2024-04-10 Nr. AB-5970-3-61-3-04332-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-168-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04332-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Beatos Martišienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. S-149 „Sprendimas dėl A. P. skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kurioje nurodoma sumokėti į valstybės biudžetą 16 153,75 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 4 161,86 Eur GPM delspinigius ir 4 846 Eur GPM baudą; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 68-61 „Dėl A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2021-06-04 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (7.45 Mr) FR0682-106 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas grindė skundą šiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1. laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. pareiškėjui nuosavybės teise priklausė pastatas-sandėlis (unikalus Nr. 5297-5039-1010), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kuris po rekonstravimo perregistruotas į paukštienos cechą (toliau – ir Pastatas);

2.2. laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. Pastatu neatlygintinai naudojosi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alevista“ (toliau – ir Bendrovė): iki 2006 m. gruodžio 31 d. pagal 2005 m. sausio 6 d. panaudos sutartį Nr. 05/01 (ilgalaikė sutartis); iki 2007 m. gruodžio 31 d. pagal 2006 m. gruodžio 31 d. panaudos sutartį Nr. 07/01 (trumpalaikė sutartis); iki 2008 m. gruodžio 31 d. pagal 2007 m. gruodžio 31 d. panaudos sutartį Nr. 08/01 (trumpalaikė sutartis); iki 2012 m. gegužės 29 d. pagal 2009 m. sausio 2 d. panaudos sutartį (ilgalaikė sutartis);

2.3. Bendrovės sprendimu Pastatas buvo rekonstruojamas;

2.4. Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyrius pareiškėjui, kaip Pastato savininkui, išdavė 2007 m. rugpjūčio 30 d. statybos leidimą Nr. NR-37 (toliau – ir Statybos leidimas) vykdyti Pastato rekonstravimo darbus – sandėlį 1F1p, unikalus Nr. 5297-5039-1010, rekonstruoti į paukštienos cechą. Rekonstravimą baigus, surašytas 2011 m. spalio 14 d. statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-2015-(15.34) (toliau – ir Statybos užbaigimo aktas);

2.5. Bendrovė priėmė 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 12/05-014, pagal kurį Bendrovės įstatinis kapitalas padidintas nuo 20 000 Lt (200 akcijų, kurių nominali vertė po 100 Lt) iki 1 510 000 Lt (15 100 akcijų, kurių nominali vertė po 100 Lt). Bendrovės įstatinis kapitalas padidintas nepiniginiu įnašu, išperkant nekilnojamuoju turtu (nekilnojamojo turto registre įregistruotas turtas: žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-0599-2572; Pastatas; kiti statiniai, unikalus Nr. 5297-5039-1054) (UAB „Verslavita“ 2012 m. balandžio 25 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. KN-12-049);

2.6. 2012 m. gegužės 14 d. sudaryta akcijų pasirašymo sutartis, kurioje nurodyta, kad, vadovaujantis 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu, naujai išleista papildoma akcijų emisija – 14 900 vnt. akcijų, iš viso už 1 490 000 Lt; visas papildomai išleistas akcijas įgyja pareiškėjas; Bendrovės įstatinis kapitalas didinamas nepiniginiu įnašu, išperkant šios teismo nutarties 2.5 punkte nurodytu nekilnojamuoju turtu;

2.7. pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 6 straipsnio 10 dalį, Bendrovė pareiškėjui išrašė 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija AL, Nr. 114902 (toliau – ir 2021 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra);

2.8. 2018 m. gegužės 25 d. atlikus mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pagal pareiškėjo mokestiniam tyrimui pateiktus ir mokesčių administratoriaus turimus ir surinktus duomenis bei dokumentus ir pareiškėjui pateikus pajamas patvirtinantį 2014 m. vasario 19 d. paprastąjį vekselį, kilus papildomiems klausimams dėl paskolos iš pareiškėjo brolio, gyvenančio Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV), buvo išsiųstas paklausimas užsienio šalies mokesčių administratoriui dėl priešpriešinės informacijos surinkimo, inicijuojant mokestinį patikrinimą;

2.9. pagal 2018 m. birželio 28 d. pavedimą tikrinti Nr. (7.46) FR0773-1298 (toliau – ir Pavedimas tikrinti) mokestinis patikrinimas pradėtas 2018 m. liepos 16 d.;

2.10. mokestinis patikrinimas buvo ne kartą stabdomas (laikotarpiais nuo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2019 m. vasario 11 d., nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. gegužės 15 d., nuo 2019 m. birželio 4 d. iki 2020 m. gegužės 19 d.), siekiant išsiaiškinti faktą, kad pareiškėjo pateiktame 2014 m. vasario 19 d. paprastame vekselyje nurodyta paskola nebuvo deklaruota. Ši aplinkybė neturėjo jokios įtakos atliekamam pareiškėjo mokestiniam patikrinimui, nes ši paskola nebuvo pripažinta tikrinamojo laikotarpio pajamomis (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 421 str. 3 d.). Dėl to pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo vilkinamas 2 metus;

2.11. Bendrovės patalpose 2019 m. birželio 13 d. kilo gaisras, kurio metu sudegė buhalterijos kabinetas su jame esančiais dokumentais bei kompiuteriais ir patalpos, kuriose buvo archyvuojami buhalterinės apskaitos dokumentai, bei pareiškėjo, Bendrovės direktoriaus, kabinetas. Apie gaisrą buvo informuota Kauno AVMI, pateikiant Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus pažymos apie kilusį gaisrą bei Neatkuriamai prarastų dokumentų akto kopijas;

2.12. vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 1022 patvirtintomis Dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo taisyklėmis (toliau – ir Atkūrimo taisyklės), Bendrovės 2007–2008 metų apskaitos dokumentai nebuvo atstatinėjami;

2.13. Bendrovė 2020 m. spalio 15 d. raštu kreipėsi į Kauno AVMI su prašymu suformuoti ir pateikti per Mano VMI patikrinimo aktus, atliktų patikrinimų už VMI prašomus 2006–2016 metus. Kauno AVMI informavo, kad negali pateikti Bendrovės dokumentų už mokestinius laikotarpius nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., nes dokumentai saugomi 10 metų, o vėliau – sunaikinami;

2.14. pareiškėjas, prieš pateikdamas pastabas, kreipėsi į akcinę bendrovę (toliau – ir AB) Parex banką (dabar – AB „Citadele“ bankas (toliau – ir Citadele bankas), nes 2007 metais nekilnojamasis turtas (pastatai) buvo įkeisti bakui;

2.15. pareiškėjas, kaip įrodymą iš kokių lėšų buvo atlikta Pastato rekonstravimas, pateikė 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. PS/1234/002 (toliau – ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartis), sudarytą tarp Bendrovės ir šiuo metu Citadele banko. Tačiau Kauno AVMI sprendime nurodyta, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad Pastato rekonstravimo darbus 2007–2008 metais atliko ir atitinkamas išlaidas patyrė būtent Bendrovė;

2.16. pareiškėjas papildomai kreipėsi į šiuo metu Citadelės banką su prašymu pateikti Bendrovės 2006–2008 metų banko išrašus, iš kurių matyti, kad už statybines medžiagas, darbus bei projektus pradėta mokėti 2006 m. spalio 26 d., t. y. dar iki paskolos gavimo, didelės sumos už medžiagas ir darbus mokėtos UAB „Autokausta“, 2007 metais – UAB „Metalplast Vilnius“, UAB „PRUSZYNSKI IR PARTNERIAI“, UAB „Serfas“, UAB „Drūtsraigtis“, UAB „SANDRA“, UAB „Agromeat“, AB „VST“, UAB „Vimareka“, UAB „Kauno gelžbetonis“, UAB „Stogo dangų arsenalas“, UAB „Tobula santechnika“, UAB „Ryterna“, UAB „Jes color“, UAB „Saugesta“, UAB „Vauksa“, UAB „ONNINENLIT“ ir kt.; 2008 metais – UAB „DOGAS“, UAB „Urvida“, UAB „SANDRA“, UAB „Agromeat“, AB „VST“, UAB „SENUKAI“ ir kt.;

2.17. iš Bendrovės banko išrašų matyti, kad, suforminus paskolą, į sąskaitą užskaityta 174 800 Lt, nurodant – pagal 2007 m. birželio 21 d. kliento prašymą rekonstravimui užbaigti ir įrenginiams pirkti, 2007 m. birželio 27 d. – 120 000 Lt, nurodant – pagal 2007 m. birželio 26 d. kliento prašymą rekonstravimui užbaigti ir įrenginiams pirkti, 40 000 Lt – pagal 2007 m. rugsėjo 24 d. kliento prašymą rekonstravimui užbaigti, 70 000 Lt – pagal 2007 m. lapkričio 6 d. kliento prašymą rekonstravimui, 53 200 Lt – pagal 2007 m. lapkričio 27 d. kliento prašymą rekonstravimui. Akivaizdu, kad paskola buvo paimta ir naudojama Pastato rekonstravimui ir ją atliko Bendrovė, kuri, įsigydama statybines medžiagas bei atliktus darbus, juos apskaitė „Nebaigtoje statyboje“ 2008 metais – 688 826 Lt. Todėl mokesčių administratoriaus teiginiai, kad nebuvo pateikta duomenų apie faktines Pastato rekonstravimo išlaidas, nepagrįsti;

2.18. atsižvelgiant į 2004–2012 metais nustatytas pajamas bei išlaidas 2013 m. sausio 1 d. apskaičiuojant piniginių lėšų ne banke 837 876,09 Lt likutį, 2014 metais mažinant pakartotinio patikrinimo metu 17 325 Lt nepagrįstai padidintas išlaidas per banką, 2014–2015 metais pareiškėjo ir sutuoktinės V. P. (toliau – ir sutuoktinė) patirtos išlaidos neviršijo gautų pajamų, t. y. 2013–2016 metais tikrinamuoju laikotarpiu, netgi neskaičiuojant iš pareiškėjo brolio R. P. (toliau – ir pareiškėjo brolis) 2014 metais gautos 180 000 JAV dolerių paskolos, užteko VMI nustatytų pajamų vartojimo ir kitoms patirtoms išlaidoms padengti;

2.19. pagal 2018 m. birželio 28 d. pavedime tikrinti Nr. (7.46) FR0773-1298 (toliau – ir Pavedimas tikrinti) nurodytą tikrinamą laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu, įvertinimas galėjo būti atliktas už einamuosius, t. y. 2018 metus ir penkis praėjusius metus, t. y. 2017 metus, 2016 metus, 2015 metus, 2014 metus ir 2013 metus. Vadinasi, mokesčių administratorius neturėjo teisės pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas 2007–2008 metų pareiškėjo [ir jo sutuoktinės] išlaidas nustatyti pagal savo įvertinimą;

2.20. kadangi mokesčių administratorius neturėjo teisės vertinti 2007–2008 metų pareiškėjo [ir jo sutuoktinės] išlaidas, todėl nepagrįstai pagal gautus duomenis buvo nustatyta, jog Pastato rekonstravimo darbus 2007–2008 metais vykdė pareiškėjas ir šių darbų atlikimui patyrė 462 814 Eur (2017 m. – 799 002 Lt (231 407 Eur) ir 2018 m. – 799 002 Lt (231 407 Eur);

2.21. mokestinio patikrinimo metu MAĮ 70 straipsnis nepagrįstai buvo taikytas du kartus: tikrinamuoju laikotarpiu, taikant išlaidų metodą ir atliekant 2004–2012 metų „Mokėtojo ir jos sutuoktinės gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę“, konstatavus, kad nei pareiškėjas, nei Bendrovė prašomų dokumentų nepateikė bei Pastato rekonstravimo sandorio faktinių aplinkybių nenurodė, ir pareiškėjo patirtas Pastato rekonstravimo išlaidas nustatant pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas;

2.22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra nei vieno patvirtinto atvejo, kada, siekiant nustatyti mokesčių mokėtojo turimą piniginį likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, būtų galima MAĮ 70 straipsnį taikyti du kartus;

2.23. mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, nustatydamas Pastato rekonstravimo išlaidas, nenurodė, kokį metodą taikė, taip pažeisdamas VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės);

2.24. Komisija nepagrįstai patvirtino VMI sprendimą, kuriame pareiškėjo pajamos 2007–2008 metais buvo sumažintos suma, kuria Bendrovė apmokėjo Pastato rekonstravimą, dėl ko pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu išlaidos viršijo pajamas, ir kuriame buvo dar kartą konstatuota, kad 2014–2015 metais pareiškėjas turėjo kitų pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir mokestinio patikrinimo metu nepatvirtintų šaltinių;

2.25. Komisijos sprendimo išvada, kad nei pareiškėjas, nei Bendrovė nepateikė jokių duomenų apie faktines Pastato rekonstravimo išlaidas, nepagrįsta, neatitinka MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų protingumo ir teisingumo kriterijų;

2.26. VMI mokestinio ginčo metu kartoja tą pačią klaidą, kuri nurodyta VMI sprendime (11 psl.), nurodydama, kad išlaidos perskaičiuotos 2017–2018 metais, neakcentuodama, kad analizuojant ir nustatinėjant iki tikrinamojo mokestinio laikotarpio pareiškėjo patirtas išlaidas, pakartotinio patikrinimo metu 2007–2008 metais patirtos Pastato rekonstravimo išlaidos buvo apskaičiuotos, taikant MAĮ 70 straipsnį;

2.27. Komisija, pasisakydama dėl 2007–2008 metais pareiškėjui apskaičiuotų Pastato rekonstravimo išlaidų, pagal MAĮ 70 straipsnį, išsamiai neįsigilino į faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, perrašė VMI sprendimo išvadas, neatkreipdama dėmesio į tai, kad klaidingai nurodyti patirtų išlaidų metai, t. y. 2017 metai ir 2018 metai, neteisingai taikė teisės normas, nesilaikė protingumo, teisingumo ir objektyvumo kriterijų;

2.28. Komisijos sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika šioje byloje netaikytina, nes kilusio ginčo ir išnagrinėtų bylų aplinkybės nėra analogiškos.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti. VMI nesutikimą su pareiškėjo patikslintu skundu grindė šiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:

3.1. nors pareiškėjas ginčija, tačiau VMI pagrįstai konstatavo, kad 2014–2015 metais pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjas 2014 metais turėjo 342 867 Lt, 2015 metais – 9 140 Eur kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių bei nuo jų neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM;

3.2. nustatant pareiškėjo piniginių lėšų likutį ne banke tikrinamojo laikotarpio pradžiai, buvo atlikta pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų išlaidų analizė už ankstesnius laikotarpius. Pareiškėjui nepateikus Pastato rekonstravimo išlaidų, patvirtinančių dokumentų, šios išlaidos buvo įvertintos pagal turimus dokumentus, informaciją;

3.3. pareiškėjas ir jo sutuoktinė savo paaiškinimuose nenurodė informacijos apie tikrinamuoju laikotarpiu turėtus pinigų ne banke likučius. Todėl piniginių lėšų likutis tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatytas pagal surinktus duomenis apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės ankstesniais laikotarpiais gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Atlikus pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2004 metų iki 2012 metų, nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. sausio 1 d. galėjo turėti 28 952 Lt sumą ne banke. VMI, įvertinusi turėtą pinigų likutį bankų sąskaitose (6 576,73 Lt) ir lėšų likutį ne banke (28 952 Lt), todėl padaryta išvada, kad 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjas ir jo sutuoktinė iš viso turėjo 35 529 Lt pinigų likutį;

3.4. buvo įvertinta ir tai, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. patyrė Pastato rekonstravimo išlaidų – 1 598 004 Lt;

3.5. siekiant kuo tiksliau nustatyti pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtas Pastato rekonstravimo išlaidas, pasinaudota UAB „Sistela“ pateiktomis 2008 metų gamybos, pramonės pastatų rekonstravimo kainomis. Pagal valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) pateiktus duomenimis, Pastato atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) iki Pastato rekonstravimo sudarė 115 268 Eur, o po Pastato rekonstravimo – 578 082 Eur. Todėl Pastato rekonstravimo darbų išlaidomis laikytas šių statybos verčių skirtumas – 462 814 Eur (t. y. 1 598 004 Lt). Pastato rekonstravimo darbai truko dvejus metus, t. y. 2007 metais ir 2008 metais. Atsižvelgus į tai, kad Pastato rekonstravimo kaina, apskaičiuota pagal UAB „Sistela“ duomenis, viršija Registrų centro pateiktus duomenis apie faktinę statybos vertę, nustatytą kadastro ir registro dokumentų bylose, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtomis Pastato rekonstravimo išlaidomis pripažinta mažesnė suma – 1 598 004 Lt, kuri atitinkamais laikotarpiais buvo padalinta po lygiai;

3.6. nustačius, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių Pastato rekonstravimo išlaidų dydį, buvo pagrįstai remtasi Registrų centro duomenimis apie Pastato atkuriamąsias vertes iki ir po rekonstravimo, kurios ir lėmė palankesnį GPM prievolės dydžio apskaičiavimą pareiškėjui;

3.7. MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja laikotarpį, už kurį mokesčių mokėtojui gali būti renkami bei vertinami įrodymai, reikšmingi apmokestinamajam laikotarpiui. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek ir mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Todėl pareiškėjo argumentai dėl minėto straipsnio pažeidimo nepagrįsti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI nepateikė atsiliepimo į patikslintą skundą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendime nusprendė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė:

6.1. pagal Pavedimą tikrinti buvo tikrintas pareiškėjo mokestinis laikotarpis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.;

6.2. pareiškėjo mokestinis patikrinimas baigtas 2020 m. gegužės 21 d., surašytas 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo aktas Nr. (7.45) FR0680-268 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 1), papildomai apskaičiuota 62 816,46 Eur GPM, pridėtinės vertės mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų;

6.3. pareiškėjas pateikė 2020 m. birželio 11 d. pastabas „Dėl 2020-05-21 patikrinimo akto Nr. (7.45) FR0680-268“, kuriose nesutiko su Patikrinimo akte Nr. 1 nustatytomis aplinkybėmis bei papildomai apskaičiuotais mokesčiais ir su jais susijusiomis sumomis, todėl prašė netvirtinti Patikrinimo akto Nr. 1;

6.4. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pastabas ir įvertinusi rašytinius dokumentus, priėmė 2020 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-313 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriame pavedė Kauno AVMI atlikti pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą;

6.5. Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą, surašė 2021 m. balandžio 7 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45 Mr) FR0680-109 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 2), kuriame nustatyta, jog mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 35 483,58 Eur, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas 2014–2015 metais disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis ir 2013–2014 metais neteisingai deklaravo individualios veiklos pagal pažymą pajamas; nurodyta, kad už tikrinamą 2013–2016 metų laikotarpį pareiškėjui apskaičiuota sumokėti į biudžetą 15 783,33 Eur GPM, 3 151,98 Eur PSD įmokų, 9 981,27 Eur VSD įmokų, skirta 1 576 Eur dydžio PSD įmokų bauda, 4 991 Eur dydžio VSD įmokų bauda; pažymėta, kad nors pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu teikė pastabas, tačiau atsisakė nurodyti faktines sandorių aplinkybes, turinčias įtakos mokestinio patikrinimo rezultatams, bei nepateikė prašomų dokumentų;

6.6. pareiškėjas pateikė 2021 m. balandžio 16 d. pastabas „Dėl patikrinimo akto Nr. (7.45 Mr) FR0680-109“, kuriose nesutiko su Patikrinimo akte Nr. 2 nustatytomis aplinkybėmis ir konstatuotais pažeidimais, pažymėjo, kad atliekant pakartotinį mokestinį patikrinimą, nebuvo įsigilinta į pareiškėjo paaiškinimus, Kauno AVMI nesivadovavo Komisijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose;

6.7. Kauno AVMI, vadovaudamasi MAĮ 8 straipsnio 3 dalies, 100 straipsnio 1 dalies 3–4 punktais, 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 139 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, priėmė Kauno AVMI sprendimą, kuriame nusprendė: 1) patvirtinti Patikrinimo aktą Nr. 2, kuriame papildomai apskaičiuota 15 783,33 Eur GPM, 3 151,98 Eur PSD įmokų, 9 981,27 Eur VSD įmokų; 2) patvirtinti apskaičiuotus 7 620,42 Eur GPM delspinigius; 3) atleisti pareiškėją nuo 3 810,21 Eur GPM delspinigių; 4) skirti pareiškėjui 4 735 Eur GPM baudą; 5) patvirtinti pareiškėjui skirtą 1 576 Eur PSD įmokų baudą ir 4 991 Eur VSD įmokų baudą;

6.8. pareiškėjas pateikė 2021 m. birželio 4 d. pastabas „Dėl Kauno AVMI 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45 Mr)-FR0682-106“, kuriose: akcentavo, kad Pastato rekonstravimą atliko Bendrovė, o pareiškėjas jokių išlaidų dėl to nepatyrė; paaiškino, jog jokių apskaitos dokumentų pateikti negalėjo, nes Bendrovės patalpose kilo gaisras, kuris viską sunaikino, o gauti informaciją iš kitų institucijų yra sudėtinga, nes nuo 2007 metų yra praėję daugiau nei 10 metų; pažymėjo, kad 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartis, pagal kurią Bendrovei suteiktas 728 000 Lt kreditas, iš kurio 482 000 Lt suma buvo skirta Pastato rekonstravimui užbaigti ir įrengimams pirkti, yra pakankamas įrodymas, kuriuo remiantis galima daryti išvadą, kad Pastato rekonstravimą atliko Bendrovė, o ne pats pareiškėjas; pažymėjo, kad iš Bendrovės 2006–2008 metais banko išrašų matyti, jog už statybines medžiagas ir atliktus darbus Bendrovė pradėjo mokėti dar iki paskolos gavimo, taigi paskola buvo paimta ir naudojama Pastato rekonstravimui; nurodė, kad Kauno AVMI sprendime nepagrįstai kalbama apie tai, jog Bendrovė 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą pareiškėjui turėjo išrašyti tik atlikus darbus, pažymėjo, kad 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta, vadovaujantis PVMĮ 6 straipsnio 10 dalimi, t. y. kai grąžinamas pagal panaudos sutartį naudojamas pastatas, nurodė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės laikotarpiu 2004–2012 m. patirtos išlaidos neviršijo tuo metu gautų pajamų;

6.9. VMI, išnagrinėjusi, be kita ko, šias pareiškėjo pastabas, priėmė VMI sprendimą, kuriame patvirtino Kauno AVMI sprendimą. Mokesčių administratorius, be kita ko, mokesčių sumas pareiškėjui apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis. Nustatyta ir konstatuota, kad: pareiškėjas 2014–2015 metais patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų, pagrįstų šaltiniais; nustatė, kad 2014 metais pareiškėjas ir jo sutuoktinė gavo 250 029,43 Lt (72 413,53 Eur) šaltiniais pagrįstų pajamų ir patyrė 679 554,41 Lt (196 812,56 Eur) išlaidų (skirtumas – 360 192 Lt (104 318,81 Eur), 2015 metais gavo 14 996,03 Eur šaltiniais pagrįstų pajamų bei patyrė 22 969,10 Eur išlaidų (skirtumas – 9 140 Eur); pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2014 metais gavo 360 192 Lt (104 318,81 Eur) ir 2015 metais – 9 140 Eur kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir nenustatytų šaltinių, kurių nedeklaravo Metinėse pajamų deklaracijose, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 27 straipsnio nuostatas; mokestinės prievolės, susijusios su 2014–2015 metais gautų kitų pajamų apmokestinimu, nustatytinos tik vienam sutuoktiniui – pareiškėjui; pareiškėjas pažeidė Įstatymo 22, 25 ir 27 straipsnių nuostatas, t. y. neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą GPM nuo 2014 metais gautų 360 192 Lt, 2015 metais gautų 9 140 Eur kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų.

6.10. pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, kreipėsi į Komisiją su 2021 m. rugpjūčio 30 d. skundu „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 68-61“, kuriame prašė panaikinti VMI sprendimą;

6.11. Komisijos sprendime nuspręsta pakeisti VMI sprendimą, nurodant, kad vietoje nurodymo sumokėti į biudžetą 44 028,79 Eur mokesčių, baudų ir delspinigių (15 783,33 Eur GPM, 3 810,21 Eur GPM delspinigius, 4 735 Eur GPM baudą, 9 981,27 Eur VSD įmokas, 4 991 Eur VSD įmokų baudą, 3 151,98 Eur PSD įmokas, 1 576 Eur PSD įmokų baudą), sumokėti 16 153,75 Eur GPM, 4 161,86 Eur GPM delspinigius ir 4 846 Eur GPM baudą.

7. Teismas vadovavosi MAĮ normomis (40 str. 1 ir 4 p., 66 str. 2 d., 68 str., 1 ir 2 d., 70 str. 1 d.), Taisyklių normomis (4 p., 14–17 p.), Įstatymo normomis (18 str., 19 str., 22 str., 25 str., 33 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo mokestiniuose ginčuose (be kita ko, 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-409/2014, 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-542/2014), MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad VMI, atlikdama pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2004–2012 metais gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę, į pareiškėjo 2007–2008 metų išlaidas nepagrįstai papildomai įtraukė 1 598 004 Lt neva pareiškėjo patirtų Pastato rekonstravimo išlaidų ir dar kartą už 2014–2015 metų laikotarpį konstatavo, kad pareiškėjas turėjo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių, nurodė:

8.1. laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. pareiškėjui nuosavybės teise priklausė Pastatas; Pastatas buvo rekonstruojamas: pradžios metai – 2007, pabaigos metai – 2008;

8.2. mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo duoti mokesčių administratoriaus nurodymai, taip pat siųsti paklausimai pateikti informaciją apie Pastato rekonstravimo aplinkybes bei apmokėjimus už atliktus darbus, tačiau pareiškėjas su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo, nepateikė prašomų dokumentų, nenurodė faktinių sandorio aplinkybių;

8.3. Bendrovė nepateikė jokių duomenų apie faktines Pastato rekonstravimo išlaidas, t. y. kas ir kada atliko rekonstravimo darbus, kas apmokėjo patirtas išlaidas;

8.4. laikotarpiais nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. Pastatu neatlygintinai naudojosi Bendrovė pagal 2005 m. sausio 6 d. ir 2009 m. sausio 2 d. panaudos sutartis;

8.5. pareiškėjas kartu su skundu pateikė 2006 m. gruodžio 31 d. panaudos sutartį Nr. 07-01 ir 2007 m. gruodžio 31 d. panaudos sutartį Nr. 08/01, iš kurių turinio matyti, jog Bendrovė Pastatu neatlygintinai naudojosi ir laikotarpiais nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.;

8.6. Nekilnojamojo turto registre šios sutartys nebuvo registruotos, pasak pareiškėjo, dėl jų statuso – trumpalaikės sutartys;

8.7. pareiškėjui Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyrius išdavė 2007 m. rugpjūčio 30 d. Statybos leidimą atlikti Pastato rekonstravimą: statytojas – pareiškėjas, statybos darbų rūšys – rekonstravimas, statybos objektas – sandėlio 1F1p unikalus Nr. 5297-5039-1010 į paukštienos cechą, statinio kategorija – ypatingas;

8.8. Pastato rekonstravimas buvo baigtas 2011 metais;

8.9. 2011 m. spalio 14 d. Statybos užbaigimo akte nurodyta, jog Pastato statytojas ir statybos vadovas – pareiškėjas.

9. Teismas atsižvelgęs į tai ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartis, Citadelės banko išrašai už 2006–2008 metus, Bendrovės pareiškėjui 2012 m. spalio 4 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra įrodo, kad Pastato rekonstravimą atliko Bendrovė, o ne pats pareiškėjas.

10. Teismas nurodė, kad nėra pateikta duomenų apie pagal 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį išduoto kredito panaudojimą, t. y. kada, kam ir kur buvo panaudotos kredito lėšos.

11. Teismas padarė išvadą, kad į bylą pateiktas Bendrovės aiškinamojo rašto priedas Nr. 1 nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu, jog Bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta (atitinkamai ir nurodyta aiškinamajame rašte) būtent Pastato rekonstravimo vertė.

12. Teismo vertinimu, Bendrovės banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti atsiskaitymai su statybos srityje veikiančiomis įmonėmis bei plataus asortimento prekybos centrais, įrodo tai, kad Bendrovė pirko statybines ir kitokias medžiagas, statybos darbus, tačiau neįrodo, kad šios medžiagos buvo panaudotos, o darbai atlikti būtent Pastato rekonstravimui. Nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, PVM sąskaitų faktūrų ar važtaraščių, įrodančių, kas ir kokius Pastato rekonstravimo darbus faktiškai atliko ir kokio dydžio faktines išlaidas dėl to patyrė.

13. Teismas nurodė, kad 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūroje nurodyta, kad Pastato rekonstravimas baigtas 2012 m. spalio 4 d., o Pastato rekonstravimo darbai faktiškai buvo vykdomi 2007–2008 metais, t. y. tuo metu, kai Pastatas nuosavybės teise priklausė pareiškėjui. Be to, Pastatas nuo 2012 m. gegužės 29 d. priklauso Bendrovei. Todėl teismas padarė išvadą, kad 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu Pastatas jau nebepriklausė pareiškėjui. Be to, teismas pažymėjo, kad nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas apmokėjo 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą.

14. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo teiginius, kad 2019 m. birželio 13 d. Bendrovės administracinėse patalpose kilo gaisras, kurio metu sudegė visi buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl nebuvo galimybės pateikti buhalterinės apskaitos dokumentų. Teismas pažymėjo, kad jau po atlikto mokestinio patikrinimo, pareiškėjas pateikė 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį, 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą. Iš to teismas padarė išvadą, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, minimo gaisro metu buvo sunaikinti ne visi dokumentai.

15. Įvertinęs tai, ką nustatė, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Pastato rekonstravimo darbus atliko ir atliktų darbų išlaidas apmokėjo ne pareiškėjas, o Bendrovė.

16. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, pateikė neteisingus duomenis apie savo pajamas ir nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų nustatyti mokesčio bazę, todėl, nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių Pastato rekonstravimo išlaidų dydį, šios išlaidos pagrįstai apskaičiuotos, taikant MAĮ 70 straipsnį ir remiantis Registrų centro duomenimis apie Pastato atkuriamąsias vertes iki ir po rekonstravimo.

17. Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pareiškėjui mokėtinus mokesčiu apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius įvykdė pareigą pagrįsti mokesčių apskaičiavimą įrodymais, o pareiškėjas nepaneigė šio apskaičiavimo nei dokumentais, nei paaiškinimais, nepateikė buhalterinės apskaitos ar kitų dokumentų.

18. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu buvo įvertinti ne tik tikrinamojo laikotarpio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., bet ir ankstesnių laikotarpių duomenys, kurie turėjo įtakos tikrinamojo laikotarpio rezultatams, t. y. pareiškėjui papildomai mokėtinas GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos už 2014–2015 metus, tačiau, nustatant pareiškėjo piniginių lėšų likutį ne banke tikrinamojo laikotarpio pradžiai buvo atlikta pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų išlaidų analizė už atitinkamus laikotarpius.

19. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje fiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčių apskaičiavimui (perskaičiavimui).

20. Teismas pritarė VMI pozicijai, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja laikotarpį, už kurį mokesčių mokėtojui gali būti apskaičiuoti mokesčiai, bet nereglamentuoja laikotarpio, už kurį gali būti renkami bei vertinami įrodymai, reikšmingi apmokestinamajam laikotarpiui. Todėl teismas padarė išvadą, kad VMI nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų, susijusių su mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatimi.

21. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisingai aiškino ir taikė MAĮ 70 straipsnį ir Taisykles, taikydamas konkretų – išlaidų – metodą, padarytas išvadas pagrindė Taisyklėse numatytais informacijos šaltiniais, tinkamai įvertino kitas reikšmingas aplinkybes, o pateikti išlaidų apskaičiavimai atitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus.

22. Teismo vertinimu, mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir Komisija teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas.

23. Teismas, padaręs išvadą, kad Kauno AVMI sprendime, VMI sprendime ir Komisijos sprendime išsamiai įvertintos mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, išanalizuotos pareiškėjo pastabos, rašytiniai įrodymai, atmetė pareiškėjo skundą. Teismas likusių proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų nevertino, pripažinęs juos neesminiais.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, kartodamas faktines aplinkybes ir argumentus, išdėstytus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismo sprendimo motyvus, nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:

24.1. pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nurodyta šios teismo nutarties 7 p.), nes nei viename iš priimtų teismo procesinių sprendimų nebuvo vertintos nagrinėjamam atvejui analogiškos aplinkybės;

24.2. pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas MAĮ 68 straipsnį ir 70 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai išplėtė pastarojo taikymo apimtį. Be to, mokesčių administratorius neturėjo teisės į pareiškėjo 2007–2008 metų patirtas išlaidas įskaityti pareiškėjo faktiškai nepatirtas Pastato rekonstravimo išlaidas;

24.3. pirmosios instancijos teismo išvada, kad gaisro metu nebuvo sunaikinti visi dokumentai, nepagrįsta.

25. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimą. VMI atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto analogiškus argumentus, išdėstytus atsiliepime į patikslintą skundą, teigia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris, VMI vertinimu, yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

27. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose prašo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimą. Pareiškėjas nesutinka su VMI atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo iki tikrinamo mokestinio laikotarpio. Pareiškėjas pažymi, kad VMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota, taikant MAĮ 70 straipsnį tikrinamajam mokestiniam laikotarpiui, todėl nagrinėjamu atveju neaktuali. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad VMI nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl MAĮ 68 straipsnyje numatytų perskaičiavimo apribojimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Byloje kilo ginčas dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad 2014–2015 metais pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjas 2014–2015 metais turėjo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių bei nuo jų neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, nurodė, kad vien iš pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, jog rekonstrukcijos darbus atliko ir išlaidas patyrė Bendrovė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktos įrodomosios medžiagos.

30. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nustatytas bylos aplinkybes, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

32. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad teismas nevertino bylos aplinkybių palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl, nekartodama teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas.

34. Mokesčių administratorius, rinkdamas asmens apmokestinimui reikšmingus duomenis, nustatė, kad pagal Registrų centro duomenis, laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. pareiškėjui nuosavybės teise priklausė paukštienos cecho pastatas, adresu (duomenys neskelbtini). Šiam pastatui buvo atlikta rekonstrukcija: rekonstravimo pradžios metai – 2007, rekonstravimo pabaigos metai – 2008. Pareiškėjas teigia, kad 1 598 004 Lt rekonstrukcijos išlaidų suma į jo išlaidas įtraukta nepagrįstai, kadangi paukštienos cecho rekonstrukciją atliko Bendrovė.

35. Pažymėtina, kad įrodymai vertinami byloje atsižvelgiant į jų visumą. Paukštienos cecho rekonstrukcijos laikotarpiu pastatas nuosavybės teise priklausė pareiškėjui, jam buvo išduotas statybos leidimas, būtent jis nurodytas statytoju statybos užbaigimo akte. Šie objektyvūs duomenys leidžia daryti išvadą, kad būtent pareiškėjas patyrė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustatytas rekonstrukcijos išlaidas.

36. Be to, patikrinimo metu pareiškėjui buvo duoti mokesčių administratoriaus nurodymai, taip pat siųsti paklausimai pateikti informaciją apie paukštienos cecho rekonstravimo aplinkybes bei apmokėjimus už atliktus darbus, tačiau pareiškėjas nepateikė prašomų dokumentų, nenurodė faktinių sandorio aplinkybių. Informacijos apie minėto pastato rekonstravimą ir darbų apmokėjimą nepateikė ir Bendrovė, kuriai priklauso minėto pastato nuosavybės teisė nuo 2012 metų.

37. Iš pareiškėjo pateiktos Parex banko 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutarties matyti, kad Bendrovei buvo suteiktas atitinkamo dydžio kreditas gamybinio pastato rekonstrukcijai, tačiau byloje nėra duomenų apie kredito panaudojimą, t. y. kada, kam ir kur buvo panaudotos gautos kredito lėšos. Pareiškėjo pateiktas Bendrovės aiškinamojo rašto priedas Nr. 1, Bendrovės banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti atsiskaitymai su statybos srityje veikiančiomis įmonėmis bei plataus asortimento prekybos centrais įrodo, kad Bendrovė galimai pirko statybines ir kitokias medžiagas, statybos darbus, tačiau neįrodo, kad šie darbai ir medžiagos buvo panaudoti būtent paukštienos cecho rekonstrukcijai.

38. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovė jam 2012 m. spalio 4 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduotas ūkinės operacijos turinys – „už pastato rekonstrukciją“, suma 390 334,63 Lt, PVM sudaro 81 970,27 Lt, iš viso 472 304,90 Lt. Bet PVM sąskaita faktūra išrašyta 2012 m. spalio 4 d., joje atvaizduota ūkinė operacija – pastato rekonstrukcija baigta 2012 m. spalio 4 d., o ginčo nėra, kad paukštienos cecho rekonstrukcijos darbai faktiškai buvo vykdomi 2007–2008 metais, kai pastatas nuosavybės teise priklausė pareiškėjui ir nebuvo perduotas naudotis Bendrovei. Byloje nėra duomenų, už kokius ir kada atliktus rekonstrukcijos darbus Bendrovė pareiškėjui išrašė aptariamą PVM sąskaitą faktūrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Bendrovės pareiškėjui išrašytos aptariamos PVM sąskaitos faktūros tikslas buvo įforminti ne realiai įvykusias ūkines operacijas – rekonstrukcijos paslaugų atlikimą, o kiti tikslai. Todėl Bendrovės pareiškėjui išrašyta aptarta PVM sąskaita faktūra nelaikytina įrodančia, kad ginčo rekonstrukcijos darbus atliko ir išlaidas patyrė Bendrovė.

39. Nors byloje nėra objektyvių ir neginčijamų dokumentų, įrodančių, kas ir kokius ginčo rekonstrukcijos darbus faktiškai atliko ir kokio dydžio faktines išlaidas patyrė, atlikdamas minėtus darbus. Tačiau mokesčių administratoriaus surinktų ir įvertintų duomenų, byloje nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ne Bendrovė, o būtent pareiškėjas atliko ginčo rekonstrukcijos darbus ir patyrė su tuo susijusias išlaidas.

40. Apibendrindama, teisėjų kolegija pritaria mokesčių administratoriaus vertinimui, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. patyrė paukštienos cecho rekonstravimo išlaidų – 1 598 004 Lt.

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad sudegė Bendrovės buhalterijos kabinetas su jame esančiais dokumentais bei kompiuteriais ir patalpos, kuriose buvo archyvuojami buhalterinės apskaitos dokumentai, pareiškėjo mokestinės atsakomybės nepašalina, nes sudegė asmens, t. y. Bendrovės, kurio atžvilgiu nebuvo atliktas ginčo mokestinis patikrinimas, dokumentai.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar galėjo būti taikomas MAĮ 70 straipsnis, sprendžiant dėl faktų, buvusių 2007–2008 metais.

43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui papildomai mokėtinas į biudžetą GPM buvo apskaičiuotas už 2014–2015 metus. Tačiau nustatant pareiškėjo piniginių lėšų likutį ne banke tikrinamojo laikotarpio pradžiai buvo atlikta pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų išlaidų analizė už ankstesnius laikotarpius. Pareiškėjui nepateikus rekonstravimo išlaidų patvirtinančių dokumentų, mokesčių administratorius šias išlaidas vertino pagal turimus dokumentus, informaciją, t. y. bylos atveju pasinaudota Registrų centro duomenimis.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad „nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje fiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčių apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 str. 1 d. nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo <...> taisykles“ (žr. 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-201/2011).

45. Pažymėtina, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja laikotarpį už kurį mokesčių mokėtojui gali būti apskaičiuoti mokesčiai, bet nereglamentuoja laikotarpio už kurį gali būti renkami bei vertinami įrodymai, reikšmingi apmokestinamajam laikotarpiui.

46. Kaip minėta, nei MAĮ nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui).

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu pagrįstai įvertino ne tik tikrinamojo laikotarpio, bet ir ankstesnių laikotarpių duomenis, kurie turėjo įtakos tikrinamojo laikotarpio informacijos analizei ir mokestinio patikrinimo rezultatams. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad mokesčių administratorius negalėjo naudoti ankstesnių laikotarpių įrodomosios medžiagos, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

48. Apibendrindama išdėstytus nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Beata Martišienė

Ričardas Piličiauskas