2016-06-14 Nr. AB-12538-3-61-3-00587-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-810-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00587-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-486(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; priteisti iš atsakovo 2 719,96 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėjas nurodė, kad Ministerijos sprendimu jam buvo paskirta 879,05 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo 360,00 Lt bazinės pensijos dydžio priedas, su kuriuo pareiškėjo pensijos dydis buvo 1 239,05 Lt. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui jam nuo 2010 m. balandžio 29 d. buvo mokama sumažinta pensija. Ši faktą 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1D-486(11) konstatavo ir atsakovas, kuris taip pat pažymėjo, kad išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutiko. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Ministerijos sprendimo priėmimo metu Ministerija pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pensijų ribojimas valstybėje susidarius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, tik šio straipsnio taikymo pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumas nagrinėjamas Konstituciniame Teisme. Todėl nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, galėtų būti priteisiama tik susidariusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir tik jei Konstitucinis Teismas pripažintų Laikinojo įstatymo 15 straipsnį antikonstituciniu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti 3 metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, paduoti. Bylos dalį dėl pareiškėjo prašymo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, teismas nutraukė. Skundo dalį dėl prašymo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo ir dėl prašymo panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-486(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ teismas atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsniu ir pažymėjo, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės į paskirtą valstybinę pensiją galimas pažeidimas, atsižvelgiant į paskirtos pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus (Laikinojo įstatymo 4, 5, 15 str.), gali būti suskirstytas į atitinkamus etapus, kurie procesinių prielaidų kreiptis į teismą prasme turi būti analizuojami atskirai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde išdėstyto prašymo dalį priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką padavė nepraleidęs nustatyto 3 metų termino, tačiau dėl skunde išdėstyto prašymo dalies priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką jis padavė šį terminą praleidęs.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti 3 metų terminą skundui dėl pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, paduoti, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 metų rugpjūčio mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, o į teismą dėl nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 23 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo net iki 2015 m. sausio 23 d. kreiptis į teismą dėl pensijos mažinimo nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismas konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis. Teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti 3 metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, paduoti netenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimo priteisti jam nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumu. Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, buvo vertinamas Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. KT15-N9/2015. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o vėliau ir iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas pareiškėjo prašymą dėl pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo atmetė kaip nepagrįstus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-486(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir pažymėjo, kad atmetus skunde išdėstytą pareiškėjo prašymą dėl pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo, kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjo prašymą panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-486(11).

III. Pareiškėjas G. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą skundui paduoti ir jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas akcentavo tik termino skundui paduoti praleidimo ir atnaujinimo aspektus, ir daro išvadą, kad teismo sprendimas nėra motyvuotas. Pareiškėjo manymu, jis trejų metų termino skundui paduoti nepraleido, nes terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėjas paaiškina, kad, gavęs pirmą sumažintą pensiją, suprato, jog tai daroma dėl susiklosčiusios krizinės situacijos, bet buvo tikras, kad šis sumažinimas yra laikinas, o praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus atstatytos į buvusį lygį bei bus kompensuoti praradimai. Pareiškėjas nurodo, kad buvo tikras, jog įstatymai, kuriais buvo sumažintos pensijos, atitiko konstitucinius reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad susipažinęs su Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, jog pensijų sumažinimą įstatymų leidėjas padarė pažeisdamas konstitucinius principus. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Vyriausybė buvo žadėjusi pagerėjus ekonominei situacijai kompensuoti nusavintas pensijas, tačiau to nevykdė. Pareiškėjas nurodo, kad šis atvejis negali būti siejamas su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktais, nes tai susiję su prašyme atnaujinti terminą nurodomomis termino praleidimo priežastimis, kurios objektyviai nepriklausė nuo jo valios, tai sąlygojo tuometinės Vyriausybės atitinkami sprendimai. Pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė šalių skirtingų interesų pusiausvyros principą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualią administracinių teismų praktiką. Atsakovai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymi, kad pareiškėjui apie valstybinės pensijos nepriemoką tapo žinoma 2010 m. vasario mėn., kai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta valstybė pensija. Tai, kad valstybinė pensija mokama periodiškai kiekvieną mėnesį, atsakovų teigimu, nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį periodiškai iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą. Atsakovų manymu, nesikreipimas į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo galėtų būti pateisinamas, tačiau išnykus šiai priežasčiai, į teismą kreiptasi neoperatyviai, nes net po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) iki termino pabaigos buvo likę 5 mėnesiai. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012 ir 2013 metams neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovai daro išvadą, kad pareiškėjo pensija ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas neatnaujino pareiškėjui termino skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, paduoti ir bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutraukė. Likusius pareiškėjo reikalavimus teismas atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2012 – 2013 metais pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas nemotyvavo sprendimo, netinkamai skaičiavo senaties termino eigos pradžią bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, lyginant asmenis, gaunančius socialinio draudimo pensijas su asmenimis, gaunančiais valstybines pensijas.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje, tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su Ministerijos veiksmų neteisėtumu, jam 2012 – 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Be to, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, joms tinkamai pritaikė teisės normas ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Ministerijos sprendimą 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-486(11) bei priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2012 – 2013 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su termino skundui paduoti skaičiavimu bei jo atnaujinimo galimybių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant panašius ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. balandžio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant pareiškėjo valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais, t. y. gavęs pirmą šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. balandžio – birželio mėnesius. Į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio mėnesį ir tokiu būdu praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. balandžio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. sausio 22 dieną.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-924/2014, AS756-1281/2014, AS822-1163/2014 ir kt.).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė individualių aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 - 2011 metais neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Šioje srityje vyravęs teisinis neaiškumas bei Vyriausybės pažadai kompensuoti sumažintas pensijas negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti skundo padavimo terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas nenurodė svarbių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimų, susijusių su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, priteisimu ir pagrįstai nutraukė bylą dėl šios pareiškėjo skundo dalies ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius