2017-11-24 Nr. AB-21838-3-61-3-06039-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1112-1062 /2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-06039-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. M. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 1 000 Eur neturtinės žalos (b. l. 1-2).

2. Skunde nurodė, kad 2015 m. laikotarpiu keturis kartus buvo etapuotas ir nukreiptas gydyti į LAVL, kur kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo nuolat perpildytos ir vienam asmeniui nebuvo skirta 5,1 kv. m. Nurodė, kad jo būklė yra itin sudėtinga, jis serga lėtinėmis, sunkios formos, pavojingomis, užkrečiamomis ir nepagydomomis ligomis, t. y. tokiomis kaip (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kt., turi neįgalumą. Pažymėjo, kad jis kamerose (palatose) buvo laikomas kartu su ligoniais, kurie neserga pavojingomis, užkrečiamomis ligomis ir taip nebuvo tinkamai izoliuotas nuo kitų asmenų. Jis buvo priverstas imtis kraštutinių priemonių, t. y. perspėti aplinkinius apie gręsiančio užkrato pavojus. Nurodė, kad LAVL patalpos ir vidaus aplinka yra kritinės, antisanitarinės būklės, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Patikslintame skunde (b. l. 84-89) pabrėžė, kad kamerose (palatose) tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jam nebuvo suteikta galimybė praustis po karštu dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, dėl ko teko patirti neigiamus išgyvenimus, t. y. emocinę depresiją, įtampą, skausmus, sveikatos ir miego sutrikimus.

3. Atsakovo atstovė LAVL atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7-10).

4. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. Vidaus lygių skyriaus 1 palatoje (22,84 kv. m., 7 lovos), nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. Vidaus lygių skyriaus 17 palatoje (7,33 kv. m., 4 lovos), nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. Vidaus lygių skyriaus 27 palatoje (21,25 kv. m, 7 lovos), nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. Vidaus lygių skyriaus 29 palatoje (15,45 kv. m., 8 lovos).

5. Pažymėjo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, neveda, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Nurodė, jog Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose – nenustatomos. Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionariosios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

6. Atkreipė dėmesį į tai, jog Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro būti gryname ore, todėl minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo taip kompensuotas.

7. Atsiliepime nurodė, jog LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr.V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, kurių 16.5. punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusios kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. LAVL kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto punkto reikalavimus, o palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir (ar) keičiamas, vėdinimo sistema ir langai užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje.

8. Atsakovo atstovė pažymėjo, jog LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Akcentuoja, jog LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kas įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

9. Atsiliepime į skundą taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas jokiais įrodymais, o pastarojo argumentai, jog jis buvo kankinamas ar žeminamas jo orumas, neturi pagrindo, nes ligoninėje jam buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, po kurių I. M. sveikata pagerėdavo.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 224 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 99-104).

11. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

12. Teismas pabrėžė, jog vienas aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas LAVL palatoje, kurioje ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau ir – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Minėtų Taisyklių 11-1.4 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

13. Teismas pažymėjo, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju palatose Nr. 1, 17, 27 ir 29, o tik nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl apskaičiuojant plotą vadovaujamasi kamerų tipo palatose esančių lovų skaičiumi. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti remiantis byloje esančiais įrodymais, todėl atsižvelgiant į tai, jog palatose, kuriose gulėjo pareiškėjas, buvo 4, 7, 8 miegamosios vietos, daro išvadą, kad jis buvo gydomas 32 dienas kamerų tipo palatose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo 3,26 kv. m palatoje Nr. 1, 1,83 kv. m palatoje Nr. 17, 3,04 kv. m palatoje Nr. 27 bei 1,93 kv. m palatoje Nr. 29. Iš čia matyti, jog pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas LAVL pažeidžiant teisės aktų keliamus minimalaus ploto reikalavimus.

14. Teismas nurodė, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui, todėl mano, jog toks aiškinimas taikytinas ir LAVL atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

15. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas žalą kildina ir iš netinkamo tualeto atitvėrimo nuo gyvenamosios dalies. Šiuo aspektu nurodė, jog iš byloje esančių nuotraukų, atsiliepimo paaiškinimo, sprendžia, jog Taisyklių 14.9 punkto nuostatos dėl sanitarinio mazgo pažeistos nebuvo, o pats pareiškėjas teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad kreipėsi į LAVL administraciją dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo.

16. Dėl pareiškėjo teiginio apie kamerose sklidusį blogą kvapą, teismas nurodė, kad remiantis HN 76:2010 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovė atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema bei yra langai, o byloje duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, nėra, įrodymų, kad dėl to būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, nepateikė.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, jog buvimo LAVL metu jam buvo leidžiama nusiprausti šiltu vandeniu tik vieną kartą per visą savaitę ir tik penkiolika minučių, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose (įskaitant ir Laisvės atėmimo vietų ligoninę) laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. LAVL teismui pateiktame atsiliepime paaiškino, kad, suteikdama gydomiems asmenims galimybę pasinaudoti dušu, vadovavosi minėtos higienos normos nuostatomis, be to, Ligoninės direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtinta paciento naudojimosi dušu tvarka detalizuoja pacientų naudojimosi dušu tvarką ir infekcinėmis ligomis sergančių asmenų prausimąsi atskirame duše. Tvarkoje nurodyta, kad pacientams suteikiama galimybė naudotis dušu teisės aktuose nustatytu periodiškumu (2 punktas), papildomą naudojimosi dušu procedūrą pacientui skiria jį gydantis gydytojas (15 punktas), o už tinkamą asmens higienos laikymąsi atsako patys pacientai (17 punktas). Byloje esančiame Alytaus pataisos namų 2013 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. 8-15052 nurodyta, kad asmeniui yra išduota rekomendacija praustis duše kas antrą dieną, tačiau šis raštas patvirtina 2013 m. buvusius faktus, o ne pareiškėjo skunde ginčijamu laikotarpiu buvusius faktus, todėl darytina išvada, kad LAVL administracija neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta žala.

18. Teismas, analizuodamas pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų, pažymėjo, jog pagal LAVL patvirtintą tvarką palatas kasdien valo palatų sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, o atlikti pagrindinių ir nuolatinių (kasdieninių) patalpų valymų darbai registruojami specialiuose žurnaluose. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad būdamas LAVL pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, o fakto dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad LAVL dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014 m. sausio 2 d. buvo sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kas patvirtina, kad LAVL administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

19. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis nebuvo tinkamai izoliuotas nuo asmenų, kurie nesirgo pavojingomis ir užkrečiamomis ligomis, teismas nurodė, jog Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas nustato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas nustato, jog laisvėje ŽIV infekuotiems asmenims netaikant segregacijos, izoliacijos ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimų, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu teismas padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalį pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų sergančius AIDS nuteistuosius. Minėtame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Be to, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.

20. Teismas pabrėžė, jog metodinių rekomendacijų „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“ 26 punkte taip pat nustatyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte pažymėta, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis. Todėl įvertinęs nurodytą reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Byloje įrodymų, jog infekuotas pareiškėjas būtų pareiškęs norą būti izoliuotas ar būtų linkęs elgtis nesaugiai ar neatsargiai, nėra.

21. Spręsdamas dėl priteistinos sumos dydžio, teismas nurodė, jog pareiškėjas 32 dienas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, kas sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 224 Eur (7 Eur x 32 d.) suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, jog teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 22.Pareiškėjas I. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti, tenkinti jo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą ir priteisti jam 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 111).

23.Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatidžiai išsprendė jo bylą, nes neatkreipė dėmesio į jo sunkią sveikatos būklę. Pažymi, jog serga (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dėl kurios gali prasidėti vidiniai ir išoriniai kraujavimai, kas lemia akivaizdų pavojų tiek jam, tiek aplinkiniams asmenims užsikrėsti. Pabrėžia, jog jo atvejis neeilinis, kas turi kardinaliai keisti pirmosios instancijos teismo požiūrį. Tvirtina, jog pakankamo ploto jam nesuteikimas, jo vertinimu, yra intensyvus ir žiaurus jo kankinimas, pažeminimas, dėl kurių sukeltą emocinę depresiją, įtampą, skausmus, sveikatos ir miego sutrikimus iki šiol jaučia, vartoja raminančius vaistus.

24.Apeliantas taip pat nurodė, jog tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad tai, jog asmuo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, jis patiria neturtinę žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

25.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo atstovė LAVL prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes šis objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas nepateikė jokių naujų argumentų ar nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų, o tik mini vieną argumentą, jog teismas neatidžiai išsprendė skundą ir neatkreipė dėmesio į jo sunkią sveikatos būklę (b. l. 118-119).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26.Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta šio įstatymo įgyvendinimo tvarka, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

27.Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų sąlygų I. M. jo gydymo metu LAVL neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.

28.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 224 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

29.Pareiškėjas su priteistu žalos atlyginimo dydžiu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad pakankamo ploto jam nesuteikimas yra jo kankinimas, pažeminimas, prašo priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad serga (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kitomis sunkiomis ligomis, kas, pasak apelianto, lemia akivaizdų pavojų tiek jam, tiek aplinkiniams asmenims užsikrėsti ir tai jam sudarė nepatogumų, nes negalėjo palatoje būti vienas.

30.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų, aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjo nurodytų apeliacinio skundo argumento – pirmosios instancijos priteisto pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir asmens galimybės gydytis izoliuotoje palatoje.

31.Byloje nustatyta, kad pareiškėjas LAVL Vidaus ligų skyriuje gydėsi šiais laikotarpiais: nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d., nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. iš viso 28 dienas (b. l. 7, 11–14), o ne 32 kaip nurodė pirmosios instancijos teismas (Gydymo stacionare istorija Nr.2112-342; Nr.2514, Nr.2897-419, Nr.3183-453). Pareiškėjas gydėsi palatoje, ne kameroje, kuri nėra rakinama, jam buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu būti gryname ore. Iš apelianto Gydymo stacionare istorijų matyti, kad jis galėjo vaikščioti (b. l. 11–14).

32.Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui gydymo LAVL 14 d. teko daugiau nei 3 kv. m. ploto ir 14 d. kiek mažiau nei 3 kv. m. ploto skaičiuojant pagal esamas lovas konkrečioje patalpoje-palatoje (b. l. 7, 52). Faktiškai pareiškėjui teko didesnis plotas, nes ligoninės patalpos nėra nepertraukiamai užpildytos (b. l. 7 – 10). Tikslios statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų byloje nėra, nes tokių duomenų LAVL neveda (b. l.7).

33.Vertinant pareiškėjo argumentą, kad jis serga ligomis, kurios yra pavojingos, bet jam gydytis atskirai vienam palatoje nebuvo sudarytos galimybės, pažymėtina, kad LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Tačiau pareiškėjo nurodytos ligos nėra priskiriamos prie tokių ligų, kurios gydomos asmenį izoliuojant (b. l. 11 – 14). Iš apelianto Gydymo stacionare istorijų matyti, kad jo būklė po gydymo pagerėjo (b. l. 11 – 12), tad apelianto teiginiai apie intensyvų ir žiaurų jo kankinimą LAVL bei dėl to atsiradusius miego sutrikimus, nesant duomenų apie jo vėliau suprastėjusią psichologinę būklę, nelaikytini pakankamais ir pagrįstais, kad juos būtų galima vienareikšmiškai sieti su LAVL veikomis, juolab, kai medicininiuose dokumentuose fiksuota diagnozė prieš hospitalizuojant – miego sutrikimas dėl narkotikų vartojimo(b. l. 13).34.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas 28 dienas keturis kartus su pertraukomis, jis 28 dienas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis nustatytos ploto normos (ne mažiau kaip 5,1 kv. m.) kas sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių, o LAVL ligoninė neveikė taip, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 111 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo atžvilgiu padarytą teisės pažeidimą.

35.Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatyme įtvirtintus (CK 6.250 str. 2 d.) bei teismų praktikos suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-821-624/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-235-492/2017 ir kt.), į pažeidimų trukmę (28 dienos su pertraukomis, iš kurių 14 dienų teko daugiau kaip 3 kv. m. ploto, bet mažiau kaip 5,1 kv. m. ir 14 dienų teko mažiau kaip 3 kv. m.), į pareiškėjo galimybę laisvai visą dieną judėti, būti gryname ore, kvalifikuotos medicininės pagalbos suteikimą dėl ko pareiškėjo būklė pagerėjo, į sukeltų nepatogumų pobūdį jam dėl ploto trūkumo, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteista 224 Eur suma yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

36. Dėl apelianto tvirtinimo, kad jo atvejis (dėl turimų ligų) neeilinis ir tai turi kardinaliai keisti pirmosios instancijos teismo požiūrį vertinant žalos dydį, teisėjų kolegija pabrėžia, jog spręsdama neturtinės žalos atlyginimo klausimą, be kita ko, ypatingai atidžiai įvertino duomenis apie asmens sveikatos būklę (tame tarpe ir susirgimų pobūdį, trukmę) bei jos dinamiką, bet taip pat atsižvelgė ir į veiksnius, galėjusius adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą palatoje.

37.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, pagrįstai nustatė LAVL padarytą pažeidimą ir tinkamai įvertino pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo I. M. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

I. M. (I. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė