2020-12-09 Nr. AB-23393-3-65-3-00384-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2088-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00384-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. kovo iki 2018 m. rugsėjo buvo laikomas Pravieniškių PN 3 sektoriuje netinkamomis sąlygomis – patalpos buvo perpildytos, langų stiklai sutrūkinėję, buvo prasta oro cirkuliacija, blogas apšvietimas, trūko oro, buvo šalta, drėgna, buvo pelėsio; pastatų išorinės sienos buvo suskilinėjusios, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, stogai išlinkę nuo senumo, vietom iškritusios plytos, krito plytų atplaišos, pastato konstrukcijoje buvo asbesto; 10–11 būrių korpusuose nebuvo poilsio kambarių, o sanitariniuose mazguose vietoje unitazų (klozetų) buvo 7 tupimos skylės grindyse, buvo tik 8 praustuvės, sanitariniai mazgai buvo susidėvėję, blogai funkcionavo, buvo tik šaltas vanduo, prausykla nebuvo šildoma; 10–11 būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, taip pat nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario maisto produktams laikyti, pasivaikščiojimo kiemelio plotas nesiekė 30 kv. m, juo naudojosi 250 nuteistųjų, kiemelis po lietaus būdavo apsemtas; papildomame pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtos pavėsinės arba stogeliai, jis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno; 10–11 būrių pasivaikščiojimo kiemelis buvo 70–100 m atstumu nuo gamybinių cechų, dėl to oras buvo užterštas; 10–11 būrių parodomuoju pasivaikščiojimo kiemeliu 1 val. galėjo pasinaudoti iki 20 nuteistųjų, kas nepatekdavo į tą skaičių, tas likdavo stovėti 30 kv. m ploto kiemelyje. Pareiškėjo teigimu, 2016 m. gegužę dėl pastatų rekonstrukcijos jis buvo apgyvendintas gyvenimui nepritaikytose Laisvalaikio centro patalpose, kuriose buvo iki 2018 rugsėjo 19 d. Pareiškėjas gyveno 4 būrio 2 patalpoje, kurios plotas buvo apie 70 kv. m, joje gyveno 30 žmonių, plotą dar labiau mažino įrengti baldai, patalpoje trūko oro, ji buvo nešildoma, pareiškėjas šildėsi elektriniu radiatoriumi, kuris džiovino orą, patalpose buvo tarakonų ir blakių. Be to, už 20 m buvo medicinos patalpa, kurioje buvo veikiantis rentgeno aparatas. Naktį pastato durys buvo užrakinamos, nebuvo avarinio išėjimo, priešgaisrinės apsaugos priemonių, langai buvo su grotomis.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Pravieniškių PN buvo blokuojama informacija dėl tuberkuliozės susirgimų pataisos įstaigoje. Be to, Pravieniškių PN administracija toleravo subkultūrą, dėl kurios nuteistieji buvo žeminami.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

5. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių. Pataisos įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami, avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Pataisos įstaiga buvo sudariusi sutartį su licencijuota įmone dėl kenkėjų naikinimo. Įstaigoje yra skalbimo mašinos. Nuteistieji papildomos apšvitos dėl rentgeno kabineto nepatiria. Pataisos namai apsirūpinę gaisro gesinimo priemonėmis, parengti evakuacijos planai. Įstaiga užtikrina bendrą dirbtinę apšvietą, patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas, įstaiga taip pat užtikrina tinkamos temperatūros palaikymą, esant būtinumui, nuteistiesiems jų prašymu išduodami elektriniai šildytuvai, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl tarp nuteistųjų neva esančios kriminalinės subkultūros.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo M. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 320 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2015 m. lapkričio 29 d. taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ginčą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 1 d., t. y. 80 dienų, pareiškėjas Pravieniškių PN 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas pažeidžiant nustatytą 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą, pareiškėjui teko 2,92 kv. m ploto.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN: nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nevykdė teisės aktų reikalavimų prausyklą, tualetą aprūpinti praustuve (1 vnt. 10 asmenų), klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų), kadangi unitazais ir pisuarais naudojosi didesnis nuteistųjų skaičius, nei numato teisės normos; ginčo laikotarpiu nevykdė reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui arba bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 3, 4, 5 ir 6 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas; nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. nevykdė teisės aktų reikalavimų prausyklą, tualetą aprūpinti klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), kadangi unitazais ir pisuarais naudojosi didesnis nuteistųjų skaičius, nei nustato teisės normos.

10. Atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščiojimo kieme oras buvo užterštas, pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus laikė pagrįstais ir pripažino, kad jo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista.

11. Kitus pareiškėjo skundo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Įvertinęs nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimo mastą bei pobūdį, taip pat tai, kad byloje nenustatyta, jog šie pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad 320 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra adekvati pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. P. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis ir atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

13. Pravieniškių PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas bei jam tekusį gyvenamąjį plotą. Pažymi, kad Pravieniškių PN nuteistieji dienotvarkėje numatytu metu gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi dėl jų rotacijos. Atsakovo atstovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi deklaratyviais pareiškėjo argumentais dėl oro užterštumo, kuriems pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad dėl minėtų aplinkybių jis būtų kreipęsis į įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos turi būti patvirtinti įrodymais, tačiau byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN atliko neteisėtus veiksmus ir sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ar skriaudą.

14. Pareiškėjas M. P. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nurodo, kad pažeistos jo teisės pripažinimas nagrinėjamu atveju nėra pakankamas, todėl prašo nesumažinti pirmosios instancijos teismo priteistos kompensacijos dydžio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 1 d. (80 dienų) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kad nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu prausykloje ir tualete, taip pat, kad nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, priteisė pareiškėjui 320 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti – pripažinti tik pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, tačiau nepriteisi neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Apeliacinį skundą atsakovo atstovas grindžia aplinkybėmis, kad minimalaus kameros ploto pažeidimą pirmosios instancijos teismas nustatė neatsižvelgęs į aplinkybę, kad dienotvarkėje numatytu metu pareiškėjas galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, kad pareiškėjas neįrodė patirtos žalos, taip pat kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi deklaratyviais pareiškėjo argumentais dėl užteršto pasivaikščiojimo kiemų oro. Atsakovo atstovo manymu, nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai nebuvo intensyvūs, todėl pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su gyvenamojo ploto normos bei sanitarinių įrenginių kiekio užtikrinimu.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl minėtų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti su šiais pažeidimais susijusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN, susijusių su gyvenamojo ploto normos bei sanitarinių įrenginių kiekio neužtikrinimu.

21. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), kad tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas mažareikšmiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų kamerų tipo patalpos plotą (3,1 kv. m) nebuvo užtikrinta 2016 m. gruodžio 12 d. – 2017 m. kovo 1 d. laikotarpiu, t. y. 80 dienų (pareiškėjui teko 2,92 kv. m ploto). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Pravieniškių PN nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu prausykloje ir tualete. Atsakovo atstovas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija.

23. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

25. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės, taip pat tinkamo sanitarinių įrenginių kiekio, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

26. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 320 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo dėl byloje nustatytų pažeidimų, susijusių su gyvenamojo ploto normos bei sanitarinių įrenginių kiekio neužtikrinimu, patirtai skriaudai atlyginti.

27. Šios išvados nekeičia atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. neužtikrinant pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore. Nors nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjo teiginiai dėl užteršto pasivaikščiojimo kiemų oro laikytini abstrakčiais bei deklaratyviais (pareiškėjas nedetalizavo jokių su tuo susijusių aplinkybių (kada tai buvo, kuo remdamasis teigia, kad oras buvo užterštas draudžiamomis medžiagomis ir (ar) kad kokios nors medžiagos viršijo leistiną jų kiekį, kokias konkrečiai pasekmes jam tai sukėlė), o tik abstrakčiai nurodė, kad buvo deginamos plastmasės atliekos ir oras buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais; be to, pareiškėjas dėl šių aplinkybių nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į kitas kompetentingas institucijas), tai nepaneigia šioje nutartyje konstatuotos aplinkybės, kad Pravieniškių PN pakankamai ilgą laiko tarpą neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą bei tinkamą sanitarinių įrenginių skaičių. Šių pažeidimų konstatavimas šiuo konkrečiu atveju laikytinas pakankamu spręsti, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė 320 Eur kompensaciją.

28. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė