2025-06-18 Nr. AB-10517-3-61-3-01921-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-682-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01921-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio A. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 25S79420, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti jį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir įspėti, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Departamento 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 25S99644, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti pareiškėjo išsiuntimą; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

Pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ‒ sustabdyti Sprendimo Nr. 2 vykdymą iki kol bus išnagrinėta administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas arba pareiškėjui bus išduotas teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas.

Pareiškėjas prašymą grindė argumentais, kad nesustabdžius Sprendimo Nr. 2 vykdymo pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas teigė, kad jis negali būti išsiųstas į kilmės valstybę iki nebus tinkamai išnagrinėtos šiame skunde nurodytos aplinkybės ir priimtas galutinis teismo sprendimas. Išsiuntus pareiškėją – būtų pažeistas negrąžinimo principas, sutrikdytos diplomatinės atstovybės, kurios veiklos suverenumas įtvirtintas Lietuvos tarptautinėse sutartyse, funkcijos.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 13 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo A. S. patikslintą skundą, tačiau netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjo, kad pareiškėjas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nedetalizavo, tik nurodė, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala ir sutrikdytos diplomatinės atstovybės, kurios veiklos suverenumas įtvirtintas Lietuvos tarptautinėse sutartyse, funkcijos. Pareiškėjas kartu su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepateikė jokių šiuos jo argumentus pagrindžiančių įrodymų.

Teismas akcentavo, kad vien abstraktus galimos žalos nurodymas, neparemtas konkrečiais duomenimis ar įrodymais, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas nenurodė, kokio pobūdžio žala jam galėtų kilti, nepaaiškino jos masto ar neatitaisomumo laipsnio, nepateikė jokių tai pagrindžiančių dokumentų ar įrodymų.

Teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius dėl diplomatinės atstovybės veiklos sutrikdymo, nes nustatė, kad nuo 2022 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas buvo akredituotas kaip Nigerijos Federalinės Respublikos ambasados (toliau – ir Ambasada) aptarnaujančiojo personalo narys ir turėjo akreditacijos pažymėjimą, galiojusį iki 2024 m. gruodžio 18 d. Minėtas akreditacijos pažymėjimas 2023 m. lapkričio 11 d. buvo grąžintas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai kartu su Ambasados nota ir išregistruotas kaip nebegaliojantis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad šiuo metu yra akredituotas kaip diplomatinės atstovybės darbuotojas ar vykdo atitinkamas funkcijas, todėl nėra pagrindo teigti, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų pažeistas diplomatinės atstovybės veiklos tęstinumas.

Teismas, nenustatęs, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamuoju atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria nepritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjo prašyme nurodyta žala yra abstrakti, neparemta konkrečiais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė darbo Ambasadoje vairuotojo pareigose sutartį, Ambasados 2025 m. balandžio 8 d. raštą, kuriuo patvirtinta, kad pareiškėjas Ambasadoje atlieka esmines funkcijas, bei 2025 m. balandžio 9 d. Ambasados raštą dėl vykstančio akreditacijos proceso.

Pareiškėjas pažymi, kad jis yra diplomatinės atstovybės darbuotojas, todėl, nepaisant užsitęsusio akreditacijos proceso, jam taikomi imunitetai, kuriuos diplomatinės atstovybės darbuotojui suteikia Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. Ambasados 2025 m. balandžio 8 d. rašte buvo akcentuota, kad dėl pareiškėjo pilietybės, protokolo išmanymo ir darbo patirties Ambasada susidurs su reikšmingais iššūkiais vykdyti diplomatinės atstovybės funkcijas; pareiškėjo vykdomos darbo funkcijas yra gyvybiškai svarbios Ambasados funkcionavimui.

Pareiškėjo teigimu, užsienio valstybės diplomatinėje atstovybėje dirbantys asmenys, t. y. ir diplomatinės atstovybės administracinio ir techninio personalo bei aptarnaujančiojo personalo nariai, vienaip ar kitaip prisideda prie diplomatinės atstovybės įgyvendinamų atstovaujamosios valstybės suverenių teisių, viešosios valdžios funkcijų vykdymo, todėl jie laikomi esančiais tos valstybės viešojoje tarnyboje. Nustačius pareiškėjo darbo diplomatinėje atstovybėje faktą, kurį patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai, yra pagrindas konstatuoti, kad sprendimas išsiųsti diplomatinės atstovybės narį (šiuo atveju – pareiškėja) pažeidžią siunčiančiosios valstybės suverenias teises ir yra neteisėtas.

Pareiškėjo vertinimu, nutartis atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones priimta neįvertinus pareiškėjo teisinio statuso Lietuvos Respublikoje, žalos Nigerijos Federacinės Respublikos diplomatinės atstovybės darbui, Ambasados funkcijų tęstinumui, neįvertintas tokio sprendimo proporcingumas. Vykdant Sprendimą Nr. 2 pareiškėjas bus išsiunčiamas iš šalies, sutrikdomas diplomatinės atstovybės darbas, pažeidžiamas tarptautinėje teisėje įtvirtintas negrąžinimo principas. Šios pasekmės yra neproporcingos tikslui, kurio siekiama Sprendimu Nr. 2.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad priimant Sprendimą Nr. 2 nebuvo įvertinti jo argumentai, jog pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) valstijos Nigerijoje ir yra krikščionis. Smurtas prieš krikščionis Nigerijos šiaurėje yra itin paplitęs, nes ten krikščionys sudaro religinę mažumą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas negali grįžti į Nigeriją, nes dėl jo tikėjimo ten grėstų persekiojimas ar bendro pobūdžio smurtas, kuriam krikščionys yra itin pažeidžiami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio A. S. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ‒ sustabdyti Departamento 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99644, kuriuo, be kita ko, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką, vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, jog pareiškėjas neįrodė, kad, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad jis yra diplomatinės atstovybės darbuotojas, tačiau jo akreditacijos procesas užsitęsė. Pareiškėjo darbdavys (Ambasada) 2025 m. balandžio 8 d. rašte patvirtino, kad išsiuntus pareiškėją iš šalies Ambasada susidurs su reikšmingais iššūkiais vykdant diplomatinės atstovybės funkcijas. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo Nr. 2 įvykdymas ir jo išsiuntimas pažeistų siunčiančiosios valstybės suverenias teises, būtų sutrikdytas diplomatinės atstovybės darbas, pažeistas tarptautinėje teisėje įtvirtintas negrąžinimo principas. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad grįžti į Nigeriją jis negali dėl ten jam gresiančio persekiojimo, nes jis yra krikščionis.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; kt.).

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Departamento 2025 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 25S79420 (Sprendimas Nr. 1), kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, ir 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99644 (Sprendimas Nr. 2), kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje), pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba. <...> (Įstatymo 127 str. 5 d.).

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kada apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, o 2 dalis nurodo, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo sustabdyti Sprendimo Nr. 2 dėl jo išsiuntimo vykdymą. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendimo dėl išsiuntimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo: apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pareiškėjas prašo teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo Nr. 2 vykdymą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad laikinai nesustabdžius ginčijamo Sprendimo Nr. 2 vykdymo bus padaryta didelė žala ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir jo darbdaviui (Ambasadai), nes pareiškėjas nuo 2024 m. gruodžio 4 d. yra įdarbintas Ambasadoje vairuotoju, o jo darbo reikšmę ir svarbą Ambasada patvirtino 2025 m. balandžio 8 d. rašte, kuris buvo pateiktas teismui kartu su skundu. Įvykdžius Sprendimą Nr. 2, kol byla dar nėra galutinai išnagrinėta, būtų padaryta žala Nigerijos Federacinės Respublikos diplomatinės atstovybės darbui, Ambasados funkcijų tęstinumui. Pareiškėjas taip pat akcentuoja jam gręsiantį persekiojimą kilmės šalyje, nes jis yra krikščionis, o smurtas prieš krikščionis Nigerijos šiaurėje, iš kur kilęs pareiškėjas, yra itin paplitęs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su jam galbūt kilsiančia grėsme grįžimo į kilmės valstybę atveju dėl išpažįstamos religijos, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nes šios aplinkybės jau buvo įvertintos nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, kurį atmetant nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento Sprendimu Nr. 2, kuriuo, be kita ko, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką, sukeliamus teisinius padarinius, t. y. kad pareiškėjas, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl Departamento Sprendimo Nr. 2 pagrįstumo ir teisėtumo, gali būti išsiųstas iš Lietuvos ir tai gali turėti įtakos pareiškėjo atliekamoms funkcijoms Ambasadoje, su kuria pareiškėjas yra sudaręs darbo sutartį, nesant duomenų, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės (nesustabdžius Sprendimo Nr. 2 vykdymo), pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, kad byloje yra pateikti duomenys, kad Ambasada kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją dėl akreditacijos pažymėjimo pareiškėjui išdavimo, tačiau byloje nėra duomenų apie šio proceso pabaigą, todėl nėra paneigti pareiškėjo teiginiai, kad, išdavus akreditacijos pažymėjimą, jam bus suteikta teisė (teisėtas pagrindas) būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria būtų sustabdytas Sprendimo Nr. 2 vykdymas iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, taikoma reikalavimų užtikrinimo priemonė šiuo atveju atitinka proporcingumo principą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinama, taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria sustabdomas Sprendimo Nr. 2 vykdymas iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas. Kita pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio A. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo A. S. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99644 vykdymą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Nutarties dalies dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo vykdymą pavesti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius