2013-07-15 Nr. AB-3567-3-61-3-01359-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-945/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01359-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1,15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), kurį patikslino (b.l.22-26) ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. ID-3119(11) „Dėl paskirtos, bet neišmokėtos pensijos išmokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. ID-3119(11)); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją toliau mokėti visą paskirtą 775,09 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teisės aktų nustatytą tvarka taikant indeksavimą; 3) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti paskirtos, bet neišmokėtos pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant už kiekvieną mėnesį po 376,31 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, taikydama nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas bei 1 ir 2 priede nurodytas formules, perskaičiavo ir sumažino jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija), kurios dydis iki ginčo laikotarpio buvo 775,09 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjas pradėjo gauti dalį valstybinės pensijos - 398,78 Lt per mėnesį.

Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje ne kartą aiškintos 48 ir 52 straipsnių nuostatos bei įstatymų leidėjo priedermė esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinumui mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, paisyti konstitucinių teisinės valstybės teisingumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principų, numatyti praradimų teisingo kompensavimo per protingą laikotarpį mechanizmą. Nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reglamentavimo dėl sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos Sprendimas Nr. ID-3119(11) yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, o pareiškėjo įgyta teisė į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi būti įgyvendinta. Valstybinės pensijos dalies neteisėtas neišmokėjimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Reikia nustatyti, ar įstatymų leidžiamoji valdžia įtvirtintu antikonstituciniu teisiniu reglamentavimu, nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, socialinio solidarumo principų. Pareiškėjas akcentavo, kad šiuo metu jis yra socialiai pažeidžiamas asmuo – senatvės pensininkas, o šeimoje susiklostė sunkios aplinkybės, nes pareiškėjas slaugo neįgalią sutuoktinę, o tam reikalingos papildomos didelės išlaidos. Paaiškino, kad gaunamų pajamų nepakanka užtikrinti šeimos būtiniesiems poreikiams.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30-32) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2012 m. balandžio 13 d. prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. ID-3119(11) priėmimo metu galiojo, įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutartimi) nebuvo pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl pareiškėjo skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos Sprendimas Nr. ID-3119(11) yra teisėtas ir pagrįstas. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo normomis ir nustatyta tvarka,Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35-37) paaiškino, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 4 ir 5 straipsniai numatė pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą taikant 1 ir 2 priede nurodytas formules ir perskaičiuotų pensijų mokėjimą. Remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 1 priede nurodyta formule apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos 775,09 Lt valstybinės pensijos koeficientas yra 0,8521 (K=0,8521), todėl pareiškėjo perskaičiuotos pensijos dydis yra 660,45 Lt (775,08 Lt x 0,8521). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai buvo nustatytas koeficientas yra 0,6038, apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui 2010 m. vasario mėnesį už 2010 m. sausio mėnesį buvo apskaičiuota ir išmokėta 398,78 Lt dydžio valstybinė pensija (775,09 x 0,8521= 660,45 Lt x 0,6038 = 398,78 Lt). Galiojant minėtoms Laikinojo įstatymo nuostatomis, analogiškai pensija buvo apskaičiuojama bei mokama ir kitais ginčo laikotarpio mėnesiais. Tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato įstatymas ir mokėti pareiškėjui 775,09 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu (b. l. 84–89) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio laikotarpį - 8 463,46 Lt. Kitus skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. teisėtumo.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija iki ginčo laikotarpio pareiškėjui mokėjo nuo 1994 m. gruodžio 14 d. paskirtą neterminuotai ir indeksuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą - 775,09 Lt (b. l. 44, 45, 52-54). Pareiškėjas 2012 m. balandžio 13 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažintos valstybinės pensijos ir dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 17). Atsakovas 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. 1D-3119-(11) „Dėl paskirtos, bet neišmokėtos pensijos išmokėjimo“ paaiškino pareiškėjui, kad pensija jam buvo perskaičiuota remiantis Laikinuoju įstatymu, t. y. šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, pagal 1 ir 2 priede nurodytas formules, o Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas. Šiame sprendime atsakovas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas ir mokėti pareiškėjui 775,09 Lt dydžio pensiją bei išmokėti pensijos dalį už 2010, 2011 ir 2012 m. (b. l. 56-57).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Laikinojo įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatytas socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., buvo įtvirtintas iš esmės analogiškas reguliavimas. 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame be kita ko konstatuota, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pagal šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (pvz. administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį, taip pat į tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gegužės 17 d. (b. l. 1–4), o pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo nepraleidęs nustatyto termino.

Remdamasis Tarnybos pateikta pažyma, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 775,09 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota ir jam išmokėta 21 134,40 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 12 670,94 Lt valstybinės pensijos. Kadangi Konstitucinis Teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštarauja Konstitucijai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui per šį laikotarpį turėjo būti išmokėta 21 134,40 Lt valstybinės pensijos, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo išmokėta 12 670,94 Lt. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką – 8 463,46 Lt (21 134,40 Lt-12 670,94 Lt), pažymėdamas, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo sunkios finansinės padėties teisiškai nėra reikšmingos.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalį priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 992). Be to, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012.

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui visą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Dėl ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. ID-3119(11) pažymėjo, kad jis priimtas, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Nesant įsigaliojusio Konstitucinio Teismo sprendimo (įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.), valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Todėl Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Remdamasis šiais argumentais, teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo Nr. ID-3119(11) panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 93–94) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą dalyje dėl patenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., bei į tai, kad iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas – 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnis, 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 8 463,46 Lt valstybinės pensijos nepriemoką.

2. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 98-99).

Pareiškėjas P. J. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 101–103) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde neanalizuojami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir nenurodoma, kodėl jie yra nepagrįsti. Pareiškėjas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir mano, kad sprendimas teisėtas bei pagrįstas, todėl jo keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje ginčą pareiškėjas iškėlė dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą iki 2010 m. sausio 1 d. gavo Vidaus reikalų ministerijos mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą - 775,09 Lt per mėnesį. Vidaus reikalų ministerija, taikydama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki įsigaliojusio Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir 1 priede nurodytą formulę ir dėl to pareiškėjui paskirta valstybinė pensija sumažėjo iki 660,45 Lt (775,09 Lt x 0,8521) per mėnesį. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, Vidaus reikalų ministerija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taip pat taikė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtinos pareiškėjui valstybinės pensijos dydį (398,78 Lt) nustatė taikydama koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama pensija, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį (660,45 Lt x 0,6038 = 398,78 Lt).

Vidaus reikalų ministerijai 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. ID-3119(11) atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą ir mokėti visą valstybinę pensiją (775,09 Lt per mėnesį) bei išmokėti pensijos nepriemoką, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą Nr. ID-3119(11), įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti neišmokėtos pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o Vidaus reikalų ministeriją įpareigoti mokėti visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (775,09 Lt) teisės aktų nustatytą tvarka taikant indeksavimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį – iš viso 8463,46 Lt. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliantai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimtimi, kuria teismas iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, įsigaliojusį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., nepagrįstai taikė ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis). Atsakovų apeliacinis skundas taip pat grindžiami argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas, t.y. 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnis, 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialiąją konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, konstatavo, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas tokiais išimtiniais atvejais, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį (Konstitucijos 23 ir 52 straipsniuose įtvirtintų teisių gynimas) konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (pavyzdžiui, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr.A502-931/2013, Nr.A552-958/2013, Nr.A261-1091/2013, Nr.A502-1261/2013, Nr.A552-1318/2013, Nr.A662-1260/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendime pagrįstai akcentavo, kad pareiškėjas P. J. kreipėsi į teismą nepraleidęs termino dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, t.y. teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo šiuo aspektu negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. sausio - 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu negavo jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos atitinkamos dalies dėl to, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas būtinumą dėl šalies ūkį apėmusios ekonominės krizės atitinkamai koreguoti (laikinai sumažinti) valstybinių pensijų mokėjimą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.

Dėl apeliantų nurodytos aplinkybės, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195), teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik minėtos Laikinojo įstatymo normos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (pensijos dalies netekimas) liko egzistuoti, neteisėtai neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pareiškėjui kilę padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą.

Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės gauti atitinkamo dydžio valstybinę pensiją ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju kaip jau minėta, dar nėra išsisprendę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai ir iš esmės teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pareiškėjui paskirta ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėta valstybinė pensija (577,09 Lt per mėnesį) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, o šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta pensijos dalis negali būti grąžinta. Pažymėtina, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota valstybinė pensija pareiškėjui sumažėjo nuo 577,09 Lt iki 660,45 Lt per mėnesį (14,8 proc.), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistino masto (ne daugiau 20 proc.). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Vidaus reikalų ministerijos įpareigojimo ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 577,09 Lt per mėnesį. Teismas neturėjo teisinio pagrindo netaikyti pareiškėjui pensijos dydžio apribojimo, nustatyto pagal Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui turi būti grąžinta ta paskirtos valstybinės pensijos dalis, kuri 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu nebuvo išmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pagal byloje esančią Tarnybos pažymą, pareiškėjas už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesius turėjo gauti iš viso 24 802,88 Lt valstybinės pensijos. Perskaičiavus pensijos dydį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį turėjo gauti 21 134,40 Lt (negavo 3 668,40 Lt pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas), pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą apribojimą, gavo iš viso 12 670,94 Lt valstybinės pensijos. Todėl pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį pagrįstai priteisė neišmokėtos pensijos dalį – 8 463,40 Lt (24 802,88 - 12 670, 94 = 12 131,94 - 3 668,40 = 8 463,40). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi (administracinė byla A552-519/2013) formuojamą praktiką pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka priteista iš tinkamo atsakovo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės materialiosios normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis atsakovų apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas