2017-11-08 Nr. AB-20401-3-61-3-01555-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2249-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01555-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, viršijant neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir žeminant jo orumą. Kameros buvo nuolat perpildytos, buvo drėgna ir šalta. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, tyčia pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų, langai nešvarūs bei per maži, nepraleidžiantys natūralios šviesos. Dėl kamerų perpildymo tekdavo valgyti atšalusį maistą arba stovint. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas nepasirūpino draudimu rūkyti gyvenamojoje patalpoje, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat kvėpuoti tabako dūmais. Be to, atvykstant ir išvykstant etapu, asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Kalinimo metu jautė depresiją, patyrė fizinius, dvasinius nepatogumus ir išgyvenimus, pažeminimą. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, 6.271 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 13–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti 2,04 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Atsakovas nurodė, kad administracija stengiasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai.

Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius.

Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 2 d. – su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. sausio 2 d. – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų vėdinimo sistema atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punktą. Visose Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsniu, nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos.

Atsižvelgiant į tai, kad kamerų plotas yra mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K, skirstant asmenis į kameras, atsižvelgiama į prašymus asmenį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Atvykstančių ar išvykstančių į/iš Lukiškių TI-K asmenų apžiūra vykdoma laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d.

įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos nuostatų. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 73‑77) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir Lukiškių TI-K prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetė kaip nepagrįstus.

5. Teismas, visų pirma, nurodė, jog reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, yra nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V‑124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Teismas iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų nustatė, kad visą nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., iš viso 25 dienas), kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra nepagrįstos.

6. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl kamerų perpildymo tekdavo valgyti atsistojus, nes pareiškėjas visą skundžiamą laikotarpį buvo kalinamas vienas arba su dar vienu asmeniu kameroje.

7. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose būdavo tamsu, drėgna ir šalta, įvertino Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinį, iš kurio matyti, jog tam tikrais atvejais buvo nustatyti higienos normų pažeidimai (sienų nelygumai ir pelėsis), kurie grįžtamosios kontrolės metu būdavo pašalinami, tačiau jokių duomenų apie per didelę drėgmę, šaltį bei nepakankamą apšvietimą byloje nėra (minėti patikrinimai atlikti prieš pareiškėjui atvykstant į Lukiškių TI-K arba po jo išvykimo). Kartu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją, taip pat skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu jam kalint konkrečioje kameroje buvo neužtikrinti apšvietimo bei drėgmės reikalavimai. Nepaisant to, teismas, atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie kamerų būklę pareiškėjo kalinimo metu bei į tai, jog tam tikrais laikotarpiais buvo nustatomi nežymūs higienos normų pažeidimai, konstatavo, kad galimai pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tam tikrais atvejais higienos normų reikalavimai buvo užtikrinami ne visiškai.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose neįgyvendinimo, todėl negalima teigti, jog Lukiškių TI-K administracija tinkamai įgyvendino šį draudimą. Tačiau vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis. Taigi teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgė į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K galimai ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.

9. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog atvykstant ar išvykstant etapu, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, pažymėjo, kad šie argumentai yra labai abstraktūs, nekonkretizuoti bei niekuo nepagrįsti. Be to, Lukiškių TI-K teigimu, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama tinkamai vykdant teisės aktų reikalavimus. Teismas nenustatė pagrindo netikėti tokiais Lukiškių TI-K teiginiais.

10. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta (konstatuoti draudimo rūkyti, drėgmės, šalčio bei netinkamos apšvietos tam tikrais laikotarpiais pažeidimai; kalinimas tokiomis sąlygomis truko trumpą laiką; pareiškėjas su skundas į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė), konstatavo, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 83–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, jog jis nebuvo kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepagrįstai nepriteisė jam jokio neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pirmosios instancijos teismo konstatuotos netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jam ypatingų neigiamų pasekmių, nes jis yra neįgalus (jam nustatytas tik 40 proc. darbingumo lygis).

13. Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 93–86) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

15. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 12 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

17. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 12 punkte išdėstytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo (šių aplinkybių pareiškėjas neginčija), jog pareiškėjas Lukiškių TI‑K buvo kalinamas 2015 m. rugpjūčio 21 d. – rugsėjo 15 d., ir visą šį laikotarpį jo teisė į teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą nebuvo pažeista (žr. Nutarties 5 p.).

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo galimus higienos normų bei pareiškėjo teisės į sveikatai nekenksmingą aplinką pažeidimus (žr. Nutarties 7 ir 8 p.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotais pažeidimais iš esmės sutinka, tačiau mano, jog jam dėl nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų turėtų būti priteista 700 Eur piniginė kompensacija, nes jam yra nustatytas tik 40 proc. darbingumo lygis.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

20. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

21. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (konstatuotų trumpalaikių pažeidimų) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjo teismui pateiktos darbingumo lygio pažymos (b. l. 85–86) priešingos išvados nesuponuoja, nes jos nei patvirtina, nei paneigia, kad jo sveikata buvo sugadinta ar jos būklė pablogėjo dėl galimai netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, taip pat, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių su atitinkamais prašymais kreipėsi į Lukiškių TI‑K administraciją, tačiau į šiuos prašymus nebuvo atsižvelgta. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Arūnas Sutkevičius