2013-09-09 Nr. ATPB-114-4-45-3-00581-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-82/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00581-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Natalijai Ivanovskai

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. D. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo A. K. D. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2013 m. birželio 21 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. D. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-2). Pareiškėjas prašė panaikinti 2013 m. gegužės 10 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, jis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) trims mėnesiams iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. Užsienietis kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, bet Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-15PR-101 nusprendė nenagrinėti A. K. D. prieglobsčio prašymo, nes būtina nustatyti valstybę narę, atsakingą už prašymo nagrinėjimą, suteikė A. K. D. laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išdavė jam užsieniečio registracijos pažymėjimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra prieglobsčio prašytojas, jis yra teisėtai Lietuvos Respublikoje, todėl jam netaikytinas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Paaiškino, kad šiuo metu yra nustatinėjama Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, todėl, pareiškėjo manymu, jis negali būti laikomas sulaikytas visą šį laikotarpį. Atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą suteikti pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį, nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu (b. l. 19-20), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi bei 118 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo prašymo netenkino ir paliko galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo. Teismas nustatė, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. buvo sulaikytas A. K. D.. Teismas priėmė tokį sprendimą, nes užsienietis negalėjo įrodyti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2013 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-101, kuriuo nusprendė nenagrinėti A. K. D. prieglobsčio prašymo, nes būtina nustatyti valstybę narę, atsakingą už prašymo nagrinėjimą, suteikė A. K. D. laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išdavė jam užsieniečio registracijos pažymėjimą. Teismas nustatė, kad užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, po Migracijos departamento sprendimo priėmimo jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas, tačiau atsižvelgė į tai, kad šuo metu yra sprendžiamas klausimas dėl valstybės narės, atsakingos už A. K. D. prašymo nagrinėjimą, būdamas apklaustas užsienietis nurodė, kad jis vyko į Vokietiją pas giminaičius, o Lietuvos Respublika – yra tik tranzitinė šalis, jis buvo sulaikytas pasienio ruože prie Lenkijos Respublikos, jis vyko iš Latvijos Respublikos į Vokietiją, prašymą dėl prieglobsčio pateikė tik po sulaikymo, todėl sprendė, jog užsieniečio tikslas yra ne prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje, ir darė išvadą, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Teismas manė, jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, A. K. D. bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos.

II. Pareiškėjas A. K. D. apeliaciniu skundu (b. l. 26-32) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2013 m. gegužės 10 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą. Be argumentų, nurodytų prašyme pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas papildomai pažymi, jog 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) preambulės 9 punkte numatyta, jog pagal 2005 m. gruodžio 1 d.

Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB), trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti jo prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo. Nurodo, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento, nuo to momento yra laikoma, kad jis valstybėje narėje yra teisėtai ir šio statuso jis netenka tik tuomet, kai priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį.

Pažymi, kad 2013 m. liepos 12 d., t. y. jau po pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo teisme, Migracijos departamentas priėmė naują sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-134, kuriuo nusprendė nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės ir pratęsti pareiškėjui suteiktą laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme nebuvo priimtas nei pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu, nei šio apeliacinio skundo pateikimo teismui metu, jo priėmimo terminas nėra apibrėžtas, todėl pagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas yra laikytinas kaip prieglobsčio prašytojo teisinį statusą turintis asmuo ir šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra nepagrįstai remiamasi pareiškėjo asmens bylos duomenimis apie pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, tikslus bei priežastis. Pažymi, kad šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar prašymo nagrinėjimo metu yra išnykę pareiškėjo sulaikymo pagrindai, numatyti 2013 m. gegužės 10 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendime, o ne tai, ar pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas.

Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjo atveju negali būti taikomas ir Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas. Teigia, kad teismas, taikydamas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatą, privalėjo remtis ir teleologiniu teisės aiškinimo metodu, t. y. atsižvelgti į tai, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta įgyvendinant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę.

Atsižvelgdamas į tai, nurodo, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas. Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos.

Remdamasis tuo teigia, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Šią išvadą, anot pareiškėjo, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov), kuriame teismas nurodė, jog sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB teisės nuostatas taikomas skirtingas teisinis režimas, todėl mano, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas ir, priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (išsiuntimo tikslu).

Pažymi, jog pareiškėjo poziciją patvirtina ir naujausia ESTT praktika: 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR ESTT nurodė, kad Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalį kartu su jos 9 konstatuojamąja dalimi reikia aiškinti taip, kad ši direktyva netaikoma trečiosios šalies piliečiui, padavusiam tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, laikotarpiu nuo minėto prašymo pateikimo iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmąja instancija arba kol išnagrinėjamas dėl minėto sprendimo pareikštas skundas.

Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, todėl prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi. Teigia, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas.

Daro išvadą, kad asmens, pateikusio prieglobsčio prašymą, sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, prieštarauja ESTT praktikai. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, nebeatitinka naujausios, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu suformuotos, ESTT praktikos.

Užsieniečių registracijos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti 2013 m. liepos 4 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad 2013 m. liepos 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)15PR-134 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. D. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pratęsimo“. 2013 m. liepos 31 d. Užsieniečių registracijos centras su teikimu Nr. (21/26)7K-1954 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. D. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre pakartotinio svarstymo ir alternatyvios sulaikymo priemonės jam skyrimo“ kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą. Paaiškina, jog (duomenys neskelbtini) pilietis A. K. D. į Lietuvos Respubliką (Šengeno erdvę) atvyko nelegaliai iš Latvijos Respublikos, kur neteisėtai kirto valstybės sieną, ne per pasienio kontrolės punktą, neturėdamas leidimo teisėtai būti Šengeno erdvėje, bei paaiškino, kad vyko į Vokietiją pas giminaičius, o Lietuvos Respublika yra tik tranzitinė šalis tikslui pasiekti, A. K. D. prieglobsčio prašymą pateikė tik tuomet, kai Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimu buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre. Teigia, jog šios aplinkybės rodo, kad A. K. D. akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis, tikėtina, kad jo prašymo pateikimo motyvas yra sulaikymo režimo pakeitimas į apgyvendinimo netaikant judėjimo laisvės apribojimų režimą, taikomą prieglobsčio prašytojams, kas leistų A. K. D. savavališkai pasišalinti iš Lietuvos Respublikos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-79/2013 pateiktais išaiškinimais.

Pažymi, kad įstatymo aiškinamasis raštas negali apibrėžti įstatymo taikymo ribų, nes jos yra nustatomos pačiu įstatymu arba aukštesnės galios teisės aktu. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog pareiškėjui negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos, nes remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu ir tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalį; Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Direktyvos 2005/85/EB ir Direktyvos 2003/9/EB nuostatoms. Teigia, kad Įstatymo 113 straipsnis numato galimybę, esant jame nurodytiems sulaikymo pagrindams, sulaikyti užsienietį nepaisant to, ar jis yra pateikęs prieglobsčio prašymą bei remiasi Direktyvos 2005/85/EB 8 straipsnio 1 punktu, draudžiančiu sulaikyti asmenį vien dėl to, kad jis yra prieglobsčio prašytojas. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnis neišskiria sulaikymo pagrindų atskirai pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas arba pagal Direktyvos 2003/9/EB nuostatas, o tiek priimant patį Įstatymą, tiek vėlesnius jo 113 straipsnio pakeitimus, nurodoma, kad įgyvendinama Direktyva 2003/9/EB. Todėl teigia, kad buvimas prieglobsčio prašytoju yra numatytas kaip Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo išlyga, kas suponuoja, jog kiti sulaikymo pagrindai taikytini visiems užsieniečiams. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. N575-77/2013.

Mano, kad apeliaciniame skunde klaidingai vadovaujamasi ESTT: 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktu, nes minėtame sprendime taip pat nurodoma, kad „<...> pats nacionalinis teismas turi nustatyti, ar priverstinis apgyvendinimas laikotarpiu, kuriuo neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis buvo prieglobsčio prašytojas, buvo paremtas taikytinomis prieglobsčio suteikimo procedūros taisyklėmis, ar šio apgyvendinimo pagrindas buvo sulaikymas, siekiant užtikrinti šio piliečio išsiuntimą“; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu byloje C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, nes jame yra numatyta, kad Direktyva 2003/9/EB ir Direktyva 2005/85/EB nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai buvo sulaikytas remiantis 2008/115/EB 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Pabrėžia, kad užsieniečio sulaikymas atitinka 2013 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo 8 straipsnio f punkto nuostatas.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo remtis Užsieniečių registracijos centro atsiliepime nurodytais motyvais.

2013 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo A. K. D. atstovo raštas, kuriame nurodyta, kad atsižvelgiant į 2013 m. rugpjūčio 7 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. gruodžio 10 d. netaikant judėjimo laisvės apribojimų, užsienietis prarado materialinį teisinį suinteresuotumą dėl nagrinėjamoje byloje pateikto apeliacinio skundo, todėl šio apeliacinio skundo atsisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų ir tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš teismui pateikto 2013 m. rugpjūčio 12 d. apeliacinio skundo atsisakymo matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. K. D. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo A. K. D. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė