2017-12-19 Nr. AB-24061-3-63-3-02064-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2831-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02064-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su pertraukomis laikotarpiu nuo 2013 iki 2014 metų buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir areštinė) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo kalinamas per mažo kamerų ploto sąlygomis. Kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Kamerose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareigūnai savo veiksmais tyčia sudarydavo konfliktines situacijas tarp laikomų areštinėje asmenų. Pažymėjo, kad kratos metu jis buvo verčiamas nusirengti nuogai, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, šaltoje patalpoje. Pareiškėjo nuomone, jo laikymas tokiomis sąlygomis pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

3. Klaipėdos AVPK, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Klaipėdos AVPK atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo daliai reikalavimo atlyginti neturtinę žalą taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas iš areštinėje praleistų 7 parų 6 paras galbūt galėjo būti laikomas pažeidžiant nustatytą minimalią ploto normą. Tačiau ploto trūkumas buvo nežymus.

5. Atsakovo atstovo tvirtinimu, pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, didėlės drėgmės ir nepakankamo dirbtinio apšvietimo kamerose yra nepagrįsti. Areštinės patalpose įrengtas centrinis šildymas, mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka higienos normų reikalavimus, nuo lubų bei sienų tinkas nebyra, pelėsio nėra. Areštinėje visiems be išimtiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru ir tokie asmenys būna laikomi atskirai nuo rūkančių asmenų. Asmens krata, įskaitant ir daiktų apžiūrą, atliekama tam skirtoje patalpoje, kurios švara užtikrinama kasdien ją valant. Šios patalpos oro temperatūra bei santykinė drėgmė atitinka keliamus reikalavimus. Klaipėdos AVPK teigimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturtinės žalos nepatyrė.

II. 6. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad areštinėje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. Kadangi dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. spalio 10 d., teismas pripažino, kad daliai šio pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas. Todėl teismas daliai pareiškėjo reikalavimo pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir nagrinėjo tik bylos aplinkybes, susijusias su jo laikymo areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, buvo pažeista 7 paras, t. y. tuo metu jam teko 4.97 kv. m kameros ploto. Kitų pažeidimų teismas nenustatė. Įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teismas konstatavo, kad pripažinimas, jog pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas areštinėje buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija jo patirtai žalai kompensuoti.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

10. Pareiškėjas nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo teigimu, dėl jo netinkamų laikymo sąlygų areštinėje buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Nagrinėjamu atveju jis patyrė neturtinę žalą.

11. Klaipėdos AVPK, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Klaipėdos AVPK nurodo, kad pareiškėjas per mažo kameros ploto sąlygomis areštinėje buvo laikomas 6 paras. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

14. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. spalio 10 d. (b. l. 14), nors prašo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas laikymo sąlygas areštinėje laikotarpiu nuo 2013 iki 2014 metų. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. (b. l. 29–30), Taigi pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Klaipėdos AVPK prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

16. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

17. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimo taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir nagrinėjo bylos aplinkybes nuo 2013 m. spalio 10 d.

18. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. (b. l. 29–30).

19. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

20. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

21. Lietuvos generalinio policijos komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

22. Įvertinusi bylos duomenis apie areštinės kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotą ir jose laikytų asmenų kartu su pareiškėju skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas mažesnio nei 5 kv. m kameros ploto (atskaičius ir sanitarinio mazgo užimamą plotą) sąlygomis buvo laikomas 7 paras – pareiškėjui teko 4,97 kv. m ploto.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-706/2014).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui kalint areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo padaryti kiti pažeidimai. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių (areštinės kamerose būdavo šalta, didėlė drėgmė, nepakankamas apšvietimas; rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis; kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, verčiant nusirengti nuogai) ir jų nebekartoja.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad areštinės pareigūnai kiršindavo tarpusavyje laikomus asmenis, šis pareiškėjo teiginys nepagrįstas jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.

26. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas areštinėje 7 paras buvo laikomas per mažo kameros ploto sąlygomis, t. y. buvo pažeistas Taisyklių 80 punktas. Todėl Klaipėdos AVPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013).

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas per mažo kameros ploto sąlygomis areštinėje buvo laikytas 7 paras, o ploto trūkumas buvo nežymus – 0,3 kv. m. Todėl, įvertinusi šio pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, o pripažinimas, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas areštinėje, yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį ir tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė