2021-05-26 Nr. AB-11260-3-63-3-00390-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-357-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00390-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. D. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. balandžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. D. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius, Palangos miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja K. D. 2021 m. balandžio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 16S-262-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei K. D.“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja, grįsdama prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, paaiškino, jog jai yra 92 metai, dėl amžiaus ir sveikatos būklės ji sunkiai juda, jai yra pasireiškę senatvinės demencijos požymiai (pamiršta naujus įvykius ir pan.). Atsižvelgdama į tai, pareiškėja 2017 metais paprašė savo giminaitės O. D. padėti tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, 2019 m. gruodžio 4 d. išdavė jai notarinį įgaliojimą. O. D. ne kartą lankėsi Tarnybos Palangos skyriuje, atliko įvairius veiksmus pareiškėjos nuosavybės teisėms atkurti.

Atstovė buvo palikusi savo kontaktus Tarnybai ir nurodžiusi kreiptis būtent į ją. 2020 m. pradžioje prasidėjus Covid-19 pandemijai, pareiškėja ir jos atstovė bendravo tik nuotoliniu būdu, pareiškėja 2020 metais buvo apribojusi bet kokius kontaktus su aplinkiniais. O. D. atvyko aplankyti pareiškėjos 2021 m. kovo mėnesį, po to, kai pareiškėja pasiskiepijo. Atstovė, pradėjusi tvarkyti pareiškėjos namus, tarp senų laikraščių ir korespondencijos rado atsiųstą Tarnybos Palangos skyriaus 2019 d. gruodžio 4 d. raštą Nr. 16SD-2622-(14.16.104.) ir prie jo pridėtą Sprendimą.

Pareiškėja negalėjo atstovei nurodyti, kada gavo šiuos dokumentus, neprisiminė juos gavusi, pati negalėjo suprasti Sprendimo sukeliamų teisinių pasekmių. Pareiškėja nesutiko su Sprendimu, kuriuo nuosavybės teisės jai atkurtos ne pageidaujamu būdu – natūra, o pinigais, juolab kad kompensacija buvo akivaizdžiai mažesnė už žemės sklypo, į kurį ji siekė atkurti nuosavybės teises, realią vertę. Atsižvelgdama į tai, O. D. ėmėsi veiksmų situacijai išsiaiškinti ir teisininkams surasti. Pareiškėjos įsitikinimu, ji skundo padavimo terminą praleido dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, t. y. savo amžiaus, sveikatos būklės, Covid-19 pandemijos, taip pat Tarnybos Palangos skyriaus darbuotojų neatsakingų veiksmų (Sprendimas išsiųstas pareiškėjai, o ne jos atstovei).

Pažymėta, kad iki Spendimo priėmimo Tarnybos Palangos skyriaus darbuotojai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai ne vienerius metus bendravo būtent su O. D.. Tarnybos specialistai žinojo, kad pareiškėja dėl senyvo amžiaus ir sveikatos būklės nėra pajėgi suprasti savo veiksmus. Pareiškėja tvirtino, jog ji nuo pat prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo buvo atidi ir rūpestinga, aktyviai domėjosi savo situacija, o vėliau paprašė O. D. veikti jos vardu ir interesais. Formalus įstatymo nuostatų taikymas tokioje situacijoje nebūtų pateisinamas, teisėtas ir protingas.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos K. D. skundą ir nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti jai sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

Teismas, išanalizavęs teismų praktiką sprendžiant termino atnaujinimo klausimą ir pareiškėjos paaiškinimus, nustatė, kad Tarnybos Palangos skyriaus 2019 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. 16SD-2622-(14.16.104) su Sprendimu buvo išsiųstas pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, t. y. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja į teismą kreipėsi 2021 m. balandžio 9 d., todėl akivaizdu, jog skundo padavimo terminas yra praleistas. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai ir pateikti dokumentai nepagrindžia, jog būtent laikotarpiu, kai reikėjo paduoti skundą, pareiškėja negalėjo to padaryti, ir nėra duomenų, kad prašyme nurodyti pareiškėjos negalavimai buvo tokio pobūdžio, jog apribojo jos galimybes pačiai arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galbūt pažeistas savo teises. Esant tokiai situacijai, prašyme nurodyta priežastis, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl sveikatos būklės, nelaikytina pakankama praleistam terminui atnaujinti. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog nuo tada, kai pareiškėjos įgaliotai atstovei O. D. tapo žinoma apie Sprendimą, praėjo pakankamai ilgas laikas. Padaryta išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl skundą atsisakytina priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teismo įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.).

III. Pareiškėja K. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. balandžio 19 d. nutartį ir atnaujinti skundo padavimo terminą, skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja mano, kad teismas formaliai, atmestinai ištyrė jos nurodytas aplinkybes, aplinkybių vertinimas skundžiamoje nutartyje apima tik vieną pastraipą. Pakartoja, kad skundo padavimo termino praleidimą lėmė objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusios aplinkybės: jos amžius, sveikatos būklė, prasidėjusi Covid-19 pandemija ir su tuo susijusios aplinkybės, taip pat Tarnybos Palangos skyriaus darbuotojų veiksmai. Pareiškėjos amžių patvirtina kartu su skundu pateiktos jos paso ir pensininko pažymėjimo kopijos. Savaime suprantama, kad tokio amžiaus asmenys sunkiai juda, jiems pasireiškia įvairios su senatve susijusios gretutinės ligos, įskaitant atminties sutrikimus.

Pareiškėjai senatvinės demencijos požymiai reiškiasi jau kelerius metus. Pareiškėja savo atminties sutrikimams pagrįsti nepateikė jokių medicininių dokumentų, nes tokia aplinkybė visuotinai žinoma. Be to, šiuo metu būtų sudėtinga surinkti reikiamus medicininius dokumentus, atsižvelgiant į su Covid-19 pandemija susijusius ribojimus teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Kita vertus, teismas tokius dokumentus gali išsireikalauti pats, ypač atsižvelgiant į poreikį apsaugoti viešąjį interesą, lemiantį specifinę administracinio teismo padėtį ir būtinybę administraciniame procese būti aktyviam.

Pareiškėja teigia, jog tai, kad ji pamiršo apie Sprendimo gavimą arba nesuprato jo turinio, įrodo aplinkybė, jog O. D. 2019 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Tarnybos Palangos skyrių, pabrėždama, kad pareiškėja pageidauja, jog nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūra, minėtą prašymą pasirašė pati pareiškėja (atsakymas į šį prašymą negautas iki šiol). Pareiškėja nesutinka su teismo pozicija, jog ji nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų sukliudžiusios jai laiku kreiptis per įgaliotus asmenis, siekiant apginti galbūt pažeistas savo teises, kadangi tam pareiškėjai sukliudė Covid-19 pandemija, o Tarnybos Palangos skyriaus specialistai nepranešė jos atstovei apie priimtą Sprendimą, nors turėjo tokią pareigą.

Tarnybos Palangos skyriaus darbuotojai žinojo apie O. D. suteiktus įgaliojimus, tai patvirtina jai išsiųstas Tarnybos 2018 m. kovo 16 d. raštas. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendžiamas beveik 30 metų, atsakovas veikia labai lėtai, todėl pareiškėja ir jos atstovė pagrįstai manė, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar ilgai nebus priimtas. Be to, pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad nuo tada, kai O. D. tapo žinoma apie Sprendimą, iki kreipimosi į teismą praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, kadangi jos atstovė apie Sprendimą sužinojo tik 2021 m. kovo mėn. viduryje, atvykusi pas pareiškėją po daugiau nei metų pertraukos.

Atstovė, sužinojusi apie Sprendimą, nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama apginti pažeistas pareiškėjos teises, be kita ko, kreipėsi į advokatą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) laikytis įstatymo numatytų skundo padavimo teismui terminų.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 2019 m. lapkričio 5 d. Šis administracinis aktas kartu su 2019 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 16SD-2622-(14.16.104.) buvo išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja gavo jai išsiųstą Sprendimą, tačiau nenurodė ir nepateikė įrodymų apie gavimo datą (pvz., voko originalo arba kopijos). Atsižvelgiant į tai, skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo dienos, einančios po 2019 m. gruodžio 4 d. rašto Nr. 16SD-2622-(14.16.104.) parengimo, taigi termino pabaiga – 2020 m. sausio 6 d. (2020 m. sausio 5 d. buvo ne darbo diena; ABTĮ 65 str.). Pareiškėja skundą teismui padavė 2021 m. balandžio 9 d. (elektroninė žyma ant dokumento), t. y. praleidusi skundo padavimo terminą daugiau nei vienerius metus ir 3 mėnesius.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-662/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-111-575/2019). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019). Asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, nesugebėjimas surašyti ir suprasti reikiamus procesinius dokumentus, lėšų samdyti advokatą neturėjimas, antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-641-624/2016, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-189-552/2020).

Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą iš esmės grindžia tuo, kad dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės (senatvinės demencijos požymiai) negalėjo pati suprasti Sprendimo turinio ir kreiptis į teismą, o pareiškėjos atstovė O. D. apie Sprendimo priėmimą sužinojo tik 2021 m. kovo mėn. viduryje, nes dėl su Covid-19 pandemija susijusių grėsmių negalėjo pas pareiškėją atvykti anksčiau, o Tarnybos Palangos skyrius Sprendimą nepagrįstai išsiuntė būtent pareiškėjai.

Teisėjų kolegija pakartotinai akcentuoja, kad skundo padavimo terminas suėjo 2020 m. sausio 6 d. (pareiškėjai nepateikus objektyvių įrodymų, dėl kurių šis terminas galėtų būti skaičiuojamas kitaip). Byloje nepateikti duomenys, kad tuo metu jau buvo kilusi reali grėsmė pareiškėjos sveikatai dėl Covid-19 pandemijos, dėl kurios jos galimybė tiesiogiai bendrauti su savo atstove ar kitais asmenimis, naudotis savo teisėmis buvo apribota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad skundo padavimo termino laikotarpiu nurodyti pareiškėjos negalavimai buvo tokio pobūdžio, jog apribojo galimybę jai pačiai arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo.

Atskirajame skunde išdėstyti deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio teiginiai, jog visuotinai žinoma, kad senyvo amžiaus žmonės turi sveikatos sutrikimų, susijusių su jų atmintimi, yra atmestini. Pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių konkrečių duomenų, pagrįstų rašytiniais dokumentais (išrašais iš asmens sveikatos istorijos ar pan.), apie būtent jos sveikatos būklę nagrinėjamam klausimui aktualiu laikotarpiu, apie visiškai ar iš dalies apribotą jos veiksnumą ar pan.

Byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius, jog Tarnybos Palangos skyrius buvo informuotas apie jos pageidavimą, kad visi dokumentai būtų siunčiami būtent jos atstovei O. D., tačiau nepagrįstai nepaisė šio pageidavimo. Pastebėtina, kad akcentuojamas 2019 m. gruodžio 12 d. prašymas Tarnybai buvo surašytas pareiškėjos vardu, jame pasirašė pati pareiškėja, nurodytas jos adresas – (duomenys neskelbtini), t. y. adresas, kuriuo ir buvo išsiųstas Sprendimas. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad Tarnybos Palangos skyrius, Sprendimą išsiųsdamas pareiškėjai minėtu adresu, atliko veiksmus, nesuderinamus su teisės aktų reikalavimais, gero administravimo principu ar kitais kriterijais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nenustačius objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą arba bendrauti su savo įgaliota atstove skundo padavimo termino laikotarpiu (nuo 2019 m. gruodžio 5 d. iki 2020 m. sausio 6 d.), nevertinamos aplinkybės, dėl kurių vėlavimas paduoti skundą užsitęsė (laikotarpis nuo 2020 m. sausio 7 d. iki 2021 m. balandžio 9 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja neįrodė objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, pakankamai svarbių praleistam skundo padavimo terminui atnaujinti.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Sisteminis procesinių normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (ABTĮ 56 str. 4 d.). Ši procesinė teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia būtent proceso dalyviai. Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja nei pirmosios instancijos teismo, nei apeliacinės instancijos teismo neprašė išreikalauti kokius nors konkrečius duomenis ar dokumentus, nepateikė jai pačiai kilusių kliūčių gauti, jos nuomone, bylai teisingai išspręsti būtiną informaciją įrodymų (pvz., atsisakymų pateikti prašomą informaciją ar dokumentus). Pareiškėja nepaaiškina, ar praleisto termino atnaujinimo klausimo išsprendimui reikšminga informacija išvis egzistuoja, t. y. ar jos sveikatos būklė (nurodytų atminties sutrikimų aspektu) anksčiau buvo tikrinta sveikatos priežiūros įstaigose ir, jei taip, kada ir kuriose įstaigose. Be to, pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad vien dėl to, jog jos siekiama inicijuoti byla yra administracinio pobūdžio, ji susijusi su viešuoju interesu, bei neįvardija jokio konkretaus viešojo intereso, kuris šiuo atveju neginamas proceso dalyvių, dėl kurio administracinis teismas turėtų būti itin aktyvus ir savo iniciatyva ieškoti bei rinkti įrodymus. Pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad jos pateikti duomenys ir dokumentai yra pakankami prašymui dėl praleisto termino atnaujinimo pagrįsti, savaime nepaneigia teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja konkrečiais argumentais ir įrodymais nepagrindė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles arba pareigą būti aktyviu.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir priimti skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. D. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė