2017-10-10 Nr. BB-5561-1-01-1-34734-2015-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-213-648/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34734-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.9;

1.1.4.4.1; 1.1.4.5.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistojo V. J. gynėjui advokatui Irmantui Motužiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Iš nuteistųjų V. U., J. G. ir V. J. solidariai nukentėjusiajai A. B. priteista 691,40 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam A. B. – 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. S. – 772,46 Eur turtinei žalai atlyginti ir 274,28 Eur proceso išlaidų.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. U. ir J. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nutartimi nuteistųjų J. G., V. U. ir nuteistojo V. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo V. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 17 d., apie 23.30 val., Plungės rajone, (duomenys neskelbtini), gyvenamosios sodybos teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupe su J. G. ir V. U., būdami apsvaigę nuo alkoholio, IĮ „D“ naudojamame taksi automobilyje „Audi 100“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kurį vairavo nukentėjusysis K. B., turėdami tikslą pagrobti pinigus ir automobilį, užpuolė K. B. – V. U., iš užnugario apėmęs kaklą, ranka pradėjo nukentėjusįjį smaugti, tuo metu J. G. ir V. J. kumščiais smūgiavo po kelis kartus nukentėjusiajam į galvą.

Nukentėjusįjį ištraukus iš automobilio ir parvertus ant žemės, V. U. ir J. G. smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam kumščiais ir spardė jį kojomis, bendrai suduodami ne mažiau kaip 20 smūgių į galvą, kaklą, rankas, kojas ir kitas kūno vietas, ir padarė: daugybines susiliejančias poodines-minkštųjų audinių kraujosruvas galvos skliaute ir veide, kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje ir užausyje, plačias kraujosruvas po akių obuolių junginėmis, muštines žaizdas viršugalvio dešinėje, dešiniame antakyje, dešinės akiduobės išoriniame krašte, dešinės akies viršutinio voko įplyšimus, odos įtrūkimus kairės akies viršutiniame voke ir vokų išoriniame kampe, skeveldrinį nosies kaulų ir nosies pertvaros lūžius, daugybines kraujosruvas lūpose, nedidelį kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kaukolės pamato vidurinės ir užpakalinės duobių kairėje pusėje, galvos smegenų kairiojo didžiojo pusrutulio smilkininės ir pakaušinės skilčių kontūzinį hemoraginį židinį ir intracerebrinę hematomą, dešiniosios kaktinės skilties sumušimą bei difuzines kraujosruvas po minkštaisiais dangalais, daugybines susiliejančias kraujosruvas krūtinės ląstos viršutinės dalies ir abiejų pečių sąnarių priekiniame paviršiuje, raktikaulio bei jungo duobės srityje, poodines kraujosruvas nugaroje – kairės mentės ir dešinėje pomentinėje srityje, daugybines kraujosruvas abiejuose žastuose bei dešiniajame dilbyje, dešinėje plaštakoje ir rieše, odos nubrozdinimus ant dešinio klubo ir dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje.

Taip panaudoję fizinį smurtą ir palaužę nukentėjusiojo K. B. pasipriešinimą, V. U. apieškojus nukentėjusiojo kišenes, pagrobė nukentėjusiajam priklausančius 30 Eur. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, sumuštą K. B. visi kartu įkėlė į automobilį, nuvežė į Plungės rajone, (duomenys neskelbtini), esančią pamiškę, kur trise, t. y. V. U., J. G. ir V. J., traukė nukentėjusįjį iš automobilio, o V. U. apvyniojo automobilio saugos diržą K. B. apie kaklą ir taip jį smaugė. Nukentėjusįjį ištraukus iš automobilio ant žemės, V.

U. iš priekio koja spaudė nukentėjusiajam kaklą ir padarė daugybines kraujosruvas odoje ir poodyje kaklo priekiniame paviršiuje bei abipus galvos sukamųjų raumenų, kraujosruvas liežuvio viršūnėje ir kraštuose, kraujosruvas kaklo minkštuosiuose audiniuose – raumenyse, gerklų minkštuosiuose audiniuose, daugybinius poliežuvinio kaulo ir gerklų kremzlių lūžius, kraujosruvas stuburo kaklinės dalies priekiniuose raiščiuose. Nuo bendrais V. U., J. G. ir V. J. veiksmais padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo masto – galvos smegenų sumušimo ir intracerebrinės kraujosruvos bei nuo smaugimo metu padarytų daugybinių sužalojimų, sukėlusių mechaninę asfiksiją, K.

B. įvykio vietoje mirė. Palikę K. B. įvykio vietoje, V. U., J. G. ir V. J. pagrobė D. S. priklausantį 1500 Eur vertės automobilį „Audi 100“ ir juo iš nusikaltimo vietos nuvažiavo.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. J. gynėjas prašo teismų sprendimus pakeisti – V. J. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai taikė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių priimti teisingą sprendimą.

2.2. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniu skundu neginčijo V. J. atsakomybės už plėšimo metu padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą (galvos smegenų sumušimą ir intracerebrinę kraujosruvą), padarytą bendrininkų grupe dar sodyboje tyčia smurtaujant prieš nukentėjusįjį, siekiant užvaldyti jo turtą. Buvo ginčijamos teismo išvados, kad nukentėjusysis mirė ne tik nuo mechaninės asfiksijos (kurią sukėlė V. U.), bet ir dėl visų bendrininkų veiksmais padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo (galvos smegenų sumušimo ir intracerebrinės kraujosruvos).

Anot kasatoriaus, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė būtent V. U. veiksmai (pasmaugimas), o ne sodyboje padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje aiškai išdėstyta, kokie sužalojimai buvo padaryti sodyboje, ir kaklo sužalojimas (galėjęs būti padarytas dėl mechaninės asfiksijos) tarp jų nenurodytas. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M388/15(023) keletą kartų kategoriškai nurodyta, kad mirtis įvyko dėl mechaninės asfiksijos, tačiau vieną kartą 5 punkte užsimenama, jog prie mirties prisidėjo ir sunki galvos smegenų trauma, tačiau nepaaiškinta, kokiu būdu.

Iš specialisto išvados akivaizdu, kad mirties priežastis – mechaninė asfiksija pasmaugiant; sunki galvos smegenų trauma, kaip mirties priežastis, joje nenurodyta. Teismo medicinos ekspertas D. Vitkus teisme taip pat nepaaiškino savo teiginio, jog sunki galvos smegenų trauma prisidėjo prie mirties, dėl to liko neaišku, kuo toks teiginys grindžiamas. Taigi nei išvadoje, nei eksperto paaiškinime nenurodyta, kokiu būdu, jei nukentėjusysis mirė nuo pasmaugimo per kelias minutes, prie mirties prisidėjo sunki galvos smegenų trauma, jei prisidėjo – tai kodėl ši trauma nenurodoma kaip mirties priežastis.

Taigi teismas, pripažindamas, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo mechaninė asfiksija (pasmaugimas) ir galvos smegenų sumušimas bei intracerebrinė kraujosruva, neatsižvelgė į bylos duomenis ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties. Pagal teismų praktiką, nustačius, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kito asmens veiksmais įvykdytas pasmaugimas, negalėjo būti pripažinta, jog V. J. (ir jo bendrininkų) veiksmais sukeltas sunkus galvos smegenų sužalojimas buvo mirties priežastis.

Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, V. J. veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip nužudymas, o pagal sukeltas pasekmes atitinka BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“).

2.3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį skundo argumentą, kad nėra pagrindo mirties priežastimi laikyti galvos traumą (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), pirmosios instancijos teismo išvadų, jog nukentėjusysis mirė ir nuo sunkios galvos traumos, neištaisė, tik išdėstė samprotavimus, iš kurių taip ir neaišku, laikoma ar ne mirties priežastimi galvos trauma. Beje, prašymą dėl neaiškumų išvadoje apklausti ekspertą D. Vitkų atmetė. Kasatorius pažymi, kad tai, jog nukentėjusysis nuo sunkios galvos traumos, laiku nesuteikus pagalbos, galimai būtų miręs (tačiau mirė dėl kitos priežasties), nėra pagrindas už padarytą sunkų galvos sužalojimą nuteisti kaip už nužudymą, nes atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys.

2.4. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad, pirmiausia ranka apėmęs kaklą, po to kaklą apvyniojęs automobilio saugos diržu ir galiausiai koja spausdamas nukentėjusiojo kaklą prie žemės, nukentėjusįjį pasmaugė V. U., tačiau konstatuojamojoje dalyje nenurodyta, jog mirtį lėmė nukentėjusiojo smaugimas ranka, V. U. padarytas dar sodyboje, ir tarp sužalojimų, padarytų sodyboje, jokie kaklo sužalojimai nenurodyti; šioje nuosprendžio dalyje aiškiai nurodyta, kad kaklo sužalojimai, kurie ir sukėlė mechaninę asfiksiją, padaryti nukentėjusįjį nuvežus į pamiškę (ten jį V. U. ir pasmaugė). Taigi mirtini kaklo sužalojimai padaryti pamiškėje, kur V. J. jokių smurtinių veiksmų netęsė. Kitas nuosprendžio prieštaringumas – darydamas išvadą, kad V. J. su bendrininkais sodybos teritorijoje panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, turėdami tikslą pagrobti pinigus ir automobilį, teismas padarė kitą, bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad savo veiką V. J. tęsė toliau – kartu įkėlė nukentėjusįjį į automobilį, nuvežė į pamiškę, kur visi trys traukė nukentėjusįjį iš automobilio, o V. U. jį smaugė, po to pagrobė nukentėjusiojo automobilį. Kasatorius teigia, kad teismas neteisingai interpretavo bylos duomenis, kurie patvirtina, jog plėšimas buvo baigtas dar sodyboje – su pagrobtu turtu (pinigais ir automobiliu) bendrininkai galėjo elgtis ir elgėsi savo nuožiūra – nebegalintį priešintis nukentėjusįjį įkėlė į užvaldytą automobilį ir gabeno į pamiškę turėdami tikslą jį ten palikti. V. J. nei vykdamas į pamiškę, nei joje būdamas ne tik nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį, tačiau net neturėjo tokio tikslo, nes savo ketinimus jau buvo įgyvendinęs visa apimtimi ir užvaldęs visą nukentėjusiojo turtą (pinigus ir automobilį), taigi, baigęs plėšimą, nužudyme nebendrininkavo ir negalėjo padaryti nužudymo plėšimo metu, nes nukentėjusysis nužudytas jau po baigto plėšimo. Todėl teismo išvada, kad pinigus nuteistieji pagrobė sodyboje, o automobilį – pamiškėje, nepagrįsta, neatitinkanti plėšimo baigtumo momento teismų praktikoje išaiškinimo.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į minėtus skundo argumentus (kad plėšimas buvo baigtas sodyboje, kad V. J. nebendrininkavo nužudant dėl savanaudiškų paskatų), ignoruodamas argumentus apie teismo išvadų prieštaringumą, pats išdėstė viena kitai prieštaraujančias, netgi spėjimais grįstas išvadas, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai taikydamas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, netiesiogiai pritarė skundo argumentams, kad nuteistieji galimybę disponuoti visu pagrobtu turtu turėjo jau sodyboje, nes nutartyje nurodė, jog realiai jie turtą jau galėjo užvaldyti prie sodybos, tačiau nukentėjusįjį įsikėlė į automobilį, vežė į pamiškę tam, kad taip greitai jis nebūtų rastas.

Taigi teismas sutiko, kad nuteistieji, panaudoję fizinį smurtą, turėjo galimybę užvaldyti visą nukentėjusiojo turtą (taip pat ir automobilį) dar prie sodybos, o į pamiškę jį vežė ne toliau smurtauti, o kitu tikslu, t. y. nors ir netiesiogiai, tačiau pritarė, jog plėšimas buvo pasibaigęs dar sodyboje. Tačiau kartu teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, išdėstė ir neaišku kuo grindžiamas priešingas išvadas, suponuojančias net kitokią V. J. kaltės formą, t. y. teigdamas, kad nuteistųjų tikslas buvo užvaldyti nukentėjusiojo turtą nepaliekant jam galimybės išsigelbėti (tai reiškia tik tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti), ignoravo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad V.

J. veikė neapibrėžta tyčia. Be to, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad nuteistieji turtu galėjo disponuoti dar prie sodybos, neatlikęs įrodymų tyrimo, ignoruodamas nustatytas aplinkybes, kad būtent dar prie sodybos nukentėjusysis buvo smaugtas ir muštas, taip palaužiant jo pasipriešinimą (taigi ir neturint galimybės valdyti automobilį), be jokio pagrindo nurodė, kad realiai automobiliu nuteistieji pradėjo disponuoti tik nuvežę ir palikę nukentėjusįjį pamiškėje. Taigi teismai, ignoruodami pačių nustatytą aplinkybę, kad nuteistieji, panaudoję fizinį smurtą sodyboje, ne tik turėjo galimybę disponuoti visu nukentėjusiojo turtu, bet ir iš tikrųjų realiai juo disponavo (įkėlę sumuštą nesąmoningą nukentėjusįjį į pagrobtą automobilį, nugabeno jį į pamiškę), netinkamai nustatė plėšimo baigtumo momentą, dėl to netinkamai taikė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

2.6. Taip pat teismai, konstatuodami V. J. bendrininkavimą nužudant, netinkamai plečiamai aiškino BK 24 ir 25 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias bendrininkavimą. Kasatoriaus manymu, teismų praktikoje esantys išaiškinimai dėl bendrininkų tyčios įrodinėjimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-324/2009) taikytini tik nusikaltimo bendrininkui, bet ne asmeniui, stebinčiam kito asmens, tiesiogiai realizuojančio objektyviuosius nusikaltimo požymius, veiksmus, tačiau pačiam neatliekant jokios veikos ir neturint tikslo žudyti (esant abejingam kito asmens daromos veikos pasekmėms). Nuosprendyje net nepažymėta, kuo pasireiškė V. J. bendrininkavimas (prisidėjimas prie bendrininko veiksmų) nužudant žmogų, kai V. U. nukentėjusįjį smaugė ir spaudė kaklą koja. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo atgabenimas į pamiškę ir mėginimas ištraukti jį iš automobilio, esant susitarimui palikti gyvą (šie V. J. ir V. U. parodymai nepaneigti), negali būti laikoma V. J. bendrininkavimo nužudant dalimi (prisidėjimu prie daromos veikos), juolab iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusysis buvo smaugiamas po to, kai V. J., su kitais nuteistaisiais nesugebėjęs ištraukti jo iš automobilio, nuėjo už automobilio, iš kur ir pamatė, kad V. U. netikėtai pradėjo nukentėjusįjį smaugti. V. J. veiksmai (stebėjimas) jokios įtakos V. U. veiksmams (smaugimui) neturėjo, nei V. J., nei V. U. neturėjo pagrindo šių veiksmų suvokti kaip daromų bendrai. Kitų veiksmų, rodančių V. J. bendrininkavimą nužudant, nekonstatuota. Kasatoriaus teigimu, abejingumas nužudymą darančio asmens veiksmams, nesistengimas suteikti pagalbą, smurtaujančio asmens nestabdymas, nepranešimas apie įvykį, nukentėjusiojo iškėlimas iš automobilio turint tikslą jį palikti atokesnėje vietoje negali būti laikoma prisidėjimu prie kito asmens daromo nusikaltimo.

3. Nuteistojo V. J. gynėjo advokato I. Motužio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo

4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas bei jų pakankamumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

4.1. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes, anot kasatoriaus, neteisingai interpretavo bylos duomenis ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias, prieštaringas išvadas. Tokie teiginiai, kurie nesukonkretinti, be to, pagrįsti ne teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis), o vien tik manymu, jog teismai, įvertinę įrodymus, turėjo daryti kitokias išvadas, nei padarė, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl nenagrinėjami.

4.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neišsamiai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje V. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų – kvalifikuoto nužudymo ir plėšimo – požymius teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo V. J. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistojo V. J. kaltumo padarius šias nusikalstamas veikas pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma, taip pat laikytasi teismų praktikos išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų pažeidimų nepadarė, prašymą apklausti ekspertą D. Vitkų motyvuotai atmetė.

4.3. Nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes, baudžiamojo įstatymo taikymą kasacinės instancijos teismas patikrina pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos aplinkybes.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo ir bendrininkų grupės

5. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų.

5.1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.

5.2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis).

5.3. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-458/2014 ir kt.). Susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2011). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015). Bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009, 2K-313/2011, 2K-482-139/2015).

5.4. Kasatorius, neginčydamas nuteistojo V. J. atsakomybės už veiksmus, atliktus sodyboje (K. B. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą – galvos smegenų sumušimą ir intracerebrinę kraujosruvą), teigia, kad pamiškėje V. J. jokių smurtinių veiksmų neatliko, taigi nebendrininkavo nužudant K. B. (nukentėjusįjį pamiškėje pasmaugė V. U.), nes savo ketinimus visa apimtimi buvo įgyvendinęs dar sodyboje (panaudojęs smurtą ir užvaldęs visą nukentėjusiojo turtą (pinigus ir automobilį). Todėl kasatorius prašo nuteistojo V. J. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

5.5. Teismai nustatė, kad V. U., V. J. ir J. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti pinigus ir automobilį, sodybos teritorijoje, taksi automobilyje, užpuolė taksi vairuotoją K. B. – V. U., iš užnugario apėmęs kaklą, ranka pradėjo nukentėjusįjį smaugti, tuo metu J. G. ir V. J. kumščiais smūgiavo po kelis kartus nukentėjusiajam į galvą. Nukentėjusįjį ištraukus iš automobilio ir parvertus ant žemės, V. U. ir J. G. smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam kumščiais ir spardė jį kojomis, bendrai suduodami ne mažiau kaip 20 smūgių į galvą, kaklą, rankas, kojas ir kitas kūno vietas. Panaudoję fizinį smurtą ir palaužę K. B. pasipriešinimą, pagrobė nukentėjusiajam priklausančius 30 Eur. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, sumuštą K. B. visi kartu įkėlė į automobilį, nuvežė į pamiškę, kur trise traukė nukentėjusįjį iš automobilio, o V. U. apvyniojo automobilio saugos diržą K. B. apie kaklą ir taip jį smaugė. Nukentėjusįjį ištraukus iš automobilio ant žemės, V. U. iš priekio koja spaudė nukentėjusiajam kaklą, tuo padarydamas įvairius sužalojimus. Nuo bendrais V. U., J. G. ir V. J. veiksmais padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo – galvos smegenų sumušimo ir intracerebrinės kraujosruvos bei nuo smaugimo metu padarytų daugybinių sužalojimų, sukėlusių mechaninę asfiksiją, K. B. įvykio vietoje mirė. Palikę K. B. įvykio vietoje, V. U., J. G. ir V. J. pagrobė 1500 Eur vertės automobilį ir juo iš nusikaltimo vietos nuvažiavo.

5.6. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistieji fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo siekdami turtinės naudos (užvaldyti svetimą turtą), kad V. J. tuo tikslu veikė kartu su kitais nuteistaisiais – V. U. pradėjus taksi vairuotoją smaugti, V. J. ir J. G. tuo pat metu smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, ištraukus nukentėjusįjį iš automobilio ir parvertus ant žemės, toliau jį spardė ir smūgiavo kumščiais V. U. bei J. G., po to visi kartu įkėlė nukentėjusįjį į automobilį, nuvežė į pamiškę, kur trise traukė jį iš automobilio, o V.

U. smaugė; ištraukus nukentėjusįjį iš automobilio, V. U. koja spaudė nukentėjusiajam kaklą ir taip jį pasmaugė. Nors pagrindinė K. B. mirties priežastis buvo mechaninė asfiksija – pasmaugimas, tačiau taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis patyrė ir daugybinius sužalojimus galvos srityje, padarytus visų bendrininkų veiksmais, nukentėjusysis buvo mušamas negailestingai, jam padaryti sunkūs galvos sužalojimai, dėl ko laiku nesuteikus pagalbos tikėtina, kad jis būtų miręs. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo kaip plėšimą ir nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, padarytą bendrininkų grupe, nes visi nuteistieji veikė kartu, savo konkliudentiniais veiksmais pritardami vienas kito smurtiniams veiksmams.

V. J., tiek pats suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą, tiek matydamas kitų smurtą, taip pat ir V. U. veiksmus, kuris nukentėjusįjį smaugė, pritarė tokiems V. U. veiksmams, nes jo nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiajam pagalbos, vadinasi, suvokė bendrais veiksmais daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to kils padariniai, bet jų nedetalizavo, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu V. U., smaugdamas nukentėjusįjį, veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Tarp nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių (K.

B. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl visi bendrininkai yra nužudymo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Kadangi smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi bendrininkai, už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, nepriklausomai nuo to, kad K. B. pamiškėje pasmaugė V. U., o V. J., kaip teigiama kasaciniame skunde, pamiškėje neatliko jokių smurtinių veiksmų, tik stebėjo V. U. atliekamus veiksmus. Beje, V. J. nuteistojo V. U. veiksmai pamiškėje smaugiant nukentėjusįjį nebuvo netikėti, nes V.

U. nukentėjusįjį smaugė ir prie sodybos. Taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų, patvirtinančių bendrininkų susitarimą palikti nukentėjusįjį gyvą. Teismai teisingai nustatė ir plėšimo baigtumo momentą, t. y. kad plėšimas buvo baigtas tuo metu, kai nuteistieji realiai pradėjo disponuoti ne tik pinigais, bet ir automobiliu ir visą turtą galėjo naudoti savo nuožiūra. Iš tiesų, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, visą turtą nuteistieji galėjo užvaldyti dar prie sodybos, tačiau to nepadarė, įsikėlė sumuštą nukentėjusįjį į automobilį ir vežė į pamiškę, kur traukė jį iš automobilio, o V.

U. vėl smaugė nukentėjusįjį, kol pasmaugė. Ir tik tada pagrobtu automobiliu visi pasišalino iš įvykio vietos.

5.7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas V. J. veikoms pritaikytas tinkamai, perkvalifikuoti nuteistojo V. J. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą nėra teisinio pagrindo. Nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo už padarytą veiką taikymo, nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymą sušvelninti V. J. bausmę, nes pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Šiuo atveju tiek BK bendrosios nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, tiek BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai, todėl įstatymo taikymo aspektu bausmė paskirta teisingai.

5.8. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis