2017-04-27 Nr. AB-9242-3-61-3-05482-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-579-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05482-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą „Dėl prašymo įskaityti nušalinimo laikotarpį į tarnybos stažą“ Nr. (5.34)3B-11733 ir įskaityti pareiškėjo nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą arba įpareigoti atsakovą įskaityti pareiškėjo nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu atsakovas nusprendė, kad nėra pagrindo įskaityti jo laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 42 straipsnio 2 dalį, laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, jog valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l803-502/2015 konstatavo, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-107-290-2013 panaikino Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendį ir išteisino A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (nenustatyta, kad padaryta veika, turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

Taigi, pareiškėjo manymu, kai teismas, konstatuodamas, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių asmeniui pareikštų kaltinimu pagrįstumą, apgina nepagrįstai apkaltinto asmens garbę, orumą, sugrąžina jo gerą reputaciją, t. y. tokį asmenį reabilituoja, nepagrįstai patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens išteisinimas reiškia ir jo teisių, apribotų baudžiamojo proceso tikslais, visiška atkūrimą. Remiantis tuo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimas buvo pakeistas, o atsakovo 2013 m. rugsėjo 19 d.

įsakymas Nr. 1 P-1263 panaikintas ir atsakovas įpareigotas pareiškėjo prašymo skirti valstybinę pensiją pakartotinio nagrinėjimo metu atsižvelgti į visą pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų laiką 2011-2013 m. Pareiškėjas pažymi, kad LVAT konstatavo, jog administracinėje byloje yra priimtas nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Muitinės departamento 2013 m. balandžio 2 d. rašto Nr. (5.34)3B-4002 tiek, kiek juo nebuvo iš esmės išspręstas A. Š. prašymas į tarnybos stažą (VTĮ prasme) įskaityti laiką nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., todėl viešojo administravimo institucijai kyla pareiga tinkamai pabaigti ir pastarąją administracinę procedūrą.

Teismas įpareigojo Muitinės departamentą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl tarnybos stažo apskaičiavimo, o atsakovas netinkamai pabaigė pastarąją administracinę procedūrą ir priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą. Atsakovas nesivadovavo LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, kuria buvo įpareigotas neribotai atkurti A. Š. teises, apribotas baudžiamojo proceso tikslais, visišką atkūrimą. Teismas pripažino, kad valstybės tarnautojas nuo užimamų pareigų buvo nušalintas nepagrįstai, t. y. nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą, o tai yra pagrindas įskaityti nepagrįstą nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį į tarnybos stažą Lietuvos Respublikos valstybei.

Taigi, pareiškėjo manymu, Muitinės departamento sprendimas ginčo teisinių santykių kontekste prieštarauja protingumo, teisingumo principams.

Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 13–17) prašė pareiškėjo skundo netenkinti; taip pat atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nustatytos Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 (toliau – ir Taisyklės), 9 punkte.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad, vykdydamas LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015 ir išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. kovo 27 d. prašymą, atsisakė įskaityti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjui taikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų, laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., nes procesinė prievartos priemonė buvo taikyta vadovaujantis Kauno miesto apylinkės teismo ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo darbdaviui pateiktomis nutartimis ir tuo metu galiojusio VTĮ 34 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo nušalina valstybės tarnautoją nuo pareigų ir sustabdo jam darbo užmokesčio mokėjimą, remdamasis pagal įstatymus turinčių teisę nušalinti pareigūnų arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos rašytiniu reikalavimu.

Šiuo metu galiojančio VTĮ 42 straipsnio 2 dalis nustato, kad laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-74-343/2015 konstatuota, kad laikinas nušalinimas nuo užimamų pareigų buvo taikytas pagrįstai.

Nutartyje nurodyta, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 13 d. nuosprendyje nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu jų pakankamumo ieškovo kaltei pagrįsti prasme, bet nekonstatavo esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų renkant įrodymus ir taikant kardomąsias bei procesines prievartos priemones. Tai, kad išteisinamuoju nuosprendžiu nebuvo konstatuota ieškovo kaltė, nesudaro pagrindo pripažinti kardomosios priemonės (rašytinio pasižadėjimo neišvykti) ir kitų procesinės prievartos priemonių (laikino sulaikymo, kratos ir nušalinimo nuo pareigų) taikymo neteisėtu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969 paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį, nurodęs, kad procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir tikslingumas nulemti įtariamo (kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdžio: jeigu galimai įvykdyta nusikalstama veika yra susijusi su įtariamo (kaltinamo) asmens tarnybos įgaliojimų panaudojimu, ši aplinkybė gali suponuoti nušalinimo nuo pareigų poreikį.

Taip pat teismas konstatavo, kad A. Š. laikinas nušalinimas nuo pareigų yra pagrįstas. Vadinasi, pareiškėjas kvestionuoja įsiteisėjusias Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-74-343/2015 ir LAT 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969. Teismų praktikoje konstatuota, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nušalinimas buvo vykdomas ne darbdavio, o teismo iniciatyva Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka.

Darbdavys negali spręsti, ar nušalinimas nuo pareigų pagrįstas. VTĮ reglamentuoja išimtinai tik tarnybos santykius, o BPK – imperatyvaus principo pagrindu vykdomą nusikalstamų veikų išaiškinimo ir nagrinėjimo procesą. Darbdavys spręsti klausimus, nustatytus VTĮ 42 straipsnio 2 dalyje, gali tik tuo atveju, kai tai susiję išimtinai su darbdavio ir darbuotojo (valstybės tarnautojo) santykiais, t. y. kai sprendimą dėl nušalinimo darbdavys priėmė savo iniciatyva. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai VTĮ nustatytų baudžiamojo proceso normų aiškinimą ir taikymą, kas nepatenka į šio įstatymo reguliavimo ribas.

Valstybės administravimo subjektai negali kvestionuoti ar vertinti baudžiamojo proceso tvarka priimtų teismo ar prokuroro sprendimų, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 ir 118 straipsniuose įtvirtintiems teismų ir prokurorų nepriklausomumo principams. Siekiant pripažinti asmens nušalinimą nuo pareigų BPK nustatyta tvarka neteisėtu ar nutraukti šios procesinės prievartos priemonės taikymą, turi būti ginčijamas ne darbdavio, bet tardytojo ar prokuroro sprendimas. LAT yra pažymėjęs, kad išteisinamasis teismo nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti (LAT 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LAT formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose ne kartą buvo konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų (LAT 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2004, ir kt.). Be to, LVAT praktikoje pripažįstama, kad esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių, bet VTĮ 34 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas) nuostatos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartis adm. byloje Nr. A525-64/2009, biuletenis Nr. 17, 2009, p. 275-289; 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A492-3133/2011).

Atsakovas pažymėjo, kad LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendime numatytas baudžiamojo proceso tikslais apribotų teisių visiškas atkūrimas laikytinas buvusios būklės grąžinimu į prieš tai buvusią padėtį. Tuo tarpu įskaičius nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, būtų ne atkuriama buvusi padėtis, o faktiškai suteikiamos naujos teisės A. Š., kurios jam nepriklausė ir neturėjo priklausyti, kompetentingai institucijai įstatymų nustatyta tvarka nepripažinus nušalinimo nuo užimamų pareigų nepagrįstu.

Patenkinus skundą, būtų iškreiptas sisteminis teisinis reguliavimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 123 straipsnio 5 dalimi, jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) nepagrįstai, jis turi teisę reikalauti, kad įstatymų nustatyta tvarka jam būtų atlyginta žala. Darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, darbdaviui nesuteikta diskrecija spręsti klausimo, ar darbuotojas įgaliotų pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) pagrįstai, taip pat nenumatyta teisė spręsti ar aplinkybės, lėmusios jo nušalinimą pasitvirtino ar ne.

Patenkinus skundą susidarytų situacija, kuomet valstybės tarnautojų darbdavys turėtų teisę ir pareigą priimti sprendimą dėl baudžiamojo proceso nustatyta tvarka taikytų procesinių prievartos priemonių pagrįstumo ir aplinkybių, lėmusių valstybės tarnautojo nušalinimą. Toks teisės aktų aiškinimas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principo. Be to, pasak atsakovo, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 6 straipsnyje įtvirtinti atskiri laikotarpiai, įskaitomi į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti:

šio įstatymo 6 straipsnio 1 punkte numatytas bendrasis tarnybos laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos, kuris iš esmės prilyginamas tarnybos Lietuvos valstybei stažui; o 3 punkte – nuteisto pareigūno ar kario bausmės atlikimo laikas, jeigu šis pareigūnas ar karys vėliau reabilituotas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog įskaičius nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį į tarnybos stažą valstybinei pareigūno pensijai gauti minėto įstatymo 6 straipsnio 3 punkto pagrindu, Muitinės departamentui kyla pareiga įskaityti jį ir į tarnybos stažą Lietuvos valstybei, kadangi tokiu atveju nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpis, nustatytas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, prilyginamas šio įstatymo 6 straipsnio 1 punktui.

LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punkte numatyto laikotarpio neprilygino minėto įstatymo 6 straipsnio 1 punkte nustatytam laikotarpiui. Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimą nustato VTĮ 42 straipsnis ir Taisyklių 4 dalis, kuriose nustatyta, kad į tarnybos stažą įskaitoma metų (mėnesių ir dienų), ištarnautų Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d., skaičius einant valstybės tarnautojų pareigas, taip pat pareigas, nurodytas VTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1-4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir merų pavaduotojais).

Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad tarnybos stažas ne vienu laikotarpiu einant minėtas pareigas valstybės arba savivaldybių institucijose ar įstaigose sudedamas. Į tarnybos stažą taip pat įskaitomas kasmetinių, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, atostogų vaikui prižiūrėti <...> laikas. Pagal VTĮ 42 straipsnio 2 dalį, nušalinimo nuo pareigų laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą neįskaitomas, jeigu pripažinta, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų pagrįstai. Laikotarpių, kurie įtraukiami į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

Civilinėse bylose, kuriose dalyvavo pareiškėjas, buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos jam atlyginimo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir vadovaujantis Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, į šios žalos sąvoką įeina ir negautas darbo užmokestis ar kitos darbinės pajamos atskaičius mokesčius ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-74-343/2015 ir LAT 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969 pareiškėjui nebuvo priteistas darbo užmokestis už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį. Pareiškėjas nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. nėjo valstybės tarnautojo pareigų ir jam nepriklauso darbo užmokestis, šis laikotarpis negalėtų būti įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 66–72) skundą tenkino: panaikino Muitinės departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-11733 ir įpareigojo atsakovą įskaityti A. Š. nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpio įskaitymo į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kai nušalinimas nuo pareigų buvo paskirtas baudžiamojo proceso tvarka, o vėliau pareiškėjas išteisintas, nesurinkus pakankamai jo kaltės įrodymų.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 25 d. Muitinės departamento generaliniam direktoriui padavė prašymą dėl atlyginimo išmokėjimo ir darbo stažo užskaitymo. Šiuo prašymu pareiškėjas paprašė išmokėti darbo užmokestį ir užskaityti darbo stažą už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., kadangi Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu buvo panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria jis nušalintas nuo pareigų. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 1P-425 nušalinimas panaikintas ir pareiškėjas grąžintas į pareigas.

Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (5.34)3B-4002 nurodė, kad pareiškėjas buvo nušalintas ne darbdavio iniciatyva ir pasiūlė dėl darbo užmokesčio sumokėjimo ir tarnybos stažo įskaitymo kreiptis į teismą CK ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas A. Š. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Muitinės departamento 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-4002 „Dėl pateikto prašymo“, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. 1P-1263 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą“ ir įpareigoti Muitinės departamentą įskaityti pareiškėjo A. Š. nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. į pareigūno tarnybos stažą ir skirti pareigūno pensiją. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Šioje byloje priimta LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo pakeistas: panaikintas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. 1P-1263, kuriuo atsisakyta skirti valstybinę pensiją už tarnybą, ir Muitinės departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti 2013 m. rugsėjo 3 d. gautą A. Š. prašymą į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. Taip pat Muitinės departamentas buvo įpareigotas iš esmės išnagrinėti A. Š. prašymą dėl tarnybos stažo perskaičiavimo. LVAT, pasiremdamas LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011, pažymėjo, kad teismas, konstatuodamas, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, apgina nepagrįstai apkaltinto asmens garbę, orumą, sugrąžina jo gerą reputaciją, t. y. tokį asmenį reabilituoja, ir padarė išvadą, kad nepagrįstai patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens išteisinimas reiškia ir jo teisių, apribotų baudžiamojo proceso tikslais (pareiškėjo atveju – procesinėmis prievartos priemonėmis, taikytomis baudžiamojoje byloje teisminio proceso Nr. 1-04-1-00213-2011-6), visišką atkūrimą.

Pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d., 2011 m. spalio 27 d., 2012 m. sausio 31 d., 2012 m. gegužės 3 d. nutartimis bei Vilkaviškio apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartimi nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. lapkričio 4 d. buvo nušalintas nuo Kauno teritorinės muitinės inspektoriaus pareigų. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Pareiškėjas kaltintas, o vėliau Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnyba, siekdamas turtinės naudos, o būtent: būdamas statutiniu valstybės tarnautoju ir dirbdamas Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio posto inspektoriaus pareigose, tyčia grubiai pažeisdamas VTĮ numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus bei pareigūno pareigas bei kitus teisės aktus buvo sukurstytas V. S. piktnaudžiauti tarnyba siekiant turtinės naudos, 2011 m. gegužės 2 d. apie 17.40 val., tarnybos metu, būdamas muitinio patikrinimo vietoje, žinodamas, kad Ž. G. jos vairuojama transporto priemone gabena didesnį cigarečių kiekį, bei daugiau degalų, tyčia neatliko muitinio patikrinimo ir leido jai toliau vykti per Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postą. Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-290-2013 panaikintas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendis ir A. Š. išteisintas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kauno apygardos teismas pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje nėra nustatyti esminiai nusikalstamos veikos sudėties požymiai – kad A. Š. žinojo, jog Ž. G. gabena didesnį akcizais apmokestinamų prekių kiekį, neįrodyta, kad pareiškėjas pranešė, kada galima vežti kontrabandines prekes ir netinkamai atliko muitinį patikrinimą. Toks procesinis sprendimas rodo, jog A. Š. buvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais.

Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi išnagrinėjo pareiškėjo apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2A-74-343/2015, kurioje pareiškėjas prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su jo neteisėtu kaltinimu, o turtine žala įvardino negautą darbo užmokestį. Pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti pripažinus, kad esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai – neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai renkant įrodymus ir taikant kardomąsias bei procesinės prievartos priemones ar tyčiniai neteisėti teisėjo veiksmai nebuvo konstatuoti. Nuspręsta, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyko intensyviai, vilkinimo požymių nenustatyta, visi A. Š. teisių suvaržymai proceso metu buvo būtini, teisėti ir proporcingi. Su tokia teismo išvada sutikta LAT 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad muitinės pareigūnų priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje ir atleidimo iš jos tvarką, muitinės pareigūnų perkėlimą į kitas pareigas, tarnybinės veiklos vertinimą, skatinimą, atsakomybę, socialines garantijas, kitus jų statuso ypatumus nustato Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas. Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklės pateikiamos Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkoje. VTĮ 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Taigi, pareiškėjo skundas šioje byloje gali būti tenkinamas tik nustačius vieną iš dviejų pagrindų: arba, kad jis buvo nušalintas nepagrįstai, arba, kad nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Teismo vertinimu, šioje byloje pirmosios galimybės pripažinimas negalimas, kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, jog procesinės prievartos priemonės jam taikytos pagrįstai. Šios išvados padarytos Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje bei LAT 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje. Vertinant antrąjį pagrindą, ar galima laikyti, jog nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą, turi būti tiriamos aplinkybės, dėl kurių atsiradimo buvo priimtas procesinė prievartos priemonę įtvirtinantis sprendimas. Anksčiau šioje byloje buvo nurodyta, jog laikinas nušalinimas nuo užimamų pareigų pareiškėjui pritaikytas ryšium su nagrinėjama baudžiamąja byla. Ši baudžiamoji byla buvo baigta išteisinamuoju Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-290-2013. Minimas nuosprendis priimtas reabilituojančiais pagrindais. Tuo remiantis pripažįstama, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų nepasitvirtino.

Baudžiamojo proceso tvarka paskirta prievartos priemonė nėra bausmė savaime, ji gali būti skiriama tik siekiant užtikrinti tinkamą baudžiamojo proceso eigą. BPK 157 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Išteisintas asmuo turi būti pilnai reabilituojamas ir visi suvaržymai, kuriuos jis patyrė baudžiamajame procese, turi būti jo atžvilgiu pašalinti. LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje pagrįstai pasiremta LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, jog teismui, konstatavus, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, apginama nepagrįstai apkaltinto asmens garbė, orumas, sugrąžinama jo gera reputacija. Sutiktina su tuo, kad nepagrįstai patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens išteisinimas reiškia ir jo teisių, apribotų baudžiamojo proceso tikslais, visišką atkūrimą.

Atsakovas teigia, kad jis negali įskaityti laikino nušalinimo laiko dėl to, kad darbdavys neturi pasirinkimo teisės vykdant baudžiamojo proceso tvarka paskirtas prievartos priemones. BPK 157 straipsnio 1 dalis nustato, kad nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti. Darbdavys šios nutarties nevykdyti negali, tačiau sprendžiant tarnybos stažo įskaitymo klausimą, nėra svarbu, kokiu būdu elgėsi darbdavys. VTĮ 42 straipsnio 2 dalis įtvirtina asmens reabilitavimo priemonę jo neteisėto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atveju. Tuo darbdaviui sukuriama nauja vykdytina pareiga reabilituoti asmenį. Asmens reabilitavimas – jo vėliau paaiškėjusio nepagrįsto teisių ribojimo pašalinimas, turi asmenį grąžinti į tokias sąlygas, kokiomis jis būtų buvęs, jei prieš asmenį nebūtų naudojamos baudžiamojo proceso prievartos priemonės. Stažo įskaitymas taip pat negali būti suprantamas kaip naujai reabilituojamam asmeniui suteikiama anksčiau neturėta teisė, kadangi jis buvo įgijęs šios teisės turėjimo pagrindą iki procesinės prievartos priemonės pritaikymo. DK 123 straipsnio 5 dalyje numatyta pagal darbo sutartis dirbančių asmenų teisė reikalauti žalos atlyginimo dėl neteisėto nušalinimo, neturi ryšio su šioje byloje nagrinėjamu tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo klausimu.

Muitinės departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nustatytos Taisyklių 9 punkte. Taisyklių 9 punktas numato, kad ginčus, kilusius dėl tarnybos stažo skaičiavimo, sprendžia valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo sudaryta komisija. Valstybės tarnautojui, valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui nesutikus su komisijos sprendimu, ginčas sprendžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Nors pagal VTĮ 42 straipsnio 3 dalį Vyriausybė yra įgaliota nustatyti tarnybos stažo skaičiavimo tvarką, tačiau įgaliojimų spręsti dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos jai nesuteikta, todėl negalima laikyti, kad įstatymai nustato privalomą išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarką. Be to, šioje byloje sprendžiamas klausimas jau buvo pradėtas nagrinėti teismuose Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3584/2015. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimu šis klausimas išspręstas iš esmės, konstatuota, kad reikalavimas dėl pareigūno stažo perskaičiavimo nepagrįstas, o LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje atsakovas įpareigotas iš esmės išnagrinėti A. Š. prašymą dėl tarnybos stažo apskaičiavimo.

Atsakovo argumentas dėl LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje nurodyto stažo įskaičiavimo pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punktą, pagal kurią įskaičiuojamas tarnybos valstybei laikas, o ne pagal 6 straipsnio 1 punktą, negali būti priežastimi skundui atmesti, kadangi LVAT nutartyje pasisakyta, kad atsakovas turi iš esmės išnagrinėti A. Š. prašymą dėl tarnybos stažo perskaičiavimo. Kadangi šis laikas nebuvo įtrauktas į tarnybos stažą, tai teismas galėjo taikyti ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 punktą, o ne 1 punktą.

Teismas nustatė, kad priimdamas prašomą panaikinti įsakymą, Muitinės departamentas veikė neteisėtai, todėl Muitinės departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas „Dėl prašymo įskaityti nušalinimo laikotarpį į tarnybos stažą“ Nr. (5.34)3B-11733 panaikinamas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas prašo arba įskaičiuoti į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., arba įpareigoti tai padaryti atsakovą. Kadangi teismas nėra administravimo subjektas ar pareiškėjo darbdavys, tai sprendimu nustatomas įpareigojimas atlikti veiksmus.

III. Atsakovas Muitinės departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 76–79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat atsakovas prašo šiai bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo tai, kad, jo manymu, skundžiamas teismo sprendimus suponuoja paradoksalią situaciją, kuomet valstybės tarnautojus nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpiu pareigų nėjo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu darbo užmokestis už šį laikotarpį priteistas nebuvo (LAT 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969), tačiau šis laikotarpis prilygintas nuteisto pareigūno bausmės atlikimo laikui ir įskaitytas į tarnybos laiką valstybinei pareigūno pensijai gauti (LVAT 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015), taip pat įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-4787-580/2016).

Skundžiamame teismo sprendime nepaneigta ankstesnių teismų nustatyta aplinkybė, kad A. Š. nušalinimas nuo užimamų pareigų buvo pagrįstas, tačiau visiškai nevertinta tarnybos Lietuvos valstybei stažo bei darbo užmokesčio už šį laikotarpį sąveika. Teisiškai nelogiška, kad nepripažinus asmeniui teisės į darbo užmokestį už nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį, šis laikotarpis būtų įskaitomas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Minėtame teismo sprendime pripažinta, kad nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios A.

Š. nušalinimą, būtent šiuo pagrindu nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpis buvo įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Taigi susiklostė nevienareikšmiška situacija, kai tampa neaišku, kurio iš šių įstatymų – Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo ar Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies – nuostatomis vadovautis. Taip pat teisiškai neapibrėžta situacija, kuris subjektas turėtų konstatuoti, kad pasitvirtino ar nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą nuo užimamų pareigų, nes teisės aktų nustatyta tvarka darbdavys (valstybės institucija) nėra įpareigotas spręsti šio klausimo, o nei vienas iš anksčiau vykusių teismų nušalinimo nuo užimamų pareigų pagrįstumo nesiejo su aplinkybių, lėmusių valstybės tarnautojo nušalinimą nuo užimamų pareigų, pasitvirtinimu (ar nepasitvirtinimu).

Darytina išvada, kad susiklosto situacija, kuomet valstybės tarnautojo nušalinimo nuo užimamų pareigų pagrįstumą vertina bendrosios kompetencijos teismas, o faktą, ar pasitvirtino/ nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą, vertina administraciniai teismai. Šiuo atveju nepaneigiama galimybė, kad bendrosios kompetencijos teismas ir administracinis teismas gali priimti iš esmės skirtingus sprendimus.

Be to, atsakovo manymu, skundžiamas teismo sprendimas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos administracinėje byloje su tuo pačiu pareiškėju, dėl ko nagrinėjant iš esmės tas pačias aplinkybes (dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkto ir Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies) priimti vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai vieno pareiškėjo atžvilgiu.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos muitinėje šiuo metu yra daugiau kaip 30 valstybės tarnautojų, nušalintų nuo užimamų pareigų baudžiamojo proceso tvarka (įskaitant ir rezonansinę Medininkų bylą), ir šioje byloje suformuota praktika gali turėti įtakos sprendžiant analogiškas situacijas. Atsakovas mano, jog būtų tikslinga šios bylos nagrinėjimui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, kuri išaiškintų:

1) ar darbdavys (valstybės institucija) turi teisę (ir jei taip, tai kokiais atvejais) vertinti, pasitvirtino ar nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą nuo užimamų pareigų ne darbdavio iniciatyva, o baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, kiek tai numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje numatyta apimtimi;

2) ar darbdavys (valstybės institucija) turėtų teisę vertinti Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, jei teismas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio pagrindu konstatuotų, jog nėra bent vienos iš 42 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių;

3) koks santykis tarp Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatų, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (tai yra, kokie turėtų būti darbdavio veiksmai, jei valstybės tarnautojas, kuris nuo pareigų buvo nušalintas baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu išteisintas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Muitinės departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. (5.34)3B-11733, kuriuo atmestas pareiškėjo A. Š. 2013 m. kovo 27 d. prašymas ir atsisakyta įskaityti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjo nušalinimo nuo tarnybos laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėtame rašte (sprendime) atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusioje 2015 m. sausio 16 d. Kauno apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-74-343/2015 konstatuota, jog procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo užimamų pareigų – pareiškėjui buvo taikyta pagrįstai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 910 patvirtintose Taisyklėse nenustatyta, kad laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpis įskaitomas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsižvelgiant į tai, kad nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. pareiškėjas A. Š. nėjo pareigų Lietuvos muitinėje, jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, Muitinės departamentas nusprendė nesant pagrindo įskaityti jo laikino nušalinimo nuo užmamų pareigų laikotarpio į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Muitinės departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-11733 ir įpareigojo atsakovą įskaityti A. Š. nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė Muitinės departamentas, nurodydamas, kad susidarė situacija, kai neaišku kurio iš įstatymų – Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo ar Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies – nuostatomis reikia vadovautis. Taip pat teisiškai neapibrėžta situacija, kuris subjektas turėtų konstatuoti, kad pasitvirtino ar nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą nuo užimamų pareigų, nes teisės aktų nustatyta tvarka darbdavys (valstybės institucija) nėra įpareigotas spręsti šio klausimo, o nei vienas iš anksčiau vykusių teismų nušalinimo nuo užimamų pareigų pagrįstumo nesiejo su aplinkybių, lėmusių valstybės tarnautojo nušalinimą nuo užimamų pareigų, pasitvirtinimu (ar nepasitvirtinimu). Be to, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos administracinėje byloje su tuo pačiu pareiškėju, dėl ko nagrinėjant iš esmės tas pačias aplinkybes (dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkto ir Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies) priimti vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai vieno pareiškėjo atžvilgiu.

Atsakovas mano, kad šios bylos nagrinėjimui būtų tikslinga sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, kuri atsakytų į apeliaciniame skunde nurodytus Muitinės departamentui kylančius klausimus.

Apeliacine tvarka byla nagrinėjama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

Pažymėtina, kad vienodą teismų praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja kiekvienu atveju spręsdamas administracinius ginčus, kilusius toje konkrečioje byloje. Kaip nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme, būtent bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija sprendimą priima, įvertinusi įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, jei bylos sudėtingumas ar svarba arba ypatingos aplinkybės nėra tokios, kad ji turėtų būti paskirta išplėstinei penkių arba septynių teisėjų kolegijai arba byla perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Todėl teismas posėdžiauja išplėstine ar visa sudėtimi tik išimtiniais atvejais, t.y., kai jame yra iškeliamos ypač sudėtingos ar svarbios bylos (pvz., kai procesas yra atnaujinamas dėl nevienodos teismų praktikos ar padaryta akivaizdi materialinės teisės taikymo klaida ir kt.). Atsakovo apeliaciniame skunde pateikti duomenys nėra pakankami, kad įtikinamai pagrįstų tokių aplinkybių buvimą.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir ištirtų įrodymų pagrindu padarytoms išvadoms iš esmės pritaria.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi prašydamas įskaityti į tarnybos stažą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. Nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios tarnybos stažą. Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį Įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1-4 punktuosenurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju) metų skaičius ir nurodyti stažo skaičiavimo laikotarpiai. Pagal Įstatymo 42 straipsnio 2 dalį laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą.

Taigi, pagal Įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas tam, kad valstybės tarnautojui į tarnybos stažą būtų įskaitytas jo nušalinimo nuo tarnybos laikotarpis, būtina: 1) kad būtų pripažinta, jog valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai; arba 2) nepasitvirtintų aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą.

Iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad A. Š. nuo Kauno teritorinės muitinės inspektoriaus pareigų buvo nušalintas Kauno apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d., 2011 m. spalio 27 d., 2012 m. sausio 31 d., 2012 m. gegužės 3 d. nutartimis ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartimi nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. lapkričio 4 d., jo atžvilgiu pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžiu A. Š. buvo nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnyba, siekdamas turtinės naudos, tačiau Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu apylinkės teismo nuosprendį panaikino ir A. Š. išteisino. Apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje priėjo prie išvados, kad nuteistasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kauno apygardos teismas taip pat panaikino pareiškėjo laikiną nušalinimą nuo Kauno teritorinės muitinės inspektoriaus pareigų, skirtą Kauno apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus A. Š. apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1803-502/2015), be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011 motyvais, kad teismas, pripažindamas, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, apgina nepagrįstai apkaltinto asmens garbę, orumą, sugrąžina jo gerą reputaciją, t. y. tokį asmenį reabilituoja, padarė išvadą, kad nepagrįstai patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens išteisinimas reiškia ir jo teisių, apribotų baudžiamojo proceso tikslais (pareiškėjo A. Š. atveju – procesinėmis prievartos priemonėmis, taikytomis baudžiamojoje byloje, teisminio proceso Nr. 1-04-1-00213-2011-6) visišką atkūrimą.

Tad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsakovo ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjui buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, baigus išteisinamuoju nuosprendžiu reabilituojančiais pagrindais, pripažįstama, jog aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, nepasitvirtino ir taikė Valsyybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Apeliaciniame skunde atsakovo nurodomi argumentai, susiję su tuo, kad įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-74-34 ir LAT 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-9693/2015 konstatuota, jog procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų A. Š. buvo taikyta pagrįstai, nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas ir netaikė tos Įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią tam, kad valstybės tarnautojui į tarnybos stažą būtų įskaitytas jo nušalinimo nuo tarnybos laikotarpis, būtina kad būtų pripažinta, jog valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai. Tad anksčiau minėti teismų procesiniai sprendimai nebuvo kvestionuojami. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbo užmokesčio galimybė nuo pareigų nušalintam asmeniui galėtų atsirasti kaip tik tuomet, jei toks nušalinimas būtų pripažintas nepagrįstu. Šiuo aspektu pareiškėjas ginčo šioje byloje nekėlė, taigi jis pagrįstai ir nenagrinėtas.

Kaip nepagrįstas atmestinas atsakovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos administracinėje byloje su tuo pačiu pareiškėju. Ta aplinkybė, kad jau minėta 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-1803-502/2015) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. 1P-1263 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą“ ir įpareigojo Muitinės departamentą iš naujo išnagrinėti 2013 m. rugsėjo 3 d. gautą A. Š. prašymą, į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti įskaitant laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d., nereiškia, kad tas pats (laikino nušalinimo nuo pareigų) laikotarpis negali (ar neturi) būti įskaitytas ir į tarnybos stažą.

Pareigūnų ir karių tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti yra reglamentuotas specialiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, todėl apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį (Įstatymą) detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais. Gi valstybės tarnautojų tarnybos stažo Lietuvos valstybei klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, kurios ir buvo taikomos nagrinėjamoje byloje.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, todėl priimtas sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir atsakovo keliamomis abejonėmis nėra teisinio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė