2026-01-20 Nr. BB-387-1-02-2-00395-2016-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-10/2026

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00395-2016-1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Arūno Budrio, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo K. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistasis K. K. ir jo gynėjas advokatas G. A. Perednis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimų.

Kasatorių teigimu, bylos procesas buvo inicijuotas ir vykdomas tendencingai, remiantis suinteresuotų asmenų (konkurentų, perėmusių bendrovės turtą, veiklą) parodymais. Teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus, įrodymus vertino selektyviai, atmesdami gynybos argumentus. Teismų išvados, kad K. K., veikdamas bendrininkų grupe, suklastojo pirkimo-pardavimo sutartis ir, imituodamas pardavimą, pasisavino bendrovės turtą, grįstos prielaidomis. Nebuvo pašalinti esminiai prieštaravimai tarp liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, skirtingų dviejų specialistų išvadų ir neatsakyta į pagrindinius gynybos argumentus, o byloje nepašalintos abejonės aiškintos K. K. nenaudai. Taip baudžiamasis procesas buvo panaudotas civiliniam turtiniam ginčui spręsti tarp bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditoriaus (civilinio ieškovo), ignoruojant ultima ratio principą.

Kasaciniame skunde nesutinkama su K. K. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir teigiama, kad pirkėjas A. Š. viso bylos proceso metu nuosekliai parodė, kad pirkimo-pardavimo sandoriai su UAB „Baltas alksnis“ sudaryti realiai, tačiau teismai šiuos parodymus vertino selektyviai. Teismai padarė bylos medžiagai prieštaraujančią, prielaidomis grįstą išvadą, kad kasos išlaidų orderiuose esantys parašai yra suklastoti. Bendrovės darbuotojų parodymai to nepatvirtina. Byloje nebuvo atlikta rašysenos ekspertizė, kuri galėtų pagrįsti klastojimo faktą. Kilusios abejonės dėl atsiradusių prieštaravimų tarp bendrovės darbuotojų ir buhalterės parodymų turėjo būti aiškinamos K. K. naudai, tačiau to nebuvo padaryta. Taip nebuvo laikomasi BPK reikalavimo įrodymus vertinti visapusiškai, objektyviai ir nešališkai.

Be to, šios bylos proceso metu buvo pažeistas teisinio tikrumo ir lygiateisiškumo principas. Ikiteisminis tyrimas A. Š. atžvilgiu dėl tų pačių pirkimo-pardavimo dokumentų, jų pasirašymo ir galimo bendrininkavimo buvo nutrauktas, pripažinus, kad jo veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos sudėtis. Tuo tarpu K. K. yra nuteistas už tų pačių dokumentų suklastojimą, teigiant, kad pirkimo-pardavimo sandoriai su tuo pačiu A. Š. buvo fiktyvūs.

Ginčijant K. K. nuteisimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai ignoravo bylos duomenis, patvirtinančius lėšų panaudojimo bendrovės darbuotojų atlyginimams faktą. Kadangi lėšos buvo panaudotos bendrovės interesams ir K. K. negavo jokios asmeninės turtinės naudos, atsakomybė pagal BK 183 straipsnį negalima, nes nenustatytas subjektyvusis požymis – savanaudiškas tikslas. Nustatydami lėšų šaltinį, teismai padarė logikai prieštaraujančias išvadas ir neatsakė, iš kokių lėšų K. K. atsiskaitė su darbuotojais. Kadangi K. K. veiksmais darbuotojų reikalavimai buvo sumažinti, o bendrovės finansinė padėtis nebuvo pabloginta, laikytina, kad žala bendrovei nepadaryta. Teismų išvados dėl BK 183 straipsnio taikymo prieštarauja teismų praktikai.

Taip pat K. K. nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad K. K. būtų pasirašytinai perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai, nors jis prašė. Todėl nuteistasis negalėjo pateikti visų reikalaujamų dokumentų. Teismas nepagrįstai dokumentų nebuvimą ar neapskaitymą nustatė remdamasis bendrovės buhalterės, kuri tuo metu objektyviai negalėjo nei matyti dokumentų, nei jų apskaityti, parodymais. Šios liudytojos parodymai yra nepatikimi dėl jos suinteresuotumo. Aplinkybė, kad K. K. grįžusiai į darbą buhalterei bandė perduoti apskaitos dokumentus, paneigia jo tyčią slėpti dokumentus ar iškraipyti apskaitą ir patvirtina buhalterės atsisakymą vykdyti jai priskirtas funkcijas. Negalėjo būti konstatuota BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika, nes pagal auditoriaus išvadą ūkinės operacijos bendrovėje yra atsekamos. Teismai nepagrįstai sureikšmino specialisto išvadą, kuri yra sąlyginė, neišsami ir vidiniai prieštaringa. Ši specialisto išvada grįsta tik bankroto administratoriaus, atstovaujančio civilinės ieškovės interesams, selektyviai pateiktais dokumentais, todėl ji negali būti laikoma pakankamu ir patikimu įrodymu. Teismai nepateikė jokių motyvų, kodėl pirmenybė teikiama specialisto išvadai. Esant akivaizdiems prieštaravimams tarp skirtingų specialistų išvadų, turėjo būti paskirta teismo ekspertizė, tačiau to nebuvo padaryta. K. K. negalėjo būti nuteistas ir pagal BK 246 straipsnio 2 dalį už turto paslėpimą ar sunaikinimą, nes po turto arešto akto surašymo jis neturėjo galimybės tą turtą valdyti.

Kasatoriai nesutinka su teismo sprendimu konfiskuoti 11 183,09 Eur. Tai prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams ir neatitinka BK 72 straipsnio taikymo sąlygų, nes bendrovės lėšos nebuvo pasisavintos. Tai prilygsta dvigubam nubaudimui, nes konfiskavus lėšas, kurios jau buvo išmokėtos bendrovės kreditoriams (darbuotojams), valstybė nepagrįstai praturtėjo, o K. K. baudžiamas už tai, kad vykdė bendrovės vadovo pareigą atsiskaityti su darbuotojais.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio skundo argumentai dėl abiejų instancijų teismų padarytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apkaltinamojo nuosprendžio surašymą, pažeidimų yra deklaratyvūs, grindžiami nesutikimu su atliktu įrodymu vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savąjį jų vertinimą. Tačiau nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veiką taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, nuteistojo K. K. apeliacinio skundo argumentai dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumo išnagrinėti ir dėl jų pateiktos motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir pripažindamas K. K. kaltu padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 246 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, būtų padaręs teisės taikymo klaidų. Taip pat šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas konfiskuodamas dalies turto vertę atitinkančią pinigų sumą, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Nuteistasis K. K. ir jo gynėjas G. A. Perednis nepateikia teisnių argumentų, kurie pagrįstų šių apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumą. Subjektyviu įrodymų vertinimu grindžiami kasacinio skundo teiginiai, deklaratyviai nurodant tiek baudžiamojo įstatymo, tiek baudžiamojo proceso įstatymo normų, nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo ir kitų teisės principų pažeidimus, nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Be to, kasaciniame skunde, nesutinkant su abiejų instancijų teismų nuosprendžiais, pateikiami argumentai dėl ultima ratio principo pažeidimo. Tačiau teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo K. K. apeliaciniame skunde šis klausimas nebuvo keliamas ir dėl jo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta, todėl nurodyti argumentai negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo K. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Eligijus Gladutis

Arūnas Budrys