2013-06-26 Nr. AB-3006-3-61-3-01136-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS502-499/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01136-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. balandžio 10 d. išsiuntė paštu teismui skundą, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2010 m. balandžio 29 d. sprendimui Nr. 1D-3374-(2) skųsti; 2) panaikinti Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3374-(2) ir 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-2981 (11); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 26 103,12 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 400 Lt bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3374-(2) panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3374-(2). Kitą pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Ministerijos 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-2981(11), priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (26 103,12 Lt) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (400 Lt), priėmė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, jog Ministerijos sprendimas, dėl kurio sprendžiamas skundo padavimo termino atnaujinimo klausimas, buvo priimtas 2010 m. balandžio 29 d., pareiškėjas nenurodė, kad sprendimas jam būtų buvęs neįteiktas. Priešingai, pareiškėjas nurodė, kad tikėdamasis, jog bus nustatytas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas, 2010 metais jo neskundė, be to, paaiškino, kad 2010 metais nebuvo įstatyminio pagrindo skųsti minėtą sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, kad apie skundžiamo sprendimo turinį pareiškėjui buvo žinoma dar 2010 metais, o skundą teismui jis išsiuntė praleidęs skundo padavimo terminą beveik 3 metais.

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys (klaidingas sprendimo pasekmių supratimas, tikėjimasis, kad bus nustatytas neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas ir kt.) yra subjektyvaus pobūdžio ir priklausė nuo pareiškėjo valios. Kitų aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvada, kad pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, todėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3374-(2) paduoti netenkino ir skundo dalį dėl šio sprendimo panaikinimo atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Taip pat sprendė, kad kita skundo dalis atitinka ABTĮ 23, 24 straipsnių reikalavimus, todėl šioje dalyje skundas priimtinas.

III. Pareiškėjas A. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kurioje netenkintas jo prašymas atnaujinti terminą skundui dėl Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3374-(2) paduoti ir atsisakyta priimti šią skundo dalį, bei išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3374-(2).

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčijamą Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3374-(2) galėjo gauti 2010 m. balandžio ar gegužės mėn. Susipažinęs su šio sprendimo turiniu, suprato, jog tai yra informacinio pobūdžio raštas. Tikėdamas, jog bus nustatyta sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo tvarka, per įstatymo nustatytą terminą neskundė Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3374-(2). Be to, pažymi, jog 2010 metais nebuvo ir įstatyminio pagrindo skųsti minėtą Ministerijos sprendimą. Mano, kad terminą skundui paduoti praleido dėl svarbios priežasties ir prašo jį atnaujinti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą teigia, jog Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3374-(2) apskundimo terminas neatnaujintinas, kadangi net ir po nurodytų skundo padavimo termino praleidimo priežasčių pasibaigimo skundas paduotas praėjus daugiau nei 20 dienų, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kuriame jokių kompensacijų dėl pensijos perskaičiavimo nenumatyta, įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 1 d., o Konstitucinio Teismo nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Šios bylos nagrinėjimo dalykas – ar teisėtai ir pagrįstai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutartyje netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3374-(2) paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti minėtą sprendimą.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimui Nr. 1D-3374-(2) apskųsti. Atskirajame skunde pareiškėjas pats pripažįsta, kad ginčijamą sprendimą galėjo gauti 2010 m. balandžio ar gegužės mėnesiais. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog apie Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3374-(2) pareiškėjui tapo žinoma dar 2010 metais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas išsiuntė skundą teismui tik 2013 m. balandžio 10 d., akivaizdu, kad jis praleido terminą minėtam sprendimui apskųsti.

Pareiškėjas tiek skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, tiek atskirajame skunde prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą motyvuoja tuo, jog klaidingai manė esą Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. 1D-3374-(2) yra tik informacinio pobūdžio raštas, tikėjosi, kad valstybė geranoriškai nustatys sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo tvarką, be to, 2010 metais nebuvo įstatyminio pagrindo skųsti tokį Ministerijos sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog išvardytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė iš esmės nuo paties pareiškėjo subjektyvaus situacijos vertinimo, teisinio neišprusimo ir klaidingai pasirinkto elgesio modelio, dėl kurio pareiškėjas delsė apskųsti Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3374-(2) teismui. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime paprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kartu įvertinant, ar asmens skundas buvo paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė jam laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo paduotas 2013 m. balandžio 12 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (kuriame, be kita ko, buvo pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis remiantis buvo sumažinta pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, konstitucingumo) oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 dieną ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo (kuriuo antikonstitucinėmis pripažintos minėto įstatymo nuostatos buvo pripažintos netekusiomis galios, tačiau nenumatytas neišmokėtos pensijų dalies kompensavimo mechanizmas) įsigaliojimo 2012 m. rugsėjo 1 dieną. Taigi byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl nežinomų priežasčių delsė kreiptis į teismą su skundu dėl Ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3374-(2) panaikinimo. Toks pareiškėjo pasirinktas elgesio būdas, teismo vertinimu, neatitinka aukščiau nurodytų kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo sąžiningumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų.

Apibendrinus išdėstytą, konstatuotina, kad teismas tinkamai vertino aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas