2020-07-01 Nr. AB-13169-3-61-3-03269-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1274-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03269-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (tretieji suinteresuoti asmenys – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 18 500 Eur turtinei ir 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2014 m. liepos 4 d. atvyko į Vilniaus PN ir ne kartą kreipėsi į administraciją, prašydamas suteikti darbą, nes turi išlaikyti savo tris mažamečius vaikus. Vilniaus PN administracija netenkino pareiškėjo prašymų ir neatsižvelgė į tai, jog jis turi padengti įsiskolinimus bei mokėti alimentus. Pasak pareiškėjo, jam turtinė ir neturtinė žala atsirado dėl to, jog susidarė didelės skolos, o valstybė nesudaro sąlygų jas grąžinti. Pareiškėjas neturi galimybės rūpintis ir išlaikyti vaikus bei padengti įsiskolinimą. Dėl to, kad neteikė vaikams išlaikymo, pareiškėjui buvo apribota tėvo valdžia. Pareiškėjas pažymėjo, kad kiti asmenys dirba ir turėdami galiojančių nuobaudų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Vilniaus PN administracija neturi objektyvių galimybių įdarbinti visus laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teigė, kad valstybei nekyla pareiga įdarbinti pareiškėją, todėl pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus PN nepasiūlė ir nesuteikė jam darbo, dėl ko jis teigia patyręs turtinę ir neturtinę žalą, nepagrįsti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2014 m. liepos 4 d. (b. l. 167). Pareiškėjas valstybės įmonės „Mūsų amatai“ direktoriaus 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymu nuo 2017 m. lapkričio 27 d. buvo įdarbintas (b. l. 31) ir nuo 2018 m. sausio 9 d. paties prašymu buvo atleistas iš pareigų (b. l. 32). Pareiškėjas 2018 m. balandžio 7 d. pateikė kelis prašymus priimti jį dirbti (b. l. 34, 37), tačiau Vilniaus PN Drausmės komisija nutarė nepritarti pareiškėjo įdarbinimui (b. l. 33, 38).

7. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN neturėjo pareigos besąlygiškai įdarbinti pareiškėją. Pareiškėjas buvo dažnai etapuojamas iš Vilniaus PN į kitas įkalinimo įstaigas (b. l. 26–28), taip pat jis buvo paliktas linkusiųjų užpulti įskaitoje (b. l. 35). Vilniaus PN tarpininkavo ir pareiškėjas buvo įdarbintas, tačiau pateikęs prašymą jį atleisti iš pareigų pats neišlaikė ilgalaikių darbo santykių tęstinumo, dirbo tik daugiau kaip mėnesį. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl skolų padengimo ir vaikų išlaikymo savaime negali būti laikomos pagrindu pareiškėjui siūlyti darbą. Vilniaus PN vieną kartą tenkino pareiškėjo prašymą ir jį įdarbino, taigi pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Vilniaus PN sąmoningai ar tyčia jam nesiūlė darbo.

8. Teismas konstatavo, kad nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra laisvės atėmimo įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas bei aprūpinimo darbu tikslus. Teismo vertinimu, Vilniaus PN veikė laikydamasis teisės aktų, todėl, nenustačius neteisėtų veiksmų, valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.

III. 9. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba tenkinti pareiškėjo skundą.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, t. y. kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas ir išskiriamas iš kitų nuteistųjų. Teismas nesirėmė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad nuteistuosius būtina aprūpinti tinkamu naudingu darbu. Pataisos namų administracija pareiškėjo neaprūpino darbu, nors aprūpindavo kitus nuteistuosius, turinčius daug nuobaudų ir neturinčius jokių įsipareigojimų. Teismo posėdžio metu pareiškėjas įvardijo šiuos nuteistuosius ir prašė teismo išsireikalauti duomenis apie juos. Šie duomenys būtų akivaizdus įrodymas, kad Vilniaus PN ne visi asmenys lygūs ir kad Vilniaus PN pažeidžia Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnio nuostatas. Vilniaus PN administracija nesilaikė Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 3-5 patvirtintų Nuteistųjų priėmimo į darbą atrankos kriterijų, kuriuose yra įtvirtinta pirmenybė dirbti asmenims, turintiems mokėti išlaikymą vaikams. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti šį įsakymą, taip pat teismas atsisakė išsireikalauti civilinės bylos Nr. e2A-381-883/2018 medžiagą, kurioje pareiškėjas pateikė duomenis apie 20 Vilniaus PN atsisakymų jį įdarbinti. Atsisakęs išreikalauti pareiškėjo nurodytus įrodymus, teismas pareiškėjo prašymo neišnagrinėjo išsamiai. Valstybė pareiškėjui nesuteikė darbo, o teismas apribojo jo tėvystės teises. Toks elgesys yra akivaizdus valstybės susidorojimas su pareiškėju.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl plačiau dėl pareiškėjo teiginių nepasisako.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pažymi, kad pareiškėjas buvo įdarbintas, o po to savo noru atleistas iš pareigų, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra diskriminuojamas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pažymi, kad pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl plačiau dėl pareiškėjo teiginių nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 str. 3 d.).

20. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Vilniaus PN administracija, priimdama sprendimus dėl konkrečių nuteistųjų įdarbinimo, turi įvertinti ir atsižvelgti į konkrečias aplinkybes: galimybę įdarbinti – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, darbo sąlygas; aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kitus reikšmingus duomenis.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo įdarbintas (b. l. 31). Darbo santykius nutraukė savo noru. Kaip teigė teismo posėdyje, tai padarė dėl per mažo mokėto darbo užmokesčio (b. l. 32). Tai vertintina, kaip aplinkybė, įrodanti paties pareiškėjo nenorą siekti darbo santykių pastovumo. Faktų, kad Vilniaus PN administracija ne kartą atmetė pareiškėjo prašymus įdarbinti, nėra teisinio pagrindo vertinti kaip pareiškėjo diskriminaciją, nes priimant sprendimus dėl pareiškėjo prašymų, inter alia (be kita ko), įvertintos pareiškėjo asmeninės savybės – polinkis į fizinį smurtą. Pareiškėjo teismo posėdyje nurodyti argumentai, kad kaip diskriminaciją jis vertina situaciją, kai kiti nuteistieji, kurie buvo įdarbinti, turėjo daug drausminių nuobaudų, o jo prašymai atmesti, nepripažintini pakankamu pagrindu konstatuoti diskriminaciją, nes polinkis į fizinį smurtą yra didesnės rizikos faktorius ir, turint galvoje dėl jo galinčias kilti pasekmes, ši nuteistųjų asmeninė savybė paprastai vertintina, kaip ribojanti (su išimtimis, kurios turi būti individualaus nagrinėjimo svarstant prašymą dėl įdarbinimo dalykas) tokių nuteistųjų galimybes būti įdarbintiems. Šiuo atveju tokias pareiškėjo savybes patvirtina Psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 36) ir pareiškėjo buvimo linkusiųjų užpulti įskaitoje faktas.

22. Susipažinus su pareiškėjo nurodoma civiline byla ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu šioje civilinėje byloje, konstatuotina, jog civilinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas, priešingai, nei jis teigė šios administracinės bylos posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, daugiau kartų, negu yra pateikta duomenų administracinėje byloje, yra kreipęsis Vilniaus į PN administraciją dėl įdarbinimo, todėl šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

23. Atsižvelgdama į šios Nutarties 21 punkte nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo prievolė išlaikyti vaiką turi lemti jo besąlyginę teisę dirbti ir Vilniaus PN administracijos pareigą tokią teisę užtikrinti. Nuteistojo prievolė išlaikyti vaikus, inter alia, turėtų būti vertinama Vilniaus PN administracijai svarstant nuteistojo prašymą dėl įdarbinimo. Tai kildinama ir iš Įsakymo (patvirtintas Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. sausio 12 d., Nr. 3-5) dėl nuteistųjų priėmimo į darbą atrankos kriterijų, tačiau sprendimas dėl prašymo turi užtikrinti proporcingumo imperatyvų laikymąsi. Pažymėtina, kad vaikų išlaikymo prievolės ir pavojaus asmenų sveikatai ar gyvybei rizikos vertinimo aspektu, įkalinimo aplinkos saugumo garantijų užtikrinimas yra Vilniaus PN administracijos pareiga, kuriai turi būti suteikiamas prioritetas nuteistojo pareigų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, vykdymo atžvilgiu.

24. Šioje byloje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, taigi ir deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys