2015-10-21 Nr. AB-20709-3-64-3-02999-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2067-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02999-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. B. su patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti neturtinę žalą 150 000 Lt (b. l. 10–11, 146).

Pareiškėjas nurodė, kad buvo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje 1998–2005 metų laikotarpiu, tiksliai datos nepamena, 25 paras administracinio arešto. Kamera, kurioje jam teko būti, buvo antisanitarinės, avarinės būklės. Nebuvo lovų, tik mediniai gultai, tarp gulto lentų tarpų buvo pilna parazitų ir tarakonų, o kameroje pilna graužikų (pelių ir žiurkių). Nebuvo lango, trūko ventiliacijos ir patalpoje buvo drėgna, kameroje nebuvo vandens, todėl atsigerti galėdavo tik tada, kai vesdavo į tualetą, tada vandens įsipildavo į plastmasinę tarą. Į dušą nebuvo nuvestas. Jam trūko oro, o grynas oras patekdavo tada, kai atnešdavo maistą. Maistas buvo prastos kokybės ir jo energetinė vertė nesiekė 1 000 kcal. Kameroje nebuvo tualeto, tik talpa su dangčiu, kurio turinį galėdavo išpilti kartą per dieną. Kameroje buvo rūkoma, nors kameroje buvo 3–4 žmonės, kurie per dieną surūkydavo 10–15 cigarečių, o jis tuo metu nerūkė. Jis rūkė nuo 2007 m. iki 2011 m., o iki šiol nerūko, pasivaikščioti į lauką nevesdavo, nėra pasivaikščiojimo kiemelio.

Buvo periodiškai ir naujoje areštinėje Telšiuose Karaliaus Mindaugo g. nuo 2010 m. iki 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigos. Naujoje areštinėje buvo pažeidžiamos jo teisės, nes nevesdavo pasivaikščioti, tualetas nebuvo atitvertas nuo kameros bendros erdvės, tualete nebuvo kanalizacijos alkūnės, kuri sulaikytų vandenį ir neleistų sklisti blogam kvapui, kameroje langas tamsintas ir nedarinėjamas, todėl jam trūko gryno oro. Kameros kampe yra vaizdo stebėjimo kamera, kuri mato kas vyksta duše, tualete, taip pat mato bendrą vaizdą kameroje. Tualete klozeto nėra, tik skylė grindyse. Buvo draudžiama turėti kompiuterį, televizorių, muzikos grotuvą, nes kameroje nėra rozečių. Buvo draudžiami pasimatymai, neleisdavo perduoti maisto. Areštinėje duodamas maistas nekokybiškas, jo energetinė vertė nesiekė 1 000 kcal. Išvažiuojant etapu į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą neduodavo sauso maisto davinio.

Areštinės Respublikos g. pastato, stogo konstrukcijose, sienose, kanalizacijoje buvo asbesto, kuris kėlė rimtą pavojų jo sveikatai ir ją žalojo. Dėl tokio kalinimo jam (duomenys neskelbtini), bet ne dėl rūkymo, (duomenys neskelbtini). Kalinimas nurodytomis sąlygomis jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad būtų neteisinga apriboti nagrinėjamą laikotarpį iki 3 metų nuo skundo padavimo dienos. Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 22–24, 1401–141) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad nuo 1998 m. iki 2011 m. sausio 1 d. vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 ir Policijos įstaigos veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvarų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98 bei 1990–2005 m. bylų nomenklatūros ir 2006–2014 m. dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais, visi su Telšių apskrities VPK areštinės nuo 1998 m. iki 2011 m. veikla susiję dokumentai, žurnalai yra sunaikinti, nes jų saugojimo terminas yra nuo trijų iki penkerių metų.

Dėl šios priežasties nustatyti pareiškėjo laikymo Telšių aps. VPK areštinėje sąlygas minėtu laikotarpiu nėra galimybės. Turimais duomenimis, pareiškėjas Telšių aps. VPK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo: 2011 m. vasario 8 d. 13.30 val. iki 2011 m. vasario 10 d. 13.30 val.; 2012 m. kovo 14 d. 16.00 val. iki 2012 m. kovo 15 d. 13.30 val.; 2013 m. liepos 8 d. 15.00 val. iki 2013 m. liepos 9 d. 16.20 val.; 2013 m. rugpjūčio 19 d. 15.00 val. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. 16.40 val.; 2013 m. rugpjūčio 26 d. 16.40 val. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. 13.20 val.; 2013 m. rugsėjo 26 d. 15.00 val. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. 14.00 val.; 2013 m. spalio 17 d. 09.35 val. iki 2013 m. spalio 18 d. 13.07 val.; 2013 m. gruodžio 10 d. 14.46 val. iki 2013 m. gruodžio 12 d. 9.00 val.

Pažymėjo, kad 2010 m. vasario 1 d. Telšių aps. VPK persikėlė į naujas patalpas Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-492 „Dėl teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ pakeitimo“ Telšių aps. VPK įrengtos ilgalaikio sulaikymo patalpos atsižvelgiant į 33 punkto reikalavimus. Policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymui (ne ilgiau kaip 48 valandas) Telšių aps.

VPK pastate įrengtos 3 dvivietės ilgalaikio sulaikymo patalpos, bendruomenės slaugytojo ir vyresniojo postinio kabinetai iki bus pastatyta nauja areštinė. Kiekvienoje patalpoje įrengtos apšildomos grindys, dušas, pritvirtintos individualios spintelės, taburetės, skaidraus stiklo langai, tualetas, atskirtas pertvara nuo bendro patalpos ploto (pridedamos nuotraukos). Asmenys, laikomi ilgalaikio sulaikymo patalpose, maitinami vadovaujantis Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais (gramais) vyrams, moterims ir nepilnamečiams, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d.

įsakymu Nr. V-100. Asmenų patalpinimą ir laikymo sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-553 „Dėl policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos patvirtinimo“ nuostatos, kurios laikant pareiškėją Telšių aps. VPK ilgalaikio sulaikymo patalpose pažeistos nebuvo. Po atliktų Telšių aps. VPK ilgalaikio sulaikymo patalpų patikrinimų per 2011–2013 metus matyti, kad trūkumų ar pažeidimų neužfiksuota.

Pabrėžė, kad pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų, pasimatymų nesuteikimo, blogo maitinimo Telšių aps. VPK nebuvo gauta. Remiantis Telšių aps. VPK greitosios pagalbos iškvietimo žurnale padarytais įrašais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 2 d., pareiškėjas skundėsi bloga savijauta ir jam suteikta medicinos pagalba nenustatyta. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises.

Nėra ir pareiškėjo skundų areštinės administracijai dėl laikymo sąlygų ir įrodymų, kad pareiškėjui dėl tokių laikymo sąlygų pablogėjo sveikata. Kaip konstatuota teismų praktikoje, reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien pareiškėjo teiginio, kad areštinė neatitinka higienos normos reikalavimų ir tai lėmė jo sveikatos pablogėjimą, žalai atlygini nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie areštinės trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes ir neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-180-246/07).

Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2014 m. gruodžio 1 d., o neturtinę žalą prašo priteisti ir už laikotarpius nuo 1998 m. iki 2005 m. ir nuo 2010 m. iki 2013 m., todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuoti pradėtas nuo 2011 m. gruodžio 1 d., todėl teigė, kad pareiškėjas į teismą dėl jo laikymo Telšių aps. VPK areštinėje ir ilgalaikio sulaikymo patalpose laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2005 m. ir nuo 2010 m. iki 2014 m. gruodžio 1 d. kreipėsi praleidęs trijų metų ieškinio senaties terminą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 161–170) pareiškėjo R. B. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje yra pateikta Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. vasario 10 d. pažyma Nr. 86-IL-1123 „Dėl R. B. buvimo Telšių aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus ilgalaikio sulaikymo patalpose“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas Telšių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus ilgalaikio sulaikymo patalpose laikytas periodiškai nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. Atsakovas negali pateikti dokumentų, kad pareiškėjas, kaip nurodo skunde ir patikslintame skunde, nuo 1998 iki 2005 metų buvo Telšių apskrities VPK areštinėje, nes tokie dokumentai, vadovaujantis atsakovo nurodytais teisės aktais yra sunaikinti, kadangi jų saugojimo terminas yra nuo trejų iki penkerių metų. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Telšių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atkreipė dėmesį, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 1 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2011 m. gruodžio 1 d.

Atsakovas, atstovaujamas Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 1 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.).

Rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjo nurodytos termino kreiptis į teismą praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2011 m. gruodžio 1d.

Pareiškėjas Telšių apskrities VPK Ilgalaikio sulaikymo patalpose periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. ir tai yra laikotarpis, kuriam ieškinio senatis netaikoma. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant suimtą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ilgalaikio sulaikymo patalpose.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Taip pat rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-492 „Dėl teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ pakeitimo“ Telšių apskrities VPK (2010 m. vasario 1 d. Telšių apskrities VPK persikėlė į naujas patalpas Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiai) įrengtos Ilgalaikio sulaikymo patalpos atsižvelgiant į 33 punkto su papunkčiais reikalavimus.

Iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. lapkričio 25 d. pažymos Nr. 11VL-151 „Dėl policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymo sąlygų, jų sveikatos priežiūros prieinamumo bei tinkamumo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose“ matyti, kad patikrinimas atliktas komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimo atitikties teisės aktams, komisariate esančios sveikatos priežiūros dokumentų analizės, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir tinkamumo analizės, komisariato vadovybės paaiškinimų į pateiktus klausimus įvertinimo būdu. Atsakovas pateikė Telšių visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą Nr. AP-1-20 (patikrinimas atliktas 2012 m. kovo 15 d.), Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų apskaitos žurnalo kopiją, Įvykių paieškos pažymas, Ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims maisto paruošimo ir teikimo viešojo paslaugų pirkimo – pardavimo 2012 m. lapkričio 16 d. sutartį Nr. 86-IL-3065, Telšių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo 2013 m. rugsėjo 3 d. aktą Nr. 63VMIP-65, Mėginių tyrimo protokolus Nr. 822 M 1, Nr. 1339 M 1, Nr. 1339 Ch 1, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalą, Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitą, Kenkėjų kontrolės paslaugų 2013 m. rugpjūčio 19 d. sutartį Nr. ŠL-P-2013/86-IL-3114 su priedais, Greitosios pagalbos iškvietimo žurnalo kopiją, fotolentelę apie Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpų kameros įrengimą, patvirtinančią, kad ilgalaikio sulaikymo patalpų kamerų įrengimas atitinka aukščiau paminėtiems teisės aktų reikalavimams, o vaizdo stebėjimo kameros nefiksuoja sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų (Reikalavimų 33.15 p.), ilgalaikio sulaikymo patalpų išplanavimą, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Asmenų, laikomų policijos ilgalaikio sulaikymo patalpose, paskirstymo žurnalo kopiją.

Taigi, teismas atsakovo pažeidimų dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų nenustatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymėjo, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka kalinimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais.

Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) 2013 m. balandžio 26 d. metu nustatyta, kad pareiškėjui užfiksuota nuo 2012 m. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, būdamas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ilgalaikio sulaikymo patalpose, dėl sveikatos jokių nusiskundimų nereiškė, todėl teigti, kaip nurodo pareiškėjas, kad buvo sužalota jo sveikata, nebuvo pagrindo.

Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnai tyčia vilkino baudžiamąją bylą, dažnai be tikslo jį etapuodavo iš Alytaus pataisos namų į Telšių apskrities VPK. Teismas pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą – administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju, nebuvo atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl ir atsakomybė atsakovui nekyla. Juo labiau, byloje nebuvo duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėją, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. B. apeliaciniu skundu (b. l. 174) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki 3 metų. EŽTK 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Mano, jog yra visos sąlygos CK 6.271 ir 6.250 straipsnių prasme pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, dėl kurių atmetė pareiškėjo skundą, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 179–181) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Nėra ir pareiškėjo skundų areštinės administracijai dėl laikymo sąlygų ir įrodymų, kad pareiškėjui dėl tokių laikymo sąlygų pablogėjo sveikata. Vien pareiškėjo teiginio, kad areštinė neatitinka higienos normos reikalavimų ir tai lėmė jo sveikatos pablogėjimą, žalai atlyginti nepakanka. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jis buvo laikomas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą iki 2011 m. gruodžio 1 d., taikytina ieškinio senatis, nuo 2011 m. gruodžio 1 d., nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, valstybės atsakomybė nekyla, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes.

Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v. UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m.

CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V.v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. B. prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus Ilgalaikio sulaikymo patalpose netinkamų sąlygų. Skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. gruodžio 1 d. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 22–24). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytai laikotarpiu iki 2011 m. gruodžio 1 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad EŽTK 3 straipsnis nenustato jokių terminų senaties terminų dėl jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, o EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išvesti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad EŽTK priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios EŽTK pirmame skyriuje (EŽTK 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta EŽTK, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).

EŽTK 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių EŽTK ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už EŽTK nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas laikotarpiais: nuo 2012 m. kovo 14 d. 16 val. iki 2012 m. kovo 15 d. 13.30 val., nuo 2013 m. liepos 8 d. 15 val. iki 2013 m. liepos 9 d. 16.20 val., nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. 15 val. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. 16.40 val., nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. 16.40 val. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. 13.20 val., nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. 15 val. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. 14 val., nuo 2013 m. spalio 17 d. 9.35 val. iki 2013 m. spalio 18 d. 13.07 val., nuo 2013 m. gruodžio 10 d. 14.46 val. iki 2013 m. gruodžio 12 d. 9 val. (b. l. 22, 152).

Pareiškėjas skunde teigė, kad šiuo laikotarpiu Telšių apskrities VPK areštinėje, kuri tuo metu jau buvo adresu Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiai, tai pat buvo pažeidžiamos jo teisės, nes: tualetas, kuriame buvo ne klozetas, o skylė, nebuvo atitvertas nuo kameros bendros erdvės, jame (tualete) nebuvo kanalizacijos alkūnės, dėl ko sklido blogas kvapas; langas buvo tamsintas ir nedarinėjamas; kameros kampe yra vaizdo stebėjimo kamera, kuria nuolat viskas filmuojama; kameroje negalima turėti kompiuterio, televizoriaus, grotuvo, nes nėra rozečių; areštinėje nevesdavo pasivaikščioti, buvo draudžiami pasimatymai, neleisdavo perduoti maisto, o areštinėje duodamas maistas buvo nekokybiškas; išvažiuojant etapu į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, neduodavo sauso maisto davinio.

Pažymėtina, jog pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį paprastai tenka pareiškėjams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1560/13, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-684/13). Tačiau EŽTT formuojamoje praktikoje pabrėžiama būtinybė atsižvelgti į kalinamiems asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas. EŽTT yra nurodęs, kad dėl griežtų taisyklių kalinimo įstaigose kaliniai neturi galimybės pateikti kamerų nuotraukų, tikslių išmatavimų, kamerų temperatūros ir t. t. Kita vertus, nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo išsamiai apibūdinti nurodytus pažeidimus. EŽTT, remdamasis tuo, jog kaliniai neturi galimybių pateikti visų įrodymų apie kalinimo sąlygas, yra nurodęs, jog tokio pobūdžio bylose negali būti griežtai taikomas principas affirmanti incumbit probatio, kadangi tik valstybės institucijos turi prieigą prie dokumentų, susijusių su kalinimo sąlygomis. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją), o nepateikus įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti (žr., pvz., 2006 m. balandžio 12 d. sprendimą Khudoyorov prieš Rusiją). Taip pat yra pažymėta, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų ir akcentavo, jog argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Shcherbakov prieš Rusiją; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Gultyayeva prieš Rusiją; 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją). Kita vertus, pažymėtina, kad šalis paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo).

Atsakovo į bylą pateikti Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. lapkričio 25 d. pažyma dėl policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymo sąlygų, jų sveikatos priežiūros prieinamumo bei tinkamumo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose Nr. 11VL-151 (b. l. 39–41), fotonuotraukos (b. l. 85–89), patalpų planas (b. l. 153), Telšių visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 20 d. Patikrinimo aktas Nr. AP-1-20 (b. l. 48–50), Telšių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. rugsėjo 3 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 63VMĮP-65 (b. l. 45–47), 2012 m. lapkričio 16 d. Ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims maisto paruošimo ir tiekimo viešojo paslaugų pirkimo pardavimo sutartis (b. l. 42–44), patvirtina, kad areštinės kamerų patalpų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustatytus reikalavimus (yra sanitarinis mazgas, kuris yra atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; yra skaidraus stiklo stiklai; kamera gali būti vėdinama ne per langus (orlaides), kadangi jose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema), čia laikomų asmenų maitinimas vykdomas Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje, patvirtintoje Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553, nustatyta tvarka ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas fiziologines normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, bendros areštinės įrengimo sąlygos iš esmės užtikrina čia laikomų asmenų teisių, įtvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse, realizavimą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad vaizdo stebėjimo kamera filmuoja sanitarinį mazgą, akcentuotina, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Tačiau šiuo atveju į byla pateikta fotolentele (b. l. 89) patvirtina, kad vaizdo kameros sanitarinio mazgo nefiksuoja.

Pažymėtina, kad pareiškėjas net ir neteigia, kad buvimo Telšių apskrities VPK areštinėje adresu Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiai, būtų skundęsis laikymo čia sąlygomis, todėl reikalauti Telšių apskrities VPK, teigiančio, kad jo veikla atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. neigiančio pareiškėjo teiginius, įrodyti visų pareiškėjo teiginių neatikitimą tikrovei (neleido pasimatyti su artimaisiais, perduoti maisto produktų ir pan.), nebuvo pagrindo.

Kaip jau minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), nenustatyti, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės, atitinkamai – pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu padarytos laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d., atlyginimo.

Kita vertus, aplinkybė, kad pareiškėjas nesiskundė laikymo sąlygomis Telšių apskrities VPK areštinėje adresu Karaliaus Mindaugo g. 1, Telšiai, taip pat laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. čia dažniausiai būdavo ne ilgiau apie parą (apie dvi paras buvo du kartus), teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina pareiškėją nepatyrus išgyvenimų, nepatogumų ar sukrėtimų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala, juo labiau – kad dėl laikymo šioje areštinėje sąlygos galėjo nulemti jo nurodytų sveikatos sutrikimų atsiradimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan