2019-11-20 Nr. AB-21828-3-61-3-02195-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1144-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02195-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija: 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. I.17.2-4478 ir 2017 m. balandžio 7 d. raštą Nr. 17.2.-3170; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 16 d. skundą dėl Šiaulių apygardos prokuratūros galimai aplaidaus ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-00634-13.

2. Pareiškėjas nurodė faktines aplinkybes, susijusias su ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-00634-13. Pareiškėjas Generalinei prokuratūrai 2017 m. kovo 16 d. pateikė skundą, kuriuo prašė ištirti ikiteisminių tyrimų atliktus procesinius veiksmus ir juos įvertinti, apie tai informuoti pareiškėją bei įvertinti, ar nėra pagrindo atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Atsakovas, atsakydamas į jo skundą, neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes, todėl netinkamai jį išnagrinėjo. Ginčijamame 2017 m. balandžio 7 d. atsakyme nepagrįstai nurodoma, kad antras ir paskesnis prašymas ar skundas gali būti paliekamas nenagrinėtu, kadangi jo skundu iki 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo prašoma atnaujinti ikiteisminius tyrimus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pareiškėjas atsakovo raštą apskundė, tačiau atsakovas 2017 m. gegužės 24 d. raštu pakartotinai teigė, jog 2016 m. rugsėjo 5 d. prokuroro nutarime nurodytos aplinkybės jau išnagrinėtos. Pareiškėjui nesuprantama, kaip galima iki 2016 m. rugsėjo 5 d. išnagrinėti aplinkybes, kurios atsirado tik 2016 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. sausio 19 d.

3. Pareiškėjo nuomone, visi viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti aiškūs, suprantami, tačiau šiuo atveju taip nėra. Atsakovas visiškai nieko nepasisakė dėl galimai neteisėtų Šiaulių apygardos prokuratūros veiksmų, kadangi tokie veiksmai yra akivaizdūs, taip pat nieko nepasisakė dėl pareiškėjo pažeistų teisių. Pareiškėjas skunduose nurodė pagrįstus argumentus ir aplinkybes, kaip Šiaulių apygardos prokurorai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Generalinė prokuratūra, kaip viešojo administravimo subjektas, priimamuose sprendimuose turi nurodyti pagrindinius faktus, argumentus, įrodymus, pateikti teisinį pagrindimą, o motyvų išdėstymas turi būti aiškus, adekvatus ir pakankamas. Pareiškėjas kreipiasi į teismą tam, kad iš naujo būtų išnagrinėtos jo 2017 m. kovo 16 d. skunde nurodytos aplinkybės ir ištirti galimi aplaidūs Šiaulių apygardos prokuratūros veiksmai. Tai, kad atsakovas nepasisakė dėl Šiaulių apygardos prokuratūros galimai neteisėtų veiksmų, yra prilyginama atsisakymui atlikti jo kompetencijai priskirtinus veiksmus. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėjo atlikti tyrimą ir apie tai informuoti pareiškėją.

4. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Skundžiamu 2017 m. balandžio 7 d. raštu prokuroras informavo pareiškėją, jog ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-00634-13 nutraukimo pagrįstumas ir teisėtumas jau buvo įvertintas aukštesniojo prokuroro 2014 m. sausio 9 d. nutarimu. Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2014 m. kovo 12 d. neskundžiama nutartimi minėtas nutarimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Prokuroras pažymėjo, kad nesant jokių naujų aplinkybių, nėra pagrindo atlikti pakartotinį ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrįstumo vertinimą, taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog analogiškas pareiškėjo prašymas dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo jau buvo išnagrinėtas, Generalinėje prokuratūroje priimant 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimą. Šio nutarimo pagrįstumo klausimas įvertintas aukštesniojo prokuroro ir teismų. Atsižvelgiant į tai, kad skunde nurodytos aplinkybės jau buvo ne kartą nagrinėtos ir įvertintos nustatyta tvarka, pareiškėjas buvo informuotas, jog prašymas dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo pakartotinai nenagrinėtinas. Skundžiamu 2017 m. gegužės 24 d. atsakymu buvo atmestas pareiškėjo 2017 m. balandžio 28 d. skundas, nustačius, jog pareiškėjo skunduose išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą prokuroro 2017 m. balandžio 7 d. atsakymą nepagrįstu ir neteisėtu. Aukštesnysis prokuroras pažymėjo, kad pareiškėjas pasinaudojo BPK numatytomis apskundimo priemonėmis, todėl nėra pagrindo pareiškėjo skunduose nurodytais motyvais atlikti pakartotinį ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-00634-13 nutraukimo ir atsisakymo atnaujinti šį tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrįstumo vertinimą.

6. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina dėl neteisingo ikiteisminio tyrimo atlikimo ir jo organizavimo. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo, vykdymo, jo nutraukimo veiksmai ir su tuo sietinų klausimų išsprendimas yra BPK tvarka reglamentuojama ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, procesinė veikla, kurios tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 str. 2 d.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl paminėto ikiteisminio tyrimo eigoje BPK tvarka priimtų arba nepriimtų procesinių sprendimų nepagrįstumo ir jų neteisingumo nagrinėjamai administracinei bylai nėra reikšmingi. Pareiškėjo teismui paduotame skunde takoskyros tarp argumentų, sietinų su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00634-13, ir argumentų dėl atsakovo tariamai neteisėtos veiklos, vykdant viešąjį administravimą, iš esmės nėra. Šiuo konkrečiu atveju reikšmingomis gali būti laikomos tik aplinkybės, sietinos su pareiškėjui pateiktų atsakymų atitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatoms. Ginčijamuose atsakymuose išsamiai atsakyta į visus jo skunde keliamus klausimus. Atsakovo 2017 m. gegužės 24 d. atsakyme buvo remtasi BPK tvarka priimtais procesiniais sprendimais, kurių teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Priešingai nei teigiama skunde, atsakovas neturėjo pagrindo pakartotinai skundžiamame rašte spręsti klausimą dėl vidinio tyrimo inicijavimo, kadangi analogiško pobūdžio pareiškėjo reikalavimas jau buvo išnagrinėtas ir netenkintas galiojančiu aukštesniojo prokuroro 2016 m. spalio 13 d. nutarimu.

7. Pareiškėjo prašymas dėl vidinio tyrimo inicijavimo negali būti siejamas su pareiškėjo tariamai pažeistų teisių gynimu, nes šis klausimas yra išimtinė atsakovo kompetencija, o tokio prašymo nagrinėjimo rezultatas negali suteikti pareiškėjui konkrečių ABTĮ 5 straipsnio taikymo požiūriu jam reikšmingų teisinių pasekmių. Kai skundžiamas aktas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad Generalinėje prokuratūroje 2016 m. liepos 11 d. gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-9-0063-13. Generalinės prokuratūros 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimu pareiškėjo prašymas netenkintas. Pareiškėjas 2016 m. spalio 3 d. Generalinei prokuratūrai pateikė skundą dėl Generalinės prokuratūros 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau Generalinė prokuratūra 2016 m. spalio 13 d. nutarimu pareiškėjo skundą atmetė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą dėl Generalinės prokuratūros 2016 m. spalio 13 d. nutarimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Generalinės prokuratūros 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimo atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį paliko galioti.

10. Pareiškėjas 2017 m. kovo 16 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas: 1) ištirti ikiteisminių tyrimų, atliktų pagal jo ieškinį, atliktus procesinius veiksmus, juos įvertinant; 2) informuoti jį apie tyrimo Šiaulių apygardos prokuratūroje rezultatus ir priimtus sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų Nr. 06-1-3033-1 ir Nr. 40-9-00634-13 sprendžiant jo 2012 m. balandžio 17 d. Šiaulių apygardos prokuratūros patvirtintą 113 ml. Litų ieškinį; 3) įvertinti pagal surinktą baudžiamosiose bylose medžiagą, ar nėra pagrindo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl jam padarytos žalos ne tik pagal Vilniaus apylinkės ir Vilniaus apygardos teismo įvardintus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) straipsnius, bet ir pagal BK 181 str. Generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. kovo 16 d. skundą, 2017 m. balandžio 7 d. priėmė raštą Nr. 17.2.-3170, iš kurio matyti, jog pareiškėjo pirmojo ir antrojo 2017 m. kovo 16 d. skundo netenkino, o trečiojo pareiškėjo skundo reikalavimo nenagrinėjo, kadangi laikė jį pakartotiniu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Generalinės prokuratūros 2017 m. balandžio 7 d. raštu, pateikė skundą aukštesniam prokurorui. Generalinė prokuratūra 2017 m. gegužės 24 d. raštu nurodė, kad pareiškėjo skunduose išdėstyti teiginiai nesudarė pagrindo pripažinti skundžiamo 2017 m. balandžio 7 d. atsakymo nepagrįstu ir neteisėtu. Skundžiamame atsakyme pagrįstai išaiškinta, kad pareiškėjas pasinaudojo visomis BPK nustatytomis apskundimo priemonėmis, todėl nėra pagrindo pareiškėjo skunduose nurodytais motyvais atlikti pakartotinį ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-00634-13 nutraukimo ir atsisakymo atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrįstumo vertinimą.

11. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas nurodė, jog pareiškėjo skundo reikalavimai yra susiję su prokuratūros, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcija. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad atsakovas, pateikdamas atsakymus į pareiškėjo skundus, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

12. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl VAĮ 8 straipsnio taikymo, nurodė, kad priešingai, negu skunde nurodo pareiškėjas, atsakovo 2017 m. balandžio 7 d. raštu išsamiai ir motyvuotai atsakyta į pareiškėjo skundo pirmąjį ir antrąjį reikalavimą, todėl atsakovo skundžiamame rašte pateiktas atsakymas laikomas atitinkančiu VAĮ 8 str. 1 d. nuostatas.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jis 2017 m. kovo 16 d. skunde nurodė naujas aplinkybes, kurios paaiškėjo priėmus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį, išanalizavo Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtintą Generalinio prokuroro 2008 m. kovo-1 d. įsakymu Nr. I-3 (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d.), 70 ir 71 punktus.

14. Teismas, sulyginęs pareiškėjo 2017 m. kovo 16 d. skundo ir 2017 m. balandžio 28 d. skundo turinį su Generalinėje prokuratūroje 2016 m. spalio 3 d. gautu skundu dėl Generalinės prokuratūros 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimo bei 2016 m. liepos 11 d. gautu prašymu atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-9-0063-13, konstatavo, kad jie yra analogiško turinio. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tik 2017 m. kovo 16 d. skunde nurodė aplinkybes, jog Šiaulių apygardos prokurorai nesilaikė BPK nuostatų ir neįtraukė reikšmingos medžiagos į baudžiamąją bylą, kadangi iš Generalinėje prokuratūroje 2016 m. spalio 3 d. gauto pareiškėjo skundo 3 puslapio ir Generalinėje prokuratūroje 2016 m. liepos 11 d. gauto prašymo atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-9-0063-13 4–5 puslapio matyti, kad tokias aplinkybes pareiškėjas Generalinei prokuratūrai buvo nurodęs. Be to, kaip pagrįstai nurodyta Generalinės prokuratūros 2017 m. gegužės 24 d. rašte, dėl pareiškėjo 2017 m. kovo 16 d. skunde ir 2017 m. balandžio 28 d. skunde dėstomų argumentų pagal kompetenciją jau pasisakė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartyje ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartyje, kuriuose yra pateiktos motyvuotos išvados dėl jų nepagrįstumo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje nurodyta, kad prokuroro ir vyriausiojo prokuroro priimti procesiniai sprendimai, kuriais atsisakyta atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-00634-13, yra teisėti ir pagrįsti.

15. Teismo vertinimu, atsakovas pakartotinai iš naujo nagrinėti tas pačias pareiškėjo nurodytas aplinkybes tuo pačiu klausimu, dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, neturėjo jokio teisinio pagrindo, todėl darytina išvada, jog Generalinė prokuratūra pagrįstai skundžiamuose sprendimuose nenurodė argumentų dėl galimai neteisėtų Šiaulių apygardos prokuratūros veiksmų ir pažeistų pareiškėjo teisių bei pagrįstai nurodė nenagrinėsianti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ikiteisminiame tyrime, kaip tai nustatyta Aprašo 71 p. Aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina ginčijamuose raštuose nurodyta informacija, negali būti pripažįstama tinkamu pagrindu pripažinti, jog skundžiamuose atsakymuose atsakovės teikti argumentai yra neišsamūs ir neobjektyvūs.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, jog Generalinė prokuratūra turėjo pradėti vidinį tyrimą dėl Šiaulių apygardos prokurorų veiksmų, teismas, remdamasis Aprašo 72 ir 73 punktais, pažymėjo, kad pareiškėjas Generalinei prokuratūrai adresuotose skunduose buvo nurodęs aplinkybes, susijusias, su jo manymu, neteisingu ir tinkamu jo prašymų bei skundų, sietinų su prokurorų priimtais procesiniais sprendimais, nagrinėjimu, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo išnagrinėtas priimant neskundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunduose nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į skunduose kelto ginčo pobūdį ir pareiškėjo nurodytus reikalavimus, nesudarė pagrindo pradėti tyrimą dėl Šiaulių apygardos prokurorų drausminės ar tarnybinės atsakomybės nagrinėjimą, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus.

17. Teismas konstatavo, kad Generalinė prokuratūra, priimdama ginčijamus sprendimus, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė teisės aktų, neviršijo savo kompetencijos, priimti sprendimai ir veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Generalinė prokuratūra buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, atsakovas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Aprašu, t. y. pagrįstai nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių vadovavosi viešojo administravimo taisyklėmis, todėl priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kuriuose išsamiai atsakyta į pareiškėjo skundo argumentus.

18. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Generalinės prokuratūros 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. I.17.2-4478 ir 2017 m. balandžio 7 d. raštą Nr. 17.2.-3170. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jo 2017 m. kovo 16 d. skundą yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš pagrindinių reikalavimų, todėl atsisakius tenkinti pagrindinius reikalavimus – panaikinti Generalinės prokuratūros sprendimus, atmetamas ir išvestinis skundo reikalavimas.

III. 19. Pareiškėjas R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą, Generalinės prokuratūros 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. I.17.2-4478 ir 2017 m. balandžio 7 d. raštą Nr. 17.2.-3170 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 16 d. skundą dėl Šiaulių apygardos prokuratūros galimai aplaidaus ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-00634-13.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nenustatė fakto, kad prokuratūra pažeidė pareiškėjo teises. Prokurorai netinkamai atliko savo pareigas ir funkcijas, pažeisdami VAĮ ir Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pareiškėjo nuomone, Generalinė prokuratūra neatliko pareigos kaip viešo administravimo subjektas apginti pareiškėjo teises ir ginti viešą interesą.

21. Teismas neįsigilino į skundo esmę ir pateiktus faktus. Pareiškėjas apie naujas aplinkybes sužinojo tik 2016 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. sausio 19 d. Teismas turėjo matyti ir pripažinti faktus, kad Šiaulių apygardos prokuratūra, atlikdama ikiteisminius tyrimus, nesilaikė BPK normų, sujungiant ir atskiriant baudžiamąsias bylas, nesilaikė Generalinės prokuratūros rekomendacijų.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pažymi, kad vidinį tyrimą atlieka Generalinės prokuratūros Personalo ir teisės skyriai, taip pat Vidaus tyrimų skyrius.

23. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisinių argumentų, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai tokie patys, kaip nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui ir teismas juo išsamiai ir teisingai išnagrinėjo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde padarytos išvados, grįstos prielaidomis, deklaratyviais teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Generalinės prokuratūros 2017 m. gegužės 24 d. rašto Nr. I.17.2-4478 ir 2017 m. balandžio 7 d. rašto Nr. 17.2.-3170 pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 3 d. ir 2016 m. liepos 11 d. prašymuose atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-9-0063-13 nurodė tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. skunde bei 2016 m. liepos 11 d. prašyme, pareiškėjo skundą atmetė. Teismo vertinimu, atsakovas pakartotinai iš naujo nagrinėti tas pačias pareiškėjo nurodytas aplinkybes tuo pačiu klausimu, dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, neturėjo jokio teisinio pagrindo.

27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas, teigdamas, kad teismas neįsigilino į bylos esmę ir turėjo išsamiai patikrinti prokuratūros visų veiksmų teisėtumą.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

30. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes šiam ginčui išnagrinėti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas susipažinęs su byloje esančiais įrodymais vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų taisyklių laikėsi. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas tiek 2017 m. kovo 16 d. skunde, tiek 2016 m. spalio 3 d. skunde bei 2016 m. liepos 11 d. prašyme Generalinei prokuratūrai atnaujinti ikiteisminį tyrimą nurodė aplinkybes, jog Šiaulių apygardos prokurorai nesilaikė BPK nuostatų ir neįtraukė reikšmingos medžiagos į baudžiamąją bylą.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2017 m. kovo 16 d., 2017 m. balandžio 28 d., 2016 m. spalio 3 d. skundų bei 2016 m. liepos 11 d. prašymo atnaujinti tyrimą turinį, taip pat atsižvelgęs į Aprašo 70 ir 71 punktus, pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam aplinkybių vertinimui ir padarytoms išvadoms, kad Generalinės prokuratūros skundžiami 2017 m. gegužės 24 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. raštai yra teisėti ir pagrįsti, todėl papildomai teismo motyvų nekartoja ir dėl jų nepasisako.

33. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti visus prokuratūros ikiteisminio tyrimo veiksmus bei pripažinti pažeistas pareiškėjo teises. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, susijusių su prokuratūros atliktais ikiteisminio tyrimo veiksmais.

34. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius