2013-10-17 Nr. AB-6531-3-61-3-01174-2009-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -315/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01174-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3-9) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2009 m. birželio 30 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų apskaičiavimo tarifo Nr. (10.10) I -3983;

2) įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį – 557,7 Lt sumą;

3) įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos netenkino pareiškėjo 2009 m. birželio 17 d. skundo, kuriuo pareiškėjas prašė į jo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį. Paaiškino, kad jis 2008 m. birželio 16 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį su UAB „SEB investicijų valdymas“. Nurodė, kad pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių jos sąlygų buvo pensijų įmokų dydis. Paaiškino, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Reformos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyti pensijų įmokos dydžiai: 2004 m.

– 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc., 2007 m. – 5,5 proc. pensijų fondo dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Tvirtino, kad minėto įstatymo pakeitimai, atlikti 2009 m. sausio 17 d., 2009 m. kovo 5 d. ir 2009 m. gegužės 12 d., kuriais nustatytos mažesnio dydžio pensijų įmokos pareiškėjui netaikytini, kadangi jis sutartį sudarė iki šių pakeitimų. Teigė, jog mažesnių pensijų įmokų nustatymas prieštarauja pareiškėjo sudarytai pensijų kaupimo sutarčiai, kuri ją sudariusioms šalims turi įstatymo galią.

Pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. (2009 m. I ketvirtis) pagal autorines sutartis gavo 660 Lt pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl vadovaujantis pensijų kaupimo sutartimi bei Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu, VSDFV nustatytu terminu į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 36,3 Lt sumą (5,5% x 660 Lt = 36,3 Lt). Pareiškėjas taip pat nurodė 2009 m. kovo 19 d. pateikęs VSDFV Vilniaus skyriui SAV formą, kurioje deklaravo 9 600 Lt sumą pajamų, nuo kurių skaičiuojamos pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo mokamos įmokos (pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti).

Nurodė tuo pagrindu 2009 m. kovo 19 d. sumokėjęs 1 440 Lt priklausančią mokėti valstybinio socialinio draudimo sumą, todėl atsakovas į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 528 Lt sumą (5,5% x 9600 Lt = 528 Lt). Tvirtino, kad atsakovas 2009 m. birželio 15 d. į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą pervedė 6,60 Lt dydžio įmoką. Pareiškėjas mano, jog atsakovas nepagrįstai Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu. Teigia, kad pensijų kaupimo sutartį sudarė žinodamas, kad į jo pensijų fondą bus pervedamos konkretaus dydžio įmokos ir pagrįstai tikėjosi, kad ši teisė bus valstybės saugoma ir ginama.

Mano, jog sumažinus ar iš viso panaikinus jo į pensijų fondą mokamas įmokas būtų pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Teigė, jog atsakovas, nepervesdamas į jo pensijų fondo sąskaitą pareiškėjui priklausančių įmokų, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad nuosavybė yra neliečiama.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 24-26).

Nurodė, kad apskaičiuodamas ir pervesdamas pensijų įmokas pensijų fondams, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti įstatymais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., kuriuo buvo sumažintos privalomojo socialinio draudimo įmokos, atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d. ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d. nebuvo jokio pagrindo.

Laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad atsakovas privalo vadovautis ne Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimis, sudarytomis tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių. Pažymėjo, kad šios sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu VSDFV nėra ir negali būti laikoma šios sutarties šalimi ir tokių sutarčių sudarymas atsakovui sukelia tik tas pareigas, kurias jis privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais – užregistruoti šią sutartį, pervesti įstatymo nustatyto dydžio pensijų įmokas ir panašiai.

Pažymėjo, kad pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Tvirtino, kad sutarties šalys susitaria tik dėl tarpusavio bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas, tačiau tarpusavio susitarimu negali įtakoti pensijų įmokų dydžio, kadangi šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis – atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis.

Pažymėjo, jog remiantis Civilinio kodekso 1.80, 6.156, 6.157 straipsnių nuostatomis šalys neturi teisės nustatyti, ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, o tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės. Paaiškino, kad asmens antrosios pakopos pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo („socialinio solidarumo sistemos“) finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį (Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis).

Todėl, jei asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos sumažėjimas dėl to, kad dalis įmokų pervedama pensijų kaupimo bendrovėms, įgyjant teisę į papildomas neapibrėžto dydžio pajamas ateityje, yra vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas, analogiškai turėtų būti vertinamas pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas, nes tai atitinkamai (proporcingai) padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį.

Pastebėjo, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs dar vieną sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmą – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, o asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pažymėjo, kad pensijų įmokų dydžio keitimas niekaip neįtakoja (neriboja) pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisių į nuosavybės objektą, t. y. teisių į jau įgytą turtą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 73-78) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (redakcija iki 2008 m. gruodžio 31 d.), pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nurodė, jog 2009 m. sausio 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo pakeista Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir papildyta 3 ir 4 dalimis.

Minėtu įstatymu nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pažymėjo, kad įstatymas įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Akcentavo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nustatytas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2,5 procento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų).

Nurodė, jog 2009 m balandžio 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeista Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pažymėjo, jog pareiškėjas pensijų kaupimo sistemos dalyviu tapo 2008 metais, galiojant Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio redakcijai, nustačiusiai pensijų įmokos, skaičiuojamos nuo 2007 m., dydį – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pensijų įmokos apskaičiuotos ir pervestos vadovaujantis nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pasisakė, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo vertinimu, nuo 2009 m. sausio 1 d. nustatytu kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio sumažinimu nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (atsižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje buvo nustatytas netgi mažesnis šių įmokų dydis) nebuvo paneigta kaupiamosios pensijos esmė. Teigė, jog šiuo nutarimu iš esmės pripažinta, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimu nustatytas pensijų įmokų dydžio sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai.

Tvirtino, jog Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d. ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo. Pažymėjo, kad atsakovas nebuvo su pareiškėju sudarytos pensijos kaupimo sutarties šalimi, todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad atsakovas privalo vadovautis ne Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimis, sudarytomis tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių.

Sprendė, jog minėtos sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu tokių sutarčių sudarymas VSDFV sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti pagal galiojančius įstatymus. Sutiko su atsakovu argumentu, kad pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Tvirtino nesant pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė pensijų kaupimo dalyvių teises ar teisėtus interesus, kad buvo pažeisti pensijų kaupimo fondų dalyvių teisėti lūkesčiai ir konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas, nes atsakovo veiksmai teisėti, teisės aktuose nustatytas dvejopas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas: išmokant didesnes valstybinio socialinio draudimo pensijas bei padidinant pensijų įmokų tarifą iki 6 procentų 2012–2014 metais.

Pažymėjo, jog būsimos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės objektas.

III. Pareiškėjas M. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80-83), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pažymėjo, jog teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo pervesti pensijų įmokas pagal 2009 m. I ketvirtį jo sumokėtą 1 440 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą ir nepagrįstai netaikė Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių pensijų įmokų už savarankiškai dirbančius asmenis pervedimą į pensijų kaupimo fondus. Tvirtino, jog už šią sumą jam nebuvo pervesta jokia įmoka. Pažymėjo, jog Konstitucinis teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis, kuriame nustatyta Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse įtvirtintų nuostatų grįžtamoji galia, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis teismas nurodė, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimai įsigaliojo 2009 m. sausio 17 d., t. y. oficialaus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną. Teigė, jog minėtame nutarime Konstitucinis teismas pažymėjo, jog pensijų įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 proc. iki 3 proc. buvo susijęs su ketvirtiniu, t. y. jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio-kovo mėn.) įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu bei įmokų dydžių nustatymu, todėl nesumažintas įmokų tarifas turėjo būti taikomas visą 2009 m. I ketvirtį. Pažymėjo, jog teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tvirtino, jog pensijų kaupimo sutartis yra civilė sutartis ir valstybė negali savo nuožiūra keisti sutarties sąlygų. Pakartojo savo skundo argumentus dėl įstatymo nuostatų taikymo atgal. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra nustatęs teisingo asmenų praradimų, susijusių su į specialius fondus pervedamų įmokų dydžių sumažinimu, kompensavimo mechanizmo, todėl pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo klausimą turėjo išspręsti teismas.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko (b. l. 88-91).

Pažymėjo, kad pareiškėjas pensijų kaupimo sutartį sudarė 2008 m. birželio 16 d., todėl remiantis nuo 2004 m. birželio 19 d. iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis pensijų įmokos pradėtos skaičiuoti nuo 2009 m. sausio 1 d. Paaiškino, jog pareiškėjas 9 600 Lt pajamų gavo 2008 metais, todėl pensijų įmokos nuo šių pajamų neturėjo būti skaičiuojamos. Pažymėjo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto sandaros įstatymą valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai tvirtinami kiekvieniems biudžetiniams metams ir įsigalioja nuo biudžetinių metų pradžios, t. y. nuo sausio 1 d. Nurodė, jog sumažintos apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos buvo patvirtintos 2008 m. gruodžio 18 d. priimtame Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatyme, kuris įsigaliojo 2008 m. gruodžio 30 d. Teigė, jog su šiuo įstatymu sietinas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog paskaičiuojant pensijų įmokas pirmąjį 2009 metų ketvirtį neturėjo būti taikomas pasikeitęs teisinis reglamentavimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžio bei dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam į pensijų fondą pervestos įmokos dalimi, į teismą su skundu kreipėsi prašydamas panaikinti VSDFV 2009 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (10.10) I -3983 , įpareigoti VSDFV pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 318,55 Lt bei įpareigoti VSDFV ateityje pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kaip ir pradinis pareiškėjo skundas, papildomai pažymint, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Konstitucinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, tinkamai nemotyvavo savo sprendimo.

Pasisakydama dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013. Todėl teisėjų kolegija yra saistoma minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 konstatavo, kad atsižvelgus į Konstitucinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentu, kad sumažinus fiziniam asmeniui pervedamą kaupiamąją pensijos įmoką buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas, asmens teisė į pensiją ar teisė į nuosavybę. Analogiškai, atsižvelgiant į tai, jog kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti asmens lūkesčiai ateityje gauti tam tikro tikėtino dydžio pensiją ar Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 pasisakė ir dėl imperatyvių teisės normų pasikeitimo įtakos asmenų sudarytoms pensijų kaupimo sutartims. Pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laiką, nes ši sąlyga pateko į viešosios teisės reguliuojamą sritį (lot. ius publicum). Būtent – konkrečiu atveju šie dydžiai buvo vienvaldiškai nustatyti įstatymų leidėjo Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. redakcijos). Taigi kaupiamų pensijų įmokų dydis, VSDFV pervedamas pensijų kaupimo bendrovėms pensijų kaupimo dalyvių naudai, negalėjo būti šalių susitarimo objektu. Be to, tokiems atvejams netaikytina CK 6.157 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.

Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą, konstatuoja, jog remiantis aukščiau nurodyta teismo praktika, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VSDFV pervesti į jo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėjas 2008 m. birželio 16 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį su UAB „SEB investicijų valdymas“. Ši sutartis, pagal jos bendrosios dalies 16 punktą, įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas įgijo tik tokius teisėtus lūkesčius, kad už 2009 metų laikotarpiu gautas pajamas bei sumokėtas socialinio draudimo įmokas į jo pensijų fondo sąskaitą bus pervesta atitinkamo dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. Pareiškėjas 2009 m. kovo 19 d. deklaravo 9600 litų pajamas ir sumokėjo 1440 litų socialinio draudimo įmokas už 2008 metus, todėl neturi teisės reikalauti kaupiamosios pensijų įmokos už šį laikotarpį, kai jo sudaryta pensijų kaupimo sutartis dar negaliojo.

Pareiškėjas gavo ir 660 litų pajamų už 2009 metų I ketvirtį, nuo kurių atsakovas į pensijų fondą pervedė 1 procento kaupiamąją pensijos įmoką. Iki 2009 metų tokie asmenys nebuvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, ir atitinkamai, jiems nebuvo skaičiuojamos kaupiamosios pensijų įmokos.

Konstitucinis teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenys, kuriems Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą, 3, 5 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 8 punktus, 6 straipsnio 4 dalį tik nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėti privalomai drausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti. Šie asmenys pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d., todėl šiuo atveju kaupiamosios pensijų įmokos nebuvo sumažintos. Vadinasi, šie asmenys nebuvo įgiję teisėtų lūkesčių, kad jiems būtų mokamos kitokio dydžio kaupiamosios pensijų įmokos, nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos imperatyvai ir įstatymų leidėjui nekyla pareiga nustatyti tokių įmokų kompensavimo mechanizmo.

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir kitų pareiškėjo reikalavimų, atsakovo veiksmai atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą kaupiamųjų pensijų įmokų srityje.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan Arūnas Sutkevčius