2018-07-04 Nr. AB-12569-3-63-3-00087-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-75-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00087-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. B., E. K., R. G., D. G. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B., E. K., R. G., D. G. ir A. B. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. B., E. K., R. G., D. G. ir A. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu ir jo patikslinimais, prašė iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau – ir Rinktinė) priteisti:

1.1. Nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis:

1.1.1. V. B. – 3 458,94 Eur;

1.1.2. E. K. – 4 478,11 Eur;

1.1.3. R. G. – 4 869,60 Eur;

1.1.4. D. G. – 3 978,73 Eur;

1.1.5. A. B. – 4 877,59 Eur;

1.2. Delspinigius po 0,07 proc. nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, jog Tarnybos vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtinto Priemokų mokėjimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (nuo 2009 m. kovo 11 d. galiojusi redakcija) 2.3 punktas nustatė, kad tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; Aprašo 9 punktas nustatė, kad priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis mokamos, jei darbai įtraukti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintą Pavojingų darbų sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Vadovaujantis šiais teisės aktais, pareiškėjams turėjo būti mokamos priemokos už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau tai buvo pradėta daryti tik nuo 2015 metų kovo mėnesio, detalizavus Aprašo 9.2 punktą. Pareiškėjų manymu, atsakovas iki 2015 metų kovo nemokėdamas viso jiems priklausančio atlyginimo elgėsi neteisėtai ir nepagrįstai. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad jiems turi būti išmokėta ne tik priklausanti darbo užmokesčio dalis, bet ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnio 1 dalyje nurodyti delspinigiai. Pareiškėjai pažymėjo, jog į teismą kreipėsi nepažeisdami trejų metų senaties termino, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 metų kovo mėnesį.

3. Atsakovas Rinktinė atsiliepimuose į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad krašto apsaugos pareigūnams ir kariams, vidaus reikalų sistemos, muitinės, valstybės saugumo ir kitų institucijų pareigūnams, kurių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai ir Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymas, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos netaikomos tais atvejais, kai šie asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai. Šių institucijų pareigūnų ir karių tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose privalo būti nustatyti saugos ir sveikatos reikalavimai jiems vykdant specifinę veiklą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai vykdo specifinę veiklą, tačiau iki 2016 m. sausio 1 d. visoje vidaus tarnyboje nebuvo priimti norminiai teisės aktai, reglamentuojantys saugos ir sveikatos reikalavimus, identifikuojantys kenksmingus veiksnius, rizikas bei jų valdymą. Jokiame lokaliniame teisės akte nebuvo detalizuota, kokie darbai ar tarnybos užduotys pareigūnų tarnybos vietose gali būti laikomi kenksmingais ar pavojingais. Dėl to, kad darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos statutiniams pareigūnams netaikomos, nebuvo atliktas darbo vietų aplinkos vertinimas, leidžiantis nustatyti kenksmingus ir pavojingus rizikos veiksnius, nebuvo fiksuotų nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir, nesant darbdavio nustatytų bent minimalių kriterijų, apsprendžiančių pavojingumo sąlygas, priemokos pareigūnams, vykdantiems pasienio sargybą laivuose, mokamos nebuvo. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojant jį nuo skundo teismui padavimo dienos, t. y. nuo 2013 m. vasario 12 d. Be to, pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, kadangi prašo priteisti darbo užmokestį už laikotarpį, viršijantį realiai dirbtą laiką.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Tarnyba nurodė, jog darbo (tarnybos) laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose faktas savaime nesiejamas su darbdavio pareiga mokėti pareigūnams priemokas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, nes Sąraše nedetalizuojama, kokiomis konkrečiai sąlygomis darbas (tarnyba) laikomas pavojingu (tik plaukimo metu, ar esant laive, jam stovint prie krantinės, pasyvaus tarnybos vykdymo metu). Be to, nagrinėjamu atveju yra taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

II. 7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas (toliau – ir Statutas) (2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1538), nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316) nėra sureguliavę terminų pareikšti reikalavimus dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal CK 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašo taikyti trejų metų bendrąjį ieškinio senaties terminą.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena. Pareiškėjai teigia, jog priedai už darbą pavojingomis sąlygomis jiems turėjo būti mokami remiantis Aprašo 2.3 ir 9 punktų nuostatomis, o Tarnybos vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2009 m. kovo 10 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009, Nr. 27-1072). Taigi pareiškėjai apie savo galbūt pažeistas teisės sužinojo 2009 metų balandžio mėnesį, kai gavo pirmąjį atlyginimą po Aprašo įsigaliojimo dienos ir negavo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė pareiškėjų argumentus, kad apie pažeistas savo teises jie sužinojo tik 2015 metų kovo mėnesį.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad DK nėra apibrėžiama tęstinio pažeidimo samprata. Nesant specialaus teisinio reglamentavimo, tęstinio pažeidimo sąvokai taikytina bendroji teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas. Esant tokiam pažeidimui, vadovaujantis DK 27 straipsnio 5 dalimi, CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nenustačius, kad Aprašas buvo pripažintas neteisėtu ar kitaip prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams (to neginčija ir pareiškėjai) bei įvertinus tai, kad Aprašas tiesiogiai nedetalizavo pavojingų darbo sąlygų, negalima spręsti, kad atsakovas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, privalėjo mokėti pareiškėjams priedus už patruliavimą Tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kitomis plaukiojimo priemonėmis, kas buvo nustatyta 2015 m. kovo 5 d. įsigaliojus Aprašo 9 punkto papildymams. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vykdė tęstinį pažeidimą. Nesant atsakovo tęstinio pažeidimo, negalima konstatuoti, kad ieškinio senatis prasidėjo vis kitą dieną (mėnesį). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ieškinio senaties pradžia buvo 2009 metų balandžio mėnesis, vadovaujantis DK 27 straipsnio 2 dalimi, jos pabaiga laikytina – 2012 metų balandžio mėnesis. Kadangi pareiškėjai laiku nesikreipė į teismą dėl tuometinio teisinio reglamentavimo įvertinimo ir dėl to praleido ieškinio senaties terminus, nebėra pagrindo analizuoti ir vertinti teisinį reguliavimą, galiojusį iki naujos Aprašo redakcijos įsigaliojimo dienos (iki 2015 m. kovo 5 d.).

11. Pareiškėjų argumentus, kad senaties terminas buvo nutrūkęs, nes nuo 2015 metų kovo pareiškėjams buvo pradėta mokėti priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus, nustatęs, jog tai, kad atsakovas pakeitė (papildė) Aprašo nuostatas ir pradėjo pareiškėjams mokėti priedus už pavojingas darbo sąlygas, nereiškia, kad atsakovas pripažino prievolę. Atsakovas nagrinėjamoje byloje kaip tik laikosi pozicijos, kad nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d. neprivalėjo pareiškėjams mokėti priemokos už pavojingas darbo sąlygas, kadangi tuo metu nebuvo teisinio reglamentavimo, kuris tai būtų tinkamai detalizavęs.

12. Konstatavęs ieškinio senaties termino praleidimą, nenustatęs objektyvių priežasčių šį terminą atnaujinti ex officio (pagal pareigas) bei laikydamas, jog ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjų skundą atmesti, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjų atlikto darbo pavojingumo, nesprendė dėl priemokų priteisimo ir jų dydžio.

III. 13. Pareiškėjai V. B., E. K., R. G., D. G. ir A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties terminą, nes apie teisę gauti priemokas už darbą pavojingomis sąlygomis pareiškėjai sužinojo tik 2015 metų kovo mėnesį. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino byloje pateikto Valstybinės darbo inspekcijos rašto, kuriame nurodyta, kad pagal Sąrašą prie pavojingų darbų yra priskiriami darbai laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose, todėl atlikti darbo vietų (laivų) rizikos vertinimo nereikia. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad reikia analizuoti galiojusį teisinį reglamentavimą, nebuvo jokių kliūčių tai padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nepraleido senaties termino kreiptis į teismą, yra pagrindas analizuoti ir vertinti teisinį reguliavimą, galiojusį iki naujos Aprašo redakcijos įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2015 m. kovo 5 d. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad Apraše priemokos buvo nustatytos ir už darbą, jei jis tiesiogiai susijęs su tarnybinių gyvūnų priežiūra ir parengimu tarnybinėms pareigoms atlikti, taip pat nedetalizuojant, kada šis priedas turi būti mokamas. Nepaisant to, priemoka buvo mokama nuo Aprašo patvirtinimo, ji mokama ir dabar.

15. Atsakovas Rinktinė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

17. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjams nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis) priteisimo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, nustatęs, jog pareiškėjai apie teisę į neišmokėtą darbo užmokesčio dalies nepriemoką sužinojo 2009 metų balandžio mėnesį, kai gavo pirmąjį atlyginimą po Aprašo įsigaliojimo dienos ir negavo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, o į teismą dėl šių nepriemokų bei su jomis susijusių delspinigių priteisimo kreipėsi tik 2016 metų vasario mėnesį, t. y. praleidę trejų metų ieškinio senaties terminą minėtoms sumoms prisiteisti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu konstatavęs, jog ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjų skundą atmesti, pareiškėjų keliamo ginčo iš esmės nesprendė.

19. Pareiškėjai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad senaties termino nėra praleidę, todėl teismas turėjo jų keliamą ginčą spręsti iš esmės bei priteisti iš atsakovo pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei su ja susijusias sumas.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-134-1062/2018 spręsdama dėl asmenų teisės į darbo užmokesčio dalies – priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis pagal Aprašą priteisimo 2013 m. sausio 1 d. – 2015 metų kovo laikotarpiu bei senaties termino taikymo, konstatavo, kad: 1) taikant DK (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą, byloje spręstina (tik) dėl tos darbo užmokesčio nepriemokos (jos dalies), kuri susidarė ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos; 2) teisėkūros subjektas (šiuo atveju Tarnybos vadovas) aiškiai ir eksplicitiškai nustatė, kad darbu pavojingomis darbo sąlygomis Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija) bei Aprašo taikymo (priemokų mokėjimo) tikslais yra laikytinas darbų, kurie įrašyti Sąraše, faktinis atlikimas, o Apraše aptariamos priemokos mokėjimas nesiejamas su kokiomis nors papildomomis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, atitinkamo darbo specifikos ar pavojingų veiksnių vertinimas; 3) nei Valstybės tarnybos įstatyme, kuris nustatė pareigą mokėti aptariamą priemoką, nei Statute nebuvo apibrėžta, koks darbas laikytinas darbu pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau Sąrašo 3.4.4 punkte pavojingiems darbams priskiriami ir darbai laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose, todėl faktinė aplinkybė, jog konkretus Tarnybos valstybės tarnautojas, įskaitant statutinius, atliko (Sąraše) nurodytus darbus, yra pakankama pripažinti, kad pagal ginčo laikotarpiu (2013 m. sausio 1 d. – 2015 m. kovo 5 d.) galiojusį reglamentavimą toks tarnautojas turėjo teisę į priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis.

21. Minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus administracinėje byloje Nr. A-134-1062/2018 įvertinus nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjai siekia, kad jiems būtų priteistos priemokos už darbą Tarnybos laivuose, t. y. būtent už Sąrašo 3.4.4 punkte nurodytus darbus. Ginčui aktualiu laikotarpiu (2013 m. vasario 1 d. – 2015 m. kovo 1 d.) galiojusiame Apraše nustatyta priemokų už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokėjimo tvarka buvo aiški ir nedviprasmiška – teisėkūros subjektas aiškiai nustatė šios priemokos mokėjimo bei jos dydžio apskaičiavimo tvarką. Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas, vykdydamas Statuto 38 straipsnio 3 dalyje (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija) nustatytą pavedimą bei kartu naudodamasis šioje įstatymo nuostatoje numatyta diskrecija, ginčui aktualiomis Aprašo nuostatomis aiškiai nustatė, jog priemoka mokama už darbą laivuose, nepriklausomai nuo to, kokie konkretūs darbai yra atliekami. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad ginčo santykiams taikytinas reglamentavimas nebuvo aiškus ar kad egzistavo teisinio reguliavimo spraga.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjai į teismą dėl 2013 m. vasario 1 d. – 2015 m. kovo 1 d. laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio dalies nepriemokos priteisimo kreipėsi nepraleidę trejų metų ieškinio senaties termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-204/2013, 2016 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-662/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą (statutiniams) valstybės tarnautojams už faktiškai tarnybos metu laivuose dirbtas valandas turėjo būti mokama pagal Aprašo nuostatas apskaičiuota, ne didesnė nei 20 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Nevykdydamas šios pareigos atsakovas pažeidė pareiškėjų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuojančių norminių aktų reikalavimus. Atmesdamas pareiškėjų reikalavimus visa apimtimi, pirmosios instancijos teismas, neteisingai taikydamas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą senaties terminą bei netinkamai aiškindamas ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad tarp šalių yra kilęs ne tik ginčas dėl teisės į darbo užmokesčio priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis, bet ir dėl pačių priteistinų sumų dydžių, tačiau šios aplinkybės, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo vertintos.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad tarp šalių kilęs ginčas nėra išnagrinėtas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžinti nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. B., E. K., R. G., D. G. ir A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė