A-525-3037-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-3037/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00076-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Girdučiui Vainiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pas Thomą“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pas Thomą“ skundą atsakovams Utenos rajono savivaldybės administracijai ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos miesto seniūnijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „PAS THOMĄ“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2−4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 3.28/S-741 „Dėl gauto prašymo“ (toliau – ir Savivaldybės sprendimas) ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos miesto seniūnijos (toliau – ir Seniūnija) 2012 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (R-3)-104 „Dėl leidimo prekiauti alkoholiniais gėrimais“ (toliau – ir Seniūnijos sprendimas) bei įpareigoti Administraciją patenkinti UAB „Pas Thomą“ 2012 m. vasario 27 d. prašymą išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, adresu (duomenys neskelbtini), Utena (toliau – ir Licencija).

Paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 27 d. kreipėsi į Administraciją ir Seniūniją su prašymu išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tačiau Administracija, vadovaudamasi 2011 m. gruodžio 22 d. Utenos rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) posėdžio protokolo Nr. 10 išrašu, nusprendė sprendimo nepriimti, motyvuojant tuo, kad nepanaikintas 2011 m. spalio 27 d. Savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-335 (toliau – ir Savivaldybės tarybos sprendimas). Seniūnija sprendimą atsisakyti išduoti leidimą grindė Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo (toliau – ir Savivaldos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalimi, nurodydama, kad, kol Savivaldybės taryba nėra pakeitusi sprendimo, leidimas prekiauti alkoholiniais gėrimais ir alumi minėtu adresu nebus išduotas.

Pareiškėjo nuomone, taip pažeidžiamos jo teisės. Pažymėjo, kad skundžiamais sprendimais Administracija ir Seniūnija pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) 181 straipsnio reikalavimus, nes pareiškėjas nėra pažeidęs nei vienos minėtos teisės normos nuostatos. Teigė, kad Savivaldybės tarybos sprendimas, kuriame, pagal pareiškėjos 2011 m. rugsėjo 21 d. prašymą, Licenciją atsisakyta išduoti, remiantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, yra neteisėtas, nes, sistemiškai aiškinant šią nuostatą, darytina išvada, kad atsisakymas išduoti Licenciją turi būti motyvuotas, atsižvelgiant į minėtoje įstatymo nuostatoje išvardytų asmenų pasiūlymus, tai turi būti vertinama objektyviai ir racionaliai visų pusių atžvilgiu, o šiuo atveju to nebuvo padaryta.

Savivaldybės taryba, atsisakydama išduoti Licenciją, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas niekada nevykdė veiklos adresu (duomenys neskelbtini), Utena, jo atžvilgiu nėra jokių nusiskundimų, Savivaldybės taryba pareiškėjo prašymą išduoti licenciją nepagrįstai ir neargumentuotai susiejo su aukščiau nurodytu adresu veikusiu alaus baru, nors tokie sprendimų priėmimo pagrindai, vadovaujantis kitos įmonės veikla, nenumatyti nei įstatymuose, nei principuose. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo ketinamoje įrengti smuklėje klientų kontingentas būtų visiškai kitoks nei prieš tai buvusio alaus baro, o gyventojų išreikšta nuomonė dėl minėtu adresu anksčiau vykdytos veiklos yra nemotyvuota ir nepagrįsta objektyviais duomenimis, joje vertinama anksčiau tuo pačiu adresu veikusios įmonės veikla.

Taip pat pažymėjo, kad pastate, adresu (duomenys neskelbtini), Utena, jau veikia abejotinos reputacijos įstaiga, todėl Savivaldybės pozicija neišduoti Licencijos pareiškėjui pažeidžia konkurencijos ir teisingumo principus. Pabrėžė, kad atsisakant išduoti Licenciją nebuvo atsižvelgta į nepriekaištingą pareiškėjo reputaciją, kitokio pobūdžio ir kitam klientų segmentui skirtą vykdyti veiklą, ekonominę naudą savivaldybei, naujų darbo vietų kūrimo galimybes, kad pareiškėjas atitinka visus teisės aktų reikalavimus ir tokios veiklos anksčiau nevykdė, vertinta tik ankstesnio alaus baro tuo pačiu adresu veikla.

Nurodė, kad buvo įsitikinęs, jog Savivaldybės taryba Licencijos neišdavė dėl techninio pobūdžio klaidos. Pažymėjo, kad Savivaldybės sprendime pagrindu atsisakyti išduoti Licenciją nurodyta tik Savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, t. y., sprendimas priimtas dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. pateikto pareiškėjo prašymo, tačiau nenurodytas įstatyminis pagrindas, kodėl atsisakytas tenkinti 2012 m. vasario 27 d. prašymas. Atkreipė dėmesį, kad Alkoholio kontrolės įstatymas nenumato apribojimų ūkio subjektams pakartotinai kreiptis į kompetentingas institucijas, prašant išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba, jei jie atitinka šio įstatymo reikalavimus.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 23−24) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad seniūnijos ir seniūno funkcijas apibrėžia Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnis, kuris nei vienam šių subjektų nepriskiria funkcijos išduoti licencijų prekiauti alkoholiniais gėrimais. Paaiškino, kad pareiškėjui 2011 m. rugsėjo 21 d. kreipusis į Administraciją su prašymu išduoti Licenciją, Savivaldybės taryba sprendimu nusprendė Licencijos neišduoti. 2011 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas į Administraciją kreipėsi su pakartotiniu prašymu išduoti licenciją. 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Savivaldybės taryba nusprendė Savivaldybės tarybos sprendimo nenaikinti, todėl Licencija nebuvo išduota. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo prašė panaikinti tik Administracijos sprendimą ir Seniūnijos sprendimą, tačiau neprašė Savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo, todėl net jei teismas nuspręstų panaikinti pareiškėjo prašomus sprendimus, Savivaldybės tarybos sprendimas pareiškėjui Licencijos neišduoti liktų galioti.

Atsakovas Seniūnija atsiliepimu į skundą (b. l. 79−80) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsniu, Alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi ir Savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. TS-259 patvirtinto Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų išdavimo Utenos rajone tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9.7 punktu. Nurodė, kad pareiškėjui dar 2011 m. rugsėjo 21 kreipusis į Administraciją dėl Licencijos išdavimo, buvo priimtas Savivaldybės tarybos sprendimas Licencijos neišduoti. Pareiškėjui 2012 m. vasario 27 d. pakartotinai kreipusis dėl leidimo išdavimo į Seniūniją, Seniūnija 2012 m. kovo 5 d. raštu Nr. (R-3)-104 informavo pareiškėjo atstovę B. B., kad Savivaldybės tarybos sprendimas galioja, todėl leidimas (sutikimas) prekiauti alkoholiniais gėrimais ir alumi, adresu (duomenys neskelbtini), Utena, nebus išduotas. Pažymėjo, kad Seniūnija, būdama savivaldybės administracijos filialu, negali pakeisti ar panaikinti savivaldybės tarybos priimtų teisės aktų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo prašė panaikinti tik Administracijos sprendimą ir Seniūnijos sprendimą, tačiau neprašė Savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo, todėl net jei teismas nuspręstų panaikinti pareiškėjo prašomus sprendimus, Savivaldybės tarybos sprendimas pareiškėjui Licencijos neišduoti liktų galioti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu (b. l. 128−133) pareiškėjo skundo atsakovei Administracijai dalį dėl 2012 m. kovo 19 d. rašto Nr. (3.28)S-741 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą, o bylą, dalyje dėl pareiškėjo skundo atsakovei Seniūnijai dėl Utenos miesto seniūnijos 2012 m. kovo 5 d. rašto Nr. (R-3)-104 panaikinimo, nutraukė.

Dėl Administracijos sprendimo teismas, remdamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi ir 18 straipsnio 9 dalimi, darė išvadą, kad įstatymų leidėjas nustatė įgaliojimus savivaldybių taryboms dalyvauti koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, kad klausimas dėl Licencijos išdavimo pareiškėjo buvo išspręstas Savivaldybės tarybos sprendimu, šiame sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas šio sprendimo teisme neginčijo.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neapskundė ir Savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo, kuriuo, pagal Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies reikalavimus, apsvarsčiusi pakartotinį pareiškėjo prašymą, Savivaldybės taryba paliko galioti 2011 m. spalio 27 d. sprendimą. Teismas taip pat nustatė, kad galiojant abiem Savivaldybės tarybos sprendimams, pareiškėjas 2012 m. vasario 27 d. dar kreipėsi į Administraciją, prašydamas išduoti Licenciją. Atsakydama į šį prašymą Administracijos sprendimu, Administracija rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir konstatavo, kad prašymas jau išspręstas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu, nepateikus jokių naujų aplinkybių, teikti šio prašymo tarybai iš naujo svarstyti nėra tikslinga.

Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia skundo reikalavimai ir motyvai, Savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. TS-335 dėl Licencijos pareiškėjui neišdavimo yra galiojantis ir nenuginčytas, jis neginčijamas ir šioje byloje, todėl teismas neturi pagrindo vertinti, ar minėtas sprendimas yra pagrįstas. Šioje byloje nagrinėjamas Administracijos 2012 m. kovo 19 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčijamu raštu pareiškėjui išduoti Licenciją nebuvo atsisakyta, tuo labiau, kad teisę atsisakyti išduoti Licenciją Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis priskiria tik Savivaldybės tarybos kompetencijai ir šia teise Savivaldybės taryba pasinaudojo, priimdama 2011 m. spalio 27 d. sprendimą.

Skundžiamas raštas yra priimtas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose procedūros metu. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjo prašymas vertintinas kaip prašymas suteikti administracinę paslaugą – išduoti licenciją, todėl Administracija pagrįstai jį išnagrinėjo Taisyklių nustatyta tvarka. Teismas rėmėsi Taisyklių 12 punktu ir darė išvadą, kad nepagrįsti pareiškėjos atstovų paaiškinimai, kad pateikdamas 2012 m. vasario 27 d. prašymą, pareiškėjas pateikė naujus argumentus ir dokumentus, nes, lyginant šį prašymą su 2011 m. rugsėjo 21 d. pateiktu prašymu, matyti, kad prie abiejų prašymų pridėti tapatūs dokumentai, išskyrus Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos apskrities VPK) raštą, kuris, kaip ir Taikos gatvės gyventojų 2011 m. gruodžio 17 d. kreipimasis, sudaręs pagrindą pakartotiniam prašymo svarstymui, buvo apsvarstytas ir įvertintas Savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. posėdyje, todėl laikytina, kad pareiškėjas su 2012 m. vasario 27 d. prašymu jokių naujų argumentų, aplinkybių ir dokumentų, neapsvarstytų ir neįvertintų Savivaldybės tarybos, nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad Administracija pagrįstai nesvarstė pakartotinio pareiškėjo prašymo išduoti Licenciją (nepriėmė nei teigiamo sprendimo, nei parengė neigiamo sprendimo projekto svarstymui Savivaldybės tarybos posėdyje), nurodė atsisakymo svarstyti prašymą priežastis, priimto sprendimo apskundimo tvarką. Teismas darė išvadą, kad Administracijos sprendimas priimtas pagal Taisyklių reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Tuo pačiu negali būti tenkintinas pareiškėjo prašymas įpareigoti Administraciją išduoti Licenciją.

Dėl Seniūnijos sprendimo, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-540/2008; AS146-391/2009) ir Aprašo 1.1, 9 ir 28 punktais, pažymėjo, kad pareiškėjas skundžia ir prašo panaikinti Seniūnijos raštą, kuriuo atsakovas informavo pareiškėją, kad Savivaldybės taryba 2011 m. spalio 27 d. nusprendė neišduoti pareiškėjui Licencijos, šis sprendimas yra nepakeistas, todėl pareiškėjui leidimas prekiauti alkoholiniais gėrimais ir alumi (duomenys neskelbtini) Utenoje negali būti išduotas. Minėtasis raštas nėra administracinis teisės aktas ir teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl ši bylos dalis nutraukta.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 135−138), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1) aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 182 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatą sistemiškai, darytina išvada, kad atsisakyti išduoti licenciją galima tik motyvuotu sprendimu, atsižvelgus į normoje išvardytų asmenų pasiūlymus, vertinimas turi būti objektyvus ir racionalus, tačiau teismas šio aspekto neįvertino;

2) skundžiami sprendimai yra neteisėti, nes 2011 m. spalio 27 d. posėdžio metu Savivaldybės taryba balsavo už Licencijos išdavimą, tai patvirtina viešojoje erdvėje pateikiami duomenys, tačiau teismas sprendime šią aplinkybę nutylėjo;

3) nesutinka su teismo išvada, kad su pakartotiniu prašymu dėl Licencijos išdavimo nepateikė naujų argumentų ar aplinkybių, nes kartu su prašymu buvo pateiktos skirtingos aplinkybės ir argumentai, nei pirminiame prašyme;

4) teismas beveik nenagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ir pateiktų argumentų, neanalizavo byloje esančių įrodymų, sprendimas paremtas formaliu teisės aktų nuostatų išdėstymu, jų nepritaikant konkretiems ginčo santykiams, todėl yra nepagrįstas;

5) nesutinka su teismo išvada, kad Savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. TS-335 dėl Licencijos neišdavimo nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Teismo vertinimas, kad skundžiamais sprendimais pareiškėjui nebuvo sukelta teisinių pasekmių yra neteisingas, nes toks vertinimas ir teisės aktų taikymas prieštarauja viešojo administravimo subjektų sprendimo apskundimo, kaip jų teisėtumo kontrolės, tvarkai ir prasmei. Sistemiškai aiškindamas Taisyklių 12 punktą, pareiškėjas daro išvadą, kad jis turėjo teisę pakartotinai paduoti prašymą išduoti Licenciją, nes nurodė iš esmės naujas aplinkybes, pateikė dokumentus, kurie sudarė pagrindą prašymo svarstymui. Tokia savivaldybės ir teismo pozicija užkerta kelią pareiškėjui ateityje gauti verslui plėtoti reikalingą Licenciją, nepaisant tokios praktikos prieštaravimo teisės principams.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 142−144) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš apelianto visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

1) sutinka su teismo išvada, kad sprendimą neišduoti Licencijos priėmė ne Administracija, o Savivaldybės taryba. Be to, šio Savivaldybės tarybos sprendimo apeliantas neginčijo, dėl šios priežasties, apelianto nurodomos aplinkybės, kad tiek atsakovas, tiek teismas turėjo motyvuotai įvertinti pareiškėjo reputaciją, veiklą, investicijas, gyventojų nuomonę ir panašiai bei tenkinti pareiškėjo interesą, yra nereikšmingos. Teigia, kad teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas Administracijos sprendimu ne atsisakė išduoti Licenciją, bet atsisakė nagrinėti pakartotinį pareiškėjo prašymą. Šia teise Administracija pasinaudojo priimdama motyvuotą administracinį aktą. Pažymi, kad bylos dalyku laikytinas atsakovo atsisakymo nagrinėti pakartotinį pareiškėjo prašymą pagrįstumas, o ne neįtraukto į bylą subjekto sprendimų pagrįstumas;

2) apeliaciniame skunde minimas Savivaldybės tarybos sprendimas nėra ginčijamas šioje byloje, todėl apeliantas neturi teisės reikšti savo pozicijos dėl jo teisėtumo ir/ar priėmimo aplinkybių. Papildomai pažymi, kad Savivaldybės tarybos nariai balsavo už sprendimo neišduoti Licencijos projektą. Už šį sprendimą nubalsuota vienbalsiai;

3) paaiškina, kad 2011 m. gruodžio 7 d. (galiojant Savivaldybės tarybos sprendimui) atsakovas gavo pakartotinį pareiškėjo prašymą išduoti Licenciją, prašyme buvo nurodyta, kad Savivaldybės tarybos sprendimas priimtas turint klaidingą informaciją. Įvertinusi tai, kad 2011 m. lapkričio 23 d. Utenos rajono policijos komisariato raštas Nr. 89-2-S-229 bei 2011 m. gruodžio 7 d. Taikos gatvės gyventojų raštas gali būti laikomi naujomis aplinkybėmis, Administracija parengė tarybos sprendimo projektą dėl Savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. TS-335 panaikinimo ir pateikė svarstyti tarybai, tačiau Savivaldybės taryba, įvertinusi naujas aplinkybes, jas pripažino nereikšmingomis ir paliko galioti ankstesnį savo sprendimą. 2012 m. vasario 27 d. Administracija gavo trečią pareiškėjo prašymą išduoti Licenciją. Kreipdamasis trečią kartą, pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų ar aplinkybių, kurių nebuvo pirmaisiais dviem kartais ir kurių nebūtų įvertinusi Savivaldybės taryba. Dėl šios priežasties, skundžiamu Administracijos sprendimu buvo atsisakyta pakartotinai nagrinėti šį prašymą;

4) apeliantas netinkamai vertina teismo sprendimą, teigdamas, jog jame nurodyta, kad abu skundžiami aktai pareiškėjui nesukėlė teisinių pasekmių. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė Seniūnijos sprendimas, nes Seniūnija nėra subjektas, sprendžiantis Licencijų išdavimo klausimus. Teismas nepasisakė, kad pareiškėjai neigiamų pasekmių nesukėlė Administracijos sprendimas. Teismo sprendime tik apibrėžtas ir aiškiai nurodytas bylos dalykas ir ribos. Byla spręsta aiškinant atsakovo atsisakymo pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymą teisėtumą ir pagrįstumą, o ne Licencijos neišdavimo pagrindus. Sutinka, kad Administracijos sprendimas pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes, tačiau ne tokias, kokios nurodomos apeliaciniame skunde.

Taip pat pažymi, kad Seniūnija, kaip Administracijos struktūrinis padalinys, nebūdama atskiru juridiniu asmeniu, negali būti atskiru proceso dalyviu, todėl Seniūnija atskiro atiliepimo į apeliacinį skundą neteikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Utenos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 3.28/S-741 „Dėl gauto prašymo“ ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos miesto seniūnijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (R-3)-104 „Dėl leidimo prekiauti alkoholiniais gėrimais“, kuriais buvo atsakyta į atitinkamus pareiškėjo prašymus.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu konstatavo, kad skundžiamas Utenos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 3.28/S-741 yra teisėtas ir pagrįstas, o bylos dalį dėl Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos miesto seniūnijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (R-3)-104 nutraukė.

Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia argumentus, susijusius tiek su faktinėmis aplinkybėmis, tiek su teisiniu jų vertinimu.

Prekyba alkoholiniais gėrimais - ūkinė veikla. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (žr., pvz., 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Neigiami alkoholio vartojimo padariniai (inter alia tai, kad dėl nekontroliuojamo ar nepakankamai kontroliuojamo alkoholio produktų pardavimo gyventojams vis daugėja socialinės patologijos reiškinių) buvo ne kartą konstatuoti ir Konstitucinio Teismo aktuose, inter alia jo 1997 m. vasario 13 d., 1998 m. liepos 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimuose.

Pažymėtina ir tai, kad Alkoholio kontrolės įstatymo tikslas, nustatytas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus (redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti Licenciją 2011 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 7). Savivaldybės taryba 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. TS-335 nusprendė neišduoti pareiškėjui Licencijos (b. l. 8). 2011 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą, nurodydamas, kad Savivaldybės taryba sprendimą dėl Licencijos neišdavimo priėmė, turėdama klaidingą informaciją (b. l. 102). Utenos rajono savivaldybės administracija, atsižvelgdama į tai, kad 2011 m. lapkričio 23 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas (b. l. 103) bei 2011 m. gruodžio 7 d. Taikos g. gyventojų raštas (b. l. 104-106) gali būti laikomi naujomis aplinkybėmis ir pagrindu persvarstyti priimtą administracinį aktą, parengė Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl 2011 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. TS-335 panaikinimo (b. l. 99) ir pateikė Savivaldybės tarybai svarstyti. 2011 m. gruodžio 22 d. Savivaldybės tarybos posėdyje Savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-335 nebuvo panaikintas (b. l. 98). 2011 m. gruodžio 22 d. Savivaldybės tarybos sprendimo pareiškėjas, remiantis bylos duomenimis, taip pat neskundė (pareiškėjui apie sprendimą buvo žinoma – įmonės direktorė dalyvavo tarybos posėdyje). 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjas vėl kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administraciją prašydamas išduoti Licenciją (b. l. 27), tačiau Savivaldybės administracija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti persvarstytas priimtas ir galiojantis individualus administracinis aktas, skundžiamu raštu informavo pareiškėją, kad neteiks Savivaldybės tarybai pareiškėjo prašymo svarstyti iš naujo (b. l. 29).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamas Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos miesto seniūnijos 2012 m. kovo 5 d. raštas Nr. (R-3)-104 „Dėl leidimo prekiauti alkoholiniais gėrimais“ yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukuriantis pareiškėjui teisinių pasekmių, tik informuojantis apie Savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. priimtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl seniūnijos 2012 m. kovo 5 d. rašto Nr. (R-3)-104 panaikinimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje pareiškėjas ginčija Savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 3.28/S-741, kuriuo atsisakyta teikti Savivaldybės tarybai prašymą svarstyti iš naujo, o ne 2011 m. spalio 27 d. Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. TS-335, t.y. ginčijamas ne licencijos neišdavimo pagrįstumas, o atsisakymo pakartotinai teikti prašymą svarstyti Savivaldybės tarybai pagrįstumas.

Apeliantas teigia, jog pakartotiniu prašymu dėl licencijos išdavimo buvo pateiktos skirtingos aplinkybės ir argumentai nei pirminiame prašyme. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjo prašyme (b. l. 27) nurodyti pridedami dokumentai yra tapatūs 2011 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjo prašyme (b. l. 63) nurodytiems pridedamiems dokumentams, išskyrus Utenos apskrities VPK 2011 m. lapkričio 23 d. raštą Nr.89-2-S-2998. Tačiau šis Utenos apskrities VPK raštas, taip pat ir Taikos g. gyventojų 2011 m. gruodžio 7 d. kreipimasis, sudaręs pagrindą pakartotiniam prašymo svarstymui, buvo apsvarstytas ir įvertintas Savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. posėdyje (b. l. 98-113). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas su 2012 m. vasario 27 d. prašymu naujų argumentų, aplinkybių ir dokumentų, neapsvarstytų ir neįvertintų Savivaldybės tarybos, nepateikė. Todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punktu, Utenos rajono savivaldybės administracija pagrįstai neteikė prašymo Savivaldybės tarybai svarstyti iš naujo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia ir argumentus, susijusius su 2011 m. spalio 27 d. Savivaldybės tarybos priimto sprendimo Nr. TS-335 teisėtumu ir pagrįstumu. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis Savivaldybės tarybos sprendimas nėra ginčijamas šioje byloje ir, remiantis bylos duomenimis, įstatymų nustatytu terminu nebuvo apskųstas teismui. Šioje byloje yra nagrinėjamas Savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 3.28/S-741 teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl teisėjų kolegija argumentus, susijusius su 2011 m. spalio 27 d. Savivaldybės tarybos priimto sprendimo Nr. TS-335 teisėtumu ir pagrįstumu, atmeta kaip nesusijusius su nagrinėjamo ginčo dalyku. Pareiškėjas teigia, kad 2011 m. spalio 27 d. posėdžio metu Savivaldybės taryba balsavo už Licencijos išdavimą. Šis argumentas nėra pagrįstas byloje esančiais duomenimis. Byloje esantis 2011 m. spalio 27 d. Savivaldybės tarybos sprendimas (b. l. 8) patvirtina, jog buvo nuspręsta pareiškėjui neišduoti Licencijos. Šis pareiškėjo argumentas taip pat vertintinas kaip nesusijęs su nagrinėjamo ginčo esme, t.y. Savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 3.28/S-741, taigi yra atmestinas.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pas Thomą“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė