statinių fasadų (71.1 papunktis); aptverti arba kitomis priemonėmis užtikrinti, kad nebūtų galima patekti į griūvančius, nenaudojamus, avarinės būklės pastatus (atskiras jų dalis, patalpas) ar kaupti juose atliekas (71.2 papunktis); tvarkyti, valyti, remontuoti, dažyti ir prižiūrėti statinių fasadus, nuvalyti ar uždažyti grafičius, užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą (71.3 papunktis).

Statinio statybos, griovimo, pastato atnaujinimo (modernizavimo), žemės darbų (kasimo, reljefo tvarkymo ir t. t.) ir kitų panašaus pobūdžio darbų vadovas, jei darbus atlieka juridinis asmuo, arba darbus organizuojantis fizinis asmuo privalo (11 punktas): prižiūrėti teritoriją, kurioje atliekami darbai ir įvažiavimo į ją kelius, darbus atlikti taip, kad nebūtų teršiamos eismo zonos ir (ar) aplinkinės teritorijos už atliekamų darbų teritorijos ribų (11.1 papunktis); statybvietę, statinio griovimo darbams atlikti užimamą teritoriją, sklypą, kuriame atliekami žemės darbai, ar jo dalį aptverti tvarkinga, saugia tvora ir užtikrinti nuolatinę jos priežiūrą.

Tvora nelaikoma tvarkinga ir saugia, jei ji visa ar jos dalis yra supuvusi, sulūžusi, nugriuvusi, kelia pavojų kitiems asmenims ir (ar) jų turtui, neriboja pašalinių asmenų laisvo patekimo į vykdomų darbų teritoriją ir neužtikrina, kad statybinės ir (ar) kitos šiukšlės nepatektų į aplinkines teritorijas (11.3 papunktis).

33. Visų šių aukščiau nurodytų Savivaldybės lygmens Tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatų pareiškėjas nekvestionuoja, nors būtent jos yra aiškiai taikomos ir privatiems žemės sklypams, nustato pareigas privačių žemės sklypų savininkams ir yra susijusios su asmenų privačiuose sklypuose esančios nuosavybės tvarkymui taikomais įpareigojimais. Juo labiau tai pasakytina apie Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punktą, kuriame nustatyta, kad iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka.

34. Vyriausybės atstovas byloje ginčija tik tokį teisinį reguliavimą, kuris, Administracijos direktoriaus, kaip Savivaldybės vykdomosios institucijos, nustatytas aukščiau nurodyto Savivaldybės tarybos sprendimo pagrindu, jį vykdant ir siekiant sureglamentuoti, be kita ko, ir privačių žemės sklypų sutvarkymo, iškėlus laikiną statinį, darbų organizavimą, ir visa tai darant Savivaldybės lėšomis, kurios, tokiu atveju, pareiškėjo vertinimu, naudojamo neatsakingai. Net jeigu ir traktuoti, jog Vyriausybės atstovas siekė, jog neteisėta būtų pripažinta būtent tokia Administracijos direktoriaus nustatyta tvarka, tačiau, kaip ir minėta, net ir teismui hipotetiškai ją pripažinus neteisėta, liktų galioti teisės aktų hierarchiniu požiūriu aukštesnės galios teisės aktas – Tvarkymo ir švaros taisyklės (inter alia (lot. be kita ko), jų 14 punktas).

Be to, visiškai nesuprantama, kodėl Vyriausybės atstovas nekvestionuoja kitų Aprašo nuostatų, kurios statinio savininkus įpareigoja sutvarkyti privačia nuosavybe ar kitaip valdomą žemės sklypą arba nustato skundų dėl nesutvarkyto žemės sklypo, iškėlus laikiną statinį, nagrinėjimo tvarką ir kt., t. y. teismui hipotetiškai pripažinus ginčijamas Aprašo nuostatas neteisėtomis, Aprašo visos kitos nuostatos, išskyrus 2, 16 ir 17 punktų nuostatas, taip pat liktų galioti. Todėl akivaizdu, jog Vyriausybės atstovui, pirmiausia, teisiškai nekvestionuojant konkrečių Tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatų, nėra teisinės galimybės teisiškai įvertinti ne tik Aprašo 2 punkto, bet ir Aprašo 16 bei 17 punktų teisėtumo, kadangi teismui neatliekant Aprašo 2 punkto tyrimo, Aprašo 16 ir 17 punktų tyrimas netenka prasmės (Aprašo 16 ir 17 punktai taip pat kvestionuojami iš esmės tuo aspektu, jog yra taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams) (Plg.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-8-442/2021, 52 punktas). Kadangi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prašo įvertinti Aprašo 2, 16 ir 17 punktų atitiktį aukštesnės teisinės galios aktams požiūriu pagal jų turinį ir neprašo įvertinti Savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ Nr. 1-326 (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m. gruodžio 31 d.) patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių konkrečių nuostatų, in primis (lot. pirmiausia), 14 punkto, teisėtumo, laikytina, jog Vyriausybės atstovas pareiškime formuluojamiems prašymams nesuteikė reikiamos teisinės išraiškos tinkamo pareiškimo dalyko suformulavimo prasme.

Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas netinkamai suformulavo pareiškimo dalyką, o tuo pačiu ir netinkamai suformulavo pareiškimo pagrindą dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Teismui iš teisinės sistemos pašalinus teisėtumo prasme teisiškai ydingas [žemesnės galios] teisės akto nuostatas ir tuo pačiu metu likus galioti iš esmės panašioms teisiškai ydingoms panašius santykius reglamentuojančioms kito [aukštesnės galios] teisės akto nuostatoms, susidarytų teisinės valstybės principo požiūriu nepateisinama ir konstituciškai netoleruotina situacija.

Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju, ignoruoja teisinį ryšį, egzistuojantį tarp tos pačios Savivaldybės lygmeniu galiojančių, iš esmės panašius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų –Tvarkymo ir švaros taisyklių ir jų pagrindu priimto Aprašo, todėl šioje administracinėje byloje, net ir pareikšto pareiškimo tenkinimo atveju, Savivaldybės lygmeniu likus galioti Tvarkymo ir švaros taisyklėms, pats Vyriausybės atstovo inicijuotas procesas tampa beprasmis, į teisinę sistemą neįveda siekiamos hierarchinės harmonijos.

Ir atvirkščiai, tuo hipotetiniu atveju, jeigu teismas norminėje byloje ištirtų ginčo prasme relevantiškas Tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatas, inter alia (lot. be kita ko), jų 14 punktą, Aprašo 2, 16 ir 17 punktų nuostatų teisėtumo patikros baigtis būtų savaime apspręsta pirmiau minėto rezultato.

35. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, daro išvadą, jog, nėra pagrindo atlikti ginčijamų Aprašo 2, 16 ir 17 punktų nuostatų teisėtumo patikrą, nes pareiškėjas, teisiškai tinkamai neidentifikavo ginčo dalyko ir jo pagrindo ginčui aktualaus svarbiausio Savivaldybėje galiojančio teisinio reguliavimo prasme. Priimdamas teisme pareiškėjo pareiškimą, teismas vertina jo atitiktį formaliesiems ABTĮ 23, 24, 25, 112 straipsniuose numatytiems reikalavimams tokio pobūdžio pareiškimo formai ir turiniui, ir neturi teisinio pagrindo pareiškimo priėmimo stadijoje vertinti pareiškimo (skundo) teisinio pagrįstumo (skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.

Administracinis procesas tačiau numato galimybę pareiškėjui teikti paaiškinimus raštu bei reglamentuoja teisės tikslinti pareiškimo (skundo) reikalavimus po atsiliepimo gavimo realizavimą, tačiau pareiškėjas šioje byloje tokia teise nepasinaudojo, nors atsakovas atsiliepime išdėstė argumentus dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto galiojimo, o teismas buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo bet kokios iniciatyvos teisės ir teismo pareigos procese veikti aktyviai ribos abstrakčiose norminėse administracinėse bylose yra nelyginamai labiau ribotos nei kitokio pobūdžio administracinėse bylose.

Viena vertus, atsižvelgiant į teismo pareigą procese veikti aktyviai, teismas, nagrinėdamas bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo, nėra saistomas pareiškėjo, kuris inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo bylą, aiškinimų, nors tokie aiškinimai (skundo pagrindas) privalo būti pateikti, tačiau, antra vertus, teismo aktyvumo galimybės yra akivaizdžiai ribotos, kadangi su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (skundo dalyko).

Todėl nagrinėjamoje iš abstraktaus pareiškimo kylančioje norminėje byloje teismas, nors ir nėra saistomas Vyriausybės atstovo pareiškime pateikiamų esminių aplinkybių, argumentacijos, kuria grindžiamas pareiškimas (pagrindo), tačiau negali nukrypti nuo Vyriausybės atstovo suformuluoto pareiškimo dalyko. Darytina išvada, kad Vyriausybės atstovas, nagrinėjamu atveju, prašydamas įvertinti Administracijos direktoriaus patvirtinto Aprašo 2, 16 ir 17 punktų nuostatų teisėtumą ir neprašydamas įvertinti Savivaldybės tarybos patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių konkrečių nuostatų, in primis (lot. pirmiausia), 14 punkto, teisėtumo pagal jų turinį ar pagal teisinio reguliavimo apimtį, formą, tinkamai nesuformulavo pareiškimo dalyko (pareiškėjo reikalavimo), o tuo pačiu ir pareiškimo pagrindo, t. y. neišdėstė aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas reikalavimas dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių konkrečių nuostatų, in primis (lot. pirmiausia), 14 punkto, teisėtumo.

ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles, o tai savaime reiškia, kad, pareiškime (prašyme, skunde) pareiškėjas privalo nurodyti ir ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nurodytus pareiškimo (skundo) elementus.

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios kategorijos administracinių bylų procesui būdingas formalus pobūdis. Tai reiškia, kad norminę administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi tirti pareiškėjo nurodomų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams klausimą pareiškime nurodyta apimtimi. Atsakovo argumentai taip pat laikytini reikšmingais tik tokie, kurie pagrindžia kvestionuojamo teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ar, atitinkamai, paneigia pareiškėjo nurodomus argumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016). Akivaizdu, tokio pareiškimo (prašymo) dalyko (ribų) suformulavimas, teisinio pagrįstumo ir teisinio argumentavimo pakankamumas bei kokybė yra Vyriausybės atstovo pareiga ir teismo atliekamo vertinimo dalykas.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl reikalavimų pareiškimų dėl administracinio norminio akto teisėtumo ištyrimo yra daugelį kartų akcentuota, jog pareiškėjo formuluojamame pareiškime dėl norminio administracinio akto teisėtumo neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Tai, kad šioje byloje pareiškėjas neįvertino Savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių konkrečių nuostatų, in primis (lot. pirmiausia), 14 punkto, teisėtumo, laikytina minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje nurodytu nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų trūkumu.

38. Nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą (prašymą), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 103straipsnio 1 punktas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018 ir kt.).

39. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs procesinį sprendimą bylą nutraukti kaip pradėtą proceso teisės normų reikalavimų neatitinkančio pareiškimo pagrindu, nevertina ir nepasisako dėl ginčo esmės. Teismui nutraukiant bylą, yra priimamas procesinis sprendimas, kuriuo yra užbaigiama byla, tačiau šis sprendimas priimamas dėl to, kad yra konstatuojamos procesinio pobūdžio aplinkybės, nustatytos įstatyme, kurioms esant teismo procesas negali būti pradėtas arba toliau negali vykti. Teismui konstatavus procesinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių byla turėtų būti nutraukta, byla nėra nagrinėjama iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-503-602/2019).

III. 40. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nurodo tokius argumentus:

40.1. Pareiškėjas nurodo, kas pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą, konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai suformulavo pareiškimo dalyką, o tuo pačiu ir netinkamai suformulavo pareiškimo pagrindą dėl norminio administracinio akto ištyrimo, kadangi, prašydamas įvertinti Aprašo 2, 16 ir 17 punktų atitiktį aukštesnės teisinės galios aktams požiūriu pagal jų turinį, neprašė įvertinti Savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ Nr. 1-326 (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m gruodžio 31 d.) patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių konkrečių nuostatų, in primis (lot. pirmiausia), 14 punkto, teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vyriausybės atstovas pareiškime formuluojamiems prašymams nesuteikė reikiamos teisinės išraiškos tinkamo pareiškimo dalyko suformulavimo prasme.

40.2. Pareiškėjo nuomone, tiek pareiškimo dalykas, tiek pareiškimo pagrindas suformuluoti tinkamai: aiškiai nurodyta, kokios Aprašo nuostatos ginčijamos; nurodyti teisės aktai, principai, kurių atžvilgiu prašoma ištirti ginčijamas Aprašo nuostatas; pateiktas tiek Aprašo, tiek įstatymų nuostatų bei teisės principų teisinis vertinimas, atskleistas šių normų turinys, jų tarpusavio ryšys ir galimas prieštaravimas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad siekiant įvertinti Aprašo teisėtumą tuo pačiu turėjo būti reiškiamas ir reikalavimas ištirti savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių teisėtumą, yra nepagrįsta. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje yra nagrinėjamas abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str. 2 d.), kuris nėra siejamas su individualių teisių ir (ar) pareigų bei teisėtų interesų vertinimu. Nagrinėjant bylą dėl norminio teisės akto teisėtumo vertinama (siekiama išsiaiškinti), ar ginčijamas teisės aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui. Nurodo, kad ABTĮ nenumato, kad nagrinėjant bylą dėl norminio teisės akto teisėtumo, byla gali būti nutraukta ar palikta nenagrinėta tuo pagrindu, kad galimai neteisėtas reguliavimas nustatytas ir kitame žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimas teisės akte, bei teigia, kad šios bylos ginčo dalykas yra savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas Aprašas, kuris yra savarankiškas norminis administracinis teisės aktas. Šios bylos teisinis pagrindas – Aprašo konkrečių punktų atitiktis Konstitucijai bei įstatymo galią turintiems teisės aktams, juose įtvirtintiems teisės principams.

40.3. Pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 112 straipsnio 2 dalimi, teismas, tirdamas savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio teisės akto teisėtumą, vertina, ar šis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams. Byloje taikytinų norminių administracinių aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėjant individualią bylą, jei tam yra būtinybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1449-12).

40.4. Nurodo, kad Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintos Tvarkymo ir švaros taisyklės yra žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimas teisės aktas, todėl nagrinėjant šią bylą šių taisyklių nuostatos tiesiogiai nėra taikomos. Dėl šių priežasčių nesutinka su teismo išvada, kad pirmiausia, teisiškai nekvestionuojant konkrečių Tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatų, nėra teisinės galimybės teisiškai įvertinti ne tik Aprašo 2 punkto, bet ir Aprašo 16 bei 17 punktų teisėtumo.

40.5. Pažymi, kad dėl minėtų teismo argumentų būtų neįmanomos bylos dėl savivaldybės administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų atitikties įstatymams, jei tuos pačius santykius analogiškai (ir galimai pažeidžiant įstatymų normas) reglamentuotų ir pvz., ministro įsakymas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo Vyriausybės atstovas, vadovaujantis ABTĮ 112 straipsnio 1 bei 2 dalimi, net negalėtų reikšti reikalavimų. Toks aiškinimas, nepagrįstai varžytų pareiškėjų teisę kreiptis į teismą.

40.6. Pareiškėjo nuomone, Aprašo, kaip norminio administracinio teisės akto, konkrečių punktų atitiktis įstatymams bei Konstitucijai gali ir turi būti vertinama, nepriklausomai nuo to, koks reguliavimas nustatytas žemesnės galios nei Vyriausybės nutarimas, teisės akte.

40.7. Pareiškėjas teigia, kad ABTĮ nėra normų, kurių pagrindu būtų galima reikalauti, kad tais atvejais, kai galimai neteisėtas analogiškas teisinis reguliavimas yra nustatytas ir kitame, žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimas, poįstatyminiame norminiame teisės akte, pareiškėjas dėl skirtingų subjektų (šiuo atveju byloje skirtųsi net atsakovai) priimtų skirtingų teisės aktų inicijuotų vieną bendrą bylą, t. y. toje pačioje byloje pareikštų dar vieną reikalavimą dėl kito subjekto priimto kito teisės akto.

40.8. Pabrėžia, kad vadovaujantis ABTĮ 68 straipsniu, bylos, kuriose keliamas ginčas dėl skirtingų teisės aktų, net negalėtų būti sujungiamos. Vyriausybės atstovo nuomone, savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių teisėtumas, jei kiltų dėl jo abejonių, galėtų būti savarankišku atskiros bylos nagrinėjimo dalyku, ir tiek vienos (bylos dėl Aprašo), tiek kitos (bylos dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių) bylos nagrinėjimas galėtų vykti atskirai.

40.9. Pažymi, kad teismui manant, jog nagrinėjant ginčą ir turėtų būti taikomas ir žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktas, tai teismas turėtų išnagrinėti bylą iš esmės, o ne ją nutraukti, ir pateikti savo motyvuotą išvadą dėl šio teisės akto turinio bei jo taikymo konkrečioje byloje, o kilus abejonių dėl byloje taikytino akto teisėtumo, net jei tokia abejonė nekyla pareiškėjui, teismas pats galėtų stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti byloje taikytino teisės akto teisėtumą.

40.10. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad ginčijamo Aprašo prašomų ištirti nuostatų turinys nėra tapatus Teismo nurodytų Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto nuostatoms.

40.11. Sutinka su teismo argumentais, kad ginčijamas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra priimtas savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto pagrindu, tačiau tik tuo aspektu, kad savivaldybės taryba pavedė administracijos direktoriui nustatyti tvarką, pagal kurią bus organizuojami žemės sklypų sutvarkymo darbai. Dėl to, ar taryba galėjo pavesti administracijos direktoriui nustatyti tvarką, pagal kurią savivaldybės administracija organizuoja sklypų sutvarkymo darbus, ginčo nėra. Ginčas kilo dėl to, ar ginčijamame Apraše teisėtai nustatyta, kad šis Aprašas taikomas ir ne viešosiose teritorijose.

40.12. Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkte nėra expressis verbis (lot. tiesiogiai) minimi privatūs žemės sklypai. Nors šiame punkte ir nėra konkrečiai įvardinama, apie kokius žemės sklypus kalbama, sisteminis Tvarkymo ir švaros taisyklių 4 punkte nustatyto reguliavimo, pagal kurį „Savivaldybė organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu priskirtų bendrojo naudojimo teritorijų, kelių, gatvių, šaligatvių, takų valymą ir priežiūrą bei nustato Neries upės krantinės ir kranto juostos naudojimo tvarką“, bei minėtų taisyklių 14 punkto nuostatos, kad „savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus“ aiškinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad 14 punkte nustatytas reguliavimas taikomas ir kitoms nei minėtų taisyklių 4 punkte išvardintoms viešosioms teritorijoms ar, kad taryba pavedė administracijos direktoriui nustatyti tvarką, pagal kurią būtų organizuojamas ir privačių žemės sklypų sutvarkymas.

40.13. Tai, kad Taisyklių 14 punkte nustatyti reikalavimai taikomi ir privačių žemės sklypų savininkams expressis verbis (lot. tiesiogiai) nustatyta tik ginčijamose Aprašo nuostatose, reglamentuojančiose žemės sklypų, iškėlus laikiną statinį, sutvarkymo tvarką, kurių teisėtumu pareiškėjas ir abejoja. Tuo tarpu dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto teisėtumo pareiškėjui abejonių nekilo.

40.14. Nurodo, kad teismas nutartyje tik pacitavo atskiras Tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatas, kurios neturi jokio ryšio su šia nagrinėjama byla ir reguliuoja visai kitus santykius, nei kilęs ginčas šioje byloje. Be to, Teismas tik deklaratyviai konstatavo, kad Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punktas taikomas ir privatiems sklypams, tačiau tokios savo išvados nemotyvavo, todėl visiškai neaišku, kuo vadovaujantis teismas padarė tokią išvadą.

40.15. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino Tvarkymo bei švaros taisyklių 14 punkto turinį, jų santykį su Apraše nustatytu reguliavimu, ABTĮ normas, reguliuojančias norminių administracinių teisės aktų tyrimo tvarką, ir dėl to, nutartimi nutraukdamas bylą, pažeidė tiek materialiosios, tiek procesinės teisės normas.

40.16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui buvo visiškai nesuprantama, kodėl Vyriausybės atstovas nekvestionuoja kitų Aprašo nuostatų, kurios statinio savininkus įpareigoja sutvarkyti privačia nuosavybe ar kitaip valdomą žemės sklypą arba nustato skundų dėl nesutvarkyto žemės sklypo, iškėlus laikiną statinį, nagrinėjimo tvarką ir kt., t. y. teismui hipotetiškai pripažinus ginčijamas Aprašo nuostatas neteisėtomis, Aprašo visos kitos nuostatos, išskyrus 2, 16 ir 17 punktų nuostatas, taip pat liktų galioti.

40.17. Akcentuoja, jog byloje yra keliamas klausimas dėl Aprašo taikymo apimties – t. y., ar Aprašo nuostatos, numatančios, kad Aprašas taikomas ne tik viešosioms, bet ir privačios nuosavybės teise valdomoms teritorijoms, atitinka konkrečių įstatymų nuostatas. Todėl tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad Aprašo 2 punkto nuostata, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Aprašas taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, prieštarauja įstatymams, visos likusios Aprašo nuostatos būtų taikomos tik statinių savininkams, kurių laikini statiniai buvo viešosiose teritorijose. Todėl pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atskirose Aprašo nuostatose nėra expressis verbis (lot. tiesiogiai) minimi privatūs sklypai, nėra tikslinga tirti ir kiekvienos atskiros Aprašo nuostatos teisėtumo.

40.18. Pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 104 straipsnio 3 dalimi, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, todėl jeigu ir būtų inicijuojamas ginčas dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių teisėtumo ir, jei būtų konstatuotas šių taisyklių ar atskirų jų punktų prieštaravimas įstatymams, byloje dėl Aprašo teisėtumo ginčo pagrindas ir dalykas tikėtina, kad išliktų nepakitęs, vadinasi, šiuo konkrečiu atveju, administracijos direktoriui pačiam nepanaikinus ginčijamų Aprašo nuostatų, vadovaujantis ABTĮ 104 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas nebegalėtų pakartotinai inicijuoti ginčo.

40.19. Nurodo, kad pagal ABTĮ 105 straipsnio 6 dalies nuostatas, tais atvejais, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad skundas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, skundas gali būti paliekamas nenagrinėtas, jeigu pareiškėjas per nustatytą terminą trūkumų nepašalina. Todėl, teismas, manydamas, kad byloje turi būti keliamas naujas reikalavimas, turėjo pareiškėjui nustatyti terminą trūkumams pašalinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr eAS-36-520/2021). Tačiau nepaisant to, kad bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, teismas, tiek priimdamas pareiškimą, tiek posėdyje nagrinėdamas bylą, nenustatė termino trūkumams pašalinti. Todėl konstatuotina, kad byla buvo nutraukta nepagrįstai.

41. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo Nutartis, kuria administracinė byla nutraukta, yra pagrįsta ir teisėta. Atsakovas atsiliepime nurodė tokius argumentus:

41.1. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomonė, kad tiek pareiškimo dalykas, tiek pareiškimo pagrindas suformuluoti tinkamai, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad siekiant įvertinti Aprašo teisėtumą tuo pačiu turėjo būti reiškiamas ir reikalavimas ištirti savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Taisyklių teisėtumą, yra nepagrįsta.

41.2. Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, kad argumentams, kuriais grindžiamas abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, taikomi aiškumo ir pakankamumo standartai, be kita ko, apsprendžiantys tokio pareiškimo priimtinumą nagrinėti administraciniame teisme, pažymi, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo nutartį – teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, nevertino Aprašo nuostatu atitikimo Taisyklėms, kaip aukštesnės teisinės galios teisės aktui, bet nurodė, kad nustatė pareiškėjo pareiškimo trūkumus, kadangi pareiškėjo pareiškime yra neįvertinti reikšmingi teisinio reguliavimo aspektai, tame tarpe ir Taisyklių galiojimas.

41.3. Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teigia, kad pareiškėjas turi pareigą taip formuluoti pareiškimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, kad šiame pareiškime nebūtų nutylėtų ir neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Nagrinėjamu atveju toks nutylėtas ir neįvertintas reikšmingas teisinio reguliavimo aspektas, visų pirma, yra Taisyklių nuostatos.

41.4. Atsakovas pažymi, kad norminio akto teisėtumo tyrimas, visų pirma, yra skirtas užtikrinti konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, įgyvendinimą viešojo administravimo srityje. Kaip pagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui ignoruojant toje pačioje savivaldybėje priimtus to paties lygmens galiojančius teisės aktus ir esamą jų ryšį, šiuo atveju tarp Taisyklių ir Aprašo, tokiu būdu faktiškai nėra siekiama norminio akto ištyrimo tikslų, t. y. kad būtų užtikrinamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai ir visą aukščiau cituojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad toks pareiškėjo inicijuotas procesas pagal pareiškimą, kuriame yra nutylėtų ir neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų, į teisinę sistemą neįves siekiamos hierarchinės harmonijos. Priešingai, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo netinkamai parengto pareiškimo nagrinėjimu akivaizdžiai nebus įgyvendinti konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimai. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai vertino, jog pareiškėjas pareiškime formuluojamiems prašymams nesuteikė reikiamos teisinės išraiškos tinkamo pareiškimo dalyko suformulavimo prasme. Pareiškėjas netinkamai suformulavo pareiškimo dalyką, o tuo pačiu ir netinkamai suformulavo pareiškimo pagrindą dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju, ignoruoja teisinį ryšį, egzistuojantį tarp tos pačios Savivaldybės lygmeniu galiojančių, iš esmės panašius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų – Taisyklių ir jų pagrindu priimto Aprašo, todėl šioje administracinėje byloje, net ir pareikšto pareiškimo tenkinimo atveju, Savivaldybės lygmeniu likus galioti Taisyklėms, pats pareiškėjo inicijuotas procesas tampa beprasmis, į teisinę sistemą neįveda siekiamos hierarchinės harmonijos.

41.5. Sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškimo (prašymo) dalyko (ribų) suformulavimas, teisinio pagrįstumo ir teisinio argumentavimo pakankamumas bei kokybė yra Vyriausybės atstovo pareiga ir teismo atliekamo vertinimo dalykas. Šios pareigos pareiškėjas nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad neįgyvendino, o atskiruoju skundu iš esmės siekia nukreipti dėmesį nuo savo pareigos tinkamai suformuluoti pareiškimą ir kelia neaiškius hipotetinius klausimus, kurie nagrinėjamu atveju yra neaktualūs ir nepaneigiantys fakto, kad pareiškėjo pareiškimas nėra tinkamai suformuluotas.

41.6. Nurodo, kad pareiškėjo pateikiama hipotetinė situacija, kad jei tuos pačius santykius analogiškai reglamentuotų ministro įsakymas, dėl jo teisėtumo ištyrimo pareiškėjas, vadovaujantis ABTĮ 112 str. 1 ir 2 d., negalėtų reikšti reikalavimų, nagrinėjamu atveju nėra aktuali. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neneigia, jog šių teisės aktų teisėtumo tyrimas yra priskirtas pareiškėjo kompetencijai. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, kad tariamai yra suvaržoma jo teisė kreiptis į teismą. Pažymi, kad savo teisę kreiptis į teismą pareiškėjas privalo įgyvendinti tinkamai, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, t. y., be kita ko, tinkamai parengti pareiškimą, kuriame nebūtų nutylėtų ir neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Nutartyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas savo pareiškimą parengė netinkamai, o pareiškėjas iš esmės to net neneigia.

41.7. Nurodo, kad pareiškėjas visiškai ignoruoja ne tik tiek Administracijos, tiek pirmosios instancijos teismo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl pareiškėjo pareiškimo turiniui keliamų reikalavimų, tačiau tokiu būdu pareiškėjas siekia išvengti ir gilinimosi į teisinį reguliavimą apskritai – pareiškėjas nurodo kelias iš konteksto paimtas Aprašo nuostatas, nesigilina nei į jų priėmimo aplinkybes, pagrindus (pvz. į Taisyklių nuostatas), nei į to paties Aprašo kitas nuostatas. Akivaizdu, kad tokiu būdu pareiškėjas visiškai neįgyvendina reikalavimų tinkamai argumentuoti savo pareiškimą.

41.8. Turėtina omeny, kad teisės aktų nuostatos yra aiškinamos ne tik pažodžiui, bet tuo pačiu ir taikant įvairius teisės aiškinimo metodus, tame tarpe sisteminį, loginį, teleologinį ir kitus. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas net nesistengia įsigilinti į galiojantį teisinį reguliavimą ir norminio teisės akto kelių nuostatų teisėtumo vertinimą iš esmės palieka atlikti teismui, nors būtent pačiam pareiškėjui yra keliami labai aiškūs reikalavimai išsamiai ir aiškiai argumentuoti savo poziciją, nieko nenutylint ir nenuslepiant. Šiuo atveju dar kartą pakartotina, kad pareiškėjas nevertino ginčijamo Aprašo nuostatų Taisyklių ir kitų Aprašo nuostatų kontekste, tačiau tokio vertinimo neatlikęs, panašu, kad tikisi, jog Teismas taip pat kaip ir pareiškėjas šias Aprašo nuostatas vertins siaurai, ignoruos nagrinėjamu atveju reikšmingą teisinį reguliavimą ir priims su teisinės valstybinės principu ir teisės aktų harmonija nesuderinamą sprendimą pripažinti iš konteksto paimtas Aprašo nuostatas prieštaraujančias aukštesnės teisinės galios teisės aktams.

41.9. Mini, kad pareiškėjas savo pareiškime neįvertino ir kitų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad ir kitos Lietuvos savivaldybės yra nusistačiusios panašų teisinį reguliavimą, t. y. kai viešomis vietomis laikomos ne tik valstybei ar savivaldybei nuosavybes teise priklausančias teritorijos, tačiau pareiškėjas kažkodėl ginčija ir aptaria tik Vilniaus miesto savivaldybėje galiojančią tvarką. Atsakovas nurodo visą eilę įvairių Lietuvos savivaldybių priimtų teisės aktų (2016 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-302 patvirtintas Triukšmo prevencijos Palangos miesto savivaldybės viešosiose vietose taisykles; 2018 m. rugpjūčio 30 d. Molėtų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. B1-196 patvirtintas Molėtų miesto ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisykles; 2018 m. sausio 25 d. Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-20 patvirtintas Triukšmo prevencijos Telšių rajono savivaldybės viešosiose vietose taisykles; 2017 m. gruodžio 21 d. Jonavos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1TS-291 patvirtintas Triukšmo prevencijos Jonavos rajono savivaldybės viešosiose vietose taisykles; 2017 m. lapkričio 2 d. Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-182(E) patvirtintas Triukšmo prevencijos Akmenės rajono savivaldybės viešosiose vietose taisykles; 2017 m. rugpjūčio 25 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-229 patvirtintas Triukšmo prevencijos Mažeikių rajono savivaldybės viešosiose vietose taisykles; 2017 m. birželio 29 d. Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-232 patvirtintas Prekybos ir paslaugų teikimo Alytaus miesto viešosiose vietose taisykles; 2017 m. gegužės 24 d. Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimu Nr. V. TS-86 patvirtintas Triukšmo prevencijos Elektrėnų savivaldybės viešosiose vietose taisykles), kuriomis nustatomas teisinis reguliavimas siejamas ne tik su viešomis vietomis, kaip išimtinai su valstybei nuosavybės teise priklausančiomis teritorijomis.

41.10. Nurodo, kad ne tik savivaldybės, bet ir kitos institucijos viešąja vieta laiko ir kitas, ne tik savivaldybei ir valstybei priklausančias teritorijas (pvz., 2013 m. gegužės 2 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. B1-336 patvirtintas Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas), kur viešoji vieta nesiejama išimtinai su viešąja nuosavybe.

41.11. Pabrėžia, kad tai tik keli pavyzdžiai, kurie buvo pateikti jau atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą, kaip kitos savivaldybės apibūdina viešąsias vietas. Tai lemia, kad teismo šioje administracinėje byloje išaiškinimas gali būti aktualus ne tik Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau ir kitoms savivaldybėms bei institucijoms, kadangi sutinkant su pareiškėjo pozicija, būtų žymiai apribota ne tik Vilniaus miesto savivaldybės, bet ir kitų savivaldybių bei institucijų kompetencija viešosios tvarkos srityje, tačiau ir šių aplinkybių pareiškėjas savo pareiškime neliečia ir nevertina, kas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas savo pareiškimą teismui parengė netinkamai.

41.12. Pažymi, kad iš atskirojo skundo matyti, kad pareiškėjas kelia klausimus ir dėl kitų hipotetinių situacijų, kurios nagrinėjamu atveju yra neaktualios ir kaip minėta, galimai tokiais klausimais pareiškėjas siekia nukreipti dėmesį nuo fakto, kad savo pareiškimą parengė netinkamai bei visapusiškai ir pilnavertiškai neįsigilinęs į teisinį reguliavimą, tame tarpe neįvertinęs Taisyklių ir kitų Aprašo nuostatų. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus pareiškėjo tinkamo pareiškimo suformulavimo būtent šioje administracinėje byloje klausimas, o ne reikalavimų kėlimo keliose skirtingose bylose klausimas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas netinkamai suformulavo savo pareiškimą būtent šioje administracinėje byloje, kadangi, be kita ko, nevertino Taisyklių nuostatų. Tai savaime nereiškia, kad turėtų būti iškelta kita byla dėl Taisyklių nuostatų teisėtumo. Priešingai, jau aukščiau aptartos pareiškėjo pareigos tinkamai, išsamiai ir aiškiai suformuluoti savo pareiškimą suponuoja, kad jau šiame pareiškime dėl Aprašo nuostatų, pareiškėjas negalėjo ignoruoti ir nesiaiškinti Taisyklių nuostatų, kurių pagrindu Aprašas ir buvo priimtas. Atitinkamai, pareiškėjo samprotavimai apie hipotetinę situaciją – dvi atskiras bylas, nagrinėjamu atveju yra neaktualūs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų vertinti būtent pareiškėjo pareiškimo turinį ir šio pareiškimo atitikimą keliamiems reikalavimams būtent šioje byloje.

41.13. Nurodo, kad pareiškėjo pozicija dėl bylų sujungimo yra klaidinanti, kadangi nagrinėjamu atveju ir nebuvo keliamas klausimas dėl bylų sujungimo, bet dėl pareiškėjo pareiškimo atitikimo teisės aktų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų reikalavimams. Antra vertus, net jei ateityje ir kiltų klausimas dėl ABTĮ 68 straipsnio taikymo, atkreiptinas dėmesys, kad jis yra skirtas dviejų ar daugiau pareiškimų dėl to paties norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimo sujungimo į vieną bylą. Akivaizdu, kad pareiškėjas, tikėtina, neteiks dviejų vienodų pareiškimų tam pačiam ar skirtingiems teismui, todėl mažai tikėtina, kad toks bylų sujungimo klausimas gali apskritai iškilti, o jei ir kils, tai galės būti tik dėl paties pareiškėjo netinkamai atliekamų funkcijų – dviejų vienodų pareiškimų. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama, kodėl pareiškėjas apskritai kelia hipotetinius klausimus dėl bylų sujungimo, Taisyklių ginčijimo kitoje byloje, ministro įsakymų ginčijimo ir pan., kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų vertinti būtent pareiškėjo parengto pareiškimo šioje administracinėje byloje tinkamumo ir atitikimo keliamiems reikalavimams klausimą.

41.14. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad Aprašo prašomų ištirti nuostatų turinys nėra tapatus pirmosios instancijos teismo nurodytų Taisyklių 14 punkto nuostatoms, bei išvadai, kad konstatavus, jog Aprašo 2 punkto nuostata, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Aprašas taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, prieštarauja įstatymams, visos likusios Aprašo nuostatos būtų taikomos tik statinių savininkams, kurių laikini statiniai buvo viešosiose teritorijose, todėl nėra tikslinga tirti ir kiekvienos atskiros Aprašo nuostatos teisėtumo.

41.15. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neteisingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo Nutartyje pateiktus išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas Nutartyje ir neteigė, kad Taisyklių 14 punkte ir Aprašo nuostatos yra tapačios. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas „nekelia ginčo dėl minėto Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto ar kitų minėtų taisyklių nuostatų teisėtumo“, t. y. vertino ne tik Taisyklių 14 punkto, bet ir Taisyklių 1-3, 5.8, 7, 11 punktų nuostatas, t. y. pirmosios instancijos teismas Nutartyje, vertindamas Taisyklių nuostatas, neapsiribojo tik pareiškėjo nurodomu Taisyklių 14 punktu, tačiau sistemiškai vertino visas Taisyklių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pastarosios Taisyklių nuostatos ir teisinis reguliavimas pareiškėjo pareiškime liko neįvertinas. Dar kartą pakartotina, kad pareiškėjo pareiškime dėl norminio administracinio akto teisėtumo neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų.

41.16. Pastebi, kad nors pareiškėjas remiasi Taisyklių 4 punktu, teigdamas, jog remiantis šiuo punktu Taisyklės taikytinos tik bendrojo naudojimo teritorijoms, keliams, gatvėms, šaligatviams, takų valymui ir priežiūrai, Neries upės krantinės ir kranto juostai, tačiau šio punkto pats pareiškėjas nebuvo aptaręs savo pareiškime dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, kas tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas nepilnavertiškai įsigilino į situaciją ir pareiškime paliko nutylėtų ir neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Nurodo, kad pareiškėjo atskirajame skunde tendencingai remiamasi Taisyklių 4 punktu, ignoruojant kitas Taisyklių nuostatas, kurias citavo ir pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad nei Vietos savivaldos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas nenumato, kad Taisyklės galioja tik valstybei ir (ar) Savivaldybei priklausančiuose žemės sklypuose ir negalioja ar negali būti taikomos privačiuose ar privačių asmenų teisėtai valdomuose žemės sklypuose. Taigi, Taisyklės galioja visiems asmenims Savivaldybės teritorijoje nežiūrint jų turimos nuosavybės teisinio statuso, t. y. nežiūrint, ar nuosavybė yra privati, ar viešoji.

41.17. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, pateikęs netinkamai parengtą pareiškimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, atskirajame skunde jau iš dalies nagrinėja, nors ir netinkamai, paimdamas iš konteksto, Taisyklių nuostatas ir siekia pateisinti savo neįsigilinimą į teisinį reguliavimą ir tą aplinkybę, kad paliko nutylėtų ir neįvertintų aplinkybių. Tokiais veiksmais pareiškėjas netiesiogiai pripažino, kad Taisyklių nuostatas jis turėjo vertinti, tačiau tą daro tik dabar ir ne visai tinkamai. Atitinkamai, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas Nutartyje visiškai pagrįstai pripažino, kad dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pareiškėjas tinkamai nesuformulavo tyrimo pagrindo, paliko nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų

41.18. Pažymi, kad pareiškėjo pozicija, kad nėra tikslinga tirti kiekvienos atskiros Aprašo nuostatos teisėtumo tik dar kartą patvirtina pareiškėjo netinkamą požiūrį į norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą – pareiškėjui nesvarbu kitos Aprašo nuostatos, jam svarbiausia, kad būtų panaikintas Aprašo 2 punktas. Toks pareiškėjo supratimas apie norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimą yra akivaizdžiai per siauras – teismas, tirdamas administracinio akto teisėtumą, negali apsiriboti vienos iš konteksto paimtos nuostatos teisiniu vertinimu. Priešingai, teisėje galioja įvairūs teisės aiškinimo ir taikymo metodai, kurie negali būti ignoruojami, tokie, kaip sisteminis teisės normų aiškinimas, įpareigojantis normas aiškinti ir taikyti neatsietai nuo kitų nuostatų, loginis aiškinimas, suponuojantis pareigą taip pat atsižvelgti į normos kontekstą, teleologinis aiškinimas, suponuojantis pareigą įvertinti nuostatos tikslus, kurie taip pat gali būti matomi ir iš kitų to paties teisės akto nuostatų ir t. t.

41.19. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas negali nutylėti motyvų, neįvertinti reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Šiuo atveju pareiškėjas ne tik, kad ignoravo Taisyklių nuostatas, kurios nagrinėjamu atveju yra svarbios ir aktualios, tačiau ir nesivargino įvertinti ir kitų Aprašo nuostatų, taip neįgyvendinant aukščiau paminėtų teisės aiškinimo principų. Sutinka, kad pareiškėjo pareiškimas yra ydingas, pareiškėjas iki galo neįvertino Aprašo nuostatų. Taigi, pareiškėjo pareiškimas laikytinas nenuosekliu, ydingu ir, kaip jau ne kartą minėta, laikytina, kad jame yra nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų.

41.20. Pastebi, kad pareiškėjas atskirajame skunde pats paneigė dalies savo reikalavimų pagrįstumą – pareiškėjas pripažino, kad jam nėra tikslinga kvestionuoti kitų Aprašo nuostatų, apart Aprašo 2 p., tokiu būdu pareiškėjas pripažino, kad Aprašo 16 ir 17 punktus jis kvestionuoja nepagrįstai. Atsakovo nuomone, matyti, kad pareiškėjo pozicija šioje byloje nėra nuosekli, kadangi pats pareiškėjas jau neigia dalies savo reikalavimų pagrįstumą.

41.21. Pabrėžia, kad pareiškėjas turi apsispręsti, kurias konkrečiai teisės aktų nuostatas jis ginčija, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, būtent pareiškėjas turi pareigą tinkamai suformuoti administracinės bylos dėl savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo dalyką, apsispręsti, kurias nuostatas ginčija, o šiuo atveju pareiškėjui to nepadarius, t. y. tinkamai nesuformulavus pareiškimo pagrindo ir dalyko, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šią bylą nutraukė.

41.22. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad jeigu būtų inicijuojamas ginčas dėl Taisyklių teisėtumo ir jeigu būtų konstatuotas šių taisyklių ar atskirų jų punktų prieštaravimas įstatymams, byloje dėl Aprašo teisėtumo ginčo pagrindas ir dalykas tikėtina, kad išliktų nepakitęs, vadinasi, pareiškėjas nebegalėtų pakartotinai inicijuoti ginčo. Pareiškėjo nuomone, teismas, manydamas, kad byloje turi būti keliamas naujas reikalavimas, turėjo pareiškėjui nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o ne nutraukti bylą.

41.23. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo vėl nurodo hipotetines situacijas ir pateikia subjektyvius samprotavimus dėl galimybės kreiptis į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, neva, jeigu pareiškėjas tikslintų reikalavimus ir dėl Taisyklių nuostatų turinio, pareiškimo tiek pagrindas, tiek dalykas išliktų nepakitęs ir todėl pareiškėjas nebegalėtų pakarotinai inicijuoti ginčo. Pastebi, kad pareiškėjui pilnavertiškai parengus pareiškimą teismui, t. y. įvertintus ir Taisyklių nuostatas, kitas Aprašo nuostatas bei kitą nagrinėjamu atveju svarbų teisinį reguliavimą, kurį nurodo Administracija, pavyzdžiui, kad ir kitose savivaldybėse ir institucijose teisinis reguliavimas yra panašus, akivaizdu, kad pareiškėjo pareiškimo turinys nebus visiškai identiškas šiuo metu pateiktam pareiškimui. Tokiu atveju būtent teismas vertins, ar pareiškimas yra tapatus, ar ne, tačiau jau šiuo metu preziumuoti, kad jau dabar aišku, kad pareiškimas bus tapatus, yra nepagrįsta

41.24. Pareiškėjo pozicija dėl to, kad neva teismas jam turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, taip pat laikytina deklaratyvia, ji neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo nuomone, nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškiai patvirtina, kad esant tokiems, kaip nagrinėjamu atveju nustatytiems trūkumams, norminė administracinė byla yra nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šią administracinę bylą nutraukė, teisingai pastebėjęs, kad pareiškėjas savo pozicijos netikslino net ir susipažinęs su Administracijos atsiliepimu šioje administracinėje byloje, kurioje buvo iškelti klausimai dėl Taisyklių nuostatų ir kitų aplinkybių neįvertinimo, t. y. pareiškėjo nutylėtų aplinkybių ir neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų.

41.25. Nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nutartyje pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad teismo aktyvumo galimybės yra akivaizdžiai ribotos, kadangi su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (skundo dalyko), kadangi „norminę administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi tirti pareiškėjo nurodomų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams klausimą pareiškime nurodyta apimtimi. Atsakovo argumentai taip pat laikytini reikšmingais tik tokie, kurie pagrindžia kvestionuojamo teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ar, atitinkamai, paneigia pareiškėjo nurodomus argumentus. Nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą (prašymą), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties nutraukti bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo (ABTĮ 103 str. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vyriausybės atstovas prašė ištirti, ar Aprašo 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ atitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymų viršenybės principą bei 6 straipsnio 4 dalį, nuosavybės neliečiamumo principą, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies nuostatas; ar Aprašo 16 bei 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams (t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) ne tik viešąsias teritorijas, bet ir privačius sklypus), atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, bei CK 4.67 straipsnio nuostatas; ar Aprašo 17 punkto nuostata „tvarkymo darbai žemės sklype savivaldybės administracijos lėšomis“ ta apimtimi, kuria taikoma ir privačios nuosavybės teise valdomuose sklypuose, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas.

44. Pareiškėjo nuomone, pagal Vietos savivaldos įstatymo bei CK nuostatas, savivaldybės institucijos, įgyvendindamos švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimo funkciją, gali nustatyti tik tvarkos ir švaros viešosiose vietose reikalavimus bei tuo pačiu turi pareigą užtikrinti švarą ir tvarką tik viešosiose vietose, todėl Aprašo 2 punkte įtvirtinta nuostata, kad Aprašas taikomas ne tik viešosiose teritorijose, bet ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomuose žemės sklypuose, poįstatyminiu teisės aktu nustatė elgesio taisykles teisiniams santykiams, kurių reguliavimas nepriskirtas savivaldybės institucijų kompetencijai ir taip pažeidė teisėtumo bei įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principus, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Aprašo 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, prieštarauja įstatymo viršenybės, Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją bei CK 4.67 straipsnio nuostatoms, bei Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai, kuri imperatyviai nustato, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms. Todėl tuo atveju, kai už savivaldybės lėšas yra tvarkomi privačios nuosavybės teise priklausantys sklypai, savivaldybės lėšos naudojamos pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

45. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vyriausybės atstovas, prašydamas įvertinti Administracijos direktoriaus patvirtinto Aprašo 2, 16 ir 17 punktų nuostatų teisėtumą ir neprašydamas įvertinti Savivaldybės tarybos patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių konkrečių nuostatų, tarp jų – 14 punkto nuostatų, teisėtumo pagal jų turinį ar pagal teisinio reguliavimo apimtį, formą, tinkamai nesuformulavo pareiškimo dalyko (pareiškėjo reikalavimo), o tuo pačiu ir pareiškimo pagrindo, t. y. neišdėstė aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas reikalavimas dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto ir kitų nuostatų, teisėtumo, sprendė, kad šie abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą trūkumai yra pagrindas teismui norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

46. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Tvarkymo bei švaros taisyklių 14 punkto turinį, jų santykį su Apraše nustatytu reguliavimu, ABTĮ normas, reguliuojančias norminių administracinių teisės aktų tyrimo tvarką, ir dėl to, nutartimi nutraukdamas bylą, pažeidė tiek materialiosios, tiek procesinės teisės normas. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir matydamas, kad byloje turi būti keliamas naujas reikalavimas, nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti – įpareigoti pareiškėją pateikti papildomus paaiškinimus.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog teisės kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, įtvirtinta ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse, įgyvendinimo tvarka detalizuojama ABTĮ II skyriaus pirmajame skirsnyje, o tiek, kiek nereglamentuojama šiame skirsnyje, byloms dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėti taikomos bendrosios ABTĮ nustatytos proceso taisyklės (ABTĮ 116 str. 1 d.). Taigi, naudojantis teise kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, be kita ko, turi būti mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) vadovaujamasi ABTĮ 24 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais. Pagal šio straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus pareiškime teismui turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bei pareiškėjo reikalavimas. Jeigu pareiškimas neatitinka šio įstatymo 24 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.).

48. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjas, teikdamas prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam teisės aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Abstraktų, t. y. su individualiąja byla nesusijusį, prašymą nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko). Tokio pobūdžio bylose atliktino tyrimo administraciniuose teismuose specifika pirmiausia reikalauja aiškiai nurodyti, kokios konkrečios ginčijamo norminio administracinio akto nuostatos (jų dalys) bei kokia apimtimi galbūt prieštarauja atitinkamiems įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (jų dalims). Pati pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę akto (jo dalies) teisėtumu. ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto abstraktaus prašymo (pareiškimo) atveju būtent aiškūs ir teisiškai motyvuoti argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir atitinkamai apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas (šiais klausimais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015;kt.).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant normines administracines bylas laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Be to, tinkamai nepagrindus savo pozicijos dėl teisinio reguliavimo neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams, negalima nustatyti norminės bylos dalyko, nagrinėjimo ribų ir apimties, suvaržoma proceso šalių teisė teikti paaiškinimus, teismo galimybė ruošti bylą teisminiam nagrinėjimui bei ją nagrinėti. Pareiškime (prašyme) dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-14-552/2017; 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1087-520/2018; kt.).

50. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad abstraktaus, t. y. su individualiąja byla nesusijusio, prašymo (pareiškimo) ištirti norminio administracinio akto (jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės nutarimui argumentavimo (teisinių motyvų) trūkumai sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui atsisakyti priimti tokį pareiškėjo prašymą (pareiškimą), o tokį prašymą (pareiškimą) priėmus – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018; 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018; kt.).

51. Teisėjų kolegija pareiškėjo pareiškimo teismui turinį įvertinusi šioje nutartyje paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas nutraukti administracinę bylą dėl pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų argumentų.

52. Pareiškėjas pareiškime suformulavo reikalavimą ištirti Aprašo 2 punkto atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies nuostatoms, ir Aprašo 16 ir 17 punktų atitiktį CK 2.23 straipsnio 2 dalies, 4.67 straipsnio nuostatoms bei įstatymų viršenybės ir konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui, t. y. kvestionuoja Administracijos direktoriaus teisę nustatyti privataus žemės sklypo sutvarkymo Savivaldybės lėšomis tvarką, taip pat kvestionuoja minėtų Aprašo punktų taikymą ir ne viešoms vietoms (asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomiems sklypams), tačiau nekvestionuoja hierarchiniu požiūriu aukštesnės galios teisės akto, kurio pagrindu ir priimtas Aprašas, t. y. Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punkto ir kitų punktų nuostatų, kurių įvertinimas svarbus atliekant Aprašo 2, 16 ir 17 punktų teisinį įvertinimą. Taigi, pareiškėjas taip teisiškai tinkamai neidentifikavo ginčo dalykui ir jo pagrindui aktualaus teisinio reglamentavimo.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pareiškimo turinį, konstatuoja, jog yra pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo pareiškimas neatitinka ABTĮ įtvirtintų reikalavimų, taikomų pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turiniui, ir dėl to pareiškėjui pareiškimo priėmimo stadijoje turėjo būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.), tačiau to nebuvo padaryta. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 105 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs nagrinėjamo pareiškimo trūkumus, be pagrindo priėmė nutartį nutraukti norminę administracinę bylą, nesudarė galimybės pareiškėjui pašalinti pareiškimo trūkumų, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė