2021-04-14 Nr. AB-7981-3-61-3-02953-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-840-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02953-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos, ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos, 2 709 057,10 Eur turtinę ir neturtinę žalą bei priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 2 966 393,20 Eur turtinę ir neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – ir Taryba) nevykdo įstatymu nustatyto tikslo, nusikalstamai neišnagrinėjo pareiškėjo pateikto 2015 m. rugsėjo 22 d. skundo. Pažymėjo, kad 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 2R-3414 ir 2016 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2R-1612 įteisino akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lesto“ pažeidimus, nepaisė nei faktinių aplinkybių, nei teisės viršenybės principo, dėl ko pareiškėjo gyvenamajame bute laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. 9.30 val. iki 2019 m. vasario 22 d. buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas. Pareiškėjas vadovavosi Elektros energetikos įstatymo 3 ir 49 straipsnių nuostatomis, Vyriausybės 2015 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 527 patvirtintų Papildomų garantijų socialiai pažeidžiamiems elektros energijos vartotojams taikymo tvarkos aprašu. Paaiškino, kad teismas laiku pareiškėjo raštų (2015 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 2R-3414 ir 2016 m. gegužės 12 d. rašto Nr. 2R-1612) nepanaikino. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei elektros energijos tiekėjui, nei Tarybai nepateikė įrodymų, jog priklauso pažeidžiamiems vartotojams ir jų grupėms.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus. Papildomai prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant išspręsti, ar Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 22 straipsnio 6 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktų, 25 straipsnio 6 punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 6 straipsniams, 7 straipsnio 1 punktui, 29 ir 30 straipsniams, 46 straipsnio 3 ir 5 punktams, 48 straipsnio 1 ir 3 punktams, 52 straipsniui, 53 straipsnio 1 punktui ir teisinės valstybės principui, taip pat, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 527 patvirtinto Papildomų garantijų socialiai pažeidžiamiems elektros energijos vartotojams taikymo tvarkos aprašo 4, 4.1 ir 4.2 punktai atitinka Elektros energijos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto nuostatas bei pakeistą dabartinę jo redakciją.

4. Atsakovas Taryba atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. birželio 4 d. skundą ir 2015 m. rugsėjo 22 d. papildomo skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 527 patvirtinto Papildomų garantijų socialiai pažeidžiamiems elektros energijos vartotojams taikymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) netaikymo, atjungiant elektros energijos tiekimą pareiškėjo butui. Aprašo 4.1. punkte imperatyviai nustatyta, kad pažeidžiamiems vartotojams negali būti apribotas ir (ar) nutrauktas elektros energijos tiekimas ir (ar) persiuntimas, kai jie per nustatytą terminą neatsiskaito už patiektą elektros energiją, nesumoka ar iš dalies sumoka už elektros energijos persiuntimo paslaugą ar kitas su tuo susijusias paslaugas, jeigu šių pažeidžiamų vartotojų įsiskolinimas skirstomųjų tinklų operatoriui yra ar buvo ne didesnis kaip 3 (trys) bazinės socialinės išmokos.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 „Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo“ (įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d.) buvo patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis.

7. Atsakovas pažymėjo, kad AB ESO 2015 m. rugsėjo 21 d. nutraukė pareiškėjo butui elektros energijos tiekimą dėl 208 Eur skolos. Atsižvelgiant į tai, kad 1 (vienos) bazinės socialinės išmokos dydis yra 38 Eur, ir į tai, kad pareiškėjo skola AB ESO elektros energijos tiekimo nutraukimo dieną buvo 208 Eur, atsakovas nurodė, jog Taryba pagrįstai padarė išvadą, kad AB ESO nepažeidė minėtame Apraše nurodytų pareiškėjui taikytinų papildomų garantijų ir 2016 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2R-1612 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271, 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsnių nuostatomis ir teigė, kad pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Nors pareiškėjas nurodė, kad nutraukus elektros energijos tiekimą jo gyvenamajam butui 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo pažeistos Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo ir Aprašo nuostatos, tačiau, Tarybos nuomone, nagrinėjamu atveju minėti teisės aktai nebuvo pažeisti. Pagal Aprašo 4.1. punktą pažeidžiamiems vartotojams negali būti apribotas ir (ar) nutrauktas elektros energijos tiekimas ir (ar) persiuntimas, kai jie per nustatytą terminą neatsiskaito už patiektą elektros energiją, nesumoka ar iš dalies sumoka už elektros energijos persiuntimo paslaugą ar kitas su tuo susijusias paslaugas, jeigu šių pažeidžiamų vartotojų įsiskolinimas skirstomųjų tinklų operatoriui ar visuomeniniam tiekėjui yra ar buvo ne didesnis kaip 3 bazinės socialinės išmokos – šiuo atveju tai būtų 114 Eur. AB ESO 2015 m. rugsėjo 21 d. nutraukė pareiškėjo butui elektros energijos tiekimą dėl 208 Eur skolos, todėl teisės aktų nepažeidė. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nenurodė neteisėtų Tarybos veiksmų.

8. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes elektros energijos tiekimas nutrauktas 2015 m. rugsėjo 21 d., o skundo patikslinimas, kuriame Taryba nurodyta atsakove, surašytas 2019 m. vasario 22 d.

9. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti, kurioje nurodė, jog prašo laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018m. rugpjūčio 1 d. (3 mėnesiams) skirti socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (toliau – kompensacijos). Socialinių išmokų skyriaus Asmenų aptarnavimo poskyrio socialinių išmokų specialistė (toliau – specialistė), priėmusi pareiškėjo prašymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris nustato, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę, darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Taigi, atsižvelgiant į tai, pareiškėjui buvo asmeniškai įteiktas siuntimas Nr. 1027(2.11.4.36) atlikti visuomenei naudingą veiklą (toliau – siuntimas). Siuntime buvo nurodyta, kad iki 2018 m. gegužės 17 d. pareiškėjas turi atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – organizatorius). Taip pat siuntime buvo nuodytos pareiškėjo teisės ir pareigos. Pareiškėjas su siuntime nurodyta informacija susipažino ir jį pasirašė.

11. Piniginės socialinės paramos gavėjų telkimą visuomenei naudingai veiklai reglamentuoja Įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. Al-255 patvirtintas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas (toliau – Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo Įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, savivaldybės administracija turi teisę socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą iki šios pareigos bus įvykdytos. Įstatymo 25 straipsnyje nustatytos piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigos, o pagal 6 punkto nuostatą piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje ir (ar) parengtoje užimtumo didinimo programoje.

12. Socialinių išmokų skyriaus specialistė 2018 m. gegužės 25 d. gavo organizatoriaus elektroninį laišką, kuriame buvo pranešta, kad pareiškėjas neatvyko ir neatliko visuomenei naudingos veiklos iki siuntime nustatytos datos. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Socialinių išmokų skyrius 2018 m. birželio 11 d. priėmė sprendimus, kuriais nuspręsta neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos ir kompensacijų.

13. Atsakovas teigė, kad nurodytas teisinis reglamentavimas įpareigojo socialinę paramą gaunantį asmenį nustatyta tvarka dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, jeigu jis nepatenka į teisės aktais nustatytą kategoriją asmenų, kurie nepasitelkiami visuomenei naudingai veiklai. Pareiškėjas siuntime pasirašytinai patvirtino, kad yra informuotas apie pareigą atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, o dėl objektyvių priežasčių (pvz., ligos, santuokos sudarymo, artimo giminaičio mirties ar kt.) iki nustatytos datos negalint atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių privalo pranešti siuntimą išdavusiam savivaldybės administracijos padaliniui ir ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti pateikimo dienos pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją (pvz., medicinos dokumentų išrašą (forma Nr. 027/a), santuokos ar mirties liudijimą ar kt.).

14. Nurodė, kad siuntime pareiškėjas buvo informuotas apie neatvykimo pasekmes, t. y. kad neatvykus nustatytu terminu bus konstatuotina, jog pareiškėjas atsisako dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, todėl piniginė socialinė parama bus teikiama vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 arba 5 punktu: socialinė pašalpa neskiriama arba skiriama tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijos neteikiamos ar jų teikimas nutraukiamas iki pareigos bus įvykdytos.

15. Teigė, kad pareiškėjas skunde nepateikė nė vieno argumento, kuriame aiškiai įvardintų patirtą žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie patirtą turtinę žalą, todėl reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą laikė nepagrįstu.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš jo butui nutraukto elektros energijos tiekimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. 9.30 val. iki 2019 m. vasario 22 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, kuriais nuspręsta neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos bei būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos.

18. Teismas nustatė, kad AB ESO 2015 m. rugsėjo 21 d. nutraukė elektros energijos tiekimą pareiškėjo bute dėl 213 Eur skolos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyrius 2018 m. birželio 11 d. sprendimais nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų, kadangi pareiškėjas atsisakė dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje.

19. Teismas nurodė, kad administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, privalo vadovautis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis deliktinės atsakomybės atvejus, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar darbuotojai privalėjo veikti. Pagal CK 6.271 straipsnyje nustatytas žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas, šiame straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolei atlyginti patirtą turtinę žalą, būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė negalima, taigi jai neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Tokį aiškinimą pateikia ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nurodęs, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

20. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovų sprendimai šioje byloje nėra ginčijami, konstatavo, jog neteisėti šių institucijų veiksmai laikytini neįrodytais, todėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis. Teismas nusprendė, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarybos, 2 709 057,10 Eur turtinę ir neturtinę žalą bei priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 2 966 393,20 Eur turtinę ir neturtinę žalą, negali būti tenkinamas.

21. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.). Pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šiuo atveju, nagrinėjant administracinę bylą, teismas nevertino ir netaikė Įstatymo ir Aprašo nuostatų, nes tai nebuvo šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtinybės kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nekilo.

III. 22. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Violetos Petkevičienės atlikti ikiteisminį tyrimą ir kelti baudžiamąją bylą dėl viešojo intereso gynimo, teikti Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei Jolantai Malijauskienei ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui motyvuotą prašymą dėl teisėjos Violetos Petkevičienės Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

23. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, niekinis ir negaliojantis nuo pat jo priėmimo momento. Pareiškėjas paaiškina, kad, jo nuomone, teismo vykdytas procesas buvo neteisėtas, teismas nesivadovavo pateiktais faktiniais duomenimis, todėl buvo ribojama pareiškėjo konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeidžiami bendrieji teisės principai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos protokolai, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintos prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai, Europos socialinės chartijos nuostatos.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla sudaryta Vilniaus apygardos administraciniame teisme po to, kai specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo klausimui spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), laikinai einančio pareigas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, LAT civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės, nusikalstamai aplaidžiai priimta 2019 m. sausio 23 d. nutartimi, pirminį skundą, kuris buvo pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2015 m. rugpjūčio 10 d., išskyrė į administracine ir civiline tvarka nagrinėtinas bylas. Pareiškėjo nuomone, priimta LAT nutartis yra aplaidžiai nusikalstama, nes nebuvo vadovaujamasi faktiniais duomenimis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybe. Pareiškėjas paaiškina, kad itin svarbūs valstybei teisės klausimai nesprendžiami ir neišsprendžiami nuo 2014 m. Taigi, pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimas priimtas neteisėtu teismo procesu, vykdant nusikalstamas veikas procesinių veiksmų priedangoje, sukčiaujant, pažeidinėjant materialinės ir proceso teisės normas, tarptautinius dokumentus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų nuostatas.

25. Pareiškėjas teigia, kad vienas pagrindinių materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimas – teismas nesprendė dėl siuntimo atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesikreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja priimtame sprendime formaliai, nesivadovaujant ABTĮ 86 straipsniu, nemotyvuotai nurodė, jog vadovavosi įstatymais. Pareiškėjo vertinimu, teisėja nesivadovavo byloje pateiktais faktiniais bylos duomenimis, jų nenagrinėjo, buvo neobjektyvi, šališka, nepasisakė dėl visų bylos reikalavimų. Be to, kaip teigia pareiškėjas, teisėja negali būti laikoma nepriekaištingos reputacijos ir vykdyti teisėjo pareigų, nes 2019 m. lapkričio 25 d. vykusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje atsisakė priimti ir pridėti prie bylos medžiagos patikslinimą dėl atsakovų padarytos žalos.

26. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo išdėstytais motyvais ir juos laiko nepagrįstais.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

29. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų: neįrodė Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) (nuo 2019 m. liepos 1 d. – Taryba) neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp Inspekcijos veiksmų ir galimai atsiradusios žalos ir Inspekcijos kaltės. Žala, galimai atsiradusi dėl trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo, negali būti laikoma žala, kuri atsirado dėl Inspekcijos veiksmų. Apibendrintai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą šioje byloje, išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus, teisinį reglamentavimą, faktines aplinkybes, todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą, teisėtą, motyvuotą bei išsamų abejonių nekeliantį sprendimą.

30. Pareiškėjas pateikė į bylą papildomus paaiškinimus, kuriuose išdėsto nesutikimo su atsiliepimais į apeliacinį skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, atlyginimo.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjas, tiek atsakovai savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, dėl ko byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliaciniame procese (ABTĮ 141 str. 1 d.).

33. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka, negali būti laikoma nepriekaištingos reputacijos ir vykdyti teisėjo pareigų.

35. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir ABTĮ (ABTĮ 45 str. 4 d., 44-45 str.). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44-45 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 45 str.).

36. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Vokietiją). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others prieš Prancūziją). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo prieš Italiją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, nepagrįsti jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Pareiškėjo argumentai yra siejami su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išankstinį suinteresuotumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas.

38. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvuotumo, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą nėra įpareigotas atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir galimas motyvavimo pareigos nesilaikymas turi būti analizuojamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo turinį, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išanalizavo byloje surinktus duomenis ir atsakė į pagrindinius pareiškėjo argumentus, svarbius ginčui teisingai išspręsti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesikreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 527 patvirtinto Papildomų garantijų socialiai pažeidžiamiems elektros energijos vartotojams taikymo tvarkos aprašo nekilo būtinybės kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes jie nebuvo taikyti byloje, t. y. pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą (locus standi).

40. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų seka, kad atsakovai Taryba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, esą, privalo pareiškėjui atlyginti žalą.

41. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto.

42. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

43. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis ir pareiškėjo skundo argumentus, kad Taryba, priėmusi 2015 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. 2R-3414 ir 2016 m. gegužės 12 d. Nr. 2R-1612 raštą, įteisino AB „Lesto“ įstatymo pažeidimus, nusikalstamai nutraukus elektros energijos tiekimą pareiškėjo gyvenamajam butui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai yra nusikalstamai aplaidūs dėl socialinės piniginės paramos neskyrimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas, neginčydamas atsakovų atstovų sprendimų, nepaneigė jų teisėtumo ir pagrįstumo. Atitinkamai, laikantis administracinių institucijų veiklos teisėtumo prezumpcijos principo, kylančio iš teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2733-629/2020, 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-154-1062/2021), tiek Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, tiek Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarybos, neteisėti veiksmai laikytini neįrodytais. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, kokie neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą ir kaip tiksliai tie neteisėti veiksmai pasireiškė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visuma.

44. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija į juos neatsako.

45. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė