2016-01-26 Nr. AB-1856-3-61-3-03197-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1624-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03197-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. birželio 9 d. jis buvo kalinamas Vilniaus PN kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis, žeminančiomis jo garbę ir orumą sąlygomis. Paaiškino, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo spintelių ir / ar lentynėlių arba jos buvo sulaužytos, tiek sanitariniame mazge, tiek gyvenamojoje patalpoje neveikė oro šalinimo sistema, nebuvo natūralaus apšvietimo, todėl pareiškėjas turėjo būti prietemoje arba naudotis dirbtiniu apšvietimu, kuris dirgino akis, jas dažnai skaudėjo.

Atkreipė dėmesį, jog dėl akių uždegimo kreipėsi į gydytoją, o dėl blogo apšvietimo nusilpo regėjimas, tai sumažino pareiškėjo galimybę skaityti ir rašyti. Be to, pabrėžė, kad langai dėl grotų atsidarydavo nepilnai, todėl kamerose trūko oro, dėl to dažnai skaudėjo galvą. Taip pat akcentavo, kad kamerose didžiąją patalpos dalį užėmė baldai ir kitas inventorius, todėl vienam asmeniui teko ne daugiau kaip 2 kv. m patalpos ploto. Dėl kamerose laikomo didesnio nei leistinas asmenų skaičiaus (3–4 asmenys) nebuvo galimybės pavaikščioti, didžiąją dalį laiko teko sėdėti arba gulėti.

Pasivaikščioti išvesdavo tik 1 val. per parą, tačiau ir kiemelyje dėl ploto trūkumo tai padaryti buvo sunku, kadangi kiemelio plotas buvo apie 5 kv. m, o pasivaikščioti išvesdavo 3–4 asmenis. Taigi, dėl ploto trūkumo vieną valandą tekdavo stovėti, nes kiemelyje neįrengti suoliukai, nors teisės aktai tai nustato. Papildomai akcentavo, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų arba jie buvo sugedę, todėl tekdavo apie pusvalandį belsti į duris, o tai kėlė didelį susirūpinimą, kad nelaimės atveju nesugebės išsikviesti pareigūnų.

Pareiškėjas kartu nurodė, kad jis yra tikintis žmogus, tačiau Vilniaus PN jam buvo atimta teisė bendrauti su dievu, nes jo nevedė į koplyčią ar bažnyčią, dėl to jis labai pergyveno. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų iš dalies prarado regėjimą, buvo sumenkintas jo žmogiškasis orumas, jis patyrė didžiulį stresą, negatyvias emocijas, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, diskomfortą, psichologinę kančią, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), kurių 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, jog iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Šiame kontekste paaiškino, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno pareiškėjo skunde nurodytose gyvenamosiose patalpose nėra galimybės, nes tokie duomenys nekaupiami. Tačiau ir pats pareiškėjas skunde neįvardija, kokie asmenys jo nurodytais periodais bausmę atlikinėjo kartu su juo, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šioje patalpoje su kitais nuteistaisiais. Tuo tarpu paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius bei visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas.

Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi pareiškėjo nurodytose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN kartu akcentavo, kad būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros bei būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė / poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Atsižvelgę į tai, Vilniaus PN tvirtino, kad dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, jog net ir tuo atveju, jei būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.

Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu net 21 kartą buvo baustas drausminėmis nuobaudomis ir atliko nuobaudas baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose.

Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, t. y. patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios. Vilniaus PN kartu akcentavo, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų, kadangi jose vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto dydis atitiko Taisyklių 111.2 punkte nustatytą normatyvą (3,6 kv. m).

Nurodė, jog drausmės grupės gyvenamosios patalpos, kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriai bei bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno bei atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis, o jose esantis inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą. Be to, Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nei įstaigos administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijos nėra pateikęs nei vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, o pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Vilniaus PN papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) teisė lankyti koplyčią bei religines apeigas nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose, nėra numatyta, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Apibendrindami, Vilniaus PN teigė, jog nagrinėjamu atveju įstaigos administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog jo skunde nurodytos aplinkybės lėmė jo fizinę ar psichinę sveikatą, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 91–95) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. birželio 9 d. atskirais laikotarpiais gyveno gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 201, 301, 303, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 3D, 7D, 9D, 10D, 11D, taip pat atskirais laikotarpiais atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN režimo pažeidimų kamerų tipo patalpose Nr. 1K, 2K, 3K, 6K, 7K, 9K, 11K, 16K, 18K, 19K nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje, o iš pateikto plano matyti, jog gyvenamosios patalpos išeina į bendrą koridorių, tame pačiame koridoriuje yra įrengtos kitos bendro naudojimo patalpos. Taigi, nuteistieji neturi visą laiką praleisti vien tik gyvenamojoje patalpoje, o dėl to, jog kiti nuteistieji dieną dalyvauja leidžiamose veiklose, dienos metu ne visi būna gyvenamojoje patalpoje.

Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus, todėl skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpos ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą tam skirtose pataisos įstaigose.

Teismas papildomai pabrėžė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nei vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, dėl netinkamo apšvietimo gyvenamosiose patalpose ar kitų netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje. Tuo tarpu šiuo metu nustatyti, koks apšvietimas ar kitos sąlygos buvo anksčiau, dėl praėjusio ilgo laiko negalima. Todėl neįrodžius pareiškėjo teiginių dėl apšvietimo ar kitų kalinimo sąlygų netinkamumo, šie pažeidimai laikytini nenustatytais.

Teismas taip pat nustatė, kad visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Visos minėtos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d.

įsakymu Nr. 1R-139. Todėl šiuo atveju jokie teisės aktų reikalavimai, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nebuvo pažeisti. Atsižvelgęs į BVK 86 straipsnio nustatytą režimą bei reglamentuotas nuteistųjų teises, teismas pabrėžė, kad teisė lankyti koplyčią bei religines apeigas nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose, nenumatyta. Tokia teisė nenumatyta ir baudos izoliatoriuose esantiems nuteistiesiems (BVK 146 str.).

Todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog Vilniaus PN pareigūnai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei. Atitinkamai nėra ir jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

III. Pareiškėjas M. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju teismas netinkamai įvertino vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, nes jį skaičiuodamas neatsižvelgė į sanitarinio mazgo ir patalpose esančių baldų bei kito inventoriaus užimamą plotą, nors, pareiškėjo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) laikosi praktikos, jog šis plotas negali būti įskaičiuojamas į bendrą patalpos plotą. Be to, pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog jis neįvardijo, kokie asmenys jo nurodytais periodais bausmę atlikinėjo kartu su juo, kadangi pareiškėjas į teismo posėdį buvo atsivežęs kartu su juo kamerose buvusių asmenų liudijimus, tačiau teismas juos atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. birželio 9 d. Vilniaus PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusios gyvenamosios ploto normos atitikimo teisės aktų reikalavimams ir mano, jog teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, nepagrįstai į šį plotą įskaičiavo sanitarinio mazgo ir patalpose esančių baldų bei kito inventoriaus užimamą plotą. Tuo tarpu dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų pareiškėjas iš esmės ginčo nekelia, o atsakovas, atstovaujamas Vilniaus PN, apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN atskirais laikotarpiais buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 201, 301, 303, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 3D, 7D, 9D, 10D, 11D ir kamerų tipo patalpose Nr. 1K, 2K, 3K, 6K, 7K, 9K, 11K, 16K, 18K, 19K. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Taigi, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus byloje esančius duomenis (b. l. 9–11, 16–73), inter alia duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat papildomai akcentuotina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog jis neįvardijo, kokie asmenys jo nurodytais periodais bausmę atlikinėjo kartu su juo, pabrėžtina, kad skundžiamame sprendime minėta aplinkybė nurodyta tik aprašant atsakovo, atstovaujamo Vilniaus PN, atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, o teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negrindė jo šiuo argumentu.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas). Tuo tarpu reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius