b0d689d2-76eb-44fd-bfcf-932057436dea · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-1744-553/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01862-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.7; 116.1; 121.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. liepos 11 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo apelianto (atsakovo) Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimo, priimto iÅ¡nagrinėjus civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo E. K. ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M.

A.. Teisėja, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , n u s t a t ė: Ginčo esmė IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su reikalavimu priteisti iÅ¡ atsakovo 2 506,96 Lt ir 5 procentų metines palÅ«kanas nuo ieÅ¡kinio padavimo dienos iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. PaaiÅ¡kino, kad 2011-10-21 apie 08:11 val. trečiÄ jam asmeniui M. A. iÅ¡ sankryžos įvažiavus į keliÄ Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė ties 5 kilometru į važiuojamÄ jÄ kelio dalį staiga iÅ¡bėgo stirna, kuri atsitrenkė į ieÅ¡kovo automobilį Audi A3, v/n (duomenys neskelbtini) SusidÅ«rimo smÅ«gis apgadino automobilį.

Mano, kad atsakovas, bÅ«damas stirnos savininku nesiėmė reikiamų priemonių, nepažymėjo pavojingo kelio ruožo 131 ženklu ar atitvaru, neįspėjo apie pavojingÄ kelio ruoÅ¾Ä , kuriame yra didelė tikimybė, kad per keliÄ gali eiti žvėrys, pažeidė kelių ženklinimo tvarkÄ , nesekė ir neanalizavo kelio situacijos, neužkirto kelio įvykiui kilti, neužtikrino visuomenės saugumo kelyje. IeÅ¡kovui priklausantis automobilis buvo vairuojamas nepažeidžiant eismo taisyklių reikalavimų.

Dėl atsakovo neteisėto neveikimo ieÅ¡kovui padarytÄ ir turto vertintojų nustatytÄ 2 506,96 Lt dydžio turtinę žalÄ prašė priteisti iÅ¡ atsakovo, taip pat prašė atlyginti ir kitus nuostolius, patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsakovas nesutiko su ieÅ¡kiniu, prašė jį atmesti. PaaiÅ¡kino, kad laukinio žvėries iÅ¡bėgimas į keliÄ buvo atsitiktinis, tai atitiko force majeure aplinkybę. Pastatyti įspėjamojo kelio ženklo nebuvo pagrindo, nes įvykio vietoje nebuvo registruotų susidÅ«rimų.

Mano, kad ieÅ¡kovas kelyje nebuvo pakankamai apdairus ir rÅ«pestingas. IeÅ¡kovas neįrodė atsakovo kaltų, neteisėtų veiksmų, neįvardijo padaryto pažeidimo pagrindo. Trečiasis asmuo M. A. atsiliepimo nepateikė, tačiau 2012-10-30 teismo posėdžio metu paaiÅ¡kino, kad 2011-10-21 vairavo ieÅ¡kovo automobilį. Kai iÅ¡važiavo iÅ¡ sankryžos į pagrindinį Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė keliÄ ir dar nespėjo įgyti važiavimo pagreičio, prieÅ¡ jo automobilį iÅ¡Å¡oko stirna.

Jis iÅ¡vengė susidÅ«rimo, pasukdamas vairÄ . Kai pajuto smÅ«gį suprato, kad iÅ¡bėgusi į keliÄ antra stirna kliudė jo vairuojamÄ automobilį. IÅ¡vengti Å¡io smÅ«gio negalėjo, važiavo apie 60 km/h greičiu, antroji stirna iÅ¡Å¡oko staiga, o jo dėmesys buvo nukreiptas į pirmÄ jÄ , iÅ¡vengusiÄ susidÅ«rimo stirnÄ . Kelio atkarpa, kurioje įvyko įvykis yra atviroje, matomoje laukymėje, įvykis įvyko Å¡viesiu paros metu, bet stirna į keliÄ iÅ¡Å¡oko iÅ¡ griovio ir todėl buvo nematoma.

Apie įvykį informavo policijÄ , kuri įvykio vietoje padarė fotonuotraukas, pripažino, kad jis nėra kaltas dėl autoįvykio. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-11-12 priėmė sprendimÄ ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies ir priteisė iÅ¡ Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1 253,48 Lt žalos atlyginimo, 1 013 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų ir 5 procentų metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo (2012-02-13) iki visiÅ¡ko Å¡io teismo sprendimo įvykdymo ieÅ¡kovo E. K. naudai.

Teismas nustatė, kad neatsižvelgdama į kraÅ¡to kelio Nr. 129 Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė atkarpoje ties 5 kilometru buvusius eismo įvykius – transporto priemonių susidÅ«rimus su į keliÄ iÅ¡Å¡okusiais laukiniais gyvÅ«nais, valstybė, veikdama per savo žinioje esančias valstybės institucijas nevykdė bendrų rÅ«pestingumo ir atsakingumo pareigų, neženklino konkrečios pavojų keliančios ir naikinančios laukinę gyvÅ«nijÄ eismo įvykio vietos, nesprendė konkretaus įspėjamojo ženklo Nr. 131 vietos pakeitimo ar naujo ženklo ginčo kelio atkarpoje įrengimo kriterijų.

Pavojinga kelio atkarpa, esanti ties 5 kilometru nėra kitaip apsaugota, ji nėra atitverta atitvarais, nepažymėta kitokiu įspėjamuoju, avaringumÄ kelyje rodančiu ženklu. Tokie atsakovo veiksmai – neteisėtas neveikimas, rodo atsakovo kaltę. Teismas pripažino, kad dėl kilusio įvykio taip pat yra kaltas ieÅ¡kovo automobilį vairavęs trečiasis asmuo, nes jis žinojo ginčo kelio atkarpÄ , jos pavojingumÄ , nes dažnai važiuoja ginčo keliu, todėl jis turėjo nekliudomÄ galimybę realiai ir atsakingai vertinti kelio atkarpos pavojingumÄ , turėjo suprasti apie laukinių gyvÅ«nų egzistavimÄ , jų patekimo į keliÄ galimybes, esant tokioms aplinkybėms turėjo atsižvelgti į laukinių gyvÅ«nų prigimtį ir privalėjo numatyti, kad kelyje iÅ¡lieka galimybė laukiniams gyvÅ«nams, ginčo atveju stirnai, patekti į keliÄ .

Teismas sprendė, kad kaltės laipsnis yra vienodas. Nustatyti vienos iÅ¡ ginčo Å¡alių didesnį kaltės laipsnį pagrindo nėra, nes tapatÅ«s kriterijai – neapdairumas, neatsakingumas ir nerÅ«pestingumas – lemia kiekvienos iÅ¡ Å¡alių kaltę, todėl teismas nustatė, kad atsakovo kaltės laipsnis yra lygus 50 %. Apeliacinio skundo argumentai Apeliantas (atsakovas) Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti.

Nurodo, kad:1. Teismui pasisakant apie 1968-11-08 Kelio ženklų ir signalų konvencijos reikalavimų nevykdymÄ , kelio ženklo Nr. 131 neįrengimÄ , liko neaiÅ¡ku, ar teismas pasisakė apie kelio priežiÅ«rÄ ir eismo organizavimÄ , ar apie laukinės gyvÅ«nijos valdymÄ , naudojimÄ ir disponavimÄ . Å ioje vietoje bÅ«tina atskirti kelio savininko teises ir pareigas nuo laukinės gyvÅ«nijos savininko teisių ir pareigų ir identifikuoti, kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas yra priskirtas.

Teismas nenurodė, kokių norminių teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti vykdant laukinės gyvÅ«nijos savininko teises ir pareigas. Å io pobÅ«džio bylose atsakovo veiksmų neteisėtumÄ , kaip civilinės atsakomybės sÄ lygÄ , turi įrodyti ieÅ¡kovas. Å ioje byloje iÅ¡ viso nebuvo nustatinėjami neteisėti valstybės, kaip laukinės gyvÅ«nijos savininko veiksmai, t. y. neatskleistas neteisėtų veiksmų turinys, todėl konstatuotina, kad neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. IÅ¡ 2012-08-28 Gamtos apsaugos departamento raÅ¡to matyti, kad valstybės ar jos įgaliotos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) laukinės gyvÅ«nijos naudojimo, valdymo ir disponavimo atveju nėra.

2. Vertindamas byloje esančius statistinius duomenis apie kelio avaringumÄ , teismas nustatė vienÄ kitai prieÅ¡taraujančiÄ informacijÄ . Byloje buvo informacija tik apie ginčo įvykį, o apie kitus eismo įvykius į bylÄ informacijos nebuvo pateikta, todėl daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ie įvykiai yra analogiÅ¡ki ginčo įvykiui, teismas neturėjo pagrindo. Teismas negalėjo remtis duomenimis, kurie nėra oficialÅ«s, įstatymo nustatyta tvarka patvirtinti, neturi sÄ sajumo su įrodinėjimo dalyku ir įrodomosios galios.

Teismas padarė neteisingÄ , niekuo nepagrįstÄ prielaidÄ , kad kelio Nr. 129 atkarpa ties 5 kilometru nėra saugi ir valstybė, kaip rÅ«pestingas ir apdairus savininkas, turėjo reaguoti į Å¡ioje kelio atkarpoje vykusius eismo įvykius, jų skaičių ir imtis priemonių, kad jiems bÅ«tų užkirstas kelias. Kelio pavojingumo, kaip galimai avaringo kelio, kriterijus nėra įrodytas. Teismas nepasisakė ir nevertino Vilniaus universiteto ekologijos instituto mokslo tiriamojo darbo „Laukinių gyvÅ«nų ir varliagyvių migracija per kraÅ¡to ir rajoninės reikÅ¡mės kelius“ baigiamosios ataskaitos iÅ¡raÅ¡e apie keliÄ Nr. 129 pateiktų iÅ¡vadų, kurios atitinka Gamtos apsaugos departamento 2012-08-28 raÅ¡te pateiktÄ informacijÄ , kuri kardinaliai skiriasi nuo teismo iÅ¡vadų.

Taikant subjektyviÄ , o ne teisės aktų reikalavimų nustatyta tvarka paremta statistikÄ , teismas padarė neteisingÄ , nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad kelio Nr. 129 vieta ties 5 kilometru yra pavojinga. Valstybė (ar atitinkamos atsakingos institucijos) seka eismo pokyčius keliuose, įgyvendina eismo saugumÄ užtikrinančias technines priemones. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir neatsižvelgė į jau įgyvendintas saugumo priemones (įspėjamuosius kelio ženklus, užtvarus nuo gyvÅ«nų ir kt.) kelyje Nr. 129.

3. Ieškovui neįrodžius valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko neteisėtų veiksmų (neveikimo) laukinės gyvūnijos naudojimo, valdymo ir disponavimo ja atveju, atsakomybė negali kilti.

4. Valstybė, kaip laukinės gyvÅ«nijos savininkas, tinkamai ir pakankamai reguliavo ir reguliuoja stirnų populiacijÄ , todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad buvo (ar yra) kokie nors neteisėti veiksmai ar nevykdymas pareigos elgtis atidžiai, apdairiai ir rÅ«pestingai. Nenustačius visų deliktinės atsakomybės sÄ lygų, pavyzdžiui, teisės aktuose įtvirtintos pareigos pažeidimo, t. y. nenustačius neteisėtų veiksmų ar kitų deliktinės atsakomybės sÄ lygų, atsakomybė kilti negali.

IeÅ¡kovas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundÄ nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundÄ laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundÄ pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų Å¡ias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis), be to, teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai bÅ«dinga, kad Å¡iame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms iÅ¡vadoms pagrįsti, ar juos tinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , o ne dar kartÄ iÅ¡nagrinėti visÄ bylÄ iÅ¡ naujo (de novo).Nagrinėjamoje byloje tarp Å¡alių kilo ginčas dėl valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareigos atlyginti valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvÅ«no (stirnos) eismo įvykio metu asmens (ieÅ¡kovo) turtui (automobiliui) padarytÄ Å¾alÄ .

Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, nes sprendė, kad dėl ieÅ¡kovo patirtos žalos yra kaltas tiek atsakovas (valstybė), kuris neužtikrino, jog pavojinga ginčo kelio atkarpa bÅ«tų apsaugota, tiek ieÅ¡kovo automobilį vairavęs trečiasis asmuo, kuris žinojo ginčo kelio atkarpÄ , jos pavojingumÄ , todėl privalėjo numatyti, kad kelyje iÅ¡lieka galimybė laukiniams gyvÅ«nams patekti į keliÄ . Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims (CPK 178 straipsnis).

Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti Å¡alims tenkančiÄ Ä¯rodinėjimo pareigÄ . Ä®rodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktÄ esant nustatytu, jei, įvertinus į bylÄ pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrÄ faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001).

Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieÅ¡taravimams, kilę neaiÅ¡kumai vertinami atsižvelgiant į Å¡alims tenkančiÄ Ä¯rodinėjimo pareigÄ . Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).Esminis atsakovo argumentas, dėl kurio jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, praÅ¡o ji panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, yra tai, jog ieÅ¡kovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iÅ¡ bÅ«tinų civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų.

Šiuo atveju žala padaryta 2011-10-21. Nuo 2010-07-10 laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimas yra reglamentuotas Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma CPK tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimÄ dėl valstybės atsakomybės už iki minėtos Laukinės gyvÅ«nijos įstatymo nuostatos įsigaliojimo įvykusio eismo įvykio metu laukinių gyvÅ«nų padarytÄ Å¾alÄ , iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tokiu atveju yra taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas bÅ«tinÄ sias civilinei atsakomybei kilti sÄ lygas. Taigi valstybei, kaip laukinių gyvÅ«nų savininkei, negali bÅ«ti taikoma griežtoji civilinė atsakomybė už Å¡ių gyvÅ«nų padarytÄ Å¾alÄ .

Byloje nėra ginčo dėl to, kad valstybės neteisėtus veiksmus, kaip jos civilinės atsakomybės sÄ lygÄ , privalo įrodyti ieÅ¡kovas. Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neteisėti atsakovo veiksmai pasireiÅ¡kė nesiėmimu reikiamų priemonių žalai iÅ¡vengti, t. y. pavojinga kelio atkarpa, esanti kelio Nr. 129 5 kilometre, nėra apsaugota, atitverta atitvarais, nepažymėta kitokiu įspėjamuoju – avaringumÄ kelyje rodančiu ženklu.

Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje iÅ¡ viso nebuvo nustatinėjami neteisėti valstybės, kaip laukinės gyvÅ«nijos savininko veiksmai, t. y. neatskleistas neteisėtų veiksmų turinys, todėl konstatuotina, kad neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tam, kad bÅ«tų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvÅ«nų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvÅ«nus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvÅ«nų daromai žalai iÅ¡vengti, turi bÅ«ti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iÅ¡ įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rÅ«pestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo bÅ«tinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius bÅ«tent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumÄ , priežastis, lyginamojo Å¡io kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

Taigi kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, jog objektyviai privaloma bÅ«tinybė pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines priemones (pvz., atitverti kelio ruoÅ¾Ä atitvarais) gali bÅ«ti nustatyta, jeigu valstybė, kaip laukinių gyvÅ«nų savininkė, ne tik nevykdo iÅ¡ specialaus įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio valstybės funkcijas laukinės gyvÅ«nijos naudojimo, valdymo ir disponavimo atveju, kylančias pareigas, bet taip pat nevykdo (pažeidžia) bendro pobÅ«džio pareigos elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai.

Nekyla abejonių dėl to, kad kiekvienoje panaÅ¡ioje (į nagrinėjamÄ ) byloje, kai sprendžiamas klausimas dėl gyvÅ«nų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvÅ«nų, iÅ¡vengti, pakankamumo, bÅ«tina atsižvelgti į tai, kad laukinių gyvÅ«nų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti. Nagrinėjamoje byloje yra pateikti įrodymai, kad valstybė tinkamai vykdo savo pareigas, reguliuodama stirnų populiacijÄ ginčo vietoje (b. l. 71), be to, Vilniaus universiteto ekologijos institute atlikus mokslo tiriamÄ jį darbÄ â€žLaukinių gyvÅ«nų ir varliagyvių migracija per kraÅ¡to ir rajoninės reikÅ¡mės kelius“ ir iÅ¡tyrus kelyje Nr. 129 2002 – 2008 metais įvykusius eismo įvyksiu, Å¡io darbo rekomendacijose buvo nurodyta, kokiose kelio vietose prioriteto tvarka bÅ«tina pastatyti kelio ženklÄ Nr. 131 „Laukiniai gyvÅ«nai“, t. y. 9,78 kilometras (galiojimas 5 km), 34,2 kilometras (galiojimas 8 km), 61 kilometras (galiojimas 6 km) (b. l. 77-80) ir į Å¡ias rekomendacijas yra iÅ¡ dalies atsižvelgta (b. l. 62).

Tačiau ieÅ¡kovas į bylÄ pateikė Lietuvos kelių policijos tarnybos informacijÄ apie įvykius su gyvÅ«nais, įvykusius kelyje Nr. 129 laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2011-11-09 (b. l. 9-12), iÅ¡ kurių matyti, kad 2009-11-25 9:15 val. registruotas eismo įvykis ginčo įvykio kelio 4,95 km, kurio metu buvo partrenkta staiga į važiuojamÄ jÄ kelio dalį iÅ¡bėgusi stirna (b. l. 10). Antrame registro lape (b. l.

11) nėra atžymėta nei vieno įvykio susijusio su transporto priemonių susidÅ«rimu su laukiniu žvėrimi. TrečiÄ jame registro lape (b. l.

12) yra atžymėti keturi eismo įvykiai, susiję su laukiniais gyvÅ«nais: 2011-07-16 22:17 val. kelio 4,32 km; 2011-06-11 23:23 val. kelio 4,62 km; 2011-10-21 08:11 val. kelio 5,32 km ir 2011-01-25 17:49 val. kelio 4,80 km. Vienas iÅ¡ Å¡ių keturių įvykių yra ginčo įvykis (nurodytas 2011-10-21). Minėti oficialÅ«s valstybės institucijoms prieinami duomenys rodo, kad per laikotarpį nuo 2009-03-24 iki 2011-10-21 kelio Nr. 129 atkarpoje nuo 4,32 km iki 5,32 km iki ginčo įvykio įvyko 4 transporto priemonių susidÅ«rimai su iÅ¡bėgusiu į keliÄ laukiniu gyvÅ«nu, iÅ¡ kurių 3 (2 iÅ¡ jų mažesniu nei 1 mėnesio skirtumu) įvyko tais pačiais metais kaip ir ginčo įvykis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad į registruotus įvykius nei viena iÅ¡ valstybės institucijų, nei laukinę gyvÅ«nijÄ saugančios, jos valdymo teises užtikrinančios, nei kelio saugumÄ užtikrinančios institucijos neatsižvelgė, ties 9,78 kilometru įrengto ženklo Nr. 131 (t. y. pirmojo kelyje Nr. 129 apie pavojus įspėjančio ženklo) galiojimo riba nebuvo pakeista, Å¡io ženklo pastatymo riba irgi nebuvo pakeista, t. y. į naujai fiksuotus kelio pavojingumo pokyčius rÅ«pestingai, apdairiai, efektyviai, rezultatyviai valstybė nereagavo.

Ä®spėjamieji kelio ženklai statomi vadovaujantis Kelio ženklų ir signalų konvencija, prie kurios yra prisijungusi ir Lietuva, bei Lietuvos standartu LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir Å¡viesoforų naudojimas“, kurio 3.2.28 punktas numato, kad ženklas „Laukiniai gyvÅ«nai“ statomas prieÅ¡ kelio ruoÅ¾Ä , kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Teisės aktai nenumato kelio ruožo, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių, sÄ vokos, todėl įspėjamasis kelio ženklo reikalingumas nustatomas įvertinus konkretaus kelio ruožo savitumÄ , eismo įvykių periodiÅ¡kumÄ ir kitas aplinkybes.

Tam, kad nustatyti įspėjamojo kelio ženklo ar specialių tecninių priemonių (atitvarų) įrengimo bÅ«tinumÄ atitinkamame kelio ruože, bÅ«tina tam tikrÄ laikÄ stebėti eismo situacijÄ , sÄ lygas toje konkrečioje kelio atkarpoje. Pavieniai laukinių gyvÅ«nų pasirodymai kelyje negali bÅ«ti pagrindu statyti įspėjamÄ jį kelio ženklÄ , tačiau 3 gyvÅ«nų pasirodymai ne ilgesnėje nei 1 kilometro kelio atkarpoje per pusės metų laikotarpį, gali ir turi bÅ«ti vertinami kaip pakankami, kad valstybė imtųsi priemonių (t. y. tokiu bÅ«du organizuotų kompetentingų valstybės institucijų darbÄ ), kad užkirsti keliÄ laukinių gyvÅ«nų daromai žalai toje konkrečioje kelio vietoje.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau iÅ¡dėstyta, yra pagrindas spręsti, jog atsakovas Å¡iuo atveju nevykdė bendro pobÅ«džio pareigos elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai (neteisėtas neveikimas) (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), dėl ko ieÅ¡kovo turtui buvo padaryta žala, todėl atsakovas privalo Å¡iÄ Å¾alÄ atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Å¡iuo atveju atsakovo kaltės laipsnis yra lygus 50 %, nes ieÅ¡kovo automobilį vairavęs trečiasis asmuo žinojo ginčo kelio atkarpÄ , jos pavojingumÄ , todėl privalėjo numatyti, kad kelyje iÅ¡lieka galimybė laukiniams gyvÅ«nams patekti į keliÄ .

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Vadovaudamasis anksčiau iÅ¡dėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyrė visas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais. Todėl apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .Teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r ė :

Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundÄ atmesti.Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimÄ palikti nepakeistÄ Teisėja                                                                              Aldona Tilindienė