2018-10-17 Nr. AB-19579-3-61-3-01060-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4810-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01060-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. R. Z. (S. R. Z.) ir T. R. Z. (T. R. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. R. Z. ir T. R. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai S. R. Z. ir T. R. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12PR-43 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio stauso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti bylą iš naujo.

2. Pareiškėjas S.R. Z. (S. R. Z.) nurodė, kad asmeniškai dalyvavo Ukrainoje vykusiame Antimaidane, kurio metu palaikė Janukovičių ir būdamas vienas iš lyderių, kvietė prisijungti kitus asmenis, todėl 2014 m. ir 2016 m. buvo sumuštas, pagrobtas, laikomas nelaisvėje, jam kyla grėsmė patirti persekiojimą ne tik dėl politinių įsitikinimų, bet ir dėl turimos afgano tautybės. Atsakovas atsisako pripažinti jį vienu iš Antimaidano lyderiu ir pažymi, jog kasdien susitikdavo su bendraminčiais prie parlamento pastato ir aktyviai kviesdavo prisijungti kitus asmenis, todėl aplinkiniai jį laikydavo vienu iš organizatorių, dėl ko jis buvo mušamas ir persekiojamas. Pareiškėjas patenka į asmenų, persekiojamų dėl savo politinių įsitikinimų grupę ir atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 10 straipsnio 1 dalies e punktą.

3. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas nepagrįstai atmetė pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) argumentus dėl patirtų sužalojimų, nors pateiktos medicininės pažymos patvirtina patirtus sumušimus ir netektą sąmonę, todėl atsakovas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai atmetė teiginius dėl afgano tautybės ir su tuo susijusio persekiojimo. Atsakovas netinkamai įgyvendino pareigą surinkti informaciją apie afganų tautybės asmenų padėtį bei diskriminavimą pareiškėjų kilmės valstybėje. Todėl skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai neatitinka įstatymo dėl Užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas S. R. Z. (S. R. Z.), grįžęs į Ukrainą, galėjo būti apsilankęs Antimaidane, tačiau jis nebuvo Antimaidano lyderis, organizatorius ar aktyvus dalyvis. Nustatyta, kad pasakojimas apie tai, jog jis buvo sumuštas nacionalistų, „Dešinojo sektoriaus“, Nacionalinės gvardijos atstovų, nėra labiau tikėtinas, todėl šios faktinės aplinkybės nebuvo vertinamos sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo. Atsižvelgus į tai, buvo pripažinta, kad prieglobsčio prašytojų baimė, jog grįžus į kilmės šalį jiems kiltų grėsmė dėl pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) politinės veiklos, nėra visiškai pagrįsta ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o įvertinus surinktą informaciją apie jų gyvenamąją vietą Kijeve, Ukrainoje, konstatuota, kad šiuo metu ten nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjų pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo išnagrinėtas iš esmės, įvertintos visos esminės aplinkybės, susijusios su pareiškėjų išvykimo iš kilmės šalies priežastimis ir baime grįžti į kilmės šalį.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę negrįsta, nes nenustatyta, jog pareiškėjas S. R. Z. yra politiškai aktyvus, taip pat nenustatyta jokių faktų apie ankstesnius Nacionalinės gvardijos prieš jį panaudotus neteisėtus veiksmus, todėl minėta baimė laikytina subjektyvia.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjų S. R. Z. ir Tetianos R. Z. skundą atmetė.

9. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas S. R. Z. 2017 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kurį taip pat pasirašė jo sutuoktinė T. R. Z. ir dukra S. R. Z.. Atsakovas tyrimo metu tris kartus apklausė pareiškėją ir jo sutuoktinę. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus ir pateiktus duomenis, priėmė 2018 m. kovo 2 d. išvadą Nr. (15/6-10) 13PR-43RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje atsakovas, be kita ko, nustatė prieštaravimus tarp duotų paaiškinimų, tiek tarp paties pareiškėjo paaiškinimų skirtingų apklausų metu, tiek tarp pareiškėjo ir jo žmonos išdėstytų aplinkybių. Pirmoje apklausoje (2017 m. liepos 25 d.) pareiškėjas, kaip užpuolikus įvardina tik Dešiniojo sektoriaus atstovus juos taip pat vadina nacionalistais, kamufliažiniais. Antroje apklausoje aiškinantis kas jį užpuolė 2014 m. sausį namuose, pareiškėjas teigė, kad nežino, nes užpuolikai neprisistatė, o 2016 m., kai jį pagrobė prisistatė, kad užpuolikai yra Nacionalinės gvardijos atstovai. Migracijos departamentas konstatavo, jog nėra duomenų, t. y. medicininių išrašų, kurie patvirtintų pareiškėjo patirtus sužalojimus, o apklausos metu išdėstytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo patirtais sužalojimais yra prieštaringos. Pareiškėjas ir jo artimieji pateikė prieštaringus paaiškinimus dėl 2014 m. patirtų sumušimų, gydymosi. 2017 m. liepos 25 d. apklausos metu pareiškėjas teigė, kad buvo labai stipriai sumuštas, o žaizda jam buvo susiūta budinčiojo gydytojo poliklinikoje Ukrainoje. 2017 m. spalio 19 d. apklausos metu pareiškėjas jau paaiškino, kad jis, grįžęs namo, iš karto pabėgo su dukra į Lietuvą, nesikreipė į jokius gydytojus. Migracijos departamentas taip pat nustatė prieštaravimus apie tai, kur pareiškėjas rado automobilių numerius paėmusių asmenų paliktą lapelį, t. y. pirmą kartą teigė, kad ant automobilio šoninio lango, o antrą kartą, kad ant priekinio stiklo, užkištą už valytuvo. Pareiškėjų paaiškinimuose taip pat nesutapo pagrobėjų nurodyta sumokėti išpirkos suma – pareiškėjas teigė, kad buvo sumokėta 15 tūkst., o pareiškėjo žmona nurodė, jog 20 tūkst.

10. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) pateiktus paaiškinimus atsakovui, paaiškinimus teisme, kitą informaciją, padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaringi, o jų realumas kelia abejonių. Pareiškėjas vykdytų apklausų metu teigė, kad prisidėjo prie Antimaidano organizavimo, aktyviai kvietė žmones prisijungti, todėl daugelis jį laikė organizatoriumi, tačiau vienos apklausos metu pats pripažino, kad neorganizavo Antimaidano, tik rinko žmones. Todėl teismas vertino, jog nėra pagrindo pripažinti pareiškėją vienu iš organizatorių. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl jo patirtų sužalojimų. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas kiekvienos apklausos metu skirtingai aiškindavo aplinkybes dėl 2014 metais įgytų žaizdų gydymo, o jo sutuoktinė aiškino, kad sužalojimų, dėl kurių reiktų kreiptis į gydytoją visai nebuvo, todėl teismas, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, sprendė, jog nėra pagrindo remtis prieštaringais įrodymais.

11. Teismas taip pat atmetė gydytojo iš Šveicarijos pažymą kaip įrodymą, pagrindžiantį pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) patirtus sužalojimus. Atsižvelgęs į pažymos turinį, teismas konstatavo, kad pažymos pradžioje yra išdėstytos aplinkybės, kurias pareiškėjas aiškino, kaip nusiskundimus dėl kurių kreipėsi į gydytoją. Todėl gydytojas minėtoje pažymoje diagnozavo ne patirtus sužalojimus dėl sumušimo, o išsėtinės sklerozės ligą, kuri ir lemia pareiškėjo šiuo metu juntamus rankų ir kojų tirpimus, nejautrumą ir nevaldymą. Taigi kilmės valstybėje pareiškėjui negresia persekiojimas dėl jo dalyvavimo Antimaidane, jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjui šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

12. Teismas pažymėjo, kad prieštaraujantys vienas kitam buvo ir kiti pareiškėjo bei jo žmonos išdėstyti argumentai, t. y. pareiškėjas S. R. Z. (S. R. Z.) detaliai pasakojo, kaip jį pagrobė ir reikalavo išpirkos, tačiau išpirkos sumą jis ir jo žmona nurodė skirtingą (skirtumas – 5 tūkst.). Teismas vertino, kad įvykus tokiam įvykiui kaip pagrobimas bei siekiant surinkti reikiamą sumą, pareiškėjas ir jo sutuoktinė turėjo ir galėjo nurodyti vienodas arba nedideliu skirtumu besiskiriančias sumas.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) teiginiais, kad atsakovas paviršutiniškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai atmetė teiginius dėl turimos afgano tautybės ir su tuo susijusio persekiojimo, pažymėdamas, jog kiekvieno iš pareiškėjų apklausa buvo atlikta po 3 kartus, visi apklausų duomenys yra detaliai nurodyti bei įvertinti Išvadoje, kurios pagrindu atsakovas priėmė Sprendimą. Pareiškėjas nei vienoje apklausoje nepateikė duomenų, jog būtų persekiojamas, diskriminuojamas ar jam grasinta būtent dėl jo turimos tautybės. Be to, prašymas suteikti prieglobstį buvo paremtas tik pareiškėjo dalyvavimo Antimaidane aplinkybėmis, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad iki išvykimo iš šalies buvo persekiojamas ar kad buvo neįmanoma dėl jo tautybės gyventi Ukrainoje.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginį, kad atsakovas nesurinko visos aktualios informacijos apie kilmės valstybę, nurodė, jog įvertinus 2018 m. kovo 2 d. išvados turinį matyti, kad prieš priimant Sprendimą Migracijos departamentas vertino aktualią informaciją apie pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) kilmės valstybę.

15. Teismas sprendė, kad pareiškėjų paaiškinimai yra abstraktūs, subjektyvaus pobūdžio, neišsamūs, nesusiję su realia pareiškėjo S. R. Z. (S.R. Z.) situacija, todėl atsakovas, įvertinęs surinktus įrodymus, pastarojo pareiškėjo paaiškinimus, informaciją apie kilmės valstybę, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė (pareiškėja taip pat) gali grįžti į savo kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjų kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimas, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas ar tokiu būdu jie bus baudžiami arba jiems grėstų mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

16. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, taip pat padarė išvadą, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

III. 17. Pareiškėjai S. R. Z. ir T. R. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų skundą, panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo.

18. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą. Pareiškėjai nesutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjų paaiškinimai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, nes tokios išvados padarytos iš esmės tik pritariant atsakovo Išvadoje ir Sprendime išdėstytiems argumentams, atskirai nevertinant ir nepasisakant dėl pareiškėjų bylos nagrinėjimo metu pateiktų argumentų, paaiškinimų bei atsikirtimų.

19. Pareiškėjai nurodo, kad teismas visiškai neįvertino pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) apklausų metu pateiktos informacijos apie jo vaidmenį Maidane, t. y. jog jis kasdien susitikdavo su savo bendraminčiais prie Parlamento esančiame Marinskio parke, iš ten vykdavo į Michailovo, Maidano ar Europos aikštes, kur rinkdavosi žmonės. Pareiškėjas nesinaudojo jokiais ginklais, nieko nemušė, jo pareiga buvo tik kviesti asmenis prisijungti, tad vien dėl to aplinkinių jis buvo vertinamas kaip vienas iš organizatorių, nors jis tokiu ir nebuvo. Taigi vien dėl jo matomumo visuomenėje jį aplinkiniai laikė vienu iš organizatorių, dėl ko pareiškėjas buvo mušamas ir persekiojamas. Pareiškėjo vertinimu, jis patenka į asmenų, persekiojamų dėl savo politinių įsitikinimų grupę, taigi jis aiškiai atitinka Direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio 1 dalies e punkto apibrėžtį.

20. Pareiškėjai pažymi, kad teismas neįvertino bylos nagrinėjimo metu pateiktų paaiškinimų dėl mažareikšmių faktinių aplinkybių neatitikimų, neįvertino aplinkybės, jog dėl patirtų sužalojimų ir patirto streso pareiškėjai galėjo klysti nurodydami tam tikras aplinkybes. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu patikslino ir konkrečiai paaiškino, kad pareiškėjui S. R. Z. (S. R. Z.) kairiojo peties žaizdą susiuvo sausio 4 d. Ukrainoje, o tą pačią dieną jis išvyko iš Ukrainos ir gydėsi jau Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sutuoktinė matė tik dalį incidento, todėl galėjo painiotis dėl įvykių sekos. Todėl atsakovas ir teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų nurodytas aplinkybes apie pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) patirtus sužalojimus.

21. Pareiškėjai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu atmetus gydytojo iš Šveicarijos pažymą, nurodydami, jog nors minėtoje pažymoje yra diagnozuojama pareiškėjo liga, tačiau anamnezėje aprašytos aplinkybės, kurias pareiškėjas S. R. Z. (S. R. Z.) pasakojo jį priimančiam gydytojui, patvirtina, jog pareiškėjų pateiktas pasakojimas yra nuoseklus ir logiškas. Todėl atsakovas ir teismas visiškai nepagrįstai minėtą gydytojo pažymą atmetė kaip netinkamą ir nepatikimą rašytinį įrodymą.

22. Pareiškėjai teigia, kad teismas neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų pateiktą paaiškinimą, jog apklausų metu jie nurodė skirtingas išpirkos sumas, kadangi pareiškėjas S. R. Z. (S. R. Z.) įvertino tik grynųjų pinigų sumą, o jo sutuoktinė (apeliantė) – kartu su išpirka priduotus aukso dirbinius ir pan., todėl suma skyrėsi apie 5 tūkst. Teismas nemotyvavo, kodėl toks pareiškėjų paaiškinimas yra atmetamas kaip netinkamas ar nepatikimas. Taigi teismas neįsigilino į bylos esmę, paviršutiniškai tyrė ir vertino byloje surinktų įrodymų visetą.

23. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jų abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais, pažymėdami, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjo viso savo prieglobsčio prašymo pagrįsti vien rašytiniais įrodymais, todėl didžioji dalis nustatytų aplinkybių yra vien iš jų apklausų metu pateiktų žodinių paaiškinimų/pasakojimų. Tačiau jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad tiek jis, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas atidžiai ir rūpestingai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei pritaikė teisės normas. Pareiškėjai kitų teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Migracijos departamentas atliko pareiškėjų atvejo tyrimą ir Išvadoje detaliai nurodė, į kokius kriterijus atsižvelgiant vertintas pareiškėjų pasakojimas, kurie pareiškėjų teiginiai atmesti ir nelaikyti nustatytais faktais. Pareiškėjų parašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas iš esmės, įvertintos visos esminės aplinkybės susijusios su pareiškėjų išvykimo iš kilmės šalies priežastimis ir baime grįžti į kilmės šalį. Atsakovas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

26. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo S. R. Z. (S.R. Z.) baimė dėl nesaugaus gyvenimo Ukrainoje nėra pagrįsta, t. y. pareiškėjo subjektyvi baimė, kad šalyje veikiant Nacionalinei gvardijai jam nėra ramaus gyvenimo Ukrainoje dėl jo, esą, buvusio politinio aktyvumo („tų laikų“), nėra visiškai pagrįsta. Pažymi, kad pareiškėjas S. R. Z. (S. R. Z.) laikėsi antimaidaniškų pažiūrų, kurias palaikė ir Ukrainos valdžios atstovai, todėl nėra jokio priežastinio ryšio dėl ko jis turėtų būti persekiojamas valstybinių institucijų, o atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyta, jog jis, 2013 m. gruodžio 18 d. grįžęs į Ukrainą, galėjo būti apsilankęs Antimaidane, tačiau nebuvo Antimaidano lyderis, organizatorius ar aktyvus dalyvis, yra labiau netikėtina nei tikėtina, kad maidaniečiai pareiškėją identifikuotų kaip priešišką nuomonę turintį asmenį ir jį persekiotų dėl jo politinės nuomonės.

27. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai 2017 m. balandžio 4 d. buvo perduoti iš Šveicarijos Lietuvos Respublikai. Tai reiškia, kad pareiškėjai Šveicarijoje pateikė prašymus suteikti prieglobstį, tačiau, nustačius, kad už jų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, buvo perduoti Lietuvos Respublikai. Pažymi, kad pareiškėjai prieglobsčio prašymą Šveicarijoje pateikė 2016 m. rugpjūčio 8 d., atsakovas Šveicarijos prašymą pripažinti atsakomybę dėl pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimo gavo 2016 m. rugsėjo 13 d., o Šveicarijos ligoninės pažyma buvo išduota 2017 m. sausio 30 d. Taigi akivaizdu, kad Šveicarijos ligoninės gydytojo pažyma buvo išduota jau po to, kai pareiškėjas S. R. Z. (S.R. Z.) Šveicarijoje pateikė prieglobsčio prašymą, kas paneigia skundo argumentus, kad pareiškėjo pasakojimas apie patirtus sužalojimus, duotas Šveicarijos ligoninės gydytojams, nėra niekaip susijęs su jo pateiktu prieglobsčio prašymu, t. y. pareiškėjas duotais paaiškinimais gydytojams bandė pagrįsti savo prieglobsčio prašymą Šveicarijoje.

28. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjai skunde ir nurodo, jog jų pateikti paaiškinimai dėl išpirkos sumos skiriasi dėl to, kad pareiškėjo sutuoktinė paskaičiavo išpirkos sumą kartu su aukso verte, tačiau pareiškėjų paaiškinimų dėl išpirkos sumos prieštaravimai buvo įvertinti ne izoliuotai, bet visų kitų surinktų duomenų visumoje. Atsakovas, atlikęs tyrimą, nelaikė nustatytais faktais pareiškėjo pateiktus faktus apie prieš jį panaudotą smurtą, dalis pareiškėjų pateiktų faktų buvo atmesti dėl trūkumų, susijusių su patikimumu, prieštaravimais tarp pareiškėjų paaiškinimų. Migracijos departamento vertinimu, skunde nurodyti paaiškinimai dėl prieštaravimų tarp pareiškėjų nurodytos išpirkos sumos, ypač atsižvelgiant į bendrą pareiškėjų nepatikimumą, pareiškėjų pasakojimo neatitikimą kilmės valstybės informacijai, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų per posėdį duoti paaiškinimai nėra pakankamai įtikinami, kad galėtų paneigti Migracijos departamento išvadas dėl jų apklausų prieštaringumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų S. R. Z. ir T. R. Z. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-43, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti bylą iš naujo, teisėtumas bei pagrįstumas.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir šioje byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

35. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę (Ukrainą) nėra pagrįsta, nes nenustatyta, jog pareiškėjas S. R. Z. yra politiškai aktyvus, nenustatyta realių (įtikinamų) faktų apie ankstesnius Nacionalinės gvardijos prieš jį panaudotus neteisėtus veiksmus, todėl minėta baimė laikytina subjektyvia. Pareiškėjui Ukrainoje negresia persekiojimas dėl jo dalyvavimo Antimaidane, jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjui (ir jo sutuoktinei – pareiškėjai) Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog pareiškėjų kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimas, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas ar tokiu būdu jie bus baudžiami arba jiems grėstų mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

37. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjų nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su pareiškėjo S. R. Z. (S. R. Z.) sumušimais bei išpirkos reikalavimu, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai pripažinti kaip prieštaringi ir nenuoseklūs. Priešingai, nei nurodo pareiškėjai apeliaciniame skunde, šie prieštaravimai nebuvo pašalinti bylos nagrinėjimo metu (teismo posėdyje) ir atsakovo parengtoje Išvadoje nurodytos aplinkybės liko nepaneigtos. Konstatuotina, kad pareiškėjų argumentai dėl grėsmės Ukrainoje neįrodo, jog pareiškėjui S. R. Z. (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo prašyme atsakovui nurodytos padėties (pareiškėjo politinis aktyvumas ir įsitikinimai) ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad priešingai, nei teigia pareiškėjai, įvertinus 2018 m. kovo 2 d. Išvados turinį matyti, jog prieš priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas vertino aktualią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

38. Pareiškėjas S. R. Z. (S. R. Z.) nenurodė argumentų, pagrindžiančių pavojingą situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui dėl jo tautybės. Taip pat pažymėtina aplinkybė, kad pareiškėjas S. R. Z. (S. R. Z.) tik skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog jam kilmės valstybėje gresia pavojus ir persekiojimas ir dėl afgano tautybės, tačiau, kaip byloje nustatyta, pareiškėjas nei vienoje iš trijų apklausų nepateikė duomenų, jog būtų persekiojamas, diskriminuojamas ar jam grasinta būtent dėl jo turimos tautybės. Be to, pareiškėjas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, nepateikė jokios konkrečios informacijos, kad iki išvykimo iš šalies jis ar jo šeimos nariai buvo persekiojami, ar kad buvo neįmanoma dėl turimos tautybės gyventi Ukrainoje. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas paviršutiniškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai atmetė teiginius dėl turimos afgano tautybės ir su tuo susijusio persekiojimo, yra paneigti bylos medžiaga ir jokių konkrečių duomenų nebuvimu apie tai, kad iki išvykimo iš šalies pareiškėjas (pareiškėjai) buvo persekiojamas(-mi) ar kad buvo neįmanoma dėl jų tautybės gyventi Ukrainoje.

39. Iš pareiškėjų apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad jie iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

40. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

41. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

S. R. Z. (S. R. Z.) ir T. R. Z. (T. R. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius