2018-03-28 Nr. AB-6676-3-62-3-01556-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1074-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01556-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 5–24, 117–119), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. liepos 31 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis – buvo kalinamas perpildytose gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno visuomenės sveikatos centras konstatavo pelėsio atsiradimą gyvenamųjų patalpų sienose ir lubose, šių patalpų sienų ir grindų dangos nelygumą. Pareiškėjo manymu, pelėsio atsiradimas sąlygojo jo susirgimą odos (duomenys neskelbtini) liga, kuri progresuoja, nors laikomasi gydytojų nustatyto gydymo režimo. Pareiškėjas pabrėžė, kad pataisos namų administracija toleravo subkultūros egzistavimą pataisos namų trečiajame sektoriuje, į kurį pareiškėjas buvo perkeltas 2014 m. gruodžio 11 d., todėl jam teko valgyti iš pažymėtų indų, naudotis tik tam tikram nuteistųjų ratui priskirtais dušais, tualetais, sporto inventoriumi. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir įstatymų nevykdymo bei negerbimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė emocinę depresiją, dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu (I t., b. l. 123–129) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. liepos 31 d., o Pravieniškių PN-AT laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo periodiškai nuo 2012 m. rugsėjo 5 d., todėl neturtinės žalos atlyginimui už skundžiamą laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. liepos 31 d. prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuo 2013 m. liepos 31 d. iki kreipimosi į teismą dienos, pareiškėjas bausmę atlikinėjo 16 būrio 6 brigadoje, 1 būrio 3 ir 6 patalpose ir 2 būrio 5 patalpoje, kurių gyvenamųjų patalpų plotai yra atitinkamai 51,76 kv. m, 25,25 kv. m, 30,16 kv. m., 52,61 kv. m.

Duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu gyveno kartu su pareiškėju, atsakovas pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista, nes ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pravieniškių PN-AK direktorius įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti valomos kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal grafiką. Jei gyvenamojoje patalpoje buvo pelėsis, reiškia, kad pareiškėjas netinkamai atliko budėtojo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, nėra pagrįsti, nes jo asmens sveikatos istorijoje nėra nusiskundimų, kurie būtų susiję su įkalinimo sąlygomis.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 65 punkte nustatyta, kad pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras.

Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais.

BVK pataisos įstaigos administracijai ne tik leidžia, bet ir įpareigoja atitinkamai paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinami įstatyme įtvirtinti tikslai. BVK normas dėl nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose detalizuoja poįstatyminiai norminiai teisės aktai: Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės bei Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijai (Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2003 m. balandžio 18 d.

įsakymas Nr. 4/07-68). Atsakovas mano, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl „kastų“ susidarymo, taip pat nenurodo tokių įrodymų buvimo vietos. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktai pagrįstų duomenų, taigi ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikė teisės aktų reikalavimų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 8–15) pareiškėjo J. B. skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui J. B. iš atsakovo, atstovaujamo Pravieniškių PN-AK, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. liepos 31 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. liepos 31 d., o Pravieniškių PN-AK laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo periodiškai nuo 2012 m. rugsėjo 5 d., todėl dėl neturtinės žalos atlyginimo už skundžiamą laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. liepos 31 d. atsakovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2012 m. rugsėjo 5 d. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. liepos 31 d. skundu.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjui nenurodžius objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismui tokių aplinkybių nenustačius, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. liepos 31 d. atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Pritaikęs trejų metų senaties terminą teismas, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, nagrinėjo pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d.

9. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

10. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktai reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

11. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. buvo paskirtas gyventi 16 būrio 6 brigados patalpoje, skirtoje gyventi 16 asmenų; 2014 m. gruodžio 11 d. paskirtas gyventi 1 būrio 3 patalpoje, skirtoje gyventi 8 asmenims; nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. buvo paskirtas gyventi 1 būrio 6 patalpoje, skirtoje gyventi 9 asmenims; nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. liepos 31 d. paskirtas gyventi 2 būrio 5 patalpoje, skirtoje gyventi 9 asmenims.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su atsakovo pateiktais duomenimis dėl nurodytose patalpose esančių miegamųjų vietų skaičiaus nesutiko. Pareiškėjas nurodė, kad 16 būrio 6 brigados patalpa buvo skirta gyventi 21 asmeniui; 1 būrio 6 patalpa skirta gyventi 16 asmenų; 2 būrio 5 patalpa skirta gyventi 12 asmenų. Pareiškėjas į bylą pateikė 1 būrio 6 patalpoje esančių lovų skaičių atskirais laikotarpiais, kurie paneigia atsakovo pateiktus duomenis, jog 1 būrio 6 patalpa skirta apgyvendinti 9 asmenims. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu gyveno kartu su pareiškėju, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami, o duomenys apie patalpose esantį lovų skaičių pateikti atsiliepimo į skundą rašymo dienos duomenimis.

13. Teismas, atlikęs skaičiavimus pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, nustatė, kad 16 būrio 6 brigados patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,46 kv. m (51,76:21); 1 būrio 6 patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 1,88 kv. m (30,16:16); 2 būrio 5 patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,38 kv. m (52,61:12), nes byloje nėra ginčo dėl 16 būrio 6 brigados, 1 būrio 6 patalpos, 2 būrio 5 patalpos plotų. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gegužės 30 d., išskyrus laikotarpį nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. spalio 11 d., kai buvo išvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurios buvo žymiai mažesnės nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y., žymiai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, pareiškėjas patyrė tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą.

14. Teismas nustatė, kad Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 14 d. patikrinimo akte nurodyta, jog 3 sektoriaus 1 būrio pastate yra pelėsis, patalpų sienų ir grindų dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, todėl konstatavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 28 ir 56 punktų pažeidimą. Tokie pat pažeidimai nustatyti 2015 m. spalio 29 d. patikrinimo akte Nr. 36-1695 (7) ir 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. PA2-308(17.14.1.2.12). Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui Pravieniškių PN-AK nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, kaip numatyta HN 76:2010 6 punkte ir tai galėjo sukelti pareiškėjui papildomų nepatogumų.

15. Teismas iš dalies sutiko, kad pelėsio atsiradimą galėjo sąlygoti netinkamas gyvenamųjų patalpų valymas ir vėdinimas, kurį turėjo atlikti pats pareiškėjas ir kiti nuteistieji, vykdydami HN 76:2010 58 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 3 dalyje nustatytą prievolę, Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą, patvirtintą Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415, tačiau pataisos namų administracijai tenka pareiga užtikrinti, kad nuteistieji vykdytų jiems priskirtas prievoles (BVK 12, 142 str.).

16. Teismas nurodė, kad nors pateiktame 2016 m. liepos 25 d. medicinos pažymėjime nurodyta, jog pareiškėjas sirgo odos (duomenys neskelbtini) liga, tačiau tokio pobūdžio susirgimai nėra reikšmingi, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, kadangi teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, taip pat, kad jis kreipėsi į psichologinę tarnybą dėl psichologinių, emocinių problemų ar gyvenimo sąlygų byloje nėra. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad dėl odos ligos jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad trečiame sektoriuje (1 būrys), į kurį jis buvo perkeltas 2014 m. gruodžio 11 d., maitinimo salės valgykloje jis buvo diskriminuojamas, nes teko valgyti iš pažymėtų indų ir prie stalų, prie kurių valgo žemesnės „kastos“ atstovai, naudotis tik tam tikram nuteistųjų ratui priskirtais dušais, tualetais, sporto inventoriumi, o pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui, pažymėjo, kad pagal BVK 70 straipsnio 1 dalį nuteistieji į būrius skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją, padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti šio kodekso 70 straipsnio 4 dalyje.

18. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams. Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašyme teismui buvo pareiškęs pageidavimą išreikalauti iš atsakovo tarnybinio patikrinimo medžiagą, kuri buvo surinkta atliekant tarnybinį patikrinimą pagal pareiškėjo 2016 m. liepos 29 d. paaiškinimą ir filmuotą medžiagą, susijusią su užfiksuotais faktais nuteistųjų valgykloje. Pareiškėjo įsitikinimu, tarnybinio patikrinimo ir filmuota medžiaga pagrįs jo nurodytą aplinkybę dėl „kastų“ egzistavimo Pravieniškių pataisos namų 3 sektoriuje, tačiau tokių įrodymų nurodytoje medžiagoje nebuvo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo teiginių dėl „kastų“ iš esmės nepaneigė, tačiau pareiškėjo pozicija dėl „kastų“ egzistavimo nėra nuosekli, nes 2016 m. liepos 29 d. pateikęs prašymą, susijusį su „kastų“ egzistavimu, 2016 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas prašė jo nenagrinėti, nes nurodytos problemos išspręstos ir pretenzijų administracijai pareiškėjas neturi.

20. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik įvardijo jo diskriminavimą ir priskyrimą „žemesnės kastos“ atstovams, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio.

21. Teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Teismas, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, pripažino, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, kaip ji apibrėžiama CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, taip pat nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais – 350 Eur suma, kuri priteista iš atsakovo pareiškėjui.

III. 23. Pareiškėjas J. B. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 33–36) prašo: pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinti jo skundą bei patikslintą skundą, pateiktus pirmosios instancijos teismui, bei pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, priteisti jam teisingą neturtinės žalos atlyginimą – 100 000 Eur.

24. Pareiškėjas nurodo, kad palaiko visus argumentus, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad įstaigos administracijai neturi pretenzijų tik dėl to, kad ne ji sukūrė kriminalinę subkultūrą, egzistuojančią pataisos įstaigoje, tačiau turi pretenzijų dėl to, kad jam neužtikrino kalinimo sąlygų aplinkoje, kur tokia subkultūra neegzistuotų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas jo teiginių dėl kastų nepaneigė, todėl šios aplinkybės turėjo būti vertinamos jo naudai. Kadangi buvo nustatyti higienos normų pažeidimai Pravieniškių PN-AK kamerose – rastas pelėsis, sienų ir grindų nelygumai, todėl pareiškėjas turi pagrindą teigti, kad tai ir įtakojo jo susirgimą odos (duomenys neskelbtini) liga. Ši aplinkybė, pareiškėjo nuomone, taip pat turėjo būti vertinama jo naudai. Pareiškėjas teigia, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, todėl pirmosios instancijos teismas jam priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 39-42) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialinės teisės normas.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 20–24), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nevisiškai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors duomenys apie patalpose esantį lovų skaičių buvo pateikti atsiliepimo į skundą rašymo dieną (2016 m. rugsėjo 20 d. pažyma Nr. 63-2154), tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad pataisos įstaiga nesilaikė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimo, nustatančio minimalų 3,1 kv. m ploto asmeniui reikalavimą. Nors teismas konstatavo, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gegužės 30 d., išskyrus laikotarpį nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. spalio 11 d., pareiškėjui teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas atliko bausmę Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti, užsiimti kitomis veiklomis. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėją buvo siekiama pažeminti, nežmoniškai su juo elgtis. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo teisei apginti, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gegužės 30 d., išskyrus laikotarpį nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. spalio 11 d., kuomet jis buvo išvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, buvo laikomas Pravieniškių PN-AK neužtikrinus teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, 3 sektoriaus 1 būrio pastate buvo pelėsio, patalpų sienų ir grindų dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, todėl pareiškėjui nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tuo Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino, jog jo laikymo sąlygos įtakojo susirgimą odos liga – (duomenys neskelbtini). Jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, todėl buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinį skundą pateikė ir atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, teigdamas, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pakaktų teisės pažeidimo pripažinimo.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

35. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

36. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

37. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85) numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojančioje Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto redakcijoje išliko iš esmės tokios pačios normos.

38. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 2017 m. spalio 17 d. paskelbė sprendimą byloje S. ir D. prieš Lietuvą, kuriame buvo vertinamos kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK. Nustatęs, kad pareiškėjai beveik 4 metus buvo laikomi mažesniame nei 3 kv. m plote, EŽTT konstatavo, jog toks pažeidimas negali būti laikomas trumpu ir atsitiktiniu ir konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis apie pareiškėjo apgyvendinimą ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose bei pareiškėjo pateiktus duomenis apie 1 būrio 6 patalpoje buvusių asmenų ir miegamųjų vietų skaičių (I t. b. l. 30–32, 124, 132), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi teismų praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose ir pagrįstai sprendė, kad atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo pakankamai detalizuotų duomenų apie kartu su juo gyvenusių asmenų skaičių, pareiškėjui tekęs plotas skaičiuotinas remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis. Taigi iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., išskyrus laikotarpį nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. spalio 11 d., kuomet buvo išvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, buvo laikomas 16 būrio 6 brigadoje (plotas 51,76 kv. m, asmenų skaičius – 21), kurioje pareiškėjui teko apie 2,46 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas gyveno 1 būrio 3 patalpoje (plotas – 25,25 kv. m, asmenų skaičius – 8), kurioje pareiškėjui teko apie 3,15 kv. m. laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. pareiškėjas gyveno 1 būrio 6 patalpoje (plotas – 30,16 kv. m, asmenų skaičius – 15-16), kurioje pareiškėjui teko nuo 1,88 kv. m iki 2,01 kv. m. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. liepos 31 d. pareiškėjas gyveno 2 būrio 5 patalpoje (plotas – 52,61 kv. m, asmenų skaičius – 12), kurioje pareiškėjui teko apie 4,38 kv. m. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, jog, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teisėjų kolegijos vertinimu šie laikotarpiai buvo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., (išskyrus laikotarpį nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. spalio 11 d.) ir nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. Akcentuotina, jog minėtais laikotarpiais iš viso 1 017 dienų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

40. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.

41. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1964/2012).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neturi pretenzijų pataisos įstaigai dėl to, jog pareigūnai sukūrė kriminalinę subkultūrą, egzistuojančią pataisos įstaigoje, tačiau turi pretenzijų dėl to, kad jam buvo neužtikrintos kalinimo sąlygos aplinkoje, kur tokia subkultūra neegzistuotų. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog objektyvių duomenų, susijusių būtent su pareiškėju, patvirtinančių, kad pataisos įstaigos administracija toleravo nuteistųjų susiskirstymą, kalinių subkultūrą, netinkamai su juo elgėsi, pareiškėjas nepateikė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių su 2016 m. liepos 29 d. prašymu, nurodydamas aplinkybes dėl priklausymo „nuskriaustųjų kastai“ ir su tuo susijusių jo gyvenimo nepatogumų, tačiau 2016 m. rugpjūčio 18 d. prašymu prašė minėto jo prašymo nenagrinėti, nurodė, kad raštiško atsakymo jam nereikia, problemos išspręstos (I t., b. l. 150-154). Taigi bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl subkultūros pataisos namuose buvo nagrinėjami, jam duotas rašytinis atsakymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą šiuo aspektu ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, būtinos neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

44. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytus pažeidimus, jų pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas, įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, negali būti tenkinamas, yra pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

45. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

46. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui 8 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui J. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 8 130 Eur (aštuonis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė