b113b9e1-1bfb-44cd-a5e3-183cc7defedc · Panevėžio apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-350/2021 Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00001-2018-5 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.2 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS NUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. kovo 24 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei, dalyvaujant prokurorui Aidui Amparavičiui, nuteistajam V.

Z., gynėjui advokatui Algimantui Kolpertui, nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Kęstučio GreiciÅ«no, nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo advokato Antano Cemnolonsko ir nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Algimanto Kolperto apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK): 222 straipsnio 1 dalį 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio bauda, 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio bauda; Juridinis asmuo UAB „S.“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK: 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį juridinio asmens likvidavimu, 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d.

įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) juridinio asmens likvidavimu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – juridinio asmens likvidavimas; iš juridinio asmens UAB „S.“ priteista: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 12 381,77 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – 5609,15 Eur. Nesant galimybės priteistas sumas išieškoti iš juridinio asmens UAB „S.“, šias sumas nuspręsta išieškoti subsidiariai iš V.

Z.; iÅ¡ V. Z. ir UAB „S.“ valstybei priteista po 37,70 Eur proceso iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. V. Z. nuteistas už tai, kad, bÅ«damas UAB „S.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis atsakingas už Bendrovės apskaitos organizavimÄ ir apskaitos dokumentų iÅ¡saugojimÄ , laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., Panevėžio mieste ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, tyčia, neįtraukdamas į buhalterinę apskaitÄ dalies Bendrovės darbuotojams iÅ¡mokėto atlyginimo, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamÄ Bendrovės buhalterinę apskaitÄ , o bÅ«tent: pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitÄ privaloma įtraukti visas Å«kines operacijas, Å«kinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktÅ«ros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kad visos Å«kinės operacijos ir Å«kiniai įvykiai turi bÅ«ti pagrįsti apskaitos dokumentais; 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad apskaitos registruose Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių duomenys užregistruojami Å«kinės operacijos arba Å«kinio įvykio dienÄ arba iÅ¡kart po to, kai yra galimybė tai padaryti; 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; kadangi jis pats ir per Bendrovės projektų vadovus S. G. ir V.

V. (nesuvokiančius jo daromos nusikalstamos veikos) iÅ¡mokėjo papildomÄ (neoficialų) darbo užmokestį ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksavo sumokėto 21865,43 Eur darbo užmokesčio iÅ¡mokėjimo E. B., B. B., S. B., R. J., Å¡ių Å«kinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus, o bÅ«tent: E. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 6 217,07 Eur neoficialaus atlyginimo; B. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 7 189,63 Eur neoficialaus atlyginimo;

S. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 5 684,23 Eur neoficialaus atlyginimo; R. J. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 2 774,50 Eur neoficialaus atlyginimo; tuo Bendrovė nesumokėjo už 2015-2017 m. 17 990,92 Eur mokesčių į biudžetus ir įmokų į pinigų fondus (5 565,14 Eur gyventojų pajamų mokesčio; 1 2381,77 Eur VSD ir PSD įmokų; 44,01 Eur įmokų į Garantinį fondÄ ), dėl Å¡ių pažeidimų iÅ¡ dalies negalima nustatyti Bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros už 2015- 2017 m.

2. Be to, V. Z. nuteistas už tai, kad, bÅ«damas Bendrovės direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį bÅ«damas atsakingu už Bendrovės apskaitos organizavimÄ ir apskaitos dokumentų tinkamÄ suraÅ¡ymÄ , veikdamas bendrovės vardu, naudai ir interesams, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklÄ , pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 12 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , bÅ«damas atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymÄ ir bendrovės metinio praneÅ¡imo parengimÄ ir jų pateikimÄ valstybinėms institucijoms, siekdamas tyčia iÅ¡vengti mokesčių į biudžetus, pažeisdamas 2004 m. lapkričio 4 d.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ir fizinius asmenis; 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, socialinio draudimo įmokas privalo mokėti apdraustieji ir draudėjai; 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius; 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad draudėjai privalo laiku ir teisingai apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų;

Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (1996 m. gegužės 21 d. Nr. 1-1343 su pakeitimais) 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, 2 dalies nuostatas, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos; laikotarpyje nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2017 m. spalio 15 d., Panevėžio mieste ir rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, siekiant Bendrovės naudai išvengti 12 381,77 Eur valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, jam tyčia nepateikus vyr. buhalterei J.

G. duomenų apie Bendrovės darbuotojams (E. B., B. B., S. B., R. J.) be dokumentų išmokėtus grynaisiais 21 865,43 Eur darbo užmokesčio, o pastarajai (nesuvokiant jo daromos nusikalstamos veikos) įrašius į pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM, SAM3SD) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio pagal jo pateiktus dokumentus, neteisingus duomenis apie E. B., B. B., S. B. ir R. J. išmokėtus atlyginimus (pajamas). nuo kurių skaičiuojamos įmokos, bei juos pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui, esančiam adresu Vasario 16-osios 60, Panevėžys, jis tyčia išvengė Bendrovės naudai 12 381,77 Eur mokesčių (valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčių); pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d.

Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (su vėlesniais pakeitimais) 5 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad gyventojo pajamų mokesčio objektas – gyventojo gautos pajamos (A klasės) apmokestinamos 15 % tarifu; 24 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kad mokestį iÅ¡skaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarkÄ priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti iÅ¡mokėtas iÅ¡mokas, iÅ¡skaičiuotÄ ir sumokėtÄ pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas; laikotarpyje nuo 2015 m. kovo 16 d. iki 2017 m. spalio 16 d., Panevėžio mieste ir rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, siekiant Bendrovės naudai iÅ¡vengti 5 565,14 Eur Gyventojų pajamų mokesčio, jam tyčia nepateikus vyr. buhalterei J.

G. duomenų apie Bendrovės darbuotojams (E. B., B. B., S. B., R. J.) be dokumentų išmokėtus grynaisiais 21 865,43 Eur darbo užmokesčio, o pastarajai (nesuvokiant jo daromos nusikalstamos veikos) įrašius į „Mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas“ už laikotarpį nuo 2015 metų sausio mėnesio iki 2017 metų rugsėjo mėnesio pagal jo pateiktus dokumentus, neteisingus duomenis apie E. B., B. B., S. B. ir R. J. išmokėtas išmokas ir pajamų mokesčio sumas, bei jas pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, adresu Durpyno g. 3, Panevėžys, jis tyčia išvengė Bendrovės naudai 5 565,14 Eur gyventojų pajamų mokesčio; tokiu būdu jis tyčia išvengė Bendrovės naudai viso 17 946,91 Eur mokesčių.

3. Juridinis asmuo UAB „S.“ nuteistas už tai, kad, atstovaujamas direktoriaus V. Z., kuris, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklÄ , veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesams, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio „Bendrovės vadovas“ 12 dalį bÅ«damas atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimÄ bei jos tikslų įgyvendinimÄ , pagal 2001 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį bÅ«damas atsakingu už apskaitos organizavimÄ ir buhalterinės apskaitos dokumentų iÅ¡saugojimÄ , laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., Panevėžio mieste ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, tyčia, neįtraukdamas į buhalterinę apskaitÄ dalies Bendrovės darbuotojams iÅ¡mokėto atlyginimo, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamÄ Bendrovės buhalterinę apskaitÄ , o bÅ«tent: pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitÄ privaloma įtraukti visas Å«kines operacijas, Å«kinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktÅ«ros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kad visos Å«kinės operacijos ir Å«kiniai įvykiai turi bÅ«ti pagrįsti apskaitos dokumentais; 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad apskaitos registruose Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių duomenys užregistruojami Å«kinės operacijos arba Å«kinio įvykio dienÄ arba iÅ¡kart po to, kai yra galimybė tai padaryti; 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; kadangi jis pats ir per Bendrovės projektų vadovus S. G. ir V.

V. (nesuvokiančius jo daromos nusikalstamos veikos), iÅ¡mokėjo papildomÄ (neoficialų) darbo užmokestį ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksavo sumokėto 21865,43 Eur darbo užmokesčio iÅ¡mokėjimo E. B., B. B., S. B., R. J., Å¡ių Å«kinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus, o bÅ«tent: E. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 6 217,07 Eur neoficialaus atlyginimo; B. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 7 189,63 Eur neoficialaus atlyginimo;

S. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 5 684,23 Eur neoficialaus atlyginimo; R. J. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 2 774,50 Eur neoficialaus atlyginimo; tuo jis nesumokėjo už 2015-2017 m. 17 990,92 Eur mokesčių į biudžetus ir įmokų į pinigų fondus (5 565,14 Eur Gyventojų pajamų mokesčio; 1 2381,77 Eur VSD ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčio; 44,01 Eur įmokų į Garantinį fondÄ ), dėl Å¡ių pažeidimų iÅ¡ dalies negalima nustatyti juridinio asmens – UAB „S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros už 2015-2017 m.

4. Be to, juridinis asmuo UAB „S.“ nuteistas už tai, kad, atstovaujamas direktoriaus V. Z., kuris, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklÄ , veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesams, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalį, bÅ«damas atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimÄ bei jos tikslų įgyvendinimÄ , pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 12 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ bÅ«damas atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymÄ ir bendrovės metinio praneÅ¡imo parengimÄ ir jų pateikimÄ valstybinėms institucijoms, siekdamas tyčia iÅ¡vengti mokesčių į biudžetus, pagal 2001 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnį bÅ«damas atsakingi už apskaitos organizavimÄ ir buhalterinės apskaitos dokumentų iÅ¡saugojimÄ , siekdamas tyčia iÅ¡vengti mokesčių į biudžetus, pažeisdamas 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ir fizinius asmenis; 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad asmenų, nurodytų Å¡io įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, socialinio draudimo įmokas privalo mokėti apdraustieji ir draudėjai; 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad apdraustųjų asmenų, nurodytų Å¡io įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobÅ«džio iÅ¡mokų, neatsižvelgiant į mokėjimo Å¡altinius; 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad draudėjai privalo laiku ir teisingai apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus Å¡io ir kitų įstatymų;

Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (1996 m. gegužės 21 d. redakcija Nr. 1-1343 su pakeitimais) 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, 2 dalies nuostatas, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos; laikotarpyje nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2017 m. spalio 15 d., Panevėžio mieste ir rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, siekiant Bendrovės naudai išvengti 12 381,77 Eur valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, jam tyčia nepateikus vyr. buhalterei J.

G. duomenų apie Bendrovės darbuotojams (E. B., B. B., S. B., R. J.) be dokumentų išmokėtus grynaisiais 21 865,43 Eur darbo užmokesčio, o pastarajai (nesuvokiant jo daromos nusikalstamos veikos) įrašius į pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM, SAM3SD) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2017 metų rugsėjo mėnesio pagal jo pateiktus dokumentus, neteisingus duomenis apie E. B., B. B., S. B. ir R. J. išmokėtus atlyginimus (pajamas) nuo kurių skaičiuojamos įmokos, bei juos pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui, adresu Vasario 16-osios 60, Panevėžys, jis išvengė 12 381,77 Eur mokesčių – valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčių; pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (su vėlesniais pakeitimais): 5 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad gyventojo pajamų mokesčio objektas - gyventojo gautos pajamos (A klasės) apmokestinamos 15 % tarifu; 24 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kad mokestį iÅ¡skaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarkÄ priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti iÅ¡mokėtas iÅ¡mokas, iÅ¡skaičiuotÄ ir sumokėtÄ pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas; laikotarpyje nuo 2015 m. kovo 16 d. iki 2017 m. spalio 16 d., Panevėžio mieste ir rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, siekiant Bendrovės naudai iÅ¡vengti 5 565,14 Eur gyventojų pajamų mokesčio, jam tyčia nepateikus vyr. buhalterei J.

G. duomenų apie Bendrovės darbuotojams (E. B., B. B., S. B., R. J.) be dokumentų išmokėtus grynaisiais 21 865,43 Eur darbo užmokesčio, o pastarajai (nesuvokiant jo daromos nusikalstamos veikos) įrašius į „Mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas“ už laikotarpį nuo 2015 metų sausio mėnesio iki 2017 metų rugsėjo mėnesio pagal jo pateiktus dokumentus, neteisingus duomenis apie E. B., B. B., S. B. ir R. J. išmokėtas išmokas ir pajamų mokesčio sumas, bei jas pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, adresu Durpyno 3, Panevėžys, jis išvengė 5 565,14 Eur gyventojų pajamų mokesčio; tokiu būdu jis tyčia išvengė viso 17 946,91 Eur mokesčių.

II. Apeliacinių skundų argumentai 5. Apeliaciniu skundu prokuroras praÅ¡o pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendį nuteistojo V. Z. atžvilgiu ir priimti naujÄ nuosprendį: pripažinti V. Z. kaltu ir nuteisti: pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo XI-1472 redakcija) – 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo bÅ«du ir skirti galutinę subendrintÄ 300 MGL (11 298 Eur) dydžio baudÄ , kitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

Nurodo, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje padarytas nusikaltimas yra apysunkis, o BK 220 straipsnio 1 dalyje – nesunkus. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-563 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.), baudos vidurkis už nesunkų nusikaltimÄ yra 1 025 MGL (38 601,50 Eur), už apysunkį – 500 MGL (18 830 Eur). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. Z. skirtinos bausmės, kurios savo dydžiu yra mažesnės, nei vidurkiai, tačiau, atsižvelgiant į BK 47 straipsnio 3 dalį, paskirtos bausmės yra artimos minimumui.

Teismas, skirdamas bausmes, neįvertino visų aplinkybių, sietinų tiek su įvykdytais nusikaltimais, tiek su nuteistojo asmenybe – V. Z. neigia padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistasis aktyviais tyčiniais veiksmais padarė du baigtus nusikaltimus, kurių vienas yra nesunkus, o kitas – apysunkis, neatlygino valstybei padarytos žalos. Kaip matyti iÅ¡ Lietuvos teismų praktikos, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudos dydis paprastai yra nustatomas asmenims, kurių atžvilgiu priimamai teismo baudžiamieji įsakymai ir bausmė, vadovaujantis BK 641 straipsnio nuostatomis, mažinama trečdaliu, nes tokie asmenys atlygina ar paÅ¡alina padarytÄ Å¾alÄ arba įsipareigoja jÄ atlyginti ar paÅ¡alinti.

Dėl šių priežasčių V. Z. paskirta bausmė laikytina aiškiai per švelnia.

6. Apeliaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovas praÅ¡o Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendį panaikinti ir juridinį asmenį UAB „S.“ iÅ¡teisinti. Nurodo, kad apylinkės skundžiamame nuosprendyje tik formaliai konstatavo, jog V. Z. kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas padarė juridinio asmens naudai ir interesais. Teismas nuosprendyje net neužsiminė, kuo pasireiÅ¡kia veikimas juridinio asmens interesais, nors Å¡i nusikaltimÄ kvalifikuojanti aplinkybė UAB „S.“ yra inkriminuota.

Be to, teismo iÅ¡vada, kad juridinis asmuo iÅ¡vengė mokesčių mokėjimo arba juos sumažino, yra nepagrįsta, nes teismas konkrečiai nenurodė, ar Bendrovė mokesčių iÅ¡vengė, ar juos panaikino. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu liudytojai E. B., B. B., S. B., R. J. dirbo Rusijos Federacijoje. 1999 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutartyje dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų iÅ¡vengimo (toliau – ir Vyriausybių sutartis) nurodyta, kad darbo užmokestis ir kiti panaÅ¡Å«s atlyginimai, kuriuos susitariančios valstybės rezidentas gauna už samdomÄ darbÄ , apmokestinami tik toje valstybėje, jeigu samdomas darbas nėra atliekamas kitoje susitariančioje valstybėje.

Be to, Å¡ioje sutartyje nurodoma, kad atlyginimas, kurį susitariančios valstybės rezidentas gauna už samdomÄ darbÄ , atliekamÄ kitoje susitariančioje valstybėje, apmokestinamas tik pirma minėtoje valstybėje, jeigu gavėjas kitoje valstybėje bet kuriuo 12 mėn. laikotarpiu, prasidedančiu ar pasibaigiančiu duotais fiskaliniais metais, iÅ¡tisai ar su pertraukomis iÅ¡bÅ«na ne ilgiau kaip 183 d. Å iuo atveju visi kaltinime nurodyti darbuotojai Rusijos Federacijoje iÅ¡dirbo ilgiau, nei 183 d., todėl mokesčiai turėjo bÅ«ti mokami pagal Rusijos Federacijos įstatymus.

Byloje nėra jokių duomenų, kad RAB „P.“ bÅ«tų pervedusi kokias nors lėšas UAB „S.“ kaip darbo užmokestį Rusijos Federacijoje dirbusiems darbuotojams, taip pat kad UAB „S.“ bÅ«tų pervestos kokios nors sumos už atliktus darbus Kaliningrade. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas M. B. nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog UAB „S.“ gavo kokiÄ nors naudÄ iÅ¡ to, kad darbuotojai dirbo Rusijos Federacijoje, prieÅ¡ingai – UAB „S.“ tik patyrė sÄ naudas dėl darbo užmokesčio iÅ¡mokėjimo Å¡iems darbuotojams.

Apibendrinant daroma išvada, kad dėl to, jog kaltinime nurodyti darbuotojai dirbo Rusijos Federacijoje, o dalį jų ten uždirbto darbo užmokesčio V. Z. mokėjo kaip UAB „S.“ darbuotojams, neduoda pagrindo teigti, kad tai buvo daroma UAB „S.“ naudai ir interesais.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Z. ir jo gynėjas praÅ¡o panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiÅ¡kino, ar pagal Rusijos Federacijos įstatymus UAB „S.“ darbuotojai galėjo Å¡ioje Å¡alyje dirbti. Siekdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti Å¡iÄ aplinkybę, teismas turėjo skirti atitinkamos srities ekspertizę. Pažymi, kad Rusijos Federacijoje UAB „S.“, kaip juridinis asmuo, negalėjo dirbti, juo labiau – atlikti darbų Bendrovės darbuotojų jėgomis.

Atkreipia dėmesį, kad kaltinime nurodytiems darbuotojams patekti į Rusijos Federacijos teritorijÄ ne kaip RAB „P.“ darbuotojams nėra net teorinės galimybės, nes leidimų dirbti Rusijos Federacijoje UAB „S.“ niekada neturėjo. Teigia, kad Rusijos Federacijos pareigÅ«nai ne kartÄ tikrino asmenis, dirbančius statybvietėse, bet jokių priekaiÅ¡tų neturėjo, todėl darytina iÅ¡vada, kad kaltinime nurodyti asmenys dirbo kaip RAB „P.“ darbuotojai. Byloje nėra jokių tam prieÅ¡taraujančių duomenų.

Nors apylinkės teismas nurodė, kad Rusijos Federacijos mokesčių inspekcija neturi duomenų, kad už E. B., B. B., S. B., R. J. buvo sumokėti mokesčiai, tačiau mokesčių sumokėjimas ar nesumokėjimas nėra susijęs su faktine aplinkybe, kad paminėti asmenys dirbo RAB „P.“ pagal darbo ar kitas civilines sutartis. Pažymi, kad mokesčiai Rusijos Federacijoje yra mokami ne nuo visų išmokamų sumų ir ne nuo viso atlyginimo, todėl yra normalu, jog Rusijos Federacijos mokesčių inspekcija neturi duomenų apie RAB „P.“ darbuotojams išmokėtas sumas.

Teismo posėdyje ekspertas M. B. nurodė, kad darbo modelis, kai darbuotojai dirba dviejose darbovietėse dvejose šalyse, yra teisėtas ir galimas. Tačiau ekspertas neatkreipė dėmesio į tai, kad Rusijos Federacijoje minėti darbuotojai galėjo dirbti tik kaip RAB „P.“ darbuotojai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jokių oficialių užklausų Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui dėl išmokų darbuotojams, kitų bylai reikšmingų aplinkybių nebuvo atlikta.

Apeliaciniame skunde cituojamas Rusijos Federacijos darbo kodeksas ir teigiama, kad dienpinigiai nelaikomi pajamomis ir neapmokestinami jokiais mokesčiais. Å iuo atveju dienpinigiai asmenims buvo iÅ¡mokėti kaip RAB „P.“ darbuotojams, o teismas Å¡ias sumas nepagrįstai laikė kaip UAB „S.“ iÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį. Rusijos Federacijos mokesčių administratorius duomenų apie dienpinigių mokėjimÄ nekaupia, todėl jų pateikti negali. Nurodo, jog RAB „P.“ pirminių apskaitos dokumentų negalėjo pateikti dėl gaisro, kurio metu sudegė archyvas.

Apylinkės teismas konstatavo, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi, tačiau šiuos prieštaravimus vertino ir laikė teisingais tik dalyje, pagrindžiančioje V. Z. kaltę. Toks įrodymų vertinimas yra ydingas. Teigia, kad dalis RAB „P.“ išmokamo užmokesčio buvo rodoma kaip UAB „S.“ išmokamas darbo užmokestis, V. Z. prisiima kaltę, kad be pagrindo mokėjo mokesčius Lietuvos valstybei. Tai buvo daroma tam, kad darbuotojai gautų visas socialines garantijas. Nors byloje yra duomenų, kad darbuotojai buvo komandiruojami kaip UAB „S.“ darbuotojai, tačiau nėra jokių duomenų, kad šiems asmenims buvo mokami komandiruotpinigiai.

Teismas nesiaiÅ¡kino, ar asmenims realiai buvo taikomas komandiruotų asmenų statusas bei mokami kokie nors su to susiję mokesčiai. Su UAB „S.“ darbuotojais sudarytose sutartyse numatyta, kad kai darbas yra atliekamas lauko sÄ lygomis, yra kilnojamo pobÅ«džio ir dėl to susidaro padidėjusios iÅ¡laidos, mokamos kompensuojamos iÅ¡mokos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimÄ Nr. 116 „Dėl kompensuojamų iÅ¡mokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“. Todėl 50 proc. tariamai neapskaičiuoto iÅ¡mokėto darbo užmokesčio nebuvo priskirta prie neapmokestinamų sumų kaip iÅ¡mokėtas „lauko priedas“.

Apeliaciniame skunde cituojamos Vyriausybių sutarties nuostatos ir teigiama, kad E. B., S. B., B. B., R. J. 2015-2017 m. laikotarpiu iÅ¡buvo Rusijos Federacijoje ilgiau, nei 183 d. per 12 mėn., vadinasi, Gyventojų pajamų mokestis turi bÅ«ti mokamas Rusijos Federacijoje. Taip pat skunde aptariami RAB „P.“ administratorės L. K. B., buhalterės M. K. S. paaiÅ¡kinimai ir tvirtinama, kad E. B., S. B., B. B., R. J. 2015-2017 m. dirbo RAB „P.“, o V. Z., kaip RAB „P.“ vadovas, kasmet jiems apiformindavo dokumentus, kad jie galėtų dirbti Rusijos Federacijoje, kÄ patvirtina ir darbuotojų sudarytos darbo sutartys su RAB „P.“, leidimai darbui, kurių pagrindu buvo iÅ¡duotos darbo vizos daugkartiniam įvažiavimui į Rusijos Federacijos teritorijÄ bei iÅ¡važiavimui iÅ¡ jos, kur kviečiančiÄ ja Å¡alimi visada bÅ«davo RAB „P.“.

Visi kaltinime pateikti papildomi išmokėjimai yra ne kas kita, o RAB „P.“ išmokėti komandiruotpinigiai, mokami vadovaujantis Rusijos Federacijos darbo kodeksu.

8. Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro K. GreiciÅ«no apeliacinį skundÄ , o nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo advokato A. Cemnolonsko ir nuteistojo V. Z. bei jo gynėjo advokato A. Kolperto apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis V. Z., jo gynėjas, nuteistojo juridinio asmens atstovas prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, o prokuroro apeliacinį skundÄ â€“ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 9. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo bei nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Dėl nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo bei nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo apeliacinių skundų 11. Nuteistasis V. Z. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija V. Z. nuteisimÄ pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d.

įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), nesutikdami su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu. Pasak jų, teismo išvados dėl V. Z. kaltės įvykdžius minėtus nusikaltimus padarytos įvertinus ne visus bylos duomenis, neatsižvelgus į tai, kad kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodyti asmenys dirbo kaip Rusijos Federacijos juridinio asmens RAB „P.“, o ne kaip UAB „S.“ darbuotojai. Panašius argumentus apeliaciniame skunde pateikia ir UAB „S.“ atstovas, teigdamas, jog visi kaltinime nurodyti darbuotojai Rusijos Federacijoje išdirbo ilgiau, nei 183 d., todėl, vadovaujantis Vyriausybių sutarties nuostatomis, mokesčiai turėjo būti mokami pagal Rusijos Federacijos įstatymus, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „S.“ būtų gavusi kokias nors sumas už darbus Kaliningrado srityje ar kad RAB „P.“ būtų pervedusi kokias nors lėšas UAB „S.“ kaip darbo užmokestį Rusijos Federacijoje dirbusiems darbuotojams.

12. Patikrinusi skundžiamÄ nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trÅ«kumų, kuriuos nurodo apeliantai, neturi, o apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, nepagrįstos. Argumentai, jog teismas nenustatė visų faktinių bylos aplinkybių, nepakankamai iÅ¡tyrė įrodymus, nevertino jų visumos, nepagrįstai nesivadovavo apeliaciniuose skunduose nurodomais teisės aktais, iÅ¡vadas grindė tik prielaidomis, neatitinka bylos medžiagos ir teismo procesinio sprendimo turinio.

13. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais bÅ«dais gautus duomenis – proceso dalyvių parodymus, raÅ¡ytinius įrodymus ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais. Priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, teismas rėmėsi UAB „S.“ darbuotojų J. G., A. K., S. G., V.

V., V. Ž., B. B., E. B., R. J., S. B. parodymais, ekspertizės aktais Nr. 11-1120(20), Nr. 11Å -118(19), Nr. 11Å -119(19), eksperto M. B. paaiÅ¡kinimais, specialisto iÅ¡vada Nr. 04/14-2-7-13588, specialistų paaiÅ¡kinimais teismo posėdyje, raÅ¡ytiniais įrodymais apie E. B., R. J., B. B. ir S. B. iÅ¡duotas vizas bei Å¡ių asmenų sienos kirtimÄ vykstant į Rusijos FederacijÄ , UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentų apžiÅ«ros protokolu, Panevėžio apskrities VMI pateiktais dokumentais, Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktu praneÅ¡imu, kitais raÅ¡ytiniais įrodymais.

Pripažindamas Å¡iuos duomenis įrodymais ir juos vertindamas, teismas laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisÄ loginę grandinę, nė vienam įrodymų Å¡altiniui neteikdamas iÅ¡skirtinės reikÅ¡mės. Teismas, prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantai, tyrė bei analizavo tiek V. Z. ir UAB „S.“ kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, tame tarpe ir V. Z. pateiktus dokumentus, o apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, iÅ¡samiai iÅ¡dėstė įrodymų, tarp jų ir nuteistųjų parodymų bei V.

Z. pateiktų dokumentų, vertinimo motyvus bei padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia V. Z. ir UAB „S.“ kaltę, taip pat itin išsamiai išanalizavo ir aptarė jų gynybos versijas, kad kaltinime minimi darbuotojai dirbo kaip RAB „P.“ darbuotojai, kurios keliamos ir apeliaciniuose skunduose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis.

14. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nuteistasis V. Z. buvo ir UAB „S.“, ir Rusijos Federacijos RAB „P.“ direktoriumi. Å iuo laikotarpiu E. B., B. B., S. B., R. J. buvo įdarbinti UAB „S.“ – į bylÄ pateiktos su Å¡iais asmenimis sudarytos tipinės darbo sutartys, kuriomis nustatytas 800 Lt darbo užmokestis (remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais dėl minimalaus darbo užmokesčio padidinimo, darbo užmokestis padidintas) bei įtrauktas punktas, kad jei darbas atliekamas lauko sÄ lygomis, yra kilnojamojo pobÅ«džio ir dėl to susidaro padidėjusios iÅ¡laidos, mokamos kompensuojamos iÅ¡mokos pagal Vyriausybės nutarimÄ („lauko priedas“).

Nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu E. B., B. B., S. B., R. J. dirbo Kaliningrado srityje – iÅ¡ Å¡ių asmenų parodymų matyti, kad pirmadienį anksti ryte jie iÅ¡važiuodavo į KaliningradÄ , o į LietuvÄ grįždavo tik penktadienį vakare, kartais Rusijos Federacijoje dirbdavo ir savaitgaliais. IÅ¡ liudytojų E. B., B. B., S. B., R. J. parodymų matyti, kad dirbdami Rusijos Federacijoje jie gaudavo žymiai didesnį atlyginimÄ , negu apskaičiuotas ir fiksuotas UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentuose.

15. Didžioji dalis nuteistojo ir jo gynėjo, o taip pat ir UAB „S.“ atstovo, apeliacinių skundų argumentų yra susijusi su tuo, kad kaltinime nurodomi darbuotojai, dirbdami Rusijos Federacijos teritorijoje, dirbo kaip Rusijos Federacijoje įregistruotos įmonės RAB „P.“ darbuotojai, todėl Å¡iuo atveju visi su Å¡iais darbo santykiais susiję mokesčiai turėjo bÅ«ti mokami užsienyje, o dalis faktiÅ¡kai RAB „P.“ iÅ¡mokėto užmokesčio buvo rodoma kaip UAB „S.“ iÅ¡mokamas darbo užmokestis todėl, kad darbuotojai Lietuvoje gautų visas socialines garantijas. Baudžiamojo proceso metu V. Z. ne kartÄ tvirtino, kad savarankiÅ¡kai pasirinko verslo modelį, pagal kurį mokėjo mokesčius Lietuvos Respublikai, kad darbuotojai gautų nedarbingumo iÅ¡mokas ir pensijÄ , nors to daryti neprivalėjo.

16. Pirmosios instancijos teismas Å¡ias versijas motyvuotai atmetė. Teismas itin iÅ¡samiai iÅ¡analizavo liudytojų E. B., B. B., S. B., R. J., o taip pat ir kitų UAB „S.“ darbuotojų parodymus ir, įvertinęs ekspertų iÅ¡vadas dėl tirti pateiktų darbo sutarčių, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad V. Z. pateiktos RAB „P.“ su minėtais darbuotojais sudarytos darbo sutartys kelia rimtas abejones dėl jų tikrumo. Su pirmosios instancijos teismo iÅ¡dėstytais motyvais teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka, papildomai pažymėdama, kad analizuojant E. B., B.

B., S. B., R. J. parodymus matyti, kad Å¡ie asmenys nebuvo iÅ¡reiÅ¡kę sÄ moningo, laisvos valios, aiÅ¡kaus ir neabejotino sutikimo dėl darbo sutarčių pasiraÅ¡ymo su RAB „P.“ (iÅ¡skyrus 2016 m. tarp RAB „P.“ ir E. B. sudarytÄ sutartį, kuriÄ jis pats pripažino pasirašęs bei kuri yra patvirtinta Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus praneÅ¡imu). IÅ¡ Å¡ių asmenų parodymų matyti, kad dažnai jiems tekdavo pasiraÅ¡yti Å¡Å«snį dokumentų, tarp kurių, labiausiai tikėtina, buvo pateiktos ir darbo sutartys su RAB „P.“, tačiau toks sutarčių pasiraÅ¡ymas, V.

Z., kaip RAB „P.“ vadovui, su darbuotojais individualiai neaptariant ir nederinant darbo sutarčių sÄ lygų, anaiptol negali bÅ«ti laikomas laisvanoriÅ¡kai iÅ¡reikÅ¡tu sutikimu dirbti užsienio bendrovėje. IÅ¡vadÄ , kad V. Z. teismui pateiktose darbo sutartyse neatsispindi tikroji darbuotojų valia, patvirtina ir ekspertizių metu nustatytos aplinkybės, jog darbo sutarčių, sudarytų tarp RAB „P.“ ir minėtų asmenų, bei papildomų susitarimų prie Å¡ių sutarčių kopijos ir originalai (atskiri jų lapai) nesutampa, skiriasi tekstas, paraÅ¡ai, taip pat pirmieji lapai iÅ¡spausdinti ant kitokio popieriaus arba kitokiu lazeriniu spausdintuvu (ar jo režimu), lapai yra buvo susegti anksčiau, t. y.

Å¡ių darbo sutarčių lapai nesudaro vientiso dokumento. Be to, iÅ¡ Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktų duomenų matyti, kad RAB „P.“ Rusijos Federacijoje neatliko jokių mokėjimų už minėtus darbuotojus (iÅ¡skyrus sumokėtus mokesčius už E. B. 2016 m. kovo-gruodžio mėn. gautas 1 314,99 Eur (94 285,71 rublių) dydžio pajamas (t. 12, b. l. 18), taip pat Rusijos Federacijos mokesčių administratorius apskritai neturi jokių duomenų apie minėtų asmenų įdarbinimÄ RAB „P.“.

Tai paneigia nuteistojo gynybos teiginius, jog Rusijos Federacijos mokesčių administratorius nekaupia duomenų apie asmenims iÅ¡mokamus dienpinigius, kadangi Å¡iuo atveju Rusijos Federacijos mokesčių administratorius kaupia duomenis apie asmenų oficialų, pagal įregistruotas darbo sutartis, darbÄ Å¡ioje Å¡alyje, tačiau, kaip matyti iÅ¡ pateikto praneÅ¡imo, duomenų apie kaltinime nurodytų darbuotojų darbÄ RAB „P.“ mokesčių administratoriui nebuvo ir nėra pateikta. Taigi, iÅ¡ viso to matyti, kad E. B., B.

B., S. B., R. J. nebuvo sudarę teisėtų ir galiojančių darbo sutarčių su RAB „P.“, o kaltinime nurodytu laikotarpiu Rusijos Federacijoje dirbo tik kaip UAB „S.“ darbuotojai, kÄ teisingai nustatė ir apylinkės teismas.

17. Darydamas minėtÄ iÅ¡vadÄ , pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai nesirėmė RAB „P.“ darbuotojų M. K. S. ir L. K. B. pateiktais paaiÅ¡kinimais, cituojamais apeliaciniame skunde, kadangi Å¡ie V. Z. galimai pavaldžių darbuotojų paaiÅ¡kinimai visiÅ¡kai prieÅ¡tarauja byloje surinktų įrodymų, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, visumai.

18. Skunduose cituojama Vyriausybių sutartis, teigiant, kad visi kaltinime nurodyti darbuotojai Rusijos Federacijoje iÅ¡dirbo ilgiau nei 183 dienas, todėl mokesčiai turėjo bÅ«ti mokami pagal Rusijos Federacijos įstatymus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Å¡i sutartis sudaryta ir taikoma asmenų dvigubo apmokestinimo iÅ¡vengimui. O Å¡iuo atveju mokesčiai už minėtiems darbuotojams iÅ¡mokėtÄ papildomÄ (neoficialų) darbo užmokestį nebuvo mokami nei Lietuvos Respublikoje, nei Rusijos Federacijoje (iÅ¡skyrus sumokėtus 28 286 rublius mokesčių už 2016 m. kovo-gruodžio mėn. pagal civilinių santykių pobÅ«džio sutartį, sudarytÄ su E. B., tačiau Å¡i suma, atliekant ekspertizę, iÅ¡skaičiuota iÅ¡ Lietuvos Respublikoje mokėtinų mokesčių sumos), todėl aplinkybė – kiek laiko kaltinime nurodyti asmenys, kaip Lietuvos įmonės „S.“ darbuotojai, iÅ¡dirbo Rusijos Federacijoje, neturi jokios reikÅ¡mės sprendžiant dėl nuteistųjų veikų kvalifikavimo.

19. Nepagrįstu laikytinas ir nuteistojo V. Z. bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, siekdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar pagal Rusijos Federacijos įstatymus UAB „S.“ darbuotojai galėjo Å¡ioje Å¡alyje dirbti, turėjo skirti atitinkamos srities ekspertizę. Pažymėtina, kad pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti bÅ«tina atlikti specialų tyrimÄ , kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios.

Šiuo atveju aplinkybei, ar UAB „S.“ darbuotojai galėjo dirbti Rusijos Federacijoje nustatyti, specialios žinios nėra reikalingos. Pažymėtina, kad 1999 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimo dėl piliečių laikino darbo pagrindu 1 straipsnio a punkte nurodyta, kad šis susitarimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams ir Rusijos Federacijos piliečiams, nuolat gyvenantiems atitinkamai Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Rusijos Federacijos teritorijoje (toliau vadinama – nuolatinio gyvenimo valstybė), kurie teisėtai laikinai dirba kitos šalies valstybės teritorijoje (toliau vadinama – laikino darbo valstybė) vykdant rangos sutartis, sudarytas tarp nuolatinio gyvenimo valstybės juridinių asmenų (darbdavių) ir laikino darbo valstybės juridinių ar fizinių asmenų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 23 d., 2016 m. sausio 4 d., 2017 m. sausio 9 d. buvo sudarytos statybos rangos sutartys tarp UAB „S.“ ir RAB „P.“, kuriose UAB „S.“ įvardinama kaip subrangovas, o RAB „P.“ – kaip užsakovas. Visų šių sutarčių 1 punkte „Sutarties objektas“ nurodyta, kad Bendrovė įsipareigoja pateikti statybinių specialybių darbuotojus atlikti statybos darbus RAB „P.“ objektuose pagal užsakovo RAB „P.“ paraiškas.

Taigi, Rusijos Federacijos juridinis asmuo RAB „P.“ sudarė rangos sutartis su Lietuvos Respublikos juridiniu asmeniu UAB „S.“ ir būtent šių sutarčių pagrindu UAB „S.“ darbuotojai, gavę leidimus (darbo vizas), turėjo teisę dirbti Rusijos Federacijoje.

20. Dėl apeliantų argumentų, kad priimant skundžiamÄ nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, jog leidimuose darbui bei jų pagrindu iÅ¡duotose darbo vizose daugkartiniam įvažiavimui į Rusijos Federacijos teritorijÄ bei iÅ¡važiavimui iÅ¡ jos kviečiančiÄ ja Å¡alimi visada bÅ«davo RAB „P.“, pažymėtina, kad aplinkybė, jog darbo vizose kviečiančiÄ ja Å¡alimi nurodoma RAB „P.“, Å¡iuo atveju patvirtina tik tai, kad E. B., B. B., S. B., R. J. dirbo RAB „P.“ statybų objektuose, tačiau ne faktÄ , kad RAB „P.“ buvo Å¡ių asmenų darbdavys, t. y. iÅ¡duoti leidimai ir vizos nepaneigia to, kad asmenys Rusijos Federacijoje dirbo kaip UAB „S.“ darbuotojai.

Å iÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir liudytojo V. Ž., tvarkiusio UAB „S.“ darbuotojų dokumentus dėl iÅ¡vykimo į KaliningradÄ , parodymai, kad darbuotojai į Rusijos FederacijÄ vykdavo kaip UAB „S.“ darbuotojai, o iÅ¡vykimui buvo forminamos sutartys tarp Å¡ios bendrovės ir rusiÅ¡kos įmonės, nurodant, kad UAB „S.“ jÄ aprÅ«pina darbo jėga.

21. Nors juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog RAB „P.“ būtų pervedusi kokias nors lėšas UAB „S.“ kaip darbo užmokestį Rusijos Federacijoje dirbusiems darbuotojams, taip pat kad UAB „S.“ būtų pervestos kokios nors sumos už atliktus darbus Kaliningrade, tačiau iš VMI pateiktų dokumentų matyti, kad Bendrovė gavo pajamų iš RAB „P.“ už suteiktas paslaugas: 2016 m. – 76 917,90 Eur, 2017 m. sausio-rugsėjo mėn. – 42 488,25 Eur.

Nors iÅ¡ Å¡ių pervedimų nematyti, kad jie bÅ«tų atlikti už darbus Kaliningrade, tačiau pažymėtina tai, kad UAB „S.“ faktiÅ¡kai jokios kitos veiklos nevystė, o dirbo tik Rusijos Federacijoje, kÄ iÅ¡ esmės patvirtino ir pats V. Z., todėl darytina iÅ¡vada, kad Å¡ios sumos buvo skirtos padengti UAB „S.“ darbuotojų darbo užmokestį, taip pat gyvenamųjų patalpų Kaliningrade, automobilių ir statybinės įrangos nuomos sÄ naudas. Kita vertus, nors nuteistojo gynėjas baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad UAB „S.“ neturėjo tokių pinigų, kad sumokėtų darbo užmokestį kaltinime nurodytiems darbuotojams, tačiau negalima neatsižvelgti į tai, kad V.

Z. buvo ir RAB „P.“, ir UAB „S.“ direktoriumi, taigi, vertinant Å¡ias abi įmones kaip visumÄ , neabejotina, kad lėšos tarp Å¡ių įmonių cirkuliavo laisvai, todėl V. Z. turėjo visas galimybes sumokėti darbuotojams darbo užmokestį iÅ¡ abiejų įmonių pajamų, tačiau tai (iÅ¡ kokio Å¡altinio buvo mokamas atlyginimas UAB „S.“ darbuotojams), niekaip nėra susiję su UAB „S.“, o kartu ir jos direktoriaus pareiga mokėti mokesčius Lietuvos Respublikai nuo viso įmonės darbuotojams iÅ¡mokamo darbo užmokesčio.

22. Atsakant į juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas galima tik tuo atveju, jei yra konstatuota, kad nusikalstama veika yra padaryta juridinio asmens naudai arba interesais (BK 20 straipsnio 2, 3 dalys). Nusikalstamos veikos padarymas juridinio asmens naudai ar interesais yra alternatyvios Å¡io asmens baudžiamosios atsakomybės sÄ lygos, iÅ¡ kurių bent viena turi bÅ«ti nustatyta (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620-677/2015, 2K-277/2014).

Naudos požymis paprastai yra aiÅ¡kinamas kaip susijęs su materialinės naudos užtikrinimu, o interesų užtikrinimas – kaip reiÅ¡kiantis kitų (ne materialinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2010). Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinis asmuo, iÅ¡vengdamas sumokėti apibrėžtÄ sumÄ mokesčių į valstybės biudžetÄ , įgauna pranaÅ¡umÄ prieÅ¡ kitas sÄ Å¾iningai mokesčius mokančias įmones ir taip gauna nematerialinės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 21 d.

Teismų praktikos dėl juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės taikymo apžvalga Nr. AB-49-1).

23. Nagrinėjamu atveju UAB „S.“ nuteista už Bendrovės direktoriaus V. Z. nusikalstamas veikas, padarytas veikiant įmonės naudai ir interesais. Teismas šį savo sprendimÄ motyvavo tuo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog V. Z. iÅ¡ nusikalstamų veikų bÅ«tų gavęs asmeninės naudos ar neteisėtai praturtėjęs, todėl yra visos bÅ«tinos sÄ lygos juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei atsirasti, bei atkreipė dėmesį, kad nauda įmonei pripažįstama ir tais atvejais, kai juridinis asmuo iÅ¡vengia mokesčių mokėjimo ar juos sumažina.

24. Nuteistojo juridinio asmens atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje net neužsiminė, kuo pasireiškia veikimas juridinio asmens interesais, bei konkrečiai nenurodė, ar Bendrovė mokesčių išvengė, ar juos panaikino.

25. Byloje neginčijamai nustatyta, kad žala valstybei nesumokant mokesčių atsirado dėl UAB „S.“ direktoriaus V. Z. atliktų neteisėtų veiksmų, dėl kurių galutinę naudÄ mokestinės prievolės prasme turėjo bÅ«tent UAB „S.“. Taigi, akivaizdu, kad Bendrovėje apgaulinga apskaita buvo reikalinga tam, kad bÅ«tų galima sudaryti ir pateikti žinomai neteisingas valstybės įgaliotoms institucijoms teikiamas mokesčių deklaracijas ir taip iÅ¡vengti mokėti visus privalomus mokesčius valstybei, o prievolė mokėti mokesčius yra mokesčių mokėtojo, Å¡iuo atveju – juridinio asmens UAB „S.“ – pareiga.

Taigi, turtinė žala valstybės biudžetui buvo padaryta ne tik pateikiant neteisingus duomenis kompetentingoms valstybės įgaliotoms institucijoms, bet ir apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitÄ , kadangi darant abi nusikalstamas veikas buvo slepiamas tikras įmonės darbuotojams iÅ¡mokamas darbo užmokestis, oficialiai rodant jį mažesnį, nei buvo mokamas iÅ¡ tikrųjų, dėl to buvo apskaičiuoti ir sumokėti mažesni mokesčiai valstybei, valstybės biudžetas neteko dalies įplaukų, kartu UAB „S.“ patyrė naudÄ , nes iÅ¡vengė jai privalomų mokėti mokesčių, taip nepagrįstai padidindama savo turtÄ .

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad žala valstybei buvo padaryta negautų pajamų forma, UAB „S.“ išvengiant mokesčių.

26. Nors pirmosios instancijos teismas plačiau neargumentavo iÅ¡vados, kad veika padaryta juridinio asmens interesais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog UAB „S.“ iÅ¡ V. Z. veikos turėjo ir nematerialios naudos – juridinis asmuo, iÅ¡vengdamas sumokėti apibrėžtÄ sumÄ mokesčių į valstybės biudžetÄ , gavo pranaÅ¡umÄ prieÅ¡ kitas sÄ Å¾iningai mokesčius mokančias įmones, taigi, V. Z. veikė ir Bendrovės naudai, ir jos interesais. Todėl juridinio asmens atstovo praÅ¡ymas Å¡alinti minėtÄ aplinkybę iÅ¡ nuosprendžio atmestinas.

27. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato A. Kolperto bei nuteistojo UAB „S.“ atstovo advokato A. Cemnolonsko apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl V. Z. paskirtos bausmės 28. Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su V. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) paskirtų baudų dydžiu, mano, kad teismas, skirdamas bausmes, neįvertino visų aplinkybių, sietinų tiek su įvykdytais nusikaltimais, tiek su nuteistojo asmenybe.

29. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Z. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, padaryti du baigti tyčiniai nusikaltimai, iÅ¡ kurių vienas yra nesunkus, o kitas – apysunkis. Teismas vertino, kad V. Z. yra brandaus amžiaus, neteistas, nusikaltimų padarymo metu buvo baustas administracine tvarka, yra vedęs, aukÅ¡tojo iÅ¡silavinimo, nuosprendžio priėmimo metu nedirbo. Ä®vertinęs visas paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bausmės paskirtis bus pasiekta V. Z. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, paskyrus Å¡ių straipsnių sankcijose numatytas bausmės rÅ«Å¡is – pinigines baudas, nustatant jų dydžius mažesnius už vidurkius (BK 47 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktai), t. y. apylinkės teismas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį paskyrė 70 MGL dydžio baudÄ , o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 90 MGL dydžio baudÄ .

30. Apeliacinės instancijos teismas pritaria išvadai, kad V. Z. turėjo būti skiriamos baudos, mažesnės negu BK 47 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose numatytų baudų vidurkiai, tačiau šiuo atveju baudos turėjo būti paskirtos labiau artimos jų vidurkiui nei minimumui.

31. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes bei papildomai įvertinus V. Z. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, neįtrauktÄ Ä¯ Bendrovės buhalterinę apskaitÄ realiai darbuotojams iÅ¡mokėto atlyginimo sumÄ , nesumokėtų mokesčių sumÄ ir valstybei padarytÄ Å¾alÄ , sprendžiama, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus V. Z. griežtesnes bausmes, t. y. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį skiriant 200 MGL dydžio baudÄ , o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 300 MGL dydžio baudÄ . Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo bÅ«du, griežtesne bausme apimant Å¡velnesnę bausmę, ir skiriama galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL dydžio bauda.

32. Esant aptartoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai nuteistajam V. Z. paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, n u s p r e n d ž i a : Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti: V. Z. paskirtas bausmes padidinti: pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) paskirtÄ baudÄ padidinti iki 200 MGL (7 532 Eur ) dydžio, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtÄ baudÄ padidinti iki 300 MGL (11 298 Eur ) dydžio ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, Å¡ias bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio baudÄ . bausmė – 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio bauda.

KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . UAB „S.“ atstovo advokato Antano Cemnolonsko bei nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Algimanto Kolperto apeliacinius skundus atmesti. Teisėjai Sigitas Bagdonavičius Algirdas Gaputis V. P. Meidus