2022-04-06 Nr. AB-8351-3-62-3-01332-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-120-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01332-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovas) (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-444 „Dėl atsisakymo V. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir VSDFV Utenos skyriaus sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2020 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1563 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-444“ (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ilgą laiką dirbo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tarnyba). (duomenys neskelbtini) viršininko 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2TE-150 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą). Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėjo ištarnautas laikas pensijai buvo 25 metai 10 mėnesių ir 18 dienų. Pareiškėjas 2019 m. pateikė VSDFV Utenos skyriui prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, tačiau VSDFV Utenos skyrius ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, faktiniu atsisakymo pagrindu nurodydamas tyčinio nusikaltimo padarymą, teisiniu pagrindu – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Įstatymas) 13 straipsnio 3 dalį. Nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, pareiškėjas skundą padavė VSDFV, kuri ginčijamu VSDFV sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, pažymėjo, jog nusikalstamą veiką jis padarė 2004 m. gruodžio 10 d., tačiau iš Tarnybos už tai nebuvo atleistas ir toliau sėkmingai tarnavo beveik 12 metų. Padaryta nusikalstama veika nebuvo susijusi su Tarnyba, po nusikalstamos veikos padarymo pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, kad jam nebus skirta pareigūno pensija. Tvirtino, jog susidarė kolizinė situacija, kai asmuo, nuteistas už tyčinį nusikaltimą, yra tinkamas eiti valstybės tarnautojo pareigas, tačiau netinkamas gauti pareigūno pensiją.

4. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į užtarnautą nuosavybę. Teigė, kad tolimesnės tarnybos atlikimas, trunkantis net 12 metų, po nusikaltimo padarymo suformavo pagrįstą ir teisėtą lūkestį pretenduoti į pareigūno pensiją, nes pareiškėjas buvo lojalus Lietuvos Respublikai, visus tuos metus savo darbą atliko sąžiningai, buvo skiriamas į aukštesnes pareigas. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka visus Įstatymo reikalavimus ir jam turi būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų 2019 m. liepos 23 d. išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-12389 pareiškėjas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalyje ir 201 straipsnio 2 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus. Teigė, kad šis faktas buvo esminis, sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

7. Atsakovo nuomone, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) nutarimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nuostatas šios kategorijos bylose nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2005 m. sausio 4 d. (2005 m. sausio 31 d. nutartimi bauda sumažinta, nes įskaitytas suėmime išbūtas laikas – 1 para), nuteistas už BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 201 straipsnio 2 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) viršininko 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2TE-150 pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą) buvo atleistas iš užimamų pareigų. Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėjo ištarnautas laikas pensijai gauti buvo 25 metai 10 mėnesių ir 18 dienų. Pareiškėjas 2019 m. liepos 2 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

10. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

11. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju, esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, VSDFV Utenos skyrius pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o VSDFV pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti VSDFV Utenos skyriaus sprendimą.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta ir mokama, todėl nebuvo pažeista jo teisė į užtarnautą nuosavybę. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d nutarimus.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjo lūkesčiai, t. y. tolimesnės tarnybos atlikimas, trunkantis net 12 metų po nusikaltimo padarymo, negali būti ginami, nes Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nenustatyta jokių išimčių 13 straipsnio 3 dalies normos, draudžiančios skirti pareigūnų pensijas asmenims, nutiestiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, taikymui.

14. Teismas sprendė, kad ginčijami VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, atitinkantys teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo juos panaikinti.

III. 15. Pareiškėjas V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kai pareiškėjas, daugiau negu 25 metus ištarnavęs vidaus tarnyboje, neteko teisės į pareigūnų valstybinę pensiją. Po baudžiamojo įsakymo priėmimo pareiškėjas beveik 12 metų tarnavo valstybei, dėl padarytos nusikalstamos veikos jis nebuvo atleistas iš darbo, drausminių nuobaudų jam nebuvo skirta. Pareiškėjo nuomone, tokia teisinė situacija, kai asmuo yra tinkamas vidaus tarnybai ir joje atitarnavo, tačiau jam už dirbamą darbą nėra skiriama teisėtai priklausanti valstybinė pensija, prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nėra suderinama su teisinės valstybės principu, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas garantuojamas ir ginamas teises į nuosavybę, jos neliečiamumą ir teisėtų lūkesčių principą, taip pat teisę laisvai pasirinkti darbą.

17. Pareiškėjas pažymi, kad jis atitinka valstybinės pensijos skyrimo sąlygas, jam neteisėtai atsisakyta skirti pareigūnų pensiją, nes pareiškėjas nepažeidė jokių lojalumo valstybei pareigų, sąžiningai ir atsakingai vykdė pareigas tarnybos metu, niekada tarnybos metu nebuvo padaręs jokių nusižengimų. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika niekaip nėra susijusi su Tarnyba, pareiškėjas nebuvo dėl to atleistas iš Tarnybos, nebuvo laikomas pažeminusiu pareigūno vardą ir toliau (nuo 2004 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. liepos 14 d., t. y. beveik 12 metų) dirbo vidaus tarnyboje, pagrįstai tikėdamasis, kad bus įvertintas ir atitinkamai gaus iš valstybės kompensaciją pensijos forma už ištarnautus metus, prarastą sveikatą. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kad jam nebebus skirta pareigūno pensija, o pats pareiškėjas, dirbdamas valstybės tarnyboje, negalėjo žinoti, kad jis negali gauti pareigūno pensijos.

18. Pareiškėjas pabrėžia, kad, jeigu jis būtų informuotas apie tai, jog jam gali būti neskirta pareigūnų pensija, jis būdų galėjęs laisvai apsispręsti dėl tolimesnės tarnybos. Šiuo atveju neatleidus pareiškėjo iš valstybės tarnybos po padaryto nusikaltimo ir leidus toliau tarnauti valstybės tarnyboje, tačiau po tarnybos atlikimo pabaigos atsisakius kompensuoti pavojingos tarnybos atlikimą, valstybė padarė pareiškėjui žalą.

19. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad Įstatyme nenustatyta jokių išimčių 13 straipsnio 3 dalies normos, draudžiančios skirti pareigūnų ir karių valstybines pensijas asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, taikymui, t. y. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata nenustatė galimybės skirti pensiją išnykus asmens teistumui, ar asmenims, kurie nuteisti už tyčinį nusikaltimą, padarytą iki tarnybos pradžios ar pan. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas buvo esminis, sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Atsakovas mano, kad ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip neatitinkančiam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-444 „Dėl atsisakymo V. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir VSDFV 2020 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1563 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-444“ pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, VSDFV Utenos skyrius ginčijamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu, o VSDFV sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti VSDFV Utenos skyriaus sprendimą.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo padaryta nusikalstama veika niekaip nėra nesusijusi su Tarnyba, pareiškėjas nebuvo dėl to atleistas ir 12 metų dirbo vidaus tarnyboje, pagrįstai tikėdamasis, kad bus įvertintas ir atitinkamai gaus iš valstybės kompensaciją pensijos forma. Teigia, kad tokia teisinė situacija, kai asmuo yra tinkamas vidaus tarnybai ir joje atitarnavo, tačiau jam už dirbamą darbą nėra skiriama teisėtai priklausanti valstybinė pensija, prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nėra suderinama su teisinės valstybės principu, pažeidžiami Konstitucijoje įtvirtinti garantuojami ir ginami teisės yra nuosavybę, jos neliečiamumą ir teisėtų lūkesčių principai, taip pat teisė laisvai pasirinkti darbą.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2005 m. sausio 4 d. (2005 m. sausio 31 d. nutartimi bauda sumažinta, nes įskaitytas suėmime išbūtas laikas – 1 para), nuteistas už BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 201 straipsnio 2 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas). Pagal bylos duomenis, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) viršininko 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2TE-150 buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini)pareigų pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą). Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėjo ištarnautas laikas pensijai gauti buvo 25 metai 10 mėnesių ir 18 dienų. Pareiškėjas 2019 m. liepos 2 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

28. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

29. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020, 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2628-438/2021 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš nustatyto teisinio reglamentavimo ir suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas valstybinės pensijos neskyrimą sieja su nustatytu nubaudimo už tyčinį nusikaltimą faktu. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020).

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Nagrinėjamu atveju aplinkybė apie išnykusį teistumą nėra teisiškai reikšminga, nes atsižvelgiant į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose teisės į valstybinę pensiją praradimas nesiejamas su teistumo buvimu ar išnykimu, pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nusikalstama veika buvo padaryta 2004 m. gruodžio 10 d. ir po nusikalstamos veikos padarymo jis toliau beveik 12 metų tęsė tarnybą, jo padaryta nusikalstama veika nebuvo susijusi su Tarnyba, po nusikalstamos veikos padarymo pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, kad jam nebus skirta pareigūno pensija, taip pat argumentai apie pareiškėjo reputaciją, sukauptą stažą, skatinimus tarnybos metu, nepanaikina pareiškėjo nubaudimo už tyčinį nusikaltimą fakto ir nesuteikia pagrindo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, todėl šiuo atveju pareiškėjo nuomonė, jog byloje susiklosčiusi teisinė situacija prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nėra suderinama su teisinės valstybės principu, taip pat nesudaro pagrindo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teisėtų lūkesčių apsauga, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta. Todėl jis, galiojant aptartam Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyviam reguliavimui ir būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, negalėjo įgyti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad jam bus paskirta valstybinė pensija. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jo atleidimo iš tarnybos data (beveik 12 metų po nusikalstamos veikos padarymo) nesudaro pagrindo vertinti nagrinėjamą situaciją kaip išskirtinę ir dėl to netaikyti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų. Taip pat kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo teiginiai, kad valstybė jam padarė žalą, nes po padarytos nusikalstamos veikos jo neatleido iš tarnybos, o leido toliau tarnauti valstybės tarnyboje. Teisėjų kolegija pažymi, kad už iš pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos kylančias teisines pasekmes yra atsakingas pats pareiškėjas. Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko), šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje.

34. Tikrinamu atveju pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Atsakovas, nustatęs aplinkybę apie pareiškėjo nubaudimą už tyčinio nusikaltimo padarymą, pagrįstai ginčijamu Sprendimu atsisakė jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė