2020-11-11 Nr. AB-21352-3-61-3-00322-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1880-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00322-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ((juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. vasario 1 d., kamerose Nr. 208, 314, 324, 271, 309, 322 ir 317 bei kitose kamerose, kurių numerių tiksliai neprisimena. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jį galėjo matyti pareigūnai per stebėjimo langelį ar kameroje buvę nuteistieji (suimtieji), be to, kamerose nebuvo įrengta ventiliacija, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam turi būti priteista neturtinė žala.

3. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad į teismą dėl ginčo laikotarpio kreipėsi, tačiau jam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimo.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3929-208/2017, kurioje pareiškėjas kėlė reikalavimus dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, sanitarinio mazgo, privatumo ir kt., laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. vasario 1 d. Teismas 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį, taigi teismo žinioje yra administracinė byla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tuo pačiu laikotarpiu, todėl pareiškėjo skundas paliktinas nenagrinėtu.

6. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

7. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui J. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, jog Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. vasario 1 d. neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei tinkamos ventiliacijos kamerose.

10. Teismas dėl atsakovo prašymo palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtą nurodė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-3929-208/2017, kurioje teismas 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 126 Eur neturtinės žalos atlyginimą, prašė atlyginti neturtinę žalą tuo pagrindu, kad jis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. vasario 1 d. buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus, kamerose buvo bloga ventiliacija, drėgna ir šalta, kameros buvo avarinės būklės: nuo sienų luposi tinkas, kaupėsi pelėsis. Kamerose nuolat tvyrojo blogas kvapas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, dėl to nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas ir kamerose buvo netinkamas vėdinimas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad šios bylos ir atsakovo atstovo nurodytos bylos aplinkybės ir pagrindas skiriasi, todėl prašymą palikti skundą nenagrinėtą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigia, jog laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. vasario 1 d. jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. vasario 1 d. (minėtą dieną išvyko Marijampolės pataisos namus). Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl vadovavosi jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą.

12. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl privatumo neužtikrinimo, teismas vadovavosi Eksploatavimo taisyklėmis, Europos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Lukiškių TI-K nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant bylas dėl kalinamų asmenų privatumo neužtikrinimo, sprendė, kad nesant duomenų, jog sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, todėl šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimą pripažino pagrįstu.

14. Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl netinkamo vėdinimo kamerose, teismas nurodė, kad Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 17 punkte nurodyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Nors pareiškėjas skunde abstrakčiai teigia, kad negalėjo kamerų vėdinti per jose įrengtus langus, tačiau nenurodo, kokiose būtent kamerose jis negalėjo atidaryti langų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamo kamerų vėdinimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

16. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas pažymėjo, kad nors pripažintina, jog privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo mastą, trukmę bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, kad pareiškėjui nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 120 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III. 17. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K neužtikrino jam privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerose, kadangi jis buvo stebimas kitų kameroje buvusių asmenų, taip pat Lukiškių TI-K pareigūnų, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, tačiau pirmosios instancijos teismas jo patirtą neturtinę žalą įvertino per maža pinigų suma.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtus išgyvenimus, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kadangi tokio pobūdžio bylose konstatuojamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas dėl privatumo pažeidimo, kuris truko visą ginčo laikotarpį, priteisė tik 120 Eur neturtinės žalos, t. y. jo patirtus išgyvenimus, nepatogumus ir dvasinę skriaudą įvertino per maža suma.

20. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis, kad asmens orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui atliekant bausmę.

21. Nurodo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nuo likusio gyvenamosios kameros ploto, nelaikomas tinkamu jo įrengimu, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeista. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo atžvilgiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, netinkamai įvertino jo patirtus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinę skriaudą, emocinę depresiją, nuolatinius pažeminimus, todėl priteisė nepakankamą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

22. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Civilinio kodekso, reglamentuojančiomis viešosios atsakomybės sąlygas, nuostatomis, nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis ginčui aktualių teisės aktų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, Vilniaus PN teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Vilniaus PN nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. vasario 1 d., neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais bei tinkamos ventiliacijos kamerose, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad laikotarpiu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. vasario 1 d., Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs pažeidimo dėl netinkamos ventiliacijos kamerose, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl netinkamai įvertino pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, pažeminimus ir priteisė per mažą neturtinei žalai atlyginti sumą.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgdamas tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimo jo atžvilgiu, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

30. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu iš viso 122 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl sutiktina su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Konvencijos nuostatų pažeidimą, tačiau ne Konvencijos 3 straipsnio, kaip nurodo pareiškėjas, bet Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privatumą) pažeidimą.

31. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, šiuo atveju privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

32. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

33. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo buvo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

34. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.)

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 120 Eur suma nėra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri yra pakankama jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti bei atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai per didelis ir neadekvatus padarytam pažeidimui, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą visiškai ir priteisti jo prašomą 5 000 Eur neturtinę žalą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius