2018-10-24 Nr. AB-19024-3-61-3-02832-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2840-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02832-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), už diskriminaciją 5 000 Eur, už mitybos normų neatitikimą tarp nedirbančių vegetarų ir ne vegetarų 11 150 Eur, už netinkamą vegetarų maitinimą ir diskriminaciją religiniu aspektu 7 200 Eur, už netinkamai subalansuotą vegetarų mitybą 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog buvo kalinamas Vilniaus pataisos namuose nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2017 m. birželio 20 d. Nuo 2014 m. gegužės mėn. Vilniaus PN dėl pasikeitusių religinių įsitikinimų atsisakė maisto, gauto smurtu, todėl pradėjo maitintis vegetariškai.

1.2. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 buvo patvirtinti valgiaraščiai laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims: dirbantiems, dirbantiems vegetarams, nedirbantiems, nedirbantiems vegetarams. Šiais valgiaraščiais: 1) nedirbantys nuteistieji vegetarai ir ne vegetarai yra diskriminuojami maisto davinio kiekiu bei svoriu dirbančių nuteistųjų vegetarų ir ne vegetarų atžvilgiu; 2) nedirbantys vyrai vegetarai valgiaraščio patiekalais ir fiziologinėmis mitybos normomis yra diskriminuojami nedirbančių vyrų ne vegetarų atžvilgiu; 3) vegetarams sudarytas netinkamas valgiaraštis, per mažas vegetariškų produktų asortimentas, kuris užtikrintų pilnavertę mitybą, teikiami produktai, kurių vegetarai nevalgo, taigi negauna pilnaverčio maitinimo ir tokiu būdu yra diskriminuojami pagal savo religinius įsitikinimus.

1.3. Pažymėjo, kad dėl netinkamo maitinimo ne kartą prašymais kreipėsi į administraciją bei Departamentą, tačiau į jo prašymus atsižvelgta nebuvo. Netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. maitinimas, yra šios bylos objektas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d.

1.4. Pareiškėjo teigimu, be gaunamų didesnių maisto davinių pagal svorį, dirbantys vyrai taip pat dažniau gauna pieno, varškės, sūrio, kiaušinių. Taigi yra akivaizdus valgiaraščių skirtumas dirbantiems ir nedirbantiems vyrams. Tokiu būdu įkalinimo įstaigose dirbantys vyrai turi kitokį statusą ir jiems yra suteikiamos privilegijos – duodamas geresnis maitinimas, dažniau duodami geresni produktai ir didesnės įprasto maisto porcijos. Papildomo maisto produktų ir didesnio jų kiekio davimas kokiai nors nuteistųjų grupei yra jų išskyrimas iš kitų nuteistųjų ir tokiu būdu daromas skirtumas tarp nuteistųjų, galima sakyti, pagal jų socialinį (nuteistojo) statusą įkalinimo įstaigoje. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visi norintys gali gauti darbą pataisos namuose, o ir pats darbas savaime suteikia atitinkamas privilegijas, todėl papildomas dirbančiųjų nuteistųjų išskyrimas ir geresnių sąlygų sudarymas, t. y. geresnio maitinimo davimas, yra nedirbančių vyrų diskriminavimas, ir tokia veika nesuderinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, Jungtiniu Tautų Organizacijos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Pažymėtina, kad Europos kalėjimuose tiek dirbantys, tiek nedirbantys nuteistieji yra maitinami vienodai.

1.5. Atkreipė dėmesį, kad pagal Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims vegetarai yra grubiai diskriminuojami, jiems nustatytos sumažintos maitinimo normos, neatitinkančios fiziologinių mitybos normų. Vegetarai gauna pietums mažesnes maisto porcijas pagal svorį, rečiau gauna pieną, varškę ir fermentinį sūrį. Be to, teikiamas maitinimas neatitinka maistinių medžiagų energetinės vertės procentais. Vegetarai gauna ne tik mažesnę maistinę energetinę vertę pusryčiu metu, tačiau yra diskriminuojami ne vegetarų atžvilgiu.

Papildomų produktų, be kita ko, ir vegetariškų (sūrio, pieno, virtos dešros (neduodant jos atitikmens), varškės) davimas tik ne vegetarams, kai visi kiti produktai (patiekalai) tiek vegetarams, tiek ne vegetarams yra pateikiami vienodai, yra ne tik vegetarų diskriminavimas, tačiau ir pasityčiojimas iš vegetarų ir jų pažeminimas. Tokiu būdu per mėnesį vegetarai šešis kartus pusryčių metu gauna mažesnę maistinę ir energetinę vertę. Taip pat vegetarai pietums antruoju, t. y. pagrindiniu, patiekalu gauna akivaizdžiai mažiau ne tik baltymų, riebalų, angliavandenių, kalorijų, tačiau ir pagaminto produkto (patiekalo) kiekio.

Ženkliai skiriasi tiek žaliavos, tiek pagaminto produkto neto kiekis. Taip pat pietums gaunama energetinė vertė iš baltymų yra nepakankama. Be to, kai kada vietoj maistingų ir vertingų medžiagų vegetarams tiesiog įpilama daugiau žemą maistinę vertę turintį aliejų. Vien pietų metu per mėnesį vegetarai gauna 850 g. mažiau maisto, o per metus net 10,2 kg. Be to, net ir esant vienodai bendrajai masei vegetarai gauna akivaizdžiai mažesnę energetinę ir maistinę vertę turinčius produktus. Toks vegetarų maitinimas laikytinas diskriminacine ir nesubalansuota mityba.

Taip pat vegetarai tris kartus vakarienės metu gauna mažesnę maistinę ir energetinę vertę. Be to, kai vegetariški produktai, tokie kaip kefyras, sūris ir varškė, be jokio pagrindo duodami tik ne vegetarams, o vegetarams neduodami, yra vegetarų diskriminavimas ir pasityčiojimas iš jų. Tokių skirtumų sudarymas yra sąmoningas siekis sudaryti blogesnį vegetarų maitinimą tam, kad kuo daugiau nuteistųjų atsisakytų vegetariško – sveiko maitinimo. Blogesnis vegetarų maitinimas, mažesnis kiekis baltymų ir bendras maistinių medžiagų bei kalorijų kiekis yra sąmoningas vegetarų engimas, marinimas badu, diskriminavimas.

1.6. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į religinius įsitikinimus, Departamentas sudarė netinkamą ir diskriminacinį valgiaraštį vegetarams. Dėl netinkamai sudaryto (nustatyto) maitinimo, pareiškėjas negauna nustatytos maistinės ir energetinės vertės, taigi maitinimas yra nepilnavertis. Pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl vienų produktų (žuvies, kiaušinių) pakeitimų kitais, tačiau buvo pateiktas kategoriškas neigiamas atsakymas, kad „niekas nieko nekaitalios, jei nepatinka, tai nevalgyk“. Toks požiūris ir veikimas yra ne tik diskriminuojantis vegetarus, tačiau ir pasyvus bandymas priversti valgyti smurtu gaunamą maistą, taigi tai yra bandymas palaužti religinius įsitikinimus. Nuolatinis nepilnavertis maitinimas yra asmens kankinimas, nes dėl religinių įsitikinimų pareiškėjas negali valgyti smurtu gauto maisto. Dėl tokios situacijos jaučia nuolatinį pažeminimą ir alkį. Dėl nepilnavertės ir netinkamai subalansuotos mitybos yra bandoma pasiteisinti finansiniu trūkumu, neva tinkamu vegetarišku maitinimu yra tiesiogiai šaipomasi iš vegetarų, taip verčiant paminti savo įsitikinimus ir atsisakyti vegetariško maitinimo. Toks vegetarų maitinimas yra netinkamos vegetarų kalinimo sąlygos.

1.7. Nurodė, kad mityba nėra tinkamai subalansuota. Vegetarai visomis dienomis gauna per mažai energijos iš baltymų, o iš riebalų (paprastas saulėgrąžų aliejus ir neaiškios kilmės) vienomis dienomis per daug, o kitomis per mažai. Tinkamam baltymų vartojimui į valgiaraštį būtina įtraukti visų rūšių augalinių baltymų šaltinius, tačiau Departamento sudarytame valgiaraštyje yra labai siauras šaltinio asortimentas, kuris garantuoja būtiniausių medžiagų trūkumą organizmui. Departamento sudarytas valgiaraštis nesuteikia net pusės būtiniausių produktų, todėl toks maitinimas laikytinas netinkamai parengtu ir nesubalansuotu.

1.8. Pabrėžė, kad iš apibūdintų kalinimo sąlygų akivaizdu, jog maitinimas nebuvo pilnavertis, nebuvo atsižvelgta į religinius ir kultūrinius įsitikinimus, nebuvo užtikrinta pagarba žmogaus orumui, todėl tai yra laikoma deliktu. Buvo pažeistos pareiškėjo teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Neteisėtu veikimu, t. y. netinkamai parengtu vegetarų maitinimu, buvo varžomi pareiškėjo religiniai įsitikinimai. Negaudamas pakankamai maisto, jautė alkį ir tokiu būdu buvo tiek fiziškai, tiek psichologiškai verčiamas paminti savo religinius įsitikinimus ir jais paremtą gyvenimo būdą. Taip pat blogesnis vegetarų maitinimas itin ilgą laiką, mažesnis kiekis baltymų ir bendras maistinių medžiagų bei kalorijų kiekis yra sąmoningas ne tik vegetarų engimas, marinimas badu, diskriminavimas, bet ir nežmoniškas elgesys. Nepilnavertis ir nesubalansuotas maitinimas sukėlė pareiškėjui fizinę ir psichologinę kančią, sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo jausmu, skriaudos jausmu, liūdesiu. Ilgai trukę negatyvūs išgyvenimai buvo nuolatiniai ir dėl savo intensyvumo ir trukmės padarė pareiškėjui psichologinę traumą, taigi padarė neturtinę žalą. Sąmoninga tyčia buvo neatsižvelgta į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.1 punkte nustatytus reikalavimus.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pripažinti Vilniaus PN netinkamu atsakovu šioje administracinėje byloje, pakeisti Vilniaus PN procesinį statusą leidžiant Vilniaus PN byloje dalyvauti trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, pareiškėjo skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikras asmeninių teisių suvaržymas yra nulemtas paties pareiškėjo neteisėtos veikos ir neišvengiamas. Asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą.

2.2. Nurodė, kad Vilniaus PN nuteistieji maitinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, o pats maitinimas organizuojamas vadovaujantis „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinti vegetarinio maitinimo valgiaraščiai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintas mitybos normas (dienos maisto davinio kaloringumas turi būti 2298 kcal (nedirbantiems vyrams)). Faktiškai pagal vegetarinio maitinimo patvirtintus valgiaraščius mėnesio vienos dienos vidutinis maisto davinio kaloringumas yra 2375 kcal. Dienos maisto davinio kaloringumas yra 77 kcal didesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos fiziologinės mitybos normos. Maitinimas pagal vegetarinio maitinimo valgiaraštį atitinka patvirtintas fiziologines mitybos normas ir visiškai užtikrina taip pat ir reikalingą baltymų paros normą.

2.3. Pažymėjo, kad 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir UAB „Pontem“ buvo sudaryta „Maitinimo paslaugos pirkimo-pardavimo sutartis“ Nr. 24-3, pagal kurią UAB „Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą. Pagal šią sutartį įstaigos nuteistiesiems maistas turi būti gaminamas ir pateikiamas tris kartus per parą, maistas turi atitikti Departamento direktoriaus įsakymu patvirtintame valgiaraštyje nustatytas normas ir kiekius. Valgiaraštyje nurodyti patiekalai turi būti gaminami pagal patiekalų receptūras, panaudojant valgiaraščių prieduose nurodytus maisto produktų ir žaliavų kiekius, atsižvelgiant į faktiškai maitinamų asmenų skaičių. Įstaigos nuteistieji maitinami tris kartus per dieną pagal Vilniaus PN direktoriaus patvirtintus grafikus. Pagamintą maistą nuteistiesiems išdalina UAB „Pontem“ atsakingi darbuotojai. Išduoti pagamintą maistą leidžia Vilniaus PN direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Taip pat Vilniaus PN teritorijoje yra nuolat veikianti parduotuvė (UAB „Pontem“), kurioje Vilniaus PN nuteistieji turi galimybę įsigyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nurodytus nuteistiesiems leidžiamus įsigyti ir turėti maisto produktus, būtiniausius reikmenis ir kitus daiktus. Parduotuvėje yra siūlomas pakankamai platus ir įvairus maisto produktų asortimentas, tokiu būdu pareiškėjui sudarytos visos galimybes įsigyti norimų maisto prekių siekiant paįvairinti savo kasdienę mitybą. Iš pareiškėjo Atsiskaitymo su kreditoriais apskaitos žiniaraščio išrašo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. matyti, kad pareiškėjas nuolat apsipirkdavo pataisos įstaigos parduotuvėje.

2.4. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas skunde visiškai neįvardija, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu Vilniaus PN būtu pažeidę pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjas teigdamas, jog yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, nurodo, kad, jo manymu, diskriminacija pasireiškia dėl, jo nuomone, neteisingų ir nesubalansuotų valgiaraščių nuteistiesiems vegetarams (dirbantiems ir nedirbantiems), kitų nuteistųjų atžvilgiu (ne vegetarų). Kaip minėta, nuteistųjų valgiaraščiai yra patvirtinti Departamento direktoriaus įsakymu, o Vilniaus PN, kaip Departamentui pavaldi įstaiga, privalo užtikrinti, kad priimti sprendimai būtų vykdomi (taip pat, kad nuteistieji būtų maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius). Vilniaus PN minimi dėl to, jog pareiškėjas dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės atliko būtent šioje ištaigoje, tačiau pareiškėjas skunde nenurodo (nedetalizuoja), kokiais konkrečiais veiksmais Vilniaus PN administracija būtų pažeidusi pareiškėjo teises ir juo labiau sukėlusi pareiškėjui atitinkamą žalą. Tokiu būdu, Vilniaus PN turėtų būti šalintini iš atsakovų šioje administracinėje byloje kaip netinkama šalis ir bylos procese dalyvauti trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis. Be to, pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų, kad Vilniaus PN administracija savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidę jo teises ar teisėtus interesus. Priešingai, Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios neturtinės žalos nepadarė.

2.5. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos. Pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Tai tik įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių Vilniaus PN, kaip atsakovo, kurio atžvilgiu suformulavo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, galbūt neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paremtas tik samprotavimais ir prielaidomis. Taigi nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Nurodė, kad fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, iš kurio matyti, kad fiziologinės normos (kiekis vienam asmeniui per parą) priklauso nuo lyties, amžiaus ir nuo to, ar asmuo yra dirbantis, t. y. tiekiamo maisto kaloringumas skiriasi vyrams ir moterims, dirbantiems ir nedirbantiems bei pilnamečiams ir nepilnamečiams. Paros maitinimo išlaidų norma vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, yra nuo 1,05 iki 1,45 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. IR-144 2.1.2 p.). Konkretūs valgiaraščiai, įskaitant ir valgiaraščius nedirbantiems vyrams bei nedirbantiems vyrams (vegetarams), yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Maitinimas organizuojamas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

3.2. Pažymėjo, jog šiuo metu, nuteisti / suimti asmenys, kurie dėl religinių ar kitų priežasčių atsisako įprasto, patvirtinto maitinimo, maitinami pagal vegetarinį valgiaraštį. Maisto davinys pagal vegetarinį valgiaraštį gaminamas naudojant šiuos maisto produktus: ruginė ir kvietinė duona, avižiniai dribsniai, kvietinės, miežinės, perlinės, grikių, manų kruopos, ryžiai, žirniai, pupelės, makaronai, miltai, žuvis (šaldyta arba šviežia), sūdyta žuvis, kiaušiniai, margarinas, aliejus, bulvės, kopūstai, burokėliai, morkos, svogūnai, agurkai, pomidorai, česnakai, rūgštynės, džiovinti vaisiai, pienas, kefyras, varškė, grietinė, fermentinis sūris, cukrus, arbata, prieskoniai (druska, pipirai) džiūvėsėliai, krakmolas. Maisto produktai, kuriais maitinami asmenys pagal vegetarinį valgiaraštį, yra aukščiausios arba I rūšies. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis, nedirbančio vyro dienos maisto davinio kaloringumas turi būti 2298 kcal. Faktiškai pagal vegetarinio maitinimo patvirtintus valgiaraščius mėnesio vienos dienos vidutinis maisto davinio kaloringumas yra 2416 kcal. Vidutinis dienos maisto davinio kaloringumas yra 118 kcal didesnis nei patvirtintos fiziologinės mitybos normos. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos užtikrina, kad jose laikomi asmenys būtų maitinami vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat yra užtikrinama, kad visi nuteisti / suimti asmenys turėtų pasirinkimo galimybę ir patys nuspręstų, pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami.

3.3. Teigė, jog nenustačius, kad Vilniaus PN ir Departamentas pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą mitybą, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos neturtinės žalos pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą, poveikį jo sveikatai. Departamento nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai, jog atsakovo atstovai neveikė taip, kaip privalėjo veikti, laikytini nepagrįstais. Todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo teikiamas vegetarinis maitinimas nedirbančiam vyrui. Šis maitinimas pareiškėjui skirtas vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, bei Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintu valgiaraščiu nedirbantiems vyrams vegetarams. Pagal BVK 10 straipsnio 1 dalį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

6. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog Vilniaus PN, teikdami maitinimą pareiškėjui, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę ir kurio teisės bei laisvės suvaržytos įstatymu, vadovavosi jo teisinį statusą reglamentuojančiais teisės aktais ir maitinimą skyrė, vadovaudamiesi Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, bei Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintu valgiaraščiu nedirbantiems vyrams vegetarams. Taigi šiuo atveju pagrindo teigti, jog pareiškėjas maisto davinio kiekiu bei svoriu buvo diskriminuojamas dirbančių nuteistųjų vegetarų ir ne vegetarų atžvilgiu, valgiaraščio patiekalais ir fiziologinėmis mitybos normomis diskriminuojamas nedirbančių vyrų ne vegetarų atžvilgiu ar, kad vegetarams sudarytas netinkamas valgiaraštis, per mažas vegetariškų produktų asortimentas, kuris užtikrintų pilnavertę mitybą, teikiami produktai, kurių vegetarai nevalgo, taigi negauna pilnaverčio maitinimo ir tokiu būdu yra diskriminuojami dėl religinių įsitikinimų, pagrindo nėra. Byloje taip pat nenustatyta, jog UAB „Pontem“ pagal 2015 m. sausio 15 d. sudarytą maitinimo paslaugos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 24-3, teikianti maitinimą Vilniaus PN laikomiems asmenims, šią sutartį būtų pažeidusi ir neužtikrinusi maisto kiekio ir kokybės. Be to, Vilniaus PN teritorijoje yra veikianti parduotuvė, kurioje nuteistieji gali įsigyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytus maisto produktus ir taip papildyti trūkstamų produktų racioną.

7. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Vilniaus PN ar Departamentas pareiškėjo atžvilgiu atliktų neteisėtus veiksmus, taigi nėra vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. 8. Pareiškėjas M. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismo sprendimas nepagrįstas, neišnagrinėtos esminės skundo aplinkybės, taigi naikintinas.

8.2. Pareiškėjo nurodytą diskriminaciją tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų vyrų maisto davinio kiekiu bei svoriu dirbančių nuteistųjų vegetarų ir ne vegetarų atžvilgiu, taip pat diskriminaciją tarp nedirbančių vegetarų ir ne vegetarų teismas teisino būtent tuo pačiu sudarytu valgiaraščiu. Taigi teismas visiškai nesigilino į skundo esmę ir faktines aplinkybes, skundo iš esmės neišnagrinėjo.

8.3. Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu vegetarų maitinimu, t. y. jog pagal patvirtintą valgiaraštį vegetarams yra pateikiami ne vegetariški produktai – žuvis ir kiaušiniai, todėl pareiškėjas negauna nustatytos maistinės ir energetinės vertės, maitinimas yra nepilnavertis, taigi pareiškėjo skundo neišnagrinėjo.

8.4. Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl netinkamai subalansuotos mitybos, kadangi vegetarai visomis dienomis gauna per mažai energijos iš baltymų, per siauras vegetariškų produktų asortimentas, taigi pareiškėjo skundo neišnagrinėjo.

8.5. Teismas visus neteisėtus veikimus ir pareiškėjo teisių pažeidimus pateisino Kalėjimų departamento direktoriaus išleistu įsakymu dėl maitinimo bei su UAB „Pontem“ sudaryta sutartimi dėl maitinimo, tačiau visiškai nevertino faktinių bylos aplinkybių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 29 straipsniuose, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 straipsnyje, Konvencijos 3, 14 straipsniuose, BVK 6 straipsnyje, 7 straipsnio l dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo aspektu.

8.6. Pareiškėjo skundas liko iš esmės neišnagrinėtas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą ir nešališką teismą.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

9.2. Apeliaciniame skunde pateikiami abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai. Apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo ar neišsamumo.

9.3. Teismas, išnagrinėjęs bylą, visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, apibendrindamas teisinį reglamentavimą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmestinas. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

10.2. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti, vadovaujantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

10.3. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, vadovaudamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėją laikant Vilniaus pataisos namuose nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2017 m. birželio 20 d. netinkamomis sąlygomis (neužtikrinant tinkamo vegetarinio maitinimo), atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų bei Kalėjimų departamento, neteisėtų veiksmų, konstatavęs, kad Vilniaus PN, teikdami maitinimą pareiškėjui, vadovavosi jo teisinį statusą reglamentuojančiais teisės aktais ir maitinimą skyrė, vadovaudamiesi Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, bei Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintu valgiaraščiu nedirbantiems vyrams vegetarams.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad jo skundas iš esmės nebuvo išnagrinėtas, pažeista jo teisė į teisingą ir nešališką teismą.

14. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

16. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

19. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtų atsakovo veiksmų nekonstatavo būtent todėl, kad Vilniaus PN tiekiant maitinimą pareiškėjui buvo laikomasi Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, bei Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinto valgiaraščio nedirbantiems vyrams vegetarams. To byloje neginčija ir pareiškėjas, tačiau teigia, kad Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintame valgiaraštyje vegetarams (ir nedirbantiems vegetarams) nustatyti patiekalų kiekiai, produktų maistinė ir energetinė vertė nėra pakankami, neužtikrina pilnavertės mitybos, bei diskriminuoja šiuos asmenis kitų nuteistųjų (ne vegetarų, dirbančių ir nedirbančių) atžvilgiu. Dėl to pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą.

20. Pabrėžtina, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta tik tai, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.). Europos kalėjimų taisyklės taip pat numato, kad reikalavimai maitinimui, įskaitant jo minimalų energijos ir proteinų kiekį, turėtų būti apibrėžti šalies įstatymuose (22.2. p.). Taigi šis teisės aktas nustato tik bendruosius principus, susijusius su kalinamų asmenų maitinimu, o konkrečius reikalavimus tokiam maitinimui (energijos ir maistinių medžiagų kiekį bei kt.) reglamentuoja nacionalinės teisės normos.

21. Būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinėse mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (Žin., 2002, Nr. 4-98) nustatytos fiziologinės mitybos normos atskiroms kalinamų asmenų grupėms: dirbantiems vyrams ir moterims, nedirbantiems vyrams ir moterims bei nepilnamečiams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintose Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (Žin., 2002, Nr. 98-4385; 2006, Nr. 47-1683), skiriamų maisto produktų vidutinis kiekis vienam asmeniui taip pat diferencijuojamas pagal atskiras kalinamų asmenų grupes. Konkrečius valgiaraščius nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojęs nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.). Iki tol nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d. galiojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti atskiri valgiaraščių tipai. Kaip matyti, šie valgiaraščiai sudaryti taip pat diferencijuojant tam tikras atskiras kalinamų asmenų grupes – dirbančius / nedirbančius vyrus, dirbančias / nedirbančias moteris, nepilnamečius, nėščias moteris, krūtimi maitinančias moteris, dirbančius / nedirbančius vyrus (vegetarus), dirbančias / nedirbančias moteris (vegetares) bei asmenis, kuriems paskirtas dietinis maitinimas.

22. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas veikė vadovaudamasis minėtomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, kaip minėta, pagrįstai nebuvo konstatuoti valstybės institucijų neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme ir pagrįstai nebuvo pagrindo pripažinti, kad valstybė yra atsakinga už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

23. Pareiškėjui keliant abejones dėl minėtų norminių teisės aktų (konkrečiai – Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“) (ne)teisėtumo, pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 113 straipsnio 1 dalimi, asmuo, kreipęsis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo, turi teisę prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Šiuo atveju pareiškėjas tokio prašymo nei pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs, nei teikia apeliaciniame skunde. Be to, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.), o jei tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir nusprendžia pradėti tyrimą (ABTĮ 113 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju pačiam pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytino Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. V-138 teisėtumo, todėl jis nei kreipėsi į administracinį teismą prašydamas patikrinti šio akto teisėtumą, nei turėjo pagrindą pats tirti tokio akto teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismui tokia abejonė taip pat nekyla.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, jog pagal nustatytus valgiaraščius yra diskriminuojami nedirbantys vegetarai nuteistieji dirbančių nuteistųjų vegetarų ir ne vegetarų atžvilgiu, taip pat nedirbančių vyrų ne vegetarų atžvilgiu, bei neužtikrinant tinkamai subalansuoto maitinimo tokie asmenys diskriminuojami dėl jų religinių įsitikinimų, pažymėtina, kad diskriminacija Konstitucijos 29 straipsnio prasme reiškia skirtingą elgesį su asmenimis, esančiais panašiose situacijose, nesant objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime taip pat yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)).

25. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nedirbantys vegetarai nuteistieji (kaip šiuo atveju pareiškėjas) diskriminuojami kitų nuteistųjų atžvilgiu, nes, kaip minėta, Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinti valgiaraščiai sudaryti diferencijuojant tam tikras atskiras kalinamų asmenų grupes – dirbančius / nedirbančius vyrus, dirbančias / nedirbančias moteris, nepilnamečius, nėščias moteris, krūtimi maitinančias moteris, dirbančius / nedirbančius vyrus (vegetarus), dirbančias / nedirbančias moteris (vegetares) bei asmenis, kuriems paskirtas dietinis maitinimas. Tarp šių grupių yra akivaizdus skirtumas, t. y. lyties, aktyvumo (dirba / nedirba), amžiaus ir skirtingo mitybos tipo prasme. Pareiškėjas neteisus, teigdamas, kad nedirbantys nuteistieji (vegetarai) bei dirbantys nuteistieji (vegetarai) yra tokioje pat padėtyje. Atsižvelgiant į tai, kad dirbantiems ir nedirbantiems asmenims būtinas maisto ir jo energetinės vertės kiekis skiriasi (vadovaujantis fiziologinėmis normomis), teisėtai ir pagrįstai nustatytas skirtingas reguliavimas, t. y. skirtingi valgiaraščiai nedirbantiems nuteistiesiems (vegetarams) ir dirbantiems nuteistiesiems (vegetarams). Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad visavalgių ir vegetarų mityba iš esmės skiriasi, todėl ir vegetarams bei ne vegetarams nuteistiesiems nustatyti skirtingi valgiaraščiai ir jų tipai. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog analogiškose situacijose buvusiems asmenims taikomas skirtingas reguliavimas. Šiuo atveju jis pateisinamas, atsižvelgiant į minėtus nuteistųjų grupių skirtumus.

26. Taip pat, atsakant į pareiškėjo argumentus, kad nustačius skirtingus valgiaraščius minėtoms nuteistųjų grupėms nėra užtikrinama visavertė ir subalansuota mityba vegetarams, tuo jie diskriminuojami dėl religinių įsitikinimų, pabrėžtina, jog, kaip nurodė atsakovas, šiuo metu, nuteisti / suimti asmenys, kurie dėl religinių ar kitų priežasčių atsisako įprasto, patvirtinto maitinimo, maitinami pagal vegetarinį valgiaraštį. Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinti vegetarinio maitinimo valgiaraščiai atitinka Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas mitybos normas, pagal kurias dienos maisto davinio kaloringumas turi būti 2298 kcal (nedirbantiems vyrams). Kaip teisingai nurodė atsakovas, faktiškai pagal vegetarinio maitinimo patvirtintus valgiaraščius mėnesio vienos dienos vidutinis maisto davinio kaloringumas nedirbantiems vyrams vegetarams yra 2375 kcal, t. y. didesnis nei nustatyta Vyriausybės patvirtintose fiziologinėse mitybos normose. Tokiu būdu maitinimas pagal vegetarinio maitinimo valgiaraštį atitinka patvirtintas fiziologines mitybos normas ir iš esmės užtikrina taip pat ir reikalingą baltymų paros normą (pagal fiziologines normas – iš viso 72 g per parą, o pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams vegetarams – vidutiniškai 71,35 g per parą).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra pabrėžęs, kad Konvencijos pažeidimu laikytina tai, jei kalinimo įstaiga atsisako sudaryti sąlygas asmenims valgyti vien vegetarišką maistą (2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, nes pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dėl religinių įsitikinimų maitintis pagal vegetarinį valgiaraštį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas maitinimas pagal jo religinius įsitikinimus, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas, jei pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį. Pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, gali maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kurie yra nesuderinami su religiniais įsitikinimais, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais (2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018). Šiuo atveju pareiškėjas, kaip nustatyta byloje, naudojosi galimybe apsipirkti Vilniaus PN teritorijoje esančioje parduotuvėje, todėl trūkstamą kalorijų kiekį galėjo pakeisti ir iš parduotuvės tiekiamais produktais.

28. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas iš esmės neišnagrinėjo jo skundo), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl ABTĮ 44 straipsnyje nustatytų teisėjo nušalinimo pagrindų buvimo šiuo atveju pareiškėjas nepateikia. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismą.

29. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė