2020-06-10 Nr. AB-11938-3-61-3-02236-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-803-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02236-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. iki šiol jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindė tuo, kad jam kalint Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, kamerose buvo tarakonų, jos nebuvo dezinfekuojamos. Sanitarinis mazgas kamerose nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos (tik sienele), sanitariniame mazge esantis asmuo buvo matomas kitiems asmenims, todėl atliekant gamtinius reikalus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Be to, sklido blogas kvapas. Kamerose buvo prastas apšvietimas, neveikė ventiliacija, todėl kamerose buvo drėgna ir tamsu. Pareiškėjas išgyveno baimę, nerimą ir emocinę depresiją. Pasak pareiškėjo, visa tai neigiamai atsiliepė jo sveikatai, jis jautėsi pažemintas ir sugniuždytas, todėl jam turi būti atlyginta priteisiant neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti senaties terminą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose kai kuriais laikotarpiais visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

5. Lukiškių TI-K paaiškino, kad stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

7. Pasisakydamas dėl kamerų būklės ir švaros palaikymo kamerose, atsakovo atstovas paaiškino, kad už kamerų švarą ir tvarką yra atsakingi patys suimtieji / nuteistieji, kuriems švarai kamerose palaikyti išduodamas reikalingas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus materialinius resursus.

8. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, privatumo užtikrinimo ir kt. skundo argumentų atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui R. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tiksliai nenurodė už kokį konkrečiai laikotarpį siekia prisiteisti neturtinės žalos, tik nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. iki šiol. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. birželio 1 d. iki pareiškėjo skundo išsiuntimo teismui, t. y. 2018 m. liepos 2 d. (spaudas ant voko).

12. Įvertinęs atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, taip pat CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 2 d., todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. pareikšti. Teismas nurodė, kad pritaikius senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą.

13. Teismas, pasisakydamas dėl skundo argumento, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1. papunktyje nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas pabrėžė, kad, remiantis bylos duomenimis, sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Atsižvelgęs į formuojamą administracinių teismų praktiką, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas šiais laikotarpiais:

13.1. Nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 6 d. kameroje Nr. 192, kurios plotas 7,94 kv. m, pareiškėjui kalint su dar 2 asmenimis;

13.2. Nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 15 d. ir nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. liepos 27 d. kameroje Nr. 151 (plotas 7,48 kv. m), pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu;

13.3. Nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 23 d., nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. balandžio 18 d., 2016 m. balandžio 20 d., nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 19 d., nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. gegužės 24 d., 2016 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. birželio 9 d., nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2016 m. birželio 21 d. kameroje Nr. 330 kalint su dar vienu asmeniu;

13.4. Nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2016 m. liepos 3 d., nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. kameroje Nr. 334, kurios plotas 7,53 kv. m pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu

13.5. Nuo 2016 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. ir 2016 m. rugsėjo 25 d. kameroje Nr. 329 (plotas 7,61 kv. m) pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu;

13.6. Nuo 2016 m. spalio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 20 d., nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. kameroje Nr. 126 (plotas 7,48 kv. m) pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu;

13.7. Nuo 2017 m. sausio 28 d. iki 2017 m. sausio 31 d. kameroje Nr. 151 (plotas 7,48 kv. m) pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu;

13.8. Nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. vasario 14 d., nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. kovo 5 d. kameroje Nr. 150 (plotas 7,56 kv. m) pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu;

13.9. Nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. kovo 14 d., nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. kovo 29 d., nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., 2017 m. kovo 29 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. kameroje Nr. 188 (plotas 7,56 kv. m) pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu;

13.10. Nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. kameroje Nr. 299A (plotas 7,45 kv. m) pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu;

13.11. Nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 17 d. kameroje Nr. 267 (plotas 7,63 kv. m) pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniui;

13.12. Nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 20 d. kameroje Nr. 362 (plotas 7,28 kv. m) pareiškėjui kalint su dar vienu asmeniu.

14. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas pažeistas buvo 433 paras. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu taip pat buvo pažeistas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

15. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V - 82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) (16.5 p.), HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.) 21 punktu, taip pat bylos medžiaga, pažymėjo, kad skundo reikalavimų dalis, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsta. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas kai kuriais laikotarpiais kamerose buvo vienas, teismas darė išvadą, kad pažeidimas buvo padarytas ne visą ginčo laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad konstatavus teisės aktų dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos nebuvimo atskirai nenagrinėtini.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerose buvo nedezinfekuojamos, veisėsi tarakonai, buvo prastas apšvietimas, teismas pabrėžė, kad šios aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose Vilniaus visuomenės sveikatos centro buvo atliktas ne vienas patikrinimas, kurių metu nustatyta, jog šių kamerų būklė atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pareiškėjas teismui nekonkretizavo, kokioje kameroje ir kada jis pastebėjo, kad kameroje netinkamas apšvietimas ar veisėsi tarakonai, kamerose buvo išmatuota santykinė oro drėgmė, bendra dirbtinė apšvieta, patikrinta, ar yra ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių. Jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovo atstovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią yra nuolat atliekami buitinių kenkėjų naikinimo darbai. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kamerų būklės ir kitų pažeidimų atmetė kaip neįrodytus.

17. Teismas, įvertinęs pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, taip pat kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 450 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti.

III. 18. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

20. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

21. Pareiškėjas R. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio teismo nagrinėjimo ribas – vertino ginčijamo teisės akto ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Vertindamas vienus pažeidimus pirmosios instancijos teismas vadovavosi tarptautiniais teisės aktais, o vertindamas kitus vadovavosi tik nacionaliniais teisės aktais. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl atsakovo pateikiamų duomenų patikimumo.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas paaiškina, kad negalėjo ir net neturėjo galimybių sužinoti laiku apie savo teisių pažeidimą ir suprasti, kad yra pažeidžiamos jo teisės, nes pareiškėjas neturi reikiamų žinių, priemonių, įgaliojimų pažeidimams nustatyti. Pareiškėjas prašo spręsti dėl atsakovo atsakomybės atlyginant neturtinę žalą nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. liepos 2 d.

24. Pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė pagrįstos išvados dėl gyvenamojo ploto dydžio nustatymo/apskaičiavimo pareiškėjui, rėmėsi pasenusia praktika, nors ir konstatavo atsakovo atstovo duomenų nepatikimumą ir vertino juos kritiškai, tačiau jokios įtakos paskaičiavimams tai neturėjo.

25. Pareiškėjas pabrėžia, kad kitoje byloje atsakovo atstovas labai tiksliai nurodė ir tuo pačiu patvirtino aplinkybes dėl kalinamųjų skaičiaus nustatymo konkrečioje kameroje konkrečia diena, kalinamųjų rotacija (perkėlimai) vykdoma dienos metu po rytinio patikrinimo ir registracijos žurnale užfiksuotų duomenų, t. y. pasikeičiant budinčiųjų pamainai, todėl akivaizdu, kad kalinamųjų skaičius užrašomas toks, koks buvo tuo momentu ir įrašomas į registrų žurnalą, kuris skiriasi perkėlimo dieną nuo faktinio asmenų skaičiaus. Pareiškėjas teigia, kad kalinamųjų skaičius gali būti apskaičiuotas tik pagal miegamųjų vietų skaičių kameroje, o atsakovo pateikti duomenys pagal patikrinimo laiką, nustatant minimalų ir maksimalų konkrečios dienos kalinamųjų skaičių konkrečioje kameroje, yra nekorektiški, todėl skaičiavimas pagal minėtus duomenis yra netinkamas.

26. Pareiškėjas pateikia Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 13 d. darbų atlikimo aktą Nr. 24-3867, pagal kurį, pareiškėjo teigimu, galima nustatyti tikslias datas, kada buvo išmontuoti gultai ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas.

27. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovo atstovas pateikė nekorektiškus duomenis dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto, taip gerindamas savo padėtį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad praustuvė yra įrengta už skiriamosios sienelės, t. y. likusioje kameros dalyje. Ši aplinkybė parodo, kad sanitarinis mazgas yra didesnis, nei nurodo atsakovas, nes duomenų dėl praustuvės į bylą nėra pateikta. Be to, skiriamosios sienelės plotas yra gan didelis ir taip pat užima nemažai ploto kameroje.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su sanitarinio mazgo ploto apskaičiavimu, nurodo, kad atsakovo atstovas 2018 m. spalio 23 d. rašte Nr. 9-12515 nurodė, kad sanitarinis mazgas nėra atskira patalpa. Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovas pats nurodo, kad skiriamosios sienelės ilgis nėra reglamentuotas, kas leidžia teigti, jog skiriamosios sienelės tęstinumo ribos nėra, todėl darytina išvada, kad visas kameros patalpa yra sanitarinio mazgo patalpa, t. y. pareiškėjui kameros Nr. 192, 151, 330, 334, 329, 126 ,150, 188, 299A, 267, 362 gyvenamasis plotas nėra užfiksuotas, nes tai yra sanitarinis mazgas (pagalbinės patalpos). Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra būtina pareikalauti iš atsakovo atstovo kaip tiesioginio statinių valdytojo papildomų duomenų, susijusių su registravimo duomenimis valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ tam, kad nustatyti oficialų statinio patalpų įregistruotą tipą. Be to, pareiškėjas prašo išsireikalauti iš atsakovo atstovo visus duomenis, susijusius su sanitarinio mazgo užimamo ploto apskaičiavimu – skiriamosios sienelės plytų skaičių išdėstytą išilgai ir išsireikalauti iš VĮ „Registrų centras“ duomenų banko išplėstinį išrašą gyvenamiesiems pastatams, kuriuose buvo įrengtos kameros Nr. 192, 151, 330, 334, 329, 126 ,150, 188, 299A, 267, 362.

29. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos dydžio, pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo aplinkybes, todėl neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas nurodo, kad turėjo būti vertinama aplinkybė, kad atsakovo atstovui pažeidimai buvo žinomi iki pareiškėjui atvykstant į Lukiškių TI-K, dėl atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, kankinimą, orumo pažeidimą, nesaugią aplinką ir sveikatos sutrikimus.

30. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą Lukiškių TI-K iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. J. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. nustatęs, kad pareiškėjas 433 paras buvo laikomas perpildytose kamerose, taip pat nustatęs, kad pažeidžiant teisės aktų reikalavimus įrengtas sanitarinis mazgas (ne visą ginčo laikotarpį), konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 450 Eur kompensaciją.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo ribas, be to, pareiškėjas nesutinka su jam tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimu ir su sanitarinio mazgo ploto apskaičiavimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia naujus įrodymus, taip pat prašo išreikalauti papildomus įrodymus.

34. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – Lukiškių TI-K ar jo darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat atsakovo atstovas pažymi, jog nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius padarinius arba kitus analogiškus nepatogumus.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus, taip pat dėl pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėtų naujų įrodymų, nurodo, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl kamerų ploto ir sanitarinio mazgo ploto, be to, pareiškėjas nereiškė prašymų išreikalauti papildomus įrodymus pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kodėl šių įrodymų būtinybė atsirado būtent bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus, neprijungia pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėtus naujus įrodymus ir, nagrinėdama šią bylą, vadovaujasi byloje jau esančiais duomenimis.

38. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

39. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

41. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

42. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

43. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. liepos 2 d., tačiau skundą išsiuntė 2018 m. liepos 2 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

44. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pareiškėjo nurodytos priežastys (nežinojimas, nesupratimas), negali būti vertinamos kaip svarbios, ne nuo jo valios priklausančios aplinkybės, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą

46. Taigi, nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2018 m. liepos 2 d.

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo ribas, tačiau šių argumentų niekaip nepagrindžia, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

48. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas nebuvo užtikrintas 433 paras, pažymi, kad Įsakymo 1.3.1. papunktyje nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje nuostatoje nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

49. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

50. Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K teismui pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 17–20), pareiškėjui kameroje teko nuo 2,64 kv. m iki 8,03 kv. m ploto. Pažymėtina, kad 2,64 kv. m pareiškėjui teko nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 6 d., o likusį ginčo laikotarpį pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, taigi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta 5 paras. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui 433 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, yra nepagrįsta.

51. Pasisakydama dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad ši pareiškėjo teisė buvo pažeista ne visą ginčo laikotarpį, tačiau nenurodė konkretaus laikotarpio, kada šis pažeidimas buvo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, siekiant tinkamai nustatyti galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtina nustatyti konkretų laikotarpį, kai buvo pažeidžiamos asmens teisės.

52. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog, nors Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nuo likusio kameros ploto nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų reikalavimų (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p.), tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Pagal EŽTT praktiką kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

53. Pažymėtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose ir yra ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

54. Atsižvelgdama į bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 1096 paras ir visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta visiška teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

55. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, taip pat dėl gyvenamojo ploto trūkumo, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

56. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

57. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

58. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

59. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

60. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą reikalavimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto (5 paras). Be to, būnant Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (1096 paras).

61. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra per maža, todėl didinama iki 3 100 Eur.

62. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lukiškių TI-K apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteistą 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą padidinant iki 3 100 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui R. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 3 100 Eur (trijų tūkstančių šimto eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius