2017-03-14 Nr. AB-6049-3-61-3-01573-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2870-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01573-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. M. ir O. L. (O. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Y. M. ir O. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 21PR-6 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjams ir jų nepilnamečiam sūnui panaikinta papildoma apsauga.

Nurodė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai įvertino, kad pareiškėjams yra pagrindas panaikinti jiems suteiktą papildomą apsaugą, nes pareiškėjai gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi kitoje (duomenys neskelbtini) dalyje. Nesutikimo su priimtu Sprendimu argumentus pareiškėjai grindė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos skelbiamos ataskaitos pranešimais. Minėta organizacija 2015 m. rugsėjo 24 d. pranešime aprašė būtent pasinaudojusių vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini) piliečių padėtį. Pranešime teigiama apie kritiškai vertinamą pagalbos suteikimą tokiems piliečiams (patiriami sunkumui tvarkant dokumentus, nepakanka lėšų aprūpinant gyvenamuoju plotu, mažos piniginės išmokos, medicininė priežiūra nepakankamai prieinama). Vidinio persikėlimo problemos yra aptartos ir naujausioje Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro 2016 m. vasario mėn. ataskaitoje.

Pažymėjo, kad pareiškėjai keletą kartų kreipėsi į Migrantų pagalbos centrą dėl laikino žmonių apgyvendinimo, tačiau pagalba nebuvo suteikta. Tuo tarpu pareiškėjai šiuo metu Lietuvoje dirba (pareiškėja – (duomenys neskelbtini) konditerės-cecho darbininkės pareigose, pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) laboratorijos specialistu), darbo sutartys neterminuotos, nuomojasi būstą Ruklos miestelyje. Pareiškėjų nepilnametis sūnus dalyvauja valstybinėje socialinės integracijos programoje, lanko darželį, mokosi lietuvių kalbos. Nurodė, kad Jonavos rajono socialinių paslaugų centro psichologo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjams yra nustatyti (duomenys neskelbtini) ir pan.

Dėl papildomos apsaugos suteikimo sąlygų tenkinimo nurodė, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) paliko, bijodami dėl savo sūnaus ir savo gyvybės, ir šiuo atveju nėra galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe, o grąžinus pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) rajoną jiems grės ne tik persekiojimas, bet ir grėsmė gyvybei ir sveikatai.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjai, cituodami Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro ataskaitas, jose minimus faktus interpretuoja, neatsižvelgdami į savo individualias savybes ir galimybes. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) 2016 m. sausio 26 d. įsigaliojo teisės aktas, užtikrinantis viduje persikėlusių asmenų teises, socialines garantijas bei pagalbą šeimoms su vaikais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai yra jauni, darbingo amžiaus, aukštuosius išsilavinimus turintys pilnateisiai (duomenys neskelbtini) piliečiai, kuriems garantuojama teisė į socialines garantijas ir paramą. Pažymėjo, kad pareiškėjų asmeninio pobūdžio aplinkybės buvo ištirtos bei įvertintos, tyrimo metu buvo įvertinta, kad pareiškėjai nepateikė individualaus pobūdžio aplinkybių, remiantis kuriomis, jiems būtų suteikta tarptautinė apsauga. Pareiškėjų negalėjimą pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe vertino tik kaip prielaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 20 d. į Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto PKP iš Šveicarijos Konfederacijos per Frankfurtą pagal Dublino III reglamentą buvo grąžinti trys (duomenys neskelbtini) piliečiai – pareiškėjai ir jų sūnus. Tą pačią dieną buvo atlikta pareiškėjų pirminė apklausa, kurioje jie nurodė, kad yra iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miesto ir dėl karinių veiksmų šioje šalies dalyje išvyko į Šveicariją, siekdami gauti prieglobstį, tačiau, kadangi turėjo Lietuvos Respublikos vizą, buvo grąžinti į Lietuvos Respubliką.

Departamentas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimais Nr. (15/6-10) 15PR-309 ir Nr. (15/6-10) 15PR-310 suteikė pareiškėjams laikiną teritorinį prieglobstį.

2015 m. sausio 8 d. buvo atlikta pareiškėjų apklausa, per kurią nurodė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jie išvyko iš (duomenys neskelbtini), buvo ta, kad pareiškėjai dalyvaudavo (duomenys neskelbtini) mitinguose, padėdavo išvykti iš (duomenys neskelbtini) žmonėms, kurie laikėsi (duomenys neskelbtini) pozicijos, todėl buvo persekiojami, jiems buvo grasinama, jie buvo grobiami, todėl pareiškėjams taip pat buvo grasinama, jie buvo persekiojami. Pareiškėjai pradėjo slapstytis, gyvenamąją vietą pakeitė 3 kartus, o kai raketa pataikė į jų gyvenamąjį namą, nusprendė išvykti iš šalies. Pareiškėjas teigė, kad mama, teta ir pusseserė gyvena (duomenys neskelbtini), todėl gyventi kitur realiai neturėjo jokios galimybės. Pareiškėjos teigimu, jos mama, sesuo ir teta taip pat gyvena (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjos nuomone, karas gali išplisti į bet kurią (duomenys neskelbtini) dalį (taip pat ir (duomenys neskelbtini)), todėl nėra jokios garantijos, kad pareiškėjos šeima vėl nepateks į karo sūkurį.

Departamentas 2015 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-7 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. M.“ ir sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-8 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei O. L. ir jos nepilnamečiui sūnui D. M.“. Šių sprendimų pagrindu pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2015 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus Jonavos grupėje buvo gauti pareiškėjų prašymai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Departamentas 2015 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (15/6-12) 10K-66137 ir 2015 m. gruodžio 8 d. elektroniniu laišku informavo pareiškėjus apie pradėtą jiems suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą. Pareiškėjai buvo paprašyti pateikti informaciją apie priežastis, jei tokių esama, kodėl jiems suteikta papildoma apsauga neturėtų būti panaikinta.

Pareiškėjai 2015 m. gruodžio 18 d. pateikė paaiškinimus, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes jos teritorijoje vyksta karas, visi giminaičiai gyvena konflikto teritorijoje. Taip pat teigė, kad persikėlimas šalies viduje nėra efektyvus, nes nei (duomenys neskelbtini) vyriausybė, nei labdaros fondai negali tinkamai aprūpinti visų viduje persikėlusių asmenų. Pareiškėjas svarių argumentų, kodėl jo šeima negali grįžti į (duomenys neskelbtini), įvardinti negalėjo. Pareiškėja nurodė, jog pagrindinės problemos, su kuriomis susidurtų jos šeima, grįžusi į taikią (duomenys neskelbtini) teritoriją, būtų galimybė gauti būstą ir darbo vietą dėl registracijos (duomenys neskelbtini), taip pat nurodė, kad negautų vietos vaikui darželyje.

Departamentas, remdamasis informacija, surinkta iš (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) ir Departamento organizuotame trijų dienų vizite (duomenys neskelbtini) 2015 m. birželio 22–24 d., parengė 2015 m. liepos 15 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl viduje persikėlusių asmenų padėties (duomenys neskelbtini)“.

Departamentas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 21PR-6 panaikino pareiškėjams papildomą apsaugą. Nurodė, jog, atsižvelgus į naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), galima pagrįstai teigti, kad neliko aplinkybių, į kurias atsižvelgus jiems buvo suteikta papildoma apsauga, o būtent – asmenys gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) dalyje, kurioje jiems negrėstų pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl konflikto, vykstančio jų gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) srityje, (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, kad minėtais 2014 m. vasario 9 d. sprendimais pareiškėjams papildoma apsauga buvo suteikta, nes, remiantis tuo metu turėta informacija, nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (Departamento 2015 m. vasario 9 d. išvados Nr. (15/6-10) 13PR-7RN ir Nr. (15/6-10) 13PR-8RN). Tuo tarpu šioje byloje skundžiamas Departamento 2016 m. kovo 14 d. sprendimas buvo priimtas jau atsižvelgus į naujai surinktus duomenis apie situaciją (duomenys neskelbtini) ir vidinio persikėlimo galimybes (Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. liepos 15 d. parengė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie viduje persikėlusių asmenų padėtį (duomenys neskelbtini); nuo 2016 m. pradžios įsigaliojo teisės aktai, užtikrinantys socialines garantijas bei pagalbą viduje persikėlusiems asmenims, įtvirtinantys sistemą, turinčią užtikrinti papildomas garantijas ir socialinę paramą šeimoms su vaikais), kurių visuma, vertinant individualias pareiškėjų savybes (yra jauni, darbingo amžiaus, turintys aukštuosius išsilavinimus), nebesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjai negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek Departamento parengtoje pažymoje, tiek pareiškėjų cituojamame Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos 2015 m. rugsėjo 24 d. pranešime nurodoma apie galimus sunkumus vidinio persikėlimo alternatyva pasinaudojusiems asmenims, tačiau pabrėžtina, jog (duomenys neskelbtini) vyriausybė deda pastangas, siekdama sureguliuoti viduje persikėlusių asmenų padėtį bei užtikrinti jų pagrindinių teisių laikymąsi. Šią išvadą patvirtina tai, jog, kaip minėta, nuo 2016 m. pradžios įsigaliojo teisės aktai, užtikrinantys socialines garantijas bei pagalbą viduje persikėlusiems asmenims, įtvirtinta sistema, turinti užtikrinti papildomas garantijas ir socialinę paramą šeimoms su vaikais. Nors pareiškėjai Departamentui pateiktuose paaiškinimuose teigė, kad persikėlimas šalies viduje nebūtų efektyvus, šis teiginys nėra pagrįstas konkrečiais ir individualią pareiškėjų situaciją apibūdinančiais faktais, nurodomi tik apibendrinti teiginiai dėl jiems galinčių kilti ekonominių sunkumų. Vertinant tokią pareiškėjų poziciją, atkreiptinas dėmesys į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Gairių dėl vidinio persikėlimo alternatyvos (Guidelines on international protection: „Internal Flight or Relocation Alternative“ within the Context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or 1967 Protocol relating to the Status of Refugees) 29 punktą, kuriame nurodyta, jog gyvenimo standartų sumažėjimas netraktuotinas kaip vidinio persikėlimo galimybės atmetimo pagrindas, atitinkamoje vietovėje sąlygos turi būti tokios, kad, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, būtų įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą (žr., pavyzdžiui: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-205/2014; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4346-624/2016). Socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pavyzdžiui: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundo argumentai, jog vidinis persikėlimas pareiškėjams būtų neproporcinga našta, nesudaro pagrindo laikyti Departamento Sprendimą nepagrįstu.

Dėl pareiškėjų vidinio persikėlimo galimybių teismas taip pat pažymėjo, kad vidinis persikėlimas yra neatsiejamas nuo tam tikro lygio patiriamų sunkumų. Dažniausiai šie sunkumai ir yra surasti kitą gyvenamąją vietą ir kitą pajamų šaltinį, ypač jeigu pavojus kyla netikėtai. Minėti sunkumai būtų laikytini kliūtimi asmeniui pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva tik tuo atveju, jei jie nulemti valstybės toleruojamos arba skatinamos diskriminacijos arba humanitarinė padėtis regione būtų tokio lygio, kad reikalavimas asmeniui gyventi šiomis sąlygomis prilygtų žiauriam, nežmoniškam elgesiui (asmuo neturi jokių galimybių užtikrinti sau minimalų pragyvenimą). Įvertinus byloje esančią informaciją iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad nors viduje persikėlę asmenys susiduria su įvairiomis problemomis, susirasdami darbą ir gyvenamąją vietą, tačiau informacija nepatvirtina, kad su jomis susiduria visi viduje persikėlę asmenys, taip pat kad sunkumai, su kuriais susiduriama, būtų tokio lygmens, kad gyventi tokiomis sąlygomis prilygtų žiauriam, nežmoniškam elgesiui.

Pareiškėjai, vertindami savo galimybes pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, nurodė, kad tiek jiems, tiek jų nepilnamečiui sūnui yra rekomenduotas psichologo konsultacijų tęstinumas. Tuo tarpu pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos 2015 m. rugsėjo 24 d. pranešimą psichologo paslaugos (duomenys neskelbtini) iš esmės nėra prieinamos dėl riboto prieinamumo ir aukštų kainų, kas patvirtina, kad pareiškėjai negalės gyventi normalaus gyvenimo (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančio Jonavos rajono socialinių paslaugų centro 2015 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. IS7-473 matyti, jog pareiškėjams ir jų nepilnamečiui sūnui buvo skirtos psichoterapijos sesijos, kurios „šiuo metu nutrauktos dėl projekto pabaigos“, rekomenduojant pareiškėjams ir jų sūnui sisteminę psichoterapiją. Pareiškėjai teismo posėdžio metu papildomai pateikė Jonavos rajono socialinių paslaugų centro 2016 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. IS7-908, kuriame nurodyta, kad pareiškėjų sūnui yra rekomenduojamas psichologo konsultacijų tęstinumas. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai ir / ar jų sūnus naudojosi (kiek laiko naudojosi, ar šiuo metu naudojasi) psichologo paslaugomis, nutraukus psichoterapijos sesijas pagal projektą ir ar Jonavos rajono socialinių paslaugų centro 2016 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. IS7-908 yra priimtas kaip išvada po papildomų psichologo paslaugų. Be to, pastebėtina, jog psichologo konsultacijos (duomenys neskelbtini) gali būti gaunamos ne tik kreipiantis į gydymo įstaigas, tačiau jas teikia ir (duomenys neskelbtini) Raudonojo Kryžiaus draugija, kuri nurodė, kad Danijos Raudonasis Kryžius parengė 70 žmonių, galinčių teikti psichologinę pagalbą, yra 12 mobilių brigadų, kurios teikia pagalbą kolektyviniuose apgyvendinimo centruose esantiems žmonėms.

Vertinant pareiškėjų nurodomą integracijos Lietuvoje aplinkybę, pripažinta, kad pareiškėjų ryšys su Lietuvos Respublika iš tiesų egzistuoja – jie integracijos laikotarpiu įgijo papildomų profesinių įgūdžių, darbo patirties, mokosi lietuvių kalbos, sūnus lanko lopšelį. Vis dėlto, teismo nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste šios aplinkybės yra nereikšmingos vertinant papildomos apsaugos panaikinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Papildoma apsauga nesuteikia asmeniui pagrįstų lūkesčių natūralizuotis valstybėje, kaip savaime ilgesnis valstybėje praleistas laikotarpis ir socialiniai bei ekonominiai ryšiai joje nėra pagrindas gauti prieglobstį.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog Departamentas pagrįstai nusprendė, jog šiuo metu pareiškėjams egzistuoja vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėjų nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis individualiomis ir su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis. Nors ataskaita dėl padėties (duomenys neskelbtini) neabejotinai pabrėžia daugelį problemų, su kuriomis gali susidurti šalies viduje persikėlę asmenys, tačiau, atsižvelgus į kilmės valstybės informaciją, pareiškėjų asmeninės savybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jie negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėjai yra jauni, turintys aukštuosius išsilavinimus, darbingo amžiaus, turintys darbo patirties, todėl darytina išvada, kad jiems nėra kliūčių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini), todėl išnyko aplinkybės, dėl kurių jiems buvo suteikta papildoma apsauga.

Pareiškėjų skundo teiginys, kad jie neturi realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, todėl bus priversti grįžti į (duomenys neskelbtini) regioną, t. y. į savo gyvenamąją vietą, dėl aukščiau išdėstytų motyvų teismo atmestas kaip nepagrįstas.

Apibendrinat tai, kas išdėstyta, konstatuota, jog papildoma apsauga pareiškėjams panaikinta tinkamai taikant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius papildomos apsaugos panaikinimo tvarką, sutiktina su Departamento išvada, kad, įvertinus kilmės valstybės informaciją ir pareiškėjų asmenines savybes, jie gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini).

III. Pareiškėjai nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydami pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas ginčijame sprendime remiasi išimtinai atsakovo argumentais, jo pateikta pažyma ir motyvais apie esamą padėtį (duomenys neskelbtini) ir vidinio persikėlimo šalies viduje sąlygas. Ginčijame teismo sprendime nebuvo nurodyta, kodėl nebuvo analizuoti pareiškėjų motyvai dėl vidinio persikėlimo alternatyvos neefektyvumo, kurie grįsti būtent 2015 m. rugsėjo 24 d. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (toliau – JTVPK) valdybos skelbiamos ataskaita – pranešimu dėl vidinio persikėlimo galimybės (duomenys neskelbtini), kurioje aiškiai identifikuojamos problemos ir sunkumai, kylantys vidinio persikėlimo alternatyva pasinaudojusiems (duomenys neskelbtini) gyventojams.

Apeliantai mano, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: ginčijamas sprendimas grįstas pavieniais atsakovo pateiktais argumentais, pažeidžiant reikalavimą vertinti įrodymų visetą ir visapusiškai ištirti bylą. Taip pat ginčijamame sprendime apskritai nepasisakyta apie pareiškėjų nurodytas esmines aplinkybes, kas turėjo reikšmę teisingam sprendimo priėmimui.

Apeliantai pažymi, jog atsakovo atsiliepime į skundą taip pat remiamasi JTVPK 2015 m. rugsėjo 24 d. ataskaita (toliau – Ataskaita), tačiau pateikiama netinkama jos interpretacija. Šį šaltinį, kaip pagrindą vertinti realų vidinio persikėlimo alternatyvos įgyvendinimą, pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde naudojo ir pareiškėjai, vis dėlto, teismas į šiuos įrodymus neatsižvelgė.

Akcentuoja, kad pagal Ataskaitos 42 punktą, vidinio persikėlimo alternatyvos taikymo analizė turi remtis aktualumu (relevance) bei pagrįstumu (reasonablness) dabartinių aplinkybių (duomenys neskelbtini) kontekste. Ataskaitos 43 punkte nurodoma, jog jeigu vidinio persikėlimo alternatyva svarstytina, tai turi būti daroma individualiai išnagrinėjant alternatyvos pagrįstumą (reasonablness), atsižvelgiant į konkrečias asmens aplinkybes. Būtina įvertinti daug veiksnių, siekiant nustatyti, ar asmuo galėtų gyventi pakankamai normalų gyvenimą, nepatirdamas pernelyg didelių sunkumų perkėlimo vietoje, atsižvelgiant į jo ar jos situaciją. Tai apima apsaugos ir saugumo situaciją siūlomoje perkėlimo vietoje, pagarbą žmogaus teisėms toje srityje ir ekonomines išgyvenimo galimybes. Atsižvelgiant į toliau išdėstytus punktus, kai kuriems asmenims, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, dėl pagrįstumo kriterijaus netenkinimo gali būti vidinio persikėlimo alternatyva netaikoma (43 punkto vertimas). Veiksniai, į kuriuos privaloma atsižvelgti svarstant vidinio persikėlimo alternatyvos taikymo pagrįstumą – t. y. faktoriai, nurodyti Ataskaitos 45-50 punktuose (42 punktas). Akivaizdu, jog Ataskaitos 43 punkte, priešingai, nei pateikia atsakovas, nurodoma, jog vidinio persikėlimo alternatyvos taikymas reikalauja įvertinti daug veiksnių, tarp jų ir ekonomines galimybes, ir tik, tenkinus visus Ataskaitos 45–50 punktuose nurodytus faktorius, ji gali būti taikoma.

Apeliantai pažymi, kad valstybės galimybes suteikti veiksmingą ir ilgalaikę pagalbą bei apsaugą asmenims, persikėlusiems iš konflikto zonų, būtų galima vertinti vadovaujantis nešališkų organizacijų atliktais tyrimais. Vienas tokių, didelę reikšmę tarptautinėje prieglobsčio teisinėje – politinėje srityje turinčios JTVPK valdybos skelbiamos ataskaitos – pranešimai. 2015 m. rugsėjo 24 d. ši organizacija paskelbė savo poziciją dėl vidinio persikėlimo galimybės (duomenys neskelbtini) (ang. International Protection Considerations Related to the Developments in (duomenys neskelbtini) – Update III), kurioje aiškiai identifikuojamos problemos ir sunkumai, kylantys vidinio persikėlimo alternatyva pasinaudojusiems (duomenys neskelbtini) gyventojams. Ataskaitoje nurodyta, jog siekiant nustatyti vidinio persikėlimo alternatyvos taikymo pagrįstumą, būtina įvertinti šiuos faktorius: pragyvenimo galimybę, apgyvendinimo galimybę, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, kitų esminių sąlygų prieinamumą, integracijos iššūkius. Kaip teisingai nurodo teismas ginčijame sprendime – socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra laikomi pagrindu suteikti prieglobstį, tačiau, ekonominiai rodikliai (Ataskaitos 45–46 punktai) turi būti vertinami vidinio perkėlimo alternatyvos efektyvumo kontekste, t. y., vidinio perkėlimo alternatyvos taikymo reikalavimai ir papildomos apsaugos suteikimo sąlygos turi būti analizuojamos kartu, o ne izoliuotai, nes, esant realiai vidinio perkėlimo alternatyvos pasinaudojimo galimybei, yra pagrindas panaikinti suteiktą papildomą apsaugą.

Pažymima, kad siekiant įvertinti vidinio perkėlimo alternatyvos pagrįstumą būtina analizuoti aktualius duomenis. Analogiška pozicija išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje, kurioje nurodyta, jog situacija negali būti vertinama vien retrospektyviai, t. y. nepakanka nustatyti, ar Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir tai, ar gali toks sprendimas būti vykdomas ir šiuo metu, t. y. turi būti įvertinta teismo sprendimo priėmimo dieną egzistuojanti padėtis, kuri yra pakitusi. Todėl apeliaciniame skunde remiamasi 2016 m. gegužės 16 d. – 2016 m. rugpjūčio 15 d. JTVPK ataskaita bei 2016 m. rugpjūčio 16 d. – 2016 m. lapkričio 15 d. JTVPK ataskaitose pateikiama apžvalga apie esamą perkeltųjų asmenų padėtį (duomenys neskelbtini). Iš surinktos informacijos matyti, jog dabartinė situacija (duomenys neskelbtini) neužtikrina efektyvaus vidinio perkėlimo alternatyvos įgyvendinimo: socialinių išmokų sustabdymas, formalizuotas ir ilgai trunkantis jų gavimo procesas; vietų trūkumas bendruomeniniuose centruose bei antihumaniškos sąlygos – nėra vandens, atjungiama elektra, šildymas; ribotos įdarbinimo galimybės ir diskriminacija; maisto, komunalinių mokesčių ir nuomos kainos užkėlimas ir kitos nurodytos aplinkybės neužtikrina jokių galimybių turėti bent minimalų pagyvenimą, dėl ko perkeltieji asmenys, kaip minėta ir Atskaitose, yra dažnai priversti grįžti į gyvybei, sveikatai ir saugumui pavojingas karinio konflikto sritis (pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) sritį).

Dėl papildomos apsaugos suteikimo tenkinimo sąlygų apeliantai nurodo, kad situacija, jog (duomenys neskelbtini) piliečiai dėl įvairių priežasčių laikomi politiniais kaliniais (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) agresija ir susidorojimo veiksmai (duomenys neskelbtini) regione taip pat visiems žinomas faktas. Prasidėjus (duomenys neskelbtini) aneksiniams veiksmams (duomenys neskelbtini), pareiškėjai vežė žmones iš užimtos teritorijos į kitas apskritis, dėl ko buvo ieškomi ir laikomi nusikaltėliais. 2014 metų rugsėjo mėnesį (kada buvo vienas aktyvesnių (duomenys neskelbtini) agresijos proveržių) netoli pareiškėjų namo buvo susprogdintas kaimynų namas, dėl ko, pareiškėjai, bijodami dėl savo ir sūnaus gyvybės, išvyko iš (duomenys neskelbtini).

Po išvykimo pareiškėjai buvo ieškomi įvairių (duomenys neskelbtini) saugumo ir karinių tarnybų. Pareiškėjai savo kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) paliko bijodami dėl savo ir savo sūnaus gyvybės. Šiuo atveju, nesant realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, iš esmės pareiškėjai būtų priversti grįžti į (duomenys neskelbtini) regioną, t. y., savo gyvenamąją vietą, kur jiems gresia ne tik persekiojimas, bet ir reali grėsmė gyvybei bei sveikatai. Iš bylos duomenų matyti, jog 2014 m. vasario 9 d. sprendimais pareiškėjams papildoma apsauga buvo suteikta, nes, remiantis tuo metu turėta informacija, nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant papildomos apsaugos panaikinimo pagrįstumo klausimą, teismas turi aiškintis ne tik tai, ar padėtis pareiškėjo kilmės valstybėje, dėl kurios asmeniui anksčiau buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pasikeitė, bet ir tai, ar tas pasikeitimas konkrečiu atveju buvo tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3118-756/2016).

Akivaizdu, jog JTVPK pranešimuose pateikta informacija leidžia teigti, jog pareiškėjams panaikinus papildomą apsaugą, jie negalės realiai pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, arba, net jei ir galėtų, dėl jos neefektyvumo, būtų priversti gyventi nežmogiškomis sąlygomis, kas prilyginama žiauriam, nežmoniškam elgesiui (nėra jokių galimybių užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį). Taigi, nesuteikus papildomos apsaugos pareiškėjams, kiltų reali grėsmė pareiškėjų teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimams bei, nesant galimybės realiai pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, jie būtų priversti grįžti į (duomenys neskelbtini) regioną, t. y., savo gyvenamąją vietą, kur jiems gresia ne tik persekiojimas, bet ir reali grėsmė gyvybei bei sveikatai.

Apeliantai akcentuoja, kad remiantis 2015 m. rugsėjo Ataskaita, vaikai yra priskiriami didesnės rizikos grupėms vertinant vidinio persikėlimo alternatyvos taikymą. Perkėlimas vaikams sukelia smūgius, psichologines traumas, dėl dažnai reikalinga psichosocialinė parama. Taip pat pranešama apie perkeltųjų asmenų vaikų niekinimą tarp bendraamžių mokykloje. 2015 metų gruodžio 10 d. Jonavos rajono socialinių paslaugų centro Psichologo išvadoje Nr. IS7-473 nurodyta, jog pareiškėjų nepilnamečiui vaikui (5-eri metai) identifikuotos (duomenys neskelbtini). Berniukui rekomenduotina sisteminė psichoterapija ir saugios, pastovios aplinkos/gyvenamosios vietos užtikrinimas. Pareiškėjams taip pat nustatyti (duomenys neskelbtini), rekomenduojama sisteminė psichoterapija ir saugios aplinkos užtikrinimas. Bylos nagrinėjimo eigoje pateikti papildomi dokumentai – 2016 m. lapkričio 10 d. pažyma iš Jonavos rajono socialinių paslaugų centro Nr. IS7-908 dėl pareiškėjams teikiamų psichologo konsultacijų, kurioje pažymėta apie pareiškėjų sūnaus psichoemocinės būklės labilumą, patirtas traumas bei rekomenduojamą psichologo konsultacijų tęstinumo poreikį bei saugios ir pastovios aplinkos (nekeičiant ugdymo įstaigos ir gyvenamosios vietos) užtikrinimą.

Apeliantai papildomai pateikė Jonavos rajono socialinių paslaugų centro 2016 m. gruodžio 23 d. pažymą Nr. IS7-1103, kurioje nurodyta, jog pareiškėjų sūnus D. M. konsultuojamas nuo 2016 m. gegužės mėn., konsultacijos bus teikiamos ir 2017 m.

Apeliantai teigia, jog įvertinus nurodytų aplinkybių visumą yra pagrindas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų bylas iš naujo ir priimti naujus sprendimus, o ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti.

Migracijos departamentas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad dabartinė situacija (duomenys neskelbtini) neužtikrina efektyvaus vidinio perkėlimo alternatyvos įgyvendinimo. Mano, kad teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai ir motyvuotai sprendime nurodė, kad įvertinus kilmės valstybės informaciją ir pareiškėjų asmenines savybes, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, jog šiuo metu pareiškėjams egzistuoja vidinio persikėlimo alternatyva. Pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas, remdamasis aktualia informacija, surinkta iš patikimų šaltinių, išsamiai įvertino tiek viduje perkeltų asmenų padėtį (duomenys neskelbtini), tiek ir pareiškėjų galimybes grįžti į kilmės valstybę (šis vertinimas išsamiai aprašytas Migracijos departamento 2016 m. kovo 14 d. išvadoje Nr. (15/6- 5) 14PR-6RN). Kaip nurodyta Išvadoje, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir vertindamas galimybę pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, atsižvelgė į Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. liepos 15 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuri buvo surinkta vizito į (duomenys neskelbtini) metu, 2015 m. rugsėjo mėnesio JTVPK ataskaitą, Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Kita informacija taip pat patvirtina ginčijamo sprendimo išvadas, pvz., Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos parengtoje ataskaitoje nurodoma, kad humanitarinė situacija (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų atžvilgiu nesudaro sąlygų suteikti jiems tarptautinės apsaugos ir užtikrina būtiniausių poreikių tenkinimą.

Atsakovo nuomone, vertinant vidinio persikėlimo alternatyvos (duomenys neskelbtini) egzistavimą, galėtų būti atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4346-624/2016, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas ir atmestas užsienietės apeliacinis skundas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo užsienietei buvo panaikinta papildoma apsauga. Nutartyje teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, jog šiuo metu pareiškėjai egzistuoja vidinio persikėlimo alternatyva.

Migracijos departamentas pažymi, kad kilmės valstybės informacija rodo, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė deda pastangas, kad neigiamos pasekmės viduje persikėlusiems asmenims būtų kuo mažesnės. Vadovaujantis JTVPK pateikiama informacija (tiek informacija, nurodyta Išvadoje, tiek informacija, nurodyta apeliaciniame skunde), pažymima, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė deda pastangas siekdama sureguliuoti viduje perkeltų asmenų padėtį bei užtikrinti jų pagrindinių teisių laikymąsi. JTVPK 2016 m. vasario ataskaitoje nurodo, kad didžiausią susirūpinimą kelia viduje perkeltų asmenų apgyvendinimas, tačiau (duomenys neskelbtini) jau įsigaliojo įstatymas Nr. 921-VIII (2166), kuriuo buvo priimtos pataisos, turinčios užtikrinti viduje perkeltų asmenų teises. 2016 m. sausio 26 d. įsigaliojo ir įstatymo pataisos Nr. 2254, kurios turi užtikrinti socialines garantijas bei pagalbą viduje perkeltoms šeimoms su vaikais. Atkreipiamas dėmesys, kad 2015 m. gruodžio 25 d. (duomenys neskelbtini) taip pat buvo priimtas įstatymas Nr. 2166 (įsigaliojo 2016 m. sausio 13 d.), kuriuo įtvirtinti su viduje perkeltiems asmenimis susijusių teisės aktų pakeitimai, kuriais siekiama užtikrinti JTVPK gairėse įtvirtintus pagrindinius principus, susijusius su vidinio persikėlimo alternatyva („Guiding Principles on Internal Displacement“). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kartu su apeliaciniu skundu pateiktoje 2016 m. gegužės 16 d.–2016 m. rugpjūčio 15 d. JTVPK ataskaitoje nurodoma, kad priimtos rezoliucijos Nr. 509 pataisos iš esmės vertintinos teigiamai, kadangi mažina administracinę naštą ir didina apsaugą viduje perkeltiems asmenims.

Migracijos departamentas neturi duomenų, kad teismo sprendimo priėmimo metu situacija (duomenys neskelbtini) būtų iš esmės pasikeitusi (lyginant su situacija ginčijamo sprendimo priėmimo metu). Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjai apeliaciniame skunde. Taigi, galima daryti išvadą, kad Migracijos departamentas ir teismas pagrįstai įvertino, kad aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad pareiškėjams nebėra realaus didelės žalos pavojaus.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde apibendrintai nurodo atskiras, praktinio pobūdžio problemas (pvz., ribotos įdarbinimo galimybės, privalomas santykis tarp išmokų ir registracijos vietos, išmokų mokėjimas tik viename banke ir pan.). Tačiau atsakovas pažymi, kad surinkta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) rodo, kad šalies vyriausybė nuolat tobulina teisės aktus ir deda pastangas gerinant viduje perkeltų asmenų padėtį. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjai nenurodė (nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei apeliaciniame skunde) individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios patvirtintų, kad jiems kyla tokio pobūdžio sunkumai, kuriuos galima vertinti kaip pernelyg didelius, t. y. sudarančius pagrindą vidinio persikėlimo alternatyvą laikyti neprotinga.

Atsakovo manymu, teismo išaiškinimai pateikti minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-4346-624/2016 aktualūs ir pareiškėjų byloje: apeliaciniame skunde nurodomi apibendrinto pobūdžio teiginiai dėl galinčių kilti ekonominių sunkumų, tačiau nėra pateikta konkrečių ir individualią situaciją apibūdinančių faktų, leidžiančių daryti išvadą, kad vidinis persikėlimas pareiškėjams būtų neproporcinga našta.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde pateikia argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo tenkinimo sąlygų ir nurodo, kad nesant realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, iš esmės pareiškėjai būtų priversti grįžti į (duomenys neskelbtini) regioną. Atsakovo nuomone, teismas sprendime pagrįstai ir argumentuotai atmetė šiuos teiginius. Įvertinus individualią pareiškėjų situaciją, darytina išvada, kad pareiškėjai su valstybės pagalba gali įsikurti ir gyventi normalų gyvenimą, atitinkantį kilmės valstybės standartus. Pažymėtina, kad nagrinėjant galimybę pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, turėtų būti vertinama, ar asmuo galės gyventi normalų gyvenimą kilmės valstybės kontekste.

Migracijos departamentas pažymi, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjų sūnus yra nepilnametis. Nei Įstatyme ar kituose teisės aktuose, nei JTVPK ataskaitoje nėra kategoriškų nuostatų, kad vidinio persikėlimo alternatyva netaikoma, jei asmenys turi nepilnamečių vaikų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjai buvo apklausti, suteikiant galimybę nurodyti priežastis, dėl kurių, pareiškėjų nuomone, papildoma apsauga neturėtų būti panaikinta. Apklausų metu pareiškėjai nepateikė jokių paaiškinimų dėl sūnaus. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo (teiginius patvirtinantys dokumentai nepateikti), kad pareiškėjų sūnui psichologo konsultacijos teikiamos nuo 2016 m. gegužės mėnesio (t. y. po ginčijamo sprendimo priėmimo). Atsakovas sutinka su teismo sprendimo argumentais, kad psichologo konsultacijos (duomenys neskelbtini) gali būti gaunamos ne tik kreipiantis į gydymo įstaigas. Įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad aplinkybė, kad pareiškėjai turi nepilnametį sūnų, kuris yra konsultuojamas psichologo Lietuvoje, savaime nepaneigia ginčijamo sprendimo pagrįstumo, o kylantys sunkumai, pasinaudojus vidinio persikėlimo alternatyva, nevertintini kaip pernelyg dideli.

Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas rėmėsi išimtinai Migracijos departamento argumentais. Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad priimdamas sprendimą, teismas pagrįstai įvertino būtent aplinkybių visumą, o ne atskirus tik teismo posėdžio metu pateiktus dokumentus. Mano, kad teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo nuostatų, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, be to, argumentavo, kaip vertina atskirus įrodymus (pvz., pažymą dėl psichologo konsultacijų). Migracijos departamento nuomone, teismas įrodymų visumos kontekste pakankamai išsamiai pasisakė dėl esminių pareiškėjų skunde ir teismo posėdyje pateiktų ir ginčui išspręsti reikšmingų paaiškinimų vertinimo, pateikė įrodymų analize pagrįstas apibendrinančias išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, procesinės teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-5) 21PR-6 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiams Y. M., O. L. ir jų nepilnamečiam sūnui D. M.“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisiniai santykiai dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 (toliau – Įstatymas). Įstatymas įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas. Įstatymo 87 straipsnis buvo pakeistas 2014 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu Nr. XII-1396, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 1 d. Šio įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečiui papildoma apsauga buvo suteikta pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, jis toliau naudojasi jam suteikta papildoma apsauga. Šiam užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo nuostatas jam buvo suteikta papildoma apsauga, arba yra kitų panaikinimo pagrindų. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti taikomi iki įstatymo Nr. XII-1396 įsigaliojimo (nuo 2015 m. kovo 1 d.) galiojusio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje (redakcija iki 2015 m. kovo 1 d.) įtvirtinta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Pagal Įstatymo 90 straipsnio 2 dalį užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis: 1) gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga; 2) papildomą apsaugą gavo apgaulės būdu, išskyrus atvejus, kai jo pateikta informacija apie save neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą suteikti jam tokią apsaugą; 3) gavo papildomą apsaugą, nors ji jam neturėjo būti suteikta, arba, suteikus papildomą apsaugą, paaiškėjo aplinkybės, numatytos šio Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant papildomos apsaugos panaikinimo pagrįstumo klausimą, teismas turi aiškintis ne tik tai, ar padėtis pareiškėjo kilmės valstybėje, dėl kurios asmeniui anksčiau buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pasikeitė, bet ir tai, ar tas pasikeitimas konkrečiu atveju buvo tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3118-756/2016).

Kaip matyti nagrinėjamu atveju papildoma apsauga pareiškėjams buvo suteikta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o panaikinta 90 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjai nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nebeliko aplinkybių, dėl kurių jiems buvo suteikta papildoma apsauga. Kaip minėta, sprendimai dėl papildomos apsaugos suteikimo buvo priimti 2015 m. vasario 9 d., atsižvelgus į tai, kad tuo metu (duomenys neskelbtini) vyko vidinis karinis konfliktas, ir nenustatyta, kad pareiškėjai gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Skundžiamas 2016 m. kovo 14 d. sprendimas motyvuojamas tuo, kad atsižvelgus į naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini) galima pagrįstai teigti, kad asmenys gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) dalyje, kur jiems negrėstų pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl konflikto, vykstančio jų gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) srityje, (duomenys neskelbtini). Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. kovo 14 d. išvadą, parengta remiantis šio skyriaus 2015 m. liepos 15 d. pažyma apie padėtį (duomenys neskelbtini), įvertinus 2015 m. rugsėjo, 2016 m. vasario JTVPK ataskaitas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su apeliantų argumentu, kad teismo sprendime nebuvo analizuoti pareiškėjų motyvai dėl vidinio persikėlimo alternatyvos neefektyvumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Gairių dėl vidinio persikėlimo alternatyvos (Guidelines on international protection: „Internal Flight or Relocation Alternative“ within the Context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or 1967 Protocol relating to the Status of Refugees) 29 punktą, kuriame nurodyta, jog gyvenimo standartų sumažėjimas netraktuotinas kaip vidinio persikėlimo galimybės atmetimo pagrindas, atitinkamoje vietovėje sąlygos turi būti tokios, kad, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, būtų įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-205/2014). Socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat vadovavosi šiomis nuostatomis, pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini) viduje persikėlę asmenys susiduria su įvairiomis problemomis, susirasdami darbą ir gyvenamąją vietą, tačiau informacija nepatvirtina, kad su jomis susiduria visi viduje persikėlę asmenys, taip pat kad sunkumai, su kuriais susiduriama, būtų tokio lygmens, kad gyventi tokiomis sąlygomis prilygtų žiauriam, nežmoniškam elgesiui. Teismas vertino individualią pareiškėjų ir jų nepilnamečio sūnaus situaciją, pažymėjo, kad pareiškėjai yra jauni, turintys aukštuosius išsilavinimus, darbingo amžiaus, turintys darbo patirties, todėl jiems nėra kliūčių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjai ir jų sūnus taip pat galėtų gauti psichologinę pagalbą. Teismas pripažino, kad pareiškėjų ryšys su Lietuvos Respublika iš tiesų egzistuoja, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste šios aplinkybės nėra lemiamos vertinant papildomos apsaugos panaikinimo būtinumą ir pagrįstumą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas vertino vidinio persikėlimo (duomenys neskelbtini) galimybes ir galimus su tuo susijusius sunkumus, atsižvelgdamas į individualias pareiškėjų savybes ir jų situaciją. Byloje surinkta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad šalies vyriausybė nuolat tobulina teisės aktus ir deda pastangas gerinti viduje perkeltų asmenų padėtį. Pareiškėjai nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad vidinio persikėlimo atveju galintys kilti sunkumai būtų tokio pobūdžio, kad paneigtų vidinio persikėlimo alternatyvos galimybę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjams suteiktą papildomą apsaugą, nes neliko aplinkybių, dėl kurių ji buvo suteikta – šiuo metu pareiškėjai gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai padarė išvadą, kad papildoma apsauga pareiškėjams panaikinta tinkamai taikant Lietuvos Respublikos teisės aktus, o Migracijos departamento 2016 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. (15/6-5) 21PR-6 yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Y. M. ir O. L. (O. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė