2020-09-30 Nr. AB-17967-3-65-3-00147-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2674-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00147-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. Č. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. kovo mėn. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė). Nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. liepos 5 d. jis buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 15, vėliau periodiškai pristatomas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Jį suėmus ir pristačius į Areštinę, nebuvo suteikta galimybė išsimaudyti, nebuvo išduotas tualetinis popierius ir muilas, jis nebuvo apžiūrėtas medikų. Kameroje Nr. 15, kuri buvo maža, veisėsi pelėsis, nuo sienų atšokinėjo dažai, jis buvo laikomas su dar trimis suimtaisiais.

Pareiškėjo teigimu, kameros plotą dar labiau mažino joje esantys baldai, todėl jis buvo priverstas sėdėti, gulėti arba stovėti. Sanitarinis mazgas taip pat neatitiko higienos reikalavimų, nes jis atitvertas tik viena sienele iš šono, o iš priekio jokio atitvaro nebuvo, be to, iš jo sklido blogas kvapas. Kameroje Nr. 15 langai visiškai neužsidarydavo, o dėl grotų ir pilnai neatsidarydavo, todėl kameroje trūko gryno oro. Be to, kameroje trūko dienos ir dirbtinės šviesos, o ventiliacijos nebuvo arba ji veikė labai prastai. Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus ir kitus slogius išgyvenimus.

Pareiškėjas tvirtino, jog Panevėžio AVPK areštinės darbuotojai su juo elgėsi netinkamai, nes, anot R. Č., jis yra priskirtas nuskriaustųjų kastai. Pareigūnai jį paskutinį vesdavo atlikti kratos, laikė vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, gąsdino, kad paskirs į kamerą, kurioje laikomi aukštesnės kastos suimtieji, įžeidinėjo. Pareiškėjas teigė, kad Areštinės dušų būklė yra antisanitarinė ir neatitinkanti higienos reikalavimų, juose neįrengti veidrodžiai. Kamerose Nr. 8 ir Nr. 9 sanitariniai mazgai yra įrengti į kiemo pusę ir neatitverti sienelėmis, todėl pro langą būdavo galima stebėti kaip pareiškėjas naudojasi tualetu.

Išduodama patalynė buvo purvina, dvokianti, nuplėštais galais; pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, uždengti grotomis, todėl nesimatė dangaus ir nebuvo gryno oro; pasimatymų patalpoje prastai veikė telefonas, organinis stiklas ir grotos trukdė gerai matyti atvykusius aplankyti artimuosius. Išvykstant iš Areštinės nebūdavo išduodamas sausas davinys. Be to, Areštinėje buvo laikomas ilgiau nei 5 paras, nors tai pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Nei vienoje kameroje nebuvo įrengti budinčių pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl kiekvieną kartą tekdavo daužyti į duris ar grotas ir tikėtis, kad pareigūnai išgirs ir prieis.

Kamerose nebuvo įrengti dūmų detektoriai ar priešgaisrinė sistema. Pareiškėjas skunde laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, sukėlusias didžiulį psichologinį bei dvasinį sukrėtimą, diskomfortą, kurį jaučia iki šiol, reputacijos pablogėjimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad kameroje Nr. 15 pareiškėjui teko apytiksliai nuo 6 kv. m iki 9 kv. m kameros ploto. Visose Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm aukščio pertvara, juose įrengti turkiško tipo tualetai, sumontuota atskira patalpų oro šalinimo sistema, kameras vėdinti yra galimybė per langus. Skundų iš pareiškėjo ar kitų asmenų dėl blogai veikiančios ventiliacijos nebuvo gauta. Be to, tinkamą techninę sanitarinio mazgo įrengimo būklę patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (16.3.187.5.12), kuriame nurodyta, jog patikrinimo, vykusio Areštinės kamerose Nr. 4, 8, 12, 18 2017 m. sausio 30 d., nenustatyta jokių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu. Areštinės darbuotojai suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tvirtinamu ant įrengtų kabliukų, todėl pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, galėjo šiuo audeklu užsidengti. Pareigūnai pro kamerų duryse esantį langelį mato beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pro stebėjimo langelį sanitariniu mazgu besinaudojantis asmuo nėra matomas.

5. Pagal Panevėžio AVPK vidaus teisės aktus, asmenys turi teisę pasinaudoti dušu šeštadieniais arba sekmadieniais, o esant motyvuotam asmens prašymui – ir kitą dieną. Iš pareiškėjo nebuvo gauta prašymų pasinaudoti dušu jo atvykimo į Areštinę dieną ar kitomis dienomis. Anot atsakovo, Panevėžio AVPK areštinės dušai yra tvarkingi, švarūs, įrengti laikantis higienos reikalavimų, juose veikia ventiliavimo sistema. Tinkamą dušų įrengimo būklę patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12). Atsakovas pažymėjo, jog Higienos norma HN 134:2015 nenumato veidrodžių rengimo dušuose.

6. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad Areštinėje naudojamas minkštasis inventorius su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams audinio dezinfekuojamas specialioje dezinfekavimo kameroje. Tiek minkštasis inventorius, tiek išduodama patalynė yra švarūs, ką patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (16.3.187.5.12).

7. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo išduotos būtiniausios higienos priemonės – tualetinis popierius, muilas. Tai, anot Panevėžio AVPK, patvirtino kartu su atsiliepimu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros. Areštinės langai atsidaro, veikia sumontuota moderni vėdinimo sistema. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu pažeidimų, susijusių su netinkama ventiliacija ar temperatūra Areštinėje, nenustatyta. Visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, apšvietimo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažeidimų, susijusių su netinkamu apšvietimu, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nenustatė.

8. Atsakovas neturėjo objektyvių duomenų, ar pareiškėjas yra rūkantis, tačiau artimieji R. Č. perduodavo siuntinius su tabaku ar kitomis rūkymui skirtomis priemonėmis. Be to, pareiškėjas nepateikė prašymų būti kameroje su nerūkančiais asmenimis.

9. Pasivaikščiojimo kiemeliai Areštinėje yra įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, prižiūrimi, tvarkingi ir švarūs, ką patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, o skundų iš pareiškėjo dėl netinkamos šių kiemelių būklės nebuvo gauta.

10. Iš asmens kortelės išrašo matyti, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų terminų, o pareiškėjo teiginiai, kad išvykdamas iš Panevėžio AVPK areštinės jis negavo sauso davinio, yra nepagrįsti, kadangi apie šių davinių gavimą jis patvirtino pasirašytinai. R. Č. medikai apžiūrėjo 2016 m. birželio 27 d., todėl pareiškėjo teiginys, kad nebuvo atlikta jo medicininė apžiūra, yra visiškai nepagrįstas.

11. Pasimatymų patalpoje įrengtas organinis stiklas, tačiau grotų nėra, o asmenys su lankytojais bendrauja tiesioginiu telefono ryšio, dėl kurio jokių nusiskundimų nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų nebuvo gauta.

12. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos policijos įstaigose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl pareiškėjo teiginys dėl šių mygtukų įrengimo yra nepagrįstas. Be to, Areštinės patalpose, kuriose nėra rūkoma, įrengti dūmų detektoriai, o asmenų saugumą užtikrina budintis pareigūnas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Areštinėje asmens sveikatai ar gyvybei galėjo kilti pavojus, atsakovo vertinimu, yra deklaratyvūs.

II. 13. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo R. Č. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 15, kurios plotas – 19,59 kv. m R. Č. buvo laikomas 2016 m. birželio 24 d. kartu su dviem asmeninis (vienam asmeniui teko 6,53 kv. m ploto); nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. – kartu su vienu asmeniu (vienam asmeniui teko 9,78 kv. m ploto). Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendė, jog ginčo laikotarpiu Areštinės kameroje Nr. 15 pareiškėjo teisė į minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto (5 kv. m) užtikrinimą nebuvo pažeista.

15. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog visose Areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšveitimas. Dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos ir kaitrinės lempos. Šias aplinkybes patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), kuriame nurodyta, kad patikrinimo, vykusio 2016 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio AVPK areštinėje, Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo teismas laikė deklaratyviais ir nepagrįstais.

16. Dėl kamerose Nr. 8, 9 ir 15 netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų teismas nurodė, jog tinkamą Panevėžio AVPK areštinės sanitarinių mazgų įrengimo būklę patvirtino Nacionalinio sveikatos centro 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (16.3.187.5.12), kuriame nurodyta, jog patikrinimo metu nenustatyta jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui nekėlia jokių reikalavimų, todėl šios normos pažeidimų negalėjo būti nustatyta. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas Linas Masiulis 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-PR2-7170 nurodė, jog visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, juose įrengti „Genujos“ tipo klozetai. Minėto pareigūno 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-PR2-7167 nurodyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. – pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių ar kitų audeklų. 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-PR2-7166 užfiksuota, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas nurodė, jog kamerose Nr. 8, 9, 15, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų. Dėl tupimų tualetų teismas nurodė, jog Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų areštinės kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimui.

17. Nagrinėdamas pareiškėjo teiginius dėl dušų įrengimo, teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad Areštinės dušai yra tvarkingi, švarūs, įrengti laikantis higienos reikalavimų. Šią aplinkybę patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), iš kurio matyti, kad patikrinimo, vykusio 2016 m. rugsėjo 30 d., metu nustatyta, jog Areštinėje esantys dušai yra tvarkingi, švarūs, dušinių grindys ir sienos – lygios. Dėl dušuose neįrengtų veidrodžių teismas nurodė, jog ginčo laikotarpiu teisės aktai nenumatė reikalavimo įrengti veidrodžių dušuose. Be to, galimybė naudotis veidrodžiu pareiškėjui nebuvo suvaržyta, kadangi Panevėžio AVPK įsigijo 26 veidrodžius, kurie yra įrengti Areštinės kamerose, todėl pareiškėjas galėjo pasinaudoti veidrodžiu.

18. Dėl langų įrengimo kameroje Nr. 15 teismas pažymėjo, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. PA.-5-17 (16.3.187.5.12), 2018 m. kovo 2 d. patikrinimo akte Nr. (5-12 4.80)PA-697 nurodyta, kad atliktų patikrinimų metu nustatyta, jog Areštinės kamerų langai yra varstomi, yra sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus, kurie užsidaro sandariai, Areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, oro temperatūra ir oro santykinė drėgmė atitinka Higienos normos 134:2015 16 ir 17 punktų reikalavimų, šios normos pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo skundo teiginiai, kad Areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra, drėgmė bei oro ventiliacija, langai buvo nesandarūs, nepatvirtinti byloje nustatytais duomenimis.

19. Vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, teismas nurodė, jog teisės aktuose reikalavimas iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Be to, Areštinės kamerose laikomi asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris. Toks beldimas areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir į tokį beldimą yra visada sureaguojama, t. y. visada yra prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog R. Č. nebuvo apsunkinta galimybė išsikviesti budintį pareigūną net ir nesant įrengtam iškvietimo mygtukui.

20. Remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 83 punktu, policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Taigi, atsakovas turėjo pareigą pareiškėjui išduoti tualetinį popierių ir muilą, tačiau ne skutimosi peiliukus. Panevėžio AVPK atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu išduodavo būtiniausias higienos priemones. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad atvykus į Panevėžio AVPK areštinę jam nebuvo išduotos higienos priemonės, bei apie tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu raštu ar žodžiu būtų kreipęsis į atsakovą dėl higienos priemonių (tualetinio popieriaus bei muilo) trūkumo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginius teismas laikė nepagrįstais.

21. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam 2016 m. birželio 23 d. atvykus į Panevėžio AVPK areštinę jam nebūdavo leista išsimaudyti po dušu. Teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo užtikrinti į areštinę konvojaus metu pristatytų asmenų, taip pat ir pareiškėjo, teisės pasinaudoti dušu tą pačią dieną, kai šie asmenys pristatomi į areštinę. Įvertinęs tai, jog Panevėžio AVPK areštinės visų kamerų sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, teismas sprendė, kad esant būtinybei, pareiškėjas galėjo pasinaudoti kameroje įrengta šalto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

22. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelius, kaip ir visas kitas Areštinės patalpas, valo valymo paslaugas teikianti įmonė pagal sudarytą paslaugų sutartį. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą ir prie jo pridedamus dokumentus, objektyviais įrodymais minėtų aplinkybių nepaneigė. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12) nurodyta, kad patikrinus Panevėžio AVPK areštinės patalpas, tame tarpe ir kiemelius, higienos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Atsakovas nurodė, jog pastabų dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės iš pareiškėjo nebuvo gauta. Teismas, neturėdamas pagrindo netikėti atsakovo atsiliepime nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo akto pagrįstumu, pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

23. Dėl skundo argumentų, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas nurodė, jog Panevėžio AVPK pateikė duomenis, jog Areštinės pareigūnai atsižvelgia į asmenų prašymus skirti į kameras kartu su nerūkančiais asmenimis ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas tokio turinio prašymų nepateikė. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nenurodė apie savo pareikštą prašymą patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis, o Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai atsisakė tenkinti tokį prašymą.

24. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl medicininės apžiūros neatlikimo jam atvykus į Areštinę pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų (neužtikrintų) sveikatos priežiūros paslaugų (tarp jų – ir suteiktų ar neužtikrintų pataisos įstaigoje), atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.

25. Dėl sauso davinio neišdavimo išvykstant iš Areštinės teismas nurodė, kad atsakovas pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad išvykstant iš Areštinės pareiškėjui būdavo išduodamas sausas dalinys. Tai pareiškėjas patvirtino savo parašu. Nors gavęs atsakovo atsiliepimą pareiškėjas nurodė, jog šiuose dokumentuose esantis parašas yra ne jo, tačiau teismas neturėjo pagrindo abejoti parašo autentiškumu, kadangi šio parašo tikrumas nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.

26. Pareiškėjas skunde teigė, jog išduodama patalynė buvo purvina, dvokianti, nuplėštais galais. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (16.3.187.5.12), iš kurių matyti, jog atlikus periodinį patikrinimą Panevėžio AVPK areštinėje, pažeidimų, susijusių su asmenims išduodamos patalynės būkle, nenustatyta. Pagal Higienos normos HN 134:2015 43 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio AVPK areštinės administraciją dėl nekeičiamų lovos skalbinių ar apskirtai – jų būklės. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui buvo išduodama nešvari ir netinkama naudojimui patalynė.

27. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl netinkamai įrengtos pasimatymų patalpos. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Areštinės pasimatymų patalpose įrengtas organinis stiklas, jokių grotų nėra, o asmenys bendrauja tiesioginiu telefono ryšiu, dėl kurių nusiskundimų iš pareiškėjo nebuvo gauta. Papildomuose dokumentuose pareiškėjas prašė teismo nevertinti teiginio dėl grotų pasimatymų patalpoje pagrįstumo, kadangi rašydamas skundą galėjo suklysti. Nors pareiškėjas tvirtino, jog pasimatymų patalpoje buvęs stiklas trukdė gerai matyti atvykusius aplankyti artimuosius, o telefonas veikė prastai, tačiau šiuos teiginius teismas vertino kaip deklaratyvius, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių datų kada, jo nuomone, organiniai stiklai trukdė matyti artimuosius ar neveikė telefonas, konkrečiai nepagrindė, kodėl įrengti stiklai jam apsunkino matymo galimybes ir pan.

28. Išanalizavęs R. Č. kortelės išraše (Nr. 50-01100-16) esančius duomenis teismas pažymėjo, jog į Areštinę jis 2016 m. birželio 23 d. buvo patalpintas paskyrus jam kardomąją priemonę – suėmimą, iš Areštinės jis buvo konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių 2016 m. liepos 5 d. Vėlesniais laikotarpiais iki 2017 m. gruodžio 7 d. jis periodiškai buvo patalpinamas į Areštinę procesinių veiksmų atlikimui ir vėl grąžinamas į tardymo izoliatorių. Nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje 7 paras. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas ilgiau nei nustatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 2 straipsnio 2 dalyje. Tačiau atsakovas teigė, jog Panevėžio AVPK, neturi įgaliojimų keisti konvojavimo maršrutų ar grafikų, o anksčiau pareiškėjas negalėjo būti konvojuojamas, nes 2018 m. balandžio 3 d. vyko teismo posėdis. Į laikotarpį nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. pateko planinio konvojavimo diena-pirmadienis (2018 m. balandžio 2 d.), tačiau tikėtina, kad šią dieną konvojavimas nebuvo vykdomas, nes tai buvo švenčių diena (Šv. Velykų antroji diena). Teismo vertinimu, atsakovas privalėjo įvertinti šią situaciją ir imtis priemonių neplaniniam konvojavimui organizuoti, siekdamas nepažeisti SVĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų terminų, tuo labiau, kad pagal bylos duomenis, iš teismo posėdžio 2018 m. balandžio 3 d. R. Č. į Areštinę buvo grąžintas gana anksti – 11 val. 53 min. Atsakovas nenurodė, kokių priemonių ėmėsi neplaniniam konvojavimui organizuoti, taip pat nenurodė ir jokių priežasčių, dėl kurių R. Č. negalėjo būti etapuojamas neplaniniu konvojumi. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog R. Č. laikymas Panevėžio AVPK areštinėje ilgiau nei 5 paras pažeidė imperatyvias SVĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas.

29. Pareiškėjas tvirtino, jog Panevėžio AVPK areštinės darbuotojai su juo elgėsi netinkamai, nes, anot R. Č., jis yra priskirtas nuskriaustųjų kastai, tačiau konkrečių pažeidimų aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo kada ir kurie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetė.

30. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog ginčo laikotarpiu R. Č. laikant Panevėžio AVPK areštinėje, 63 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į privatumą, taip pat 2 paras buvo pažeistos imperatyvios SVĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios pareiškėjo laikymą Panevėžio AVPK areštinėje ilgiau nei 5 paras, todėl priteisė 300 Eur neturtinę žalą.

III. 31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti, pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.

32. Atsakovas pažymi, jog R. Č. Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas šiais laikotarpiais: 2016 m. birželio 23 d. laikytas vienas kameroje Nr. 14, tą pačią dieną pervestas į kamerą Nr. 18 ir ten laikytas iki 2016 m. birželio 24.; nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d. laikytas kameroje Nr. 18 vienas; nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. laikytas kameroje Nr. 9 vienas. Šiomis dienomis pareiškėjo privatumas negalėjo būti pažeistas, nes kiti sulaikytieji jo matyti negalėjo.

33. Pareiškėjui būnant Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. nebuvo ypatingo atvejo, kaip aiškinama teismų praktikoje, kad atsakovas būtų privalėjęs organizuoti neplaninį konvojų. Atsakovo nuomone, teismas nevertino aplinkybių, kad konvojavimą turėjo vykdyti ne atsakovas, o Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST).

34. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl jam negali kilti civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK įvairiais jo laikymo laikotarpiais.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – konstatavęs, kad pareiškėjo teisė privačiai naudotis kamerų sanitariniais mazgais buvo pažeista 63 paras, o 2 paras buvo pažeistos imperatyvios SVĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, teismas vertino, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina 300 Eur suma. Kitus pareiškėjo skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

37. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai ir neintensyvūs, taigi šiuo atveju vien pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti, t. y. kelia ginčą dėl atlygintinos neturtinės žalos būdo. Taip pat atsakovas teigia, kad dalį laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas vienas, o konvojavimą vykdo VST pareigūnai.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

39. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

40. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kai jis buvo laikomas kameroje vienas, nes nustatyta, jog visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti savo turimus ar areštinės išduodamus audeklus (asmenys specialiomis sanitarinių mazgų užuolaidomis nėra aprūpinami). Tokio sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko reikalavimų, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tiek tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kalėjo su kitais asmenimis, tiek ir tuo laikotarpiu, kai buvo vienas (byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas negalėjo būti stebimas pareigūnų). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu.

41. SVĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. 13.07 val. iki 2018 m. balandžio 5 d. 08.31 val. pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK, taigi pareiškėjas Areštinėje buvo laikytas beveik dviem paromis ilgiau nei maksimali galima trukmė. Taigi, ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK beveik 2 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę policijos įstaigos areštinėje būti laikomam ne ilgiau kaip penkias paras, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

42. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo patirta neturtine žala ir jos atlyginimo būdu, pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

43. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

44. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad visą ginčo laikotarpį (63 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis Panevėžio AVPK areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais bei pagal SVĮ 2 straipsnio 2 dalį būti laikomam areštinėje ne ilgiau nei 5 paras. Vertindama nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pažeidimo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

48. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė