2013-02-21 Nr. ATPB-8-4-45-3-01331-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-25/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01331-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui Aleksandrui Kislovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. D. D. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimo T. D. D. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. (duomenys neskelbtini) pilietis T. D. D. (toliau – ir užsienietis, pareiškėjas), be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, 2012 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos veikimo teritorijoje buvo sulaikytas 48 valandoms ((duomenys neskelbtini), b. l. 1, 2, 12-13).

2012 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui ((duomenys neskelbtini), b. l. 2, 15-16).

2012 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu (b. l. 4-5), pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) iki 2013 m. kovo 26 d., arba iki jam bus išduotas grįžimo dokumentas į (duomenys neskelbtini) ir jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. kovo 26 d.

2012 m. spalio 4 d. Užsieniečių registracijos centras kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Lenkijos Respublikoje, prašydamas tarpininkauti (duomenys neskelbtini) ambasadai Lenkijos Respublikoje išduodant grįžimo pažymėjimą pareiškėjui ((duomenys neskelbtini), b. l. 11).

2012 m. lapkričio 16 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), b. l. 22-24). Šį Migracijos departamento sprendimą užsienietis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi (b. l. 6) jo skundą priėmė nagrinėti.

2012 m. gruodžio 13 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-3), kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti 2012 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės tesimo sprendimą. Nurodė, kad remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjui apskundus Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą, nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį negalės atlikti jokių veiksmų.

Pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama nepažeidžiant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatų. Rėmėsi minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, analogiška 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) 2 straipsnio d punktui, ir nurodė, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį ir minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtai esančiu valstybėje narėje.

Atsižvelgiant į tai bei į faktines aplinkybes – kad pareiškėjas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, apskundė 2012 m. lapkričio 16 d. Migracijos departamento sprendimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundo dar neišnagrinėjo, teigė, kad T. D. D. atžvilgiu Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo išsiuntimo tikslu negali būti taikomos. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikomas skirtingas teisinis režimas.

Nurodė, kad pareiškėjo tolimesnis sulaikymas dėl jo išsiuntimo iš šalies yra nepateisinamas; jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data iki šiol nėra apibrėžta, nes išsiuntimo sprendimo vykdymas sustabdytas, taigi, pareiškėjo sulaikymo trukmė gali tęstis dar neapibrėžtą laiką. Pažymėjo, kad tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos negali tęstis neribotą laiką ir kelti neigiamas pasekmes, varžant laisvę pačiam užsieniečiui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigė, kad pareiškėjo sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra galimas ir tolesnis jo sulaikymas yra laikytinas neteisėtu bei pažymėjo, kad nėra kitų Įstatymo 113 straipsnyje nurodytų užsieniečio sulaikymo pagrindų.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2013 m. sausio 4 d. sprendimu (b. l. 16-17), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 punktu bei 2 dalimi, nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Teismas nustatė, kad užsienietis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu buvo sulaikytas dėl to, kad neteisėtai atvyko į Lietuvą ir neteisėtai joje buvo. Nurodė, kad pareiškėjo atstovės argumentas, jog Migracijos departamento sprendimas nėra įsigaliojęs ir užsienietis vis dar laikomas prieglobsčio prašytoju ir dėl to negali būti sulaikomas yra laikytinas formaliu skundo aspektu ir negali būti pagrindu tenkinti prašymą, nes pareiškėją sulaikiusio teismo sprendime nurodyti užsieniečio sulaikymo pagrindai neišnyko, Migracijos departamento sprendimas pareiškėjo teisinės padėties nepagerino. Pažymėjo, kad dėl užsieniečio yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi buvo nuspręsta užsienietį sulaikyti. atsižvelgiant į visą tai konstatavo, kad teismas turi pagrindo manyti, jog užsienietis gali trukdyti vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo į kilmės šalį savavališkai ir neteisėtai išvykdamas iš Lietuvos Respublikos į vieną iš Šengeno valstybių. Pažymėjo, kad nustatytas užsieniečio sulaikymo terminas neviršija 6 mėnesių, tikėtina, kad iki jo pabaigos bus priimtas galutinis sprendimas dėl užsieniečio prieglobsčio prašymo. Nurodė, kad Direktyva 2005/85/EB bei Europos Sąjungos tarybos Europos imigracijos ir prieglobsčio pakto 13440/08 IV dalies „Sukurti prieglobsčio Europą“ c punktas įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama prieglobsčio sistemomis.

II. Pareiškėjas T. D. D. apeliaciniu skundu (b. l. 23-28) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2012 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjas yra sulaikytas nuo pat pirmos buvimo Lietuvos Respublikoje dienos ir savo veiksmais nepadarė nieko, kas galėtų būti laikoma trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą, todėl negalima teigti, jog pareiškėjui pritaikius alternatyvią sulaikymui priemonę ir apgyvendinus jį Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų jis savo veiksmais galėtų trukdyti priimti sprendimą dėl jo prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje ar jį vilkinti. Pažymi, jog tai, kad užsieniečiai tokiais atvejais paprastai pažeidžia jiems nustatytas taisykles ir išvyksta į kitas Šengeno šalis bei tai, kad dėl pareiškėjo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas taip pat nepagrindžia jo sulaikymo būtinybės.

Nurodo, kad apskundus Migracijos departamento sprendimą, jis yra neįsiteisėjęs ir jame numatyti veiksmai negali būti taikomi pareiškėjui.

Remiasi Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 113 straipsnio 2 dalimi. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent - tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą.

Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae. Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu. Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, todėl prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi.

Nurodo, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžia, jog šiuo metu klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiamas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, o ne dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas ir nėra aišku, kada ir ar išvis toks sprendimas bus vykdomas, nes kol dar nėra priimto galutinio sprendimo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išaiškinęs, kad užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas jam nėra taikomas, o kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, taigi, pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nesutinka ir prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti galioti.

Nurodo, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai perėjęs valstybės sieną, ne per pasienio kontrolės punktą, be asmens dokumentų, neturėdamas leidimo teisėtai būti Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas paaiškino iš kilmės valstybės išvykęs dėl ekonominių priežasčių – ieškodamas gerai apmokamo darbo, bet kurioje šalyje, o per Lietuvos Respubliką vyko tranzito tikslu; jokių persekiojimo atvejų savo atžvilgiu kilmės šalyje pareiškėjas nenurodė. Pažymi, kad Migracijos departamentas pripažino pareiškėjo prieglobsčio prašymą akivaizdžiai nepagrįstu, būtent dėl tos priežasties, kad jo prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo; nustatė, kad prašyme pateikti motyvai niekaip nesusiję su tarptautinės apsaugos suteikimo užsieniečiui būtinybe; konstatavo, kad T.

D. D. akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra siekdamas įtvirtinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis, o jo prašymo pateikimo motyvas galimai yra sulaikymo pakeitimas apgyvendinimu Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, kas leistų savavališkai pasišalinti iš Lietuvos Respublikos. Remiasi Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojas, kuriam Migracijos departamento sprendimu nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, nes jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

Pažymi, kad asmuo, neatitinkantis teisinio reguliavimo apibrėžtų teisinių santykių subjektams keliamų reikalavimų, negali būti laikomas tų santykių subjektu ir, vien apskundus individualaus taikymo teisės aktą, kuriuo atsisakoma jį pripažinti subjektu, asmuo negali įgyti subjekto teisių Nurodo, kad vien formalus prašymo pateikimas, neturint realių teisių tokiam prašymui pateikti, yra akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymų suteikiamomis galimybėmis bei pažymi, jog akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį institutas Įstatyme yra numatytas siekiant užkirsti kelią tokiam asmenų, nepatenkančių į šio teisinio reguliavimo subjektų ratą, piktnaudžiavimui, kai subjekto teises bandoma įgyti skundžiant individualaus taikymo aktą, kuriuo atsisakoma asmenį pripažinti šių teisinių santykių subjektu.

Teigia, kad pareiškėjui niekada nebuvo suteiktas laikinasis teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje; remiasi Įstatymo 76 straipsnio ir 77 straipsnio nuostatomis ir nurodo, kad T. D. D. laikinasis teritorinis prieglobstis negali būti suteiktas tol, kol nebus panaikintas 2012 m. lapkričio 16 d. Migracijos departamento sprendimas; iki to laiko, asmuo šalyje yra neteisėtai, tik jo išsiuntimo vykdymas yra sustabdytas sprendimo apskundimo laikotarpiui. Pabrėžia, kad iš bylos medžiagos yra akivaizdu, jog pareiškėjas nesiekia gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, o nelegaliais būdais bando įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje – jis per Lietuvos Respubliką vyko tranzitu, ketindamas susirasti gerai apmokamą darbą.

Teigia, kad užsienietis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, jo pateiktas prieglobsčio prašymas bei Migracijos departamento sprendimo apskundimas yra tik priemonė vilkinti sprendimo įvykdymą bei gauti laisvo judėjimo teisę.

Pažymi, kad aiškinamasis raštas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo“ negali apibrėžti įstatymo galiojimo ribų, nes tokias ribas apibrėžia pats įstatymas arba aukštesnę galią turintys teisės aktai. Remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje numatyta Įstatymo 77 straipsnio redakcija ir nurodo, kad pateikęs akivaizdžiai nepagrįstą prašymą asmuo, kuriam nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, patenka į grąžintinų arba išsiunčiamų asmenų kategoriją. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Direktyvos 2008/115/EB nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo išsiuntimo tikslu negali būti taikomos pareiškėjo atžvilgiu. Pažymi, kad tiek priimant Įstatymą, tiek vėlesnius jo pakeitimus, kuriais keistos Įstatymo 113 straipsnio nuostatos, buvo nurodoma, jog įgyvendinama Direktyva 2003/9/EB. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo pakeistas, numatant jo taikymo išlygą – buvimą prieglobsčio prašytoju, kas suponuoja, jog kiti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, nedetalizuojant, ar jie yra neteisėtai esantys, ar prieglobsčio prašytojai. Akcentuoja, jog kai galiojantis teisės aktas yra priimtas anksčiau ir atitinka direktyvą, tuomet direktyvos normos neperkeliamos į nacionalinį teisės aktą, tačiau jei nacionaliniame teisės akte nėra daromi pakeitimai dėl atitikties direktyvai, tai nereiškia, kad direktyva neįgyvendinama. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tuo metu, kai sprendimas yra apskųstas teismui, yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjo teiginys, jog šiuo metu nėra sprendžiama dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra klaidinantis.

Teigia, kad Europos Teisingumo Teismo praktika apeliaciniame skunde yra aiškinama nepagrįstai ir klaidingai, nurodo, kad apelianto minėtame Europos Teisingumo Teismo sprendime numatyta, kad pats nacionalinis teismas turi nustatyti, ar priverstinis apgyvendinimas laikotarpiu, kuriuo neteisėtai esantis trečios šalies pilietis buvo prieglobsčio prašytojas, buvo paremtas taikytinomis prieglobsčio suteikimo procedūros taisyklėmis, ar šio apgyvendinimo pagrindas buvo sulaikymas, siekiant užtikrinti šio piliečio išsiuntimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar T. D. D. sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, remiantis Įstatymo 113 straipsnyje numatytais užsieniečio sulaikymo pagrindais, yra pagrįstas.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, jog atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes – tai, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas ((duomenys neskelbtini), b. l. 22-24), pareiškėjo užsieniečio apklausos lape išreikštą atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – netyčia ((duomenys neskelbtini), b. l. 5-6), tai, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ieškodamas darbo (t. y. dėl ekonominių priežasčių), važiavo dirbti į Rusijos Federaciją, vėliau darbo ieškojo Baltarusijoje (Minske), o apie Lietuvą teigė nieko negirdėjęs ((duomenys neskelbtini), b. l. 7), yra akivaizdu, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Remiantis tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, T. D. D. bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui bei pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus. Atsižvelgiant į tai, užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pagrįstas.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu, Migracijos departamentui priimant sprendimą bei pažymėjęs, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad apskundus Migracijos departamento sprendimą, jis yra neįsiteisėjęs ir jame numatyti veiksmai negali būti taikomi pareiškėjui, yra atmestinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas