2016-04-26 Nr. AB-9305-3-61-3-02532-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2954-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02532-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. K. (K. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja K. K. su skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-31-451(00143) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir priimti sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškino, kad nuo 2011 m. balandžio 22 d. pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas gyventi išduotas šeimos susijungimo pagrindu, kaip Lietuvos Respublikos piliečio M. R. sutuoktinei, su kuriuo pareiškėja susituokė 2010 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2011 m. balandžio 22 d. kartu su sutuoktiniu gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja kiekvienais metais Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikdavo prašymus pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimas gyventi pareiškėjai būdavo išduodamas.

Pareiškėja 2015 m. vasario 10 d. taip pat pateikė tokį prašymą, tačiau šį kartą buvo atsisakyta pakeisti leidimą gyventi, motyvuojant tuo, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio santuoka yra fiktyvi. Sprendimo motyvacija neatitinka tikrovės, faktinių aplinkybių vertinimas paremtas subjektyviomis darbuotojų išvadomis. Apklausų metu pareigūnai elgėsi neadekvačiai tarnybiniam elgesiui, t. y. kalbėjo pakeltu tonu, kėlė įtampą bei galimai naudojo psichologinį spaudimą, dėl ko tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis apklausų metu susijaudindavo, todėl skirtingai atsakydavo į kai kuriuos klausimus.

Pažymėjo, kad Sprendime neteisingai nurodytas faktas apie tai, kad pareiškėjos brolis Z. R. gyvena Azerbaidžiano Respublikoje. Pareiškėjos brolis gyvena Maskvoje, ką ir nurodė sutuoktinis apklausos metu. Sprendime taip pat neteisingai suformuota išvada, jog pareiškėjos santuoka su dabartiniu vyru galimai yra fiktyvi ir kad pareiškėja gyvenanti su A. C., kuris yra pareiškėjos pusbrolis, buvęs sutuoktinis ir vaikų tėvas. Nurodė, kad pagal pareiškėjos kilmės valstybės papročius, pusbrolius ir pusseseres bendrinėje kalboje vadina sesėmis ir broliais.

Todėl, pareiškėjos teigimu, M. R. A. C. ir įvardino, kaip pareiškėjos brolį, o pareiškėja tik patikslinusi, kad jis yra jos pusbrolis. Taip pat nurodė, kad pagal jos kilmės valstybės papročius pusbroliai su pussesėrimis gali susituokti, todėl ir pareiškėja buvo susituokusi su A. C., tačiau vėliau išsiskyrė ir abu sudarė kitas santuokas, bet turėdami bendrų vaikų bendrauja šeimomis. Sprendime taip pat neteisingai nurodyta, kad pareiškėja su sutuoktiniu neturinti bendrų ateities planų. Jų abiejų bendras tikslas – įsigyti nuosavą butą.

Tuo tikslu pareiškėjos sutuoktinis nuo 2015 m. sausio mėn. iki kovo mėn. pabaigos buvo išvykęs dirbti į Danijos valstybę, o pareiškėja dirba UAB „Maxima“. Uždirbtus pinigus taupo buto įsigijimui. Neturint buto, gyvenamąją vietą teko keisti net du kartus per pusmetį. Dėl buitinių rūpesčių pamiršo Migracijos skyriui pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, taip pažeisdama įstatyme nustatytą reikalavimą, dėl ko buvo nubausta pinigine bauda. Pažymėjo, kad priimant Sprendimą nebuvo įvertinti kertiniai apklausos ir patikrinimo faktiniai rezultatai ir aplinkybės, kaip tai, kad sutuoktiniai apie buto sienų spalvas, buto išdėstymą viską nurodė teisingai, o vykdant operatyvinį patikrinimą M.

R. buvo rastas begulintis lovoje, kas atitinkamai patvirtina, kad pareiškėja su M. R. gyvena šeimoje ir veda bendrą ūkį.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 23–26) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad Sprendime išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog tarp pareiškėjos ir M. R. sudaryta santuoka yra fiktyvi. Ši išvada padaryta remiantis surinktais įrodymais, apklausų metu nustatytomis aplinkybėmis (apklausų metu sutuoktinių atsakymai į užduotus klausimus skyrėsi savo turiniu, buvo neišsamūs). Pažymėjo, kad Sprendimo priėmimą nulėmė ne vienas ir ne keli neišsamūs, nesutampantys atsakymai, bet aplinkybių visuma. Skunde pareiškėja nepateikė duomenų ir argumentų paneigiančių ginčijamo Sprendimo išvadų. Vien tai, kad M. R. teisingai atsakė į klausimus dėl buto išdėstymo, nepatvirtina santuokos tikrumo. Dėl neteisingų duomenų nurodant pareiškėjos brolio gyvenamosios vietos adresą ir bendrų planų neturėjimą su vyru atsakovas nurodė, kad 2015 m. vasario 9 d. ir 2015 m. balandžio 13 d. apklausos protokolai paneigia pareiškėjos skunde šiuo aspektu išdėstytus argumentus. Tai, kad anksčiau nebuvo pareikštos abejonės dėl pareiškėjos santuokos, nepaneigia ginčijamo sprendimo pagrįstumo. Teisės aktai nedraudžia vertinti užsieniečių santuokas sudarytas per 5 metų laikotarpį. Ankstesni pareiškėjos turėti leidimai laikinai gyventi tik patvirtina, kad sprendimų dėl leidimo laikinai gyventi priėmimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad sudaryta santuoka yra fiktyvi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamento Sprendimu pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindu. Sprendimas vadovaujantis šiais įstatyminiais pagrindais buvo priimtas Departamento darbuotojų atliktų patikrinimų metu nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad patikrinimų, apklausų metu buvo nustatyta, kad sutuoktiniai kartu negyvena, neveda bendro ūkio, materialiai vienas kito neišlaiko, taip pat vienas kito atžvilgiu pateikė skirtingus duomenis. Atsižvelgiant į tai nuspręsta, kad yra pagrindas manyti, kad K. K. ir M. R. santuoka sudaryta tik siekiant pareiškėjai gauti leidimą laikinai gyventi santuokos pagrindu, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius. Atitinkamai buvo priimta išvada, kad tarp sutuoktinių sudaryta santuoka yra fiktyvi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. balandžio 16 d. deklaravusi gyvenamąją vietą Kauno r., (duomenys neskelbtini) apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą nepranešė Migracijos skyriui (Įstatymo 35 str. 1 d. 9 p.).

Išvada dėl fiktyvios santuokos buvo priimta atsižvelgiant į tam tikras faktines aplinkybes, kurios Departamento darbuotojams sukėlė abejones dėl pareiškėjos prašyme nurodytų duomenų teisingumo ir pateikto prašymo tikslingumo. Abejones sukėlė aplinkybės, kad pareiškėja Departamentui pateikdama 2015 m. vasario 10 d. prašymą dėl leidimo gyventi pakeitimo, prašyme gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini), Kaunas, tačiau Departamento darbuotojams atlikus patikrinimą nurodytos gyvenamosios vietos adresu, t. y. apklausus daugiabučių namų savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pirmininkę buvo nustatyta, kad minėtu adresu sutuoktiniai negyvena.

Siekiant išsiaiškinti, ar kartu su pareiškėja gyvena ir jos sutuoktinis, ir kur jie gyvena, buvo apklaustas M. R. tėvas L. J. R., kuris nurodė, kad sūnus gyvena Kaune, (duomenys neskelbtini), pas sesers vaikus. M. R. tėvas taip pat nurodė, kad sūnus tėvą aplanko retai ir tik vieną kartą buvo atvykęs su azerbaidžaniete žmona. Migracijos skyriaus darbuotojams abejones kėlė taip pat ir apklausos metu (prašymo pateikimo metu) nustatytos aplinkybės, t. y apklausus sutuoktinius (pateikiant tuos pačius klausimus) buvo nustatyta, kad sutuoktiniai į daugelį tų pačių klausimų pateikė skirtingus atsakymus.

Sutuoktiniai skirtingai apibūdino jų susipažinimo aplinkybes, vestuvių vietą nurodė skirtingą. Pareiškėja nurodė, kad vestuves šventė namuose adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, o M. R. nurodė, kad šventė pas tėvą Kaišiadorių rajone, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja priešingai nei sutuoktinis nurodė, kad sutuoktiniai bendrų draugų neturi, sutuoktiniai taip pat skirtingai nurodė apie jų šeimos narius. Pareiškėja nurodė, kad sutuoktinis turi sūnų, tačiau žmona neleidžia su juo bendrauti, tuo tarpu M. R. nurodė, kad vaikų neturi.

Sutuoktiniai taip pat nežinojo vienas kito gimimo dienos. Kur sutiko 2014 ir 2015 metus abu sutuoktiniai nurodė skirtingai. Sutuoktiniai skirtingai nurodė ir apie per Naujuosius metus gautas dovanas. Apibūdinant gyvenamąją vietą pareiškėja nurodė, kad bute yra „tamsus kambarys“, tuo tarpu M. R. nurodė, kad bute tokio kambario nėra, skirtingai nurodė laiptinės kodą. M. R. nurodė, kad kartu su sutuoktiniais kitame kambaryje gyvena pareiškėjos sūnus su drauge, tuo tarpu pareiškėja nurodė negalinti pasakyti sūnų gyvenamosios vietos, tik kad jie gyvena kažkur Kaune.

Apklausos metu, kuri buvo atlikta 2015 m. balandžio 13 d. M. R. nurodė naują jo šeimos gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), Kaunas. Migracijos skyriaus darbuotojams, kartu su M. R. nuvykus minėtu adresu buto (Nr. 61, nors buvo nurodytas Nr.

81) duris atidarė pareiškėja. Apžiūrėjus spintoje esančius drabužius buvo rasta keletas vyriškų drabužių (striukė ir švarkas), iš kurių striukės rankovės M. R. buvo per trumpos, o švarko per ilgos. Migracijos skyriuje sutuoktiniams buvo atlikta pakartotinė apklausa, kurios metu paaiškėjo, kad sutuoktiniai apie Šv. Velykų šventimą taip pat nurodė priešingai, be to, pareiškėja apie 2015 m. kovo 22 d. musulmonų Velykas nurodė, jog šventė visi kartu namuose, tuo tarpu M. R. buvo nurodęs, kad buvo išvykęs į Daniją ir grįžo tik 2015 m. kovo 31 d. M. R. taip pat negalėjo atsakyti ir kas yra pareiškėjos vaikų tėvas. Buvo nustatyta, kad, nors sutuoktiniai butą apibūdino panašiai, tačiau abu nurodė, kad miega toje pačioje lovos pusėje.

Teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes padarė išvadą, kad Departamento pareigūnams pagrįstai galėjo kilti abejonės dėl pareiškėjos santuokos fiktyvumo (t. y. iš nustatytų faktinių aplinkybių galima įtarti, kad sutuoktiniai kartu negyvena, neveda bendro ūkio), t. y. buvo Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių (toliau – Taisyklės, 2014 m. liepos 11 d. redakcija) 69 punkte numatyti veiksniai, kuriems esant, yra pagrindas sudarytą santuoką (pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas) vertinti, ar ji nėra fiktyvi. Siekdamas nustatyti, ar pareiškėjos ir M. R. santuoka nėra fiktyvi, Departamentas veikė aktyviai, tyrimą atliko nuosekliai, neskubotai, t. y. pareiškėja ir jos sutuoktinis buvo ne kartą tikrinami jų nurodytose gyvenamosiose vietose, dėl reikalingos informacijos buvo užklausiamos atitinkamos institucijos, apklausti kaimynai, kiti šeimą pažįstantys asmenys, organizuotos net kelios abiejų sutuoktinių apklausos ir pan. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo neturintis pagrindo Departamento Sprendimą vertinti, kaip priimtą pažeidžiant pagrindines procedūras ar taisykles, taip pat taikytas priemones įrodymams surinkti. Konstatavo, kad Departamento atlikto tyrimo metu priimtos išvados užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą.

Byloje nėra duomenų, kad Departamento pareigūnų elgesys pareiškėjos šeimos atžvilgiu būtų neadekvatus, trukdantis susikaupti, reikšti mintis, ar kaip kitaip keliantis įtampą. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad dėl pareigūnų veiksmų (keliančių įtampą, kalbėjimo pakeltu tonu) pareiškėja kreipėsi į institucijos administraciją dėl pareigūnų neadekvačių veiksmų įvertinimo. Todėl šie tik abstraktaus ir bendro pobūdžio teiginiai, jog apklausų metu pareigūnai kalbėjo pakeltu tonu, kėlė įtampą bei galimai naudojo psichologinį spaudimą, dėl ko tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis apklausų metu susijaudindavo, todėl skirtingai atsakydavo į kai kuriuos klausimus, teismo įvertinti tik kaip gynybinė pozicija ir laikyti neįrodytais. Dėl kitų pareiškėjos argumentų teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjos brolis gyvena Azerbaidžane, pareiškėja pati nurodžiusi apklausos metu, taip pat pareiškėja apklausos lapuose nurodžiusi ir tai, kad ateities bendrų planų su sutuoktiniu neturi. Atsižvelgiant į tai, pareigūnai šių faktinių aplinkybių iš esmės neturėjo pagrindo vertinti kitaip, nei kaip neatitikimų, lyginant su M. R. atsakymais, kuris nurodė, kad pareiškėjos brolis gyvena Maskvoje, o bendrais planais įvardino bendro buto įsigijimą. Aplinkybės dėl gyvenamojo buto sienų spalvų Sprendime nebuvo nurodytos kaip apibūdintos priešingai, todėl dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Be to, teismas sutiko su Departamento argumentais, kad ši aplinkybė vertinama kartu su kitomis, dėl kurių sutuoktinių atsakymai nesutapo, nepatvirtina santuokos realumo. Atitinkamai santuokos realumo nepatvirtina ir aplinkybė, kad tikrinimo metu M. R. buvo rastas gulintis lovoje. Dėl A. C., dėl kurio pareiškėja pateikė tik minimumą informacijos pažymėta, kad nagrinėjamo ginčo (pareiškėjos ir M. R. santuokos realumas) kontekste, aplinkybės, susijusios su šio asmens statusu, esminės teisinės reikšmės neturi. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad pareiškėja skundžiamo Sprendimo ydingumo neįrodė. Pareiškėjai apie gyvenamosios vietos pakeitimą nepranešus per Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą terminą, pagrįstai jos atžvilgiu buvo taikytas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydama pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai įvertino Migracijos departamento bei migracijos tarnybos valstybės tarnautojų veiksmus ir ataskaitas, kurie laikytini vertinimo pagrindu nustatyti, ar sudaryta pareiškėjos jos sutuoktinio M. R. santuoka yra fiktyvi. Migracijos departamento tarnybos valstybės tarnautojai ir pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktus ir aplinkybes bei įrodymus. Pareiškėja pažymi, kad santuokoje gyvena jau daugiau nei 4 metus, po santuokos sudarymo visą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, tarnybos tarnautojai ne vieną kartą vykdė patikrinimus, kurių tikslas įsitikinti apie sutuoktinių gyvenimą kartu ir dėl to nepareiškė abejonių, pareiškėjai buvo pakeisti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paskutinio operatyvaus patikrinimo metu, kuris buvo vykdomas anksti ryte, pareiškėjos sutuoktinis M. R. dar miegojo lovoje, kas akivaizdžiai patvirtina santuokos realumą. Pareiškėja nesutinka su išvada, kad sutuoktiniai netvarko bendro ūkio, nurodo, kad kartu su vyru rūpinasi buitimi ir kitais bendro gyvenimo aspektais, perka maistą, buities reikmenis, moka kartu komunalinius mokesčius, bendrai kaupia santaupas nuosavo buto įsigijimui. Pareiškėja su būsimu sutuoktiniu iki santuokos bendravo daugiau nei du metus. Migracijos tarnybos valstybės tarnautojas nustatė, kad sutuoktiniai skirtingai nurodė vestuvių šventės vietą, tačiau pareiškėja su tuo nesutinka, paaiškina, kad vestuvių šventė vyko dvi dienas, iš kurių vieną dieną šventė vyko namuose, (duomenys neskelbtini), Kaune, o kitą dieną šventė buvo paminėta Kaišiadorių rajone, (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad abu sutuoktiniai kalba abiem suprantamomis – lietuvių bei rusų kalbomis. Nėra ir kitų pagrindų abejoti dėl santuokos realumo. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įgalioto Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojo, įtarusio, kad santuoka buvo sudaryta, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir vykdžiusio patikrinimą, siekiant nustatyti ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, ataskaitoje pateiktų įrodymų objektyvumą bei teisingumą.

Migracijos tarnybos valstybės tarnautojui apklausus pareiškėjos sutuoktinio M. R. tėvą L. J. R., jis nurodė, kad sūnus aplanko retai, bet buvo atvykęs su savo azerbaidžaniete žmona. Santuokos realumą patvirtino ir apklaustas pareiškėjos sūnus H. K. Pareiškėjos turimomis žiniomis, jų kaimynai, draugai, pažįstami apklausti nebuvo. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, juos vertinant kyla prieštaravimai, kurie yra pakankamas pagrindas paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir panaikinti priimtą sprendimą.

Atsakovas Departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamento nuomone, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti išsamius paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius santuokos realumą, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir formalūs. Jeigu sutuoktiniai būtų gyvenę kartu nurodytoje vietoje ir vedę bendrą ūkį, patikrinimo metu jiems neturėjo būti sudėtinga paneigti abejones dėl santuokos fiktyvumo. Migracijos skyriaus darbuotojai, atlikę patikrinimą sutuoktinių nurodytoje gyvenamojoje vietoje, bendravę su abiem sutuoktiniais, apklausę juos, 2015 m. balandžio 15 d. pažymoje nurodė, kad įvertinę sutuoktinių bendravimą, nenatūralų elgesį patikrinimo metu, padarė išvadą, kad santuoka yra fiktyvi. Įvertinus tai, kad Migracijos skyriaus ir Migracijos departamento atliktas tyrimas tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį, kurio metu buvo nuolat bendraujama su pareiškėja ir jos sutuoktiniu, pareiškėja turėjo realias galimybes pateikti įrodymus, išsamius, o ne deklaratyvius paaiškinimus, patvirtinančius bendro ūkio vedimą ir santuokos realumą.

Atsakovo nuomone, teismo atliktas vertinimas yra pagrįstas, o pareiškėja nepateikė jokių argumentų dėl tokio vertinimo neobjektyvumo. Teismas buvo aktyvus, uždavė pareiškėjai įvairius klausimus, tiesiogiai prašydamas pareiškėjos pateikti paaiškinimus, kaip veda bendrą ūkį, kaip gyvena kartu su sutuoktiniu, kaip gali paneigti ginčijamo sprendimo išvadą dėl fiktyvios santuokos. Pareiškėja turėjo galimybę pateikti paaiškinimus tiesiogiai teismui, tokia galimybe nepasinaudojo, iš esmės atsakydama bendro pobūdžio teiginiais, bet ne konkrečiais paaiškinimais. Teismo užduoti klausimai pagal savo pobūdį nesunkiai suprantami, jų turinys susijęs su bendro kasdienio gyvenimo aspektais, todėl atsakymas į šiuos klausimus neturėtų kelti sunkumų, jei santuoka yra tikra.

Atsakovas pažymi, kad teismas atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl santuokos fiktyvumo (pvz., 2012 m. vasario 13 d. nutartis byloje Nr. A822-1727/2012) vertino aplinkybes, ar sutuoktiniai bendrai naudojosi jiems nuosavybės teise priklausančiais daiktais, ar buvo prisiėmę bendrų turtinių įsipareigojimų, ar užsienietis prieš tai turėjo leidimą gyventi kitu pagrindu ir ar užsienietis pats asmeniškai, be jokių sunkumų, gautų teisę gyventi šalyje. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nepateikė duomenų apie bendrus ilgalaikius įsipareigojimus, o paaiškinimai dėl bendro ūkio vedimo vertintini kaip labai apibendrinti. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja neatitinka kitų leidimo gyventi išdavimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo dalykas – Migracijos departamento 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. (15/4-1)-31-451(00143), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktais, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad patikrinimų, apklausų metu buvo nustatyta, kad sutuoktiniai kartu negyvena, neveda bendro ūkio, materialiai vienas kito neišlaiko, taip pat vienas kito atžvilgiu pateikė skirtingus duomenis. Atsižvelgiant į tai buvo nuspręsta, kad yra pagrindas manyti, kad K. K. ir M. R. santuoka sudaryta tik siekiant pareiškėjai gauti leidimą laikinai gyventi santuokos pagrindu, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius. Atitinkamai buvo priimta išvada, kad tarp sutuoktinių sudaryta santuoka yra fiktyvi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. balandžio 16 d. deklaravusi gyvenamąją vietą Kauno r., (duomenys neskelbtini) apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą nepranešė Migracijos skyriui (Įstatymo 35 str. 1 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Departamento pareigūnams pagrįstai galėjo kilti abejonės dėl pareiškėjos santuokos fiktyvumo, t. y. buvo Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų Taisyklių 69 punkte numatyti veiksniai, kuriems esant, yra pagrindas sudarytą santuoką (pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas) vertinti, ar ji nėra fiktyvi. Pažymėjo, kad Departamentas veikė aktyviai, tyrimą atliko nuosekliai, neskubotai, laikantis pagrindinių procedūrų, atlikto tyrimo metu priimtos išvados užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą. Byloje nenustatyta duomenų, kad Departamento pareigūnų elgesys pareiškėjos šeimos atžvilgiu būtų neadekvatus, trukdantis susikaupti, reikšti mintis, ar kaip kitaip keliantis įtampą.

Pareiškėja nesutikdama su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde naujų argumentų nepateikia, iš esmės nesutinka su atsakovo ir teismo atliktų faktinių aplinkybių įvertinimu.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Ginčui taikomame Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (ginčui aktuali 2014 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XII-1396) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu jis per nustatytą laiką pakartotinai neįvykdė šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytų įsipareigojimų (Įstatymo 35 str. 1 d. 9 p.), t. y., turėdamas leidimą gyventi, per 7 dienas nepranešė vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu: 1) jis pakeičia asmens tapatybę ar pilietybę patvirtinančius dokumentus; 2) pasikeičia jo šeiminė padėtis; 3) jis pakeičia gyvenamąją vietą; 4) pasikeičia Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens (toliau – įmonė) buveinės adresas, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu.

Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai: Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (5 p.) ir kitais šiame straipsnyje numatytais atvejais. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi įvertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė. Įstatymo 2 straipsnio 62 dalyje nustatyta, kad fiktyvi santuoka – tai Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių.

Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių (2014 m. liepos 11 d. redakcija) 69 punkte nustatyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi.

Turi būti vertinama užsieniečio santuoka arba registruota partnerystė, sudaryta per 5 metų laikotarpį prieš prašymo išduoti arba pakeisti leidimą pateikimą ir kelianti pagrįstų įtarimų, kad yra fiktyvi. Taisyklėse nurodomi tokie veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi, kaip: susituokus arba sudarius registruotos partnerystės sutartį negyvenama kartu; sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, netvarko bendro ūkio; iki santuokos arba iki registruotos partnerystės sutarties sudarymo asmenys niekada anksčiau nebuvo susitikę; apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis ir kt.

Taisyklėse reglamentuota, kad galiotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs vieną ar keletą Aprašo 69 punkte nurodytų veiksnių ir įtaręs, kad santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą. Šiuo atveju informacija gaunama: apklausiant sutuoktinius arba asmenis, sudariusius registruotos partnerystės sutartį (užpildomi apklausos lapai, kuriuose abiems sutuoktiniams pateikiami tie patys klausimai); apklausus kaimynus, vieno iš sutuoktinių tėvus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, arba bendrus sutuoktinių, draugus bei pažįstamus ir kitais teisėtais būdais (70, 71 p.).

Įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikęs Aprašo 71 punkte nurodytas apklausas, įvertina, ar sudaryta santuoka arba registruota partnerystė nėra fiktyvi, ir surašo pažymą. Siūlydamas neišduoti ar nepakeisti leidimo laikinai gyventi – parengia sprendimo neišduoti ar nepakeisti leidimo laikinai gyventi projektą, jame nurodo faktines aplinkybes, nustatytas nagrinėjant prašymą išduoti arba pakeisti leidimą bei kartu pateiktus dokumentus, Įstatymo straipsnį (-ius), šio (-ų) straipsnio (-ų) dalį (-is) ir punktą (-us), kurio (-ų) pagrindu priimamas sprendimas ir šio sprendimo apskundimo tvarką.

Įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vizuoja šį projektą. Pažyma kartu su migracijos tarnybos surinkta medžiaga siunčiama Migracijos departamentui, o Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima vieną iš Aprašo 81 punkte nurodytų sprendimų (išduoti leidimą laikinai gyventi; pakeisti leidimą laikinai gyventi; neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi). Migracijos departamento direktoriui ar jo įgaliotam valstybės tarnautojui priėmus sprendimą neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi, šio sprendimo kopija, patvirtinta teisės aktų nustatyta tvarka, per 3 darbo dienas nuo minėto sprendimo priėmimo dienos paštu arba elektroniniu paštu (nuskaityta) išsiunčiama užsieniečiui.

Sprendimą užsienietis ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos gali apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą praėjus ne mažiau kaip 1 metams nuo sprendimo neišduoti ar nepakeisti leidimo laikinai gyventi priėmimo dienos ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo priimtas toks sprendimas (Taisyklių 79–81 p., 88, 89 p.).

Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas atsakovo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir objektyviai įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis ginčo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

Pažymėtina, kad Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teisėjų kolegija patikrinusi bylą vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu, ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja asmeniškai dalyvavo pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. posėdyje, naudojosi vertėjo pagalba, turėjo galimybę dar kartą paaiškinti visas ginčui reikšmingas aplinkybes, pašalinti iškilusias abejones dėl jos santuokos realumo. Sutuoktinių apklausų metu pateikti paaiškinimai, skirtingi atsakymai į apklausos lapuose pateiktus klausimus, juos vertinant visų tyrimo metu nustatytų aplinkybių kontekste, sukelia pakankamai rimtas ir pagrįstas abejones dėl santuokos realumo, kurių pareiškėja neišsklaidė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Pareiškėjos nesutikimo su atsakovo ir teismo išvadomis argumentai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl vertintini kritiškai, kaip pasirinkta gynybinė pozicija.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė