b0b396cb-be8a-47f1-8f61-16574e00a1fe · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                                                              Civilinė byla Nr. 2A-733/2012                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.2.4.2; 44.5.2.17 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. gruodžio 28 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Egidijaus Žirono, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-11-656/2011 pagal ieÅ¡kovų B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. ieÅ¡kinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui V.

K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. 2007-09-03 kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį 2009-10-01 patikslino, ir prašė priteisti iÅ¡ atsakovų Lietuvos valstybės ir Klaipėdos miesto savivaldybės kiekvienam po 17 305,66 Lt turtinei ir po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad 1995-08-04 turto pardavimo ne iÅ¡ varžytinių akto pagrindu ieÅ¡kovai lygiomis dalimis už 150 000 Lt įsigijo užkandinę „Kopos“, esančiÄ (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), su jai priklausančiu metaliniu paviljonu Nr. 7, esančiu (duomenys neskelbtini) (toliau paviljonas).

Klaipėdos apskrities viršininko 1997-05-30 įsakymo Nr. 529 (toliau ir KAVA įsakymas) pagrindu 1997-06-04 atlikta paviljono teisinė registracija (indeksas 1E1g), išduotas planas su jam priskirtomis žemės sklypo ribomis.Nurodė, kad kaimynystėje esančio pastato – (duomenys neskelbtini), savininkė R. R. 1997-07-03 pareiškė ieškinį atsakovams B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisių gynimo.

R. R. teigė, kad ginčijamu 1995-08-04 turto pardavimo ne iÅ¡ varžytinių aktu minėtas metalinis paviljonas Nr. 7, esantis (duomenys neskelbtini), yra priÅ¡lietas prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato ir atsakovams nebuvo parduotas, nes nėra jiems parduoto turto priklausinys. R. R. prašė panaikinti minėtÄ KAVA įsakymÄ bei turto teisinę registracijÄ paviljono dalyje ir leisti nugriauti šį laikino pobÅ«džio metalinį statinį. Klaipėdos apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį buvo patenkinęs, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 1999 m. kovo 4 d. nutartimi šį sprendimÄ panaikino ir bylÄ perdavė nagrinėti iÅ¡ naujo.

Pakartotinai nagrinėjant bylÄ , R. R. teises ir pareigas perėmusi A. D. patikslino reikalavimus, papildomai praÅ¡ydama pripažinti negaliojančiu 1995-08-04 turto pardavimo akto dalį dėl paviljono pardavimo ir įpareigoti ieÅ¡kovus šį pastatÄ nugriauti. Klaipėdos apylinkės teismas 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, o Klaipėdos apygardos teismo 2000 m. lapkričio 23 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartimi teismų procesiniai sprendimai palikti nepakeisti.

Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartimi atnaujino procesÄ aukščiau minimoje civilinėje byloje, o Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 3 d. sprendimu konstatavo, kad ginčijamu 1995-08-04 turto pardavimo ne iÅ¡ varžytinių aktu paviljonas atsakovams nebuvo parduotas, panaikino ankstesnį Å¡io teismo 2000 m. gegužės 16 d. sprendimÄ ir priėmė naujÄ , kuriuo:

1. pripažino negaliojančia 1994-12-30 turto perdavimo akto dalį dėl paviljono;

2. panaikino ginčijamÄ KAVA įsakymÄ ;

3. panaikino paviljono (indeksas 1E1g) teisinę registracijÄ ;

4. kitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė;

5. reikalavimÄ leisti nugriauti paviljonÄ paliko nenagrinėtu. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartimi sprendė, kad ginčo paviljonas atsakovams buvo parduotas, bet toks sandoris neatitiko įstatymo reikalavimų, nes tai VVMÄ® ,,JÅ«ratė“ priklausęs kilnojamasis daiktas, kuris pagal CPK 456 straipsnį negalėjo bÅ«ti parduotas, tačiau restitucijos netaikė, nurodęs, kad Å¡i pablogintų atsakovų (turto įgijėjai) padėtį. Å is apeliacinės instancijos teismas sprendimÄ paliko nepakeistÄ .

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. balandžio 13 d. nutartimi Å¡iuos teismų sprendimus pakeitė, panaikindamas jų dalis dėl 1994-12-30 turto perdavimo akto (paviljono perdavimas ieÅ¡kovams) pripažinimo negaliojančia ir šį reikalavimÄ atmetė. Kitos teismų sprendimų dalys paliktos nepakeistos. IeÅ¡kovai nurodė, kad kol byla buvo nagrinėjama kasacinės instancijos teisme, KAVA 2005-12-30 pardavė A. D. paviljonui priskirtÄ Å¾emės sklypÄ , Å¡i 2006-04-05 jį pardavė V. K., o pastarasis 2006-04-13 paviljonÄ buvo nugriovė.Tvirtino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 13 d. nutartis neteisėta, nes tas pats ginčas, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, antrÄ kartÄ sprendžiant teisės taikymo klausimus, buvo iÅ¡spręstas prieÅ¡ingai nei to paties teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartimi.

Tokios teisės kasacinės instancijos teismui CPK nenumato, o prieÅ¡taringas teisės klausimų sprendimas praėjus 5 metams, pažeidė teisėtų lÅ«kesčių ir teisinių santykių stabilumo principus bei sukėlė žalÄ ieÅ¡kovams: panaikinus paviljono registracijÄ , jie neteko teisės naudoti prie jo esantį žemės sklypÄ , žemės sklypas buvo parduotas, o paviljonas 2006-04-13 buvo nugriautas. Teigė, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad valstybės narės atsako už žalÄ padarytÄ aukščiausiųjų teismų sprendimais, priimtais pažeidžiant EB teisę, o Å¡ioje byloje kasacinis teismas akivaizdžiai padarė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) protokolo Nr. 1, iÅ¡ dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 1 straipsnio 1 dalies nuostatÄ (2003-09-23, Nr. C-224/01, 2006-06-27 Nr. C-173/03).

Dėl to nagrinėjamu atveju taikytina valstybės civilinė atsakomybė. Be to, už žalÄ , atsiradusiÄ dėl pastato nugriovimo, yra atsakinga ir Klaipėdos miesto savivaldybė, kurios Urbanistikos plėtros departamentas pritarė nugriovimui. Nurodė, kad ieÅ¡kovai bendrai patyrė 106 852,60 Lt turtinę žalÄ , kuriÄ sudaro 103 834 Lt paviljono vertė pagal 1997-02-19 inventorinėje byloje nurodytÄ paviljono rinkos kainÄ , įskaitant tvoros kainÄ , ir 3 019,60 Lt advokato paslaugos ir dokumentų kopijavimas.Tvirtino, kad taip pat turi bÅ«ti atlyginta po 50 000 Lt neturtinės žalos, kuriÄ sudaro valstybės neužtikrinti lÅ«kesčiai, teisėtų interesų apsauga, patirti nepatogumai, nuoskauda, nusivylimas, akivaizdžios neteisybės jausmas, teismams keičiant savo sprendimus, pakirstas pasitikėjimas valstybės institucijų vykdomos veiklos teisėtumu, saugumo jausmo praradimas, emocinė depresija, netikrumas dėl ateities.

Beje, nors minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 13 d. nutartimi pripažinta, kad paviljonas jiems priklauso nuosavybės teise, tačiau nebuvo sudarytos galimybės atstatyti pažeistas teises, todėl neigiami dvasiniai iÅ¡gyvenimai tęsiasi iki Å¡iol. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, teismas nurodė, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlygina valstybė visiÅ¡kai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigÅ«no kaltės. Taigi valstybės atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius konkretaus pareigÅ«no kaltę, nagrinėjamu atveju – kad teisėjas (teismas), priimdamas procesinį sprendimÄ , ne tik aiÅ¡kiai pažeidė įstatymÄ , kad bet kuris kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje bÅ«tų pasielgęs kitaip.Ä®vertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog teismai ar teisėjas, nagrinėdami civilinę bylÄ dėl pripažinimo negaliojančiu ieÅ¡kovų bei teismo antstolių kontoros prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo sudaryto 1994-12-30 turto perdavimo akto dalį, susijusiÄ su paviljono perdavimu ieÅ¡kovams, dėl KAVA 1997-05-30 įsakymo Nr. 529 bei 1997-06-04 atliktos paviljono teisinės registracijos panaikinimo, suklydo kaltai, kad bent vienas iÅ¡ bylÄ nagrinėjusių teisėjų įvykdė Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytÄ poelgį.

Teismas nesirėmė ieškovo cituojama Europos Teisingumo Teismo praktika, nurodęs, kad Konvencija nėra Europos Bendrijų teisės aktų dalis, nors Europos Bendrijų teisės sistemoje ir laikomasi minėtos Konvencijos principų.Spręsdamas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės, teismas nustatė, kad šis atsakovas 2006-04-11 raštu konstatavo, jog nėra reikalingas leidimas nugriauti statinį, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. šalia kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), nes jis nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Taip pat nustatė, jog minėtÄ paviljonÄ nugriovė V. K.. Vadovaudamasis aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtintu STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 30.6, 31.3 punktais bei remdamasis aplinkybe, kad paviljonas stovėjo V. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kad nugriauto statinio duomenys nebuvo iÅ¡vieÅ¡inti, teismas preziumavo, jog nei Klaipėdos miesto savivaldybė, nei V. K. nežinojo apie ieÅ¡kovų nuosavybės teises į minėtÄ pastatÄ (paviljonÄ ) (CK 4.40 str. 1 d.).

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ieÅ¡kovai neįrodė Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės sÄ lygų.Pažymėjo, kad ieÅ¡kovai kitais pagrindais gali reikÅ¡ti ieÅ¡kinį savivaldybės institucijoms ar kitiems žalÄ padariusiems asmenims. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. praÅ¡o panaikinti teismo sprendimÄ ir ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Teismas pažeidė CPK 177, 185, 265, 270 straipsnių nuostatas, nes neįvertino nei vieno iÅ¡ Å¡ių įrodymų: Klaipėdos apskrities VPK 2-ojo policijos komisariato vieÅ¡osios policijos medžiagos, priimant 2006-04-28 nutarimÄ dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimÄ , KAVA 2006-05-04 raÅ¡to Nr. GS-253-(3.3-3.4), Klaipėdos miesto valdybos 1997-12-07 sprendimo, Nr. 634, kuriuo patvirtintas kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) detalusis planas, Klaipėdos miesto savivaldybės miesto planavimo departamento architektÅ«ros-urbanistikos skyriaus virÅ¡ininko 1997-02-18 pažymos Nr. 36-07, teisiÅ¡kai neįregistruoto pastato 1997-03-04 apžiÅ«ros akto Nr. 17, KAVA 1997-05-30 įsakymo Nr. 529, turto perdavimo ne iÅ¡ varžytynių 1995-08-04 akto, antstolių kontoros prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1997-04-02 pažymos Nr. 6, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-05-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-48-588/2005, Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-757-524/2005, KAVA 2005-12-30 įsakymo Nr. 6186 dėl pardavimo valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-13 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2006.

Dėl to teismo sprendimas yra nemotyvuotas.2. Bylos įrodymams prieÅ¡tarauja teismo iÅ¡vada, kad nei savivaldybė, nei trečiasis asmuo V. K. nežinojo apie ieÅ¡kovų teises į griaunamÄ paviljonÄ . PrieÅ¡ingai, savivaldybė trečiuoju asmeniu dalyvavo aukščiau minėtose civilinėse bylose, kuriose buvo priimti prieÅ¡ingi teismų sprendimai, todėl jai buvo žinomos visos su paviljonu susijusio ginčo aplinkybės. Be to, savivaldybei yra taikomi aukÅ¡tesni atsakomybės standartai, o jos teisininkai puikiai suvokia nuosavybės teisių įgijimo ir įregistravimo teisinius pagrindus.3.

Teismas neteisingai nusprendė, kad nėra valstybės civilinės atsakomybės, nes ieÅ¡kovų nuosavybė buvo prarasta dėl teismų kaltės. Kasacinės instancijos teismas taip pat negali priimti prieÅ¡ingų sprendimų byloje su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl tų pačių reikalavimų, nes Konstitucinis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog konstitucinės teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumÄ .4. Teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai atsisakydamas taikyti KonvencijÄ , ratifikuotÄ 1995-04-27 įstatymu „Dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“, nes nors Konvencija nėra Europos Bendrijos teisės aktų dalis, tačiau Europos Bendrijų Teisingumo Teismas vadovaujasi joje įtvirtintais bendraisiais principais.

Atsiliepimu į ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, praÅ¡o jį atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime teigiama, kad:1. Apeliantai neįrodė, kad jų skunde iÅ¡vardytų dokumentų nepaminėjimas teismo sprendime nulėmė jo neteisėtumÄ (CPK 329 str. 1 d.). Teismas pagal ieÅ¡kovo suformuluotus ieÅ¡kinio reikalavimus nagrinėjo atsakovų civilinės atsakomybės sÄ lygas bei nustatęs, kad nėra pagrindo tenkinti ieÅ¡kinio, neprivalėjo detaliai iÅ¡analizuoti visų apelianto nurodomų įrodymų.

Teismo sprendimas turi bÅ«ti motyvuojamas glaustai (CPK 270 str.) ir jeigu iÅ¡ motyvuojamosios dalies yra aiÅ¡ku, dėl kokių priežasčių priimtas toks teismo sprendimas, motyvavimas yra pakankamas.2. Apeliantai neteisingai supranta proceso atnaujinimo institutÄ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 ir 2006-04-13 nutarčių santykį, tvirtindami, jog kasacinis teismas negali priimti prieÅ¡ingų sprendimų civilinėje byloje su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis tarp tų pačių Å¡alių dėl tų pačių reikalavimų.

Proceso atnaujinimo institutu paÅ¡alinamos ir kasacinės instancijos teismo padarytos klaidos, o jeigu ankstesnis teismo sprendimas pakeičiamas ar panaikinamas, tokioje byloje jis netenka galios. Tai reiÅ¡kia, kad bÅ«tent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-13 nutartis yra galutinė ir turi bÅ«ti vykdoma. Be to, Å¡ia kasacinio teismo nutartimi buvo apginta ieÅ¡kovų nuosavybės teisė į paviljonÄ , tačiau Å¡i teisė nėra tapatintina su teisine registracija, o teisinės registracijos panaikinimas nėra pagrindas statinį nugriauti.

Ištaisius padarytas statinio registravimo klaidas, jį buvo galima įregistruoti iš naujo.

3. IeÅ¡kovai žalos turėtų reikalauti iÅ¡ asmens, nugriovusio statinį (V. K.), nes, nepaisant to, kad specialaus leidimo griauti paviljonÄ tuo metu nereikėjo, tačiau draudžiama pažeisti kitų asmenų teises, sunaikinant jiems priklausantį turtÄ . V. K., įsigijęs žemės sklypÄ , kuriame stovėjo apleistas ir neprižiÅ«rimas paviljonas, kaip pakankamai rÅ«pestingas ir sÄ Å¾iningas asmuo privalėjo pasirÅ«pinti teisėtu tokio pastato nukėlimo ar nugriovimo bÅ«du, o ne savavaliÅ¡kai jį sunaikinti.

Nepasisakė dėl teismo motyvų, susijusių su Klaipėdos miesto savivaldybės atsakomybe. Atsiliepimu į ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė praÅ¡o jį atmesti. Atsiliepime teigiama, kad:1. Savivaldybė nenugriovė ieÅ¡kovams nuosavybės teise priklausančio paviljono, todėl nėra atsakinga už atsiradusiÄ Å¾alÄ .2. Aplinkos ministro patvirtintų reglamentų STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 5 punktas ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų – laikini) statiniai“ numatė, kad laikinam nesudėtingam metaliniam paviljonui nugriauti statybos leidimas nereikalingas.

Tokios aplinkybės savivaldybės 2006-04-11 raÅ¡te buvo nurodytos teisėtai. Be to, savivaldybė vadovavosi įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutartimi ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos žemės sklypas, ant kurio stovėjo paviljonas, nuosavybės teise priklausė V. K..3. IeÅ¡kovai turi teisę reikalauti, kad žalÄ atlygintų statinį nugriovęs asmuo. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas bÅ«tų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 str. 2 d.).             Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovai B.

M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. savo reikalavimus priteisti jiems turtinę ir neturtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylÄ , kildina iÅ¡ kasacine tvarka iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos pagal ieÅ¡kovės A. D. (R. R.) jiems pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį, t. y. tai yra dėl, anot jų, viena kitai prieÅ¡taraujančių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. ir 2006 m. balandžio 13 d. nutarčių, priimtų toje pačioje civilinėje byloje.

Kaip teigia ieÅ¡kovai, Å¡iais procesiniais kasacinio teismo sprendimais buvo pažeistos jų nuosavybės teisės į paviljonÄ , teisėti lÅ«kesčiai, susiję su Å¡io turto disponavimu. Taip pat tokie reikalavimai pareikÅ¡ti ir atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei, nes, anot jų, Å¡io atsakovo pareigÅ«nų nerÅ«pestingas pareigų vykdymas, V. K. suteikiant klaidinančiÄ informacijÄ apie ieÅ¡kovams nuosavybės teise priklausantį paviljonÄ , lėmė Å¡io statinio nugriovimÄ ir turtinės žalos atsiradimÄ .

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu Å¡iuos reikalavimus atmetė, konstatavęs, jog ieÅ¡kovai neįrodė privalomųjų sÄ lygų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti.              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi ieÅ¡kovų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo teisinį ir faktinį pagrindÄ , atsakovų atsiliepimų argumentus, bylos medžiagÄ , daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su valstybės civiline atsakomybe, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimÄ bei atsakomybę už žalÄ atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ ir Å¡ioje bylos dalyje priėmė motyvuotÄ , teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ .

Tačiau teisėjų kolegija mano, jog spręsdamas dėl kito atsakovo – Klaipėdos miesto savivaldybės – civilinės atsakomybės sÄ lygų buvimo, teismas neatskleidė bylos esmės – svarbiausių bylos faktinių ir teisinių aplinkybių – dėl to Å¡i teismo sprendimo dalis panaikintina, o dėl neiÅ¡tirtų aplinkybių apimties ir pobÅ«džio perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).              Dėl valstybės civilinės atsakomybės              Kaip žinoma, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlygina valstybė visiÅ¡kai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigÅ«no kaltės. Pagal Å¡iÄ Ä¯statymo normÄ valstybės pareiga atlyginti žalÄ atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sÄ lygos – žala (nuostoliai) (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryÅ¡ys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.).

Taigi prieÅ¡ingai nei yra nurodyta to paties CK 6.272 straipsnio 1 dalyje (valstybės atsakomybė be kaltės) ir kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, Å¡iuo atveju turi bÅ«ti įrodyta ir teismo (teisėjo) kaltė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog teisėjo (teismo) kaltė gali bÅ«ti konstatuota padarius akivaizdžiÄ ir Å¡iurkščiÄ teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidÄ , o vertinant jos akivaizdumÄ ir Å¡iurkÅ¡tumÄ gali bÅ«ti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumÄ , nuostatos tikslumÄ , įrodymų aiÅ¡kumÄ , bylos aplinkybių sudėtingumÄ , ar teismui pagal aiÅ¡kias bylos aplinkybes ir taikomÄ teisės nuostatÄ reikėjo tik jÄ pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).             Kaip minėta, apeliantai tvirtina, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2001 m. balandžio 23 d. ir 2006 m. balandžio 13 d. priėmus toje pačioje civilinėje byloje dvi, anot jų, prieÅ¡ingas nutartis buvo pažeistas konstitucinis imperatyvas teismui laikytis savo paties sukurtų precedentų, o tuo pačiu prarasti jų teisėti lÅ«kesčiai dėl įgytos nuosavybės. Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais ir pagrįsdama savo iÅ¡vadas mano, jog bÅ«tina detaliau aptarti su Å¡iais teismų procesiniais sprendimais susijusias reikÅ¡mingas faktines ir teisines bylos aplinkybes.             IÅ¡ bylos medžiagos nustatyta, kad vykdant skolų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ VVMÄ® „JÅ«ratė“ Å¡ios įmonės naudotas metalinis paviljonas Nr. 7, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau paviljonas), 1994-12-30 turto perdavimo aktu buvo perduotas teismo antstolių kontorai prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo kartu su užkandinės „Kopos“ pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) (1 t., 13 b. l.). 1995-08-04 turto pardavimo ne iÅ¡ varžytynių aktu užkandinė už 150 000 Lt lygiomis dalimis buvo parduota B.

M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. (1 t., 14, 15 b. l.). Teismo antstolio 1999-04-12 pažymoje nurodyta, jog remiantis minėtu 1995-08-04 aktu paviljonas priklauso parduotai užkandinei. Klaipėdos apskrities viršininko 1997-05-30 įsakymo Nr. 529 (toliau ir KAVA įsakymas) pagrindu 1997-06-04 atlikta paviljono teisinė registracija (indeksas 1E1g), jam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) (1 t., 12 b. l.). Dėl minėto paviljono tarp ieškovų ir kaimyninio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau ir kaimyninis pastatas), savininkų, kurie ilgainiui keitėsi, 1997-07-03 kilo ginčas, t. y. pradinė pastato savininkė R.

R. 1997-07-03 kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V., Klaipėdos apskrities virÅ¡ininko administracijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialui, praÅ¡ydama panaikinti KAVA įsakymÄ ir 1997-06-04 atliktÄ paviljono teisinę registracijÄ . Klaipėdos apylinkės teismas 1998-12-14 sprendimu šį ieÅ¡kinį patenkino, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 1999-03-04 nutartimi panaikino minėtÄ sprendimÄ ir bylÄ perdavė nagrinėti iÅ¡ naujo.

Nagrinėjant bylÄ iÅ¡ naujo, pasikeitusi kaimyninio pastato savininkė A. D. patikslintu ieÅ¡kiniu papildomai prašė pripažinti negaliojančiu antstolio ir ieÅ¡kovų 1995-08-04 sudarytÄ turto pardavimo akto dalį dėl paviljono bei įpareigoti atsakovus nusikelti laikinÄ statinį (paviljonÄ ). Klaipėdos apylinkės teismas 2000-05-16 sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, be kita ko, konstatavęs, jog KAVA įsakymas tuo metu galiojusiems įstatymams neprieÅ¡taravo, nes jis nuosavybės teisių nesukÅ«rė, juo buvo iÅ¡spręstas tik leidimo įregistruoti nuosavybę klausimas; pagal Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr. 1011 patvirtintos Teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos 2 punktÄ toks įsakymas yra pagrindas įregistruoti pastato įsigijimo sandorį, todėl paviljono 1997-06-04 teisinė registracija atlikta pagrįstai; teismo nuomone, akivaizdu, kad ginčas tarp pastatų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) savininkų kilo dėl žemės, o žemės padalijimo bei naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimas yra kitos bylos dalykas.

Klaipėdos apygardos teismas 2000-11-23 nutartimi paliko šį sprendimÄ nepakeistÄ , o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001-04-23 nutartimi minėtus teismų sprendimus paliko nepakeistus, konstatavęs, jog 1994-12-30 turto perdavimo aktas ir 1995-08-04 turto pardavimo ne iÅ¡ varžytynių aktas patvirtina, jog atsakovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. nuosavybės teise įgijo paviljonÄ , o teismo antstolės 1997-04-02 pažyma ir 1995-06-02 turto areÅ¡tas, - kad paviljonas buvo perduotas minėtiems atsakovams, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad jų nuosavybės teisė į ginčo paviljonÄ buvo įregistruota teisėtai (Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr. 1011 patvirtintos Teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos 4.8 p.).

Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu ginčo statinys nebūtų įregistruotas kaip savarankiškas objektas, jis būtų perėjęs atsakovų nuosavybėn CK 153 straipsnio pagrindu, t. y. kaip pagrindinio daikto – užkandinės „Kopos“ priklausinys. Be to, kasacinis teismas laikė, kad ginčo paviljonas nėra laikinas statinys, nes jis pastatytas 1966 m., o inventorizuotas 1971 m., inventorizavimo dokumentuose nenurodyta, jog jis yra laikinas statinys (civilinė byla Nr. 3K-3-448/2001) (1 t., 16-18 b. l.).

             Procesas Å¡ioje civilinėje byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (paaiÅ¡kėjus naujoms esminėms aplinkybėms) po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2004-03-01 nutarties, kurioje konstatuoti neatitikimai tarp naujai paaiÅ¡kėjusių faktinių bylos aplinkybių ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutarties motyvų apie ginčo statinio statusÄ (ne laikinas statinys), jo pastatymo ir inventorizavimo momentÄ , inventorizavimo duomenis (2000 m. teismui buvo pateikti visiÅ¡kai kito statinio kadastriniai duomenys) bei privalomai nurodyta, jog nagrinėjant bylÄ iÅ¡ naujo reikia atkreipti dėmesį kitas svarbias teisines aplinkybes, vertinti 1995-08-04 turto pardavimo ne iÅ¡ varžytynių aktÄ CPK 4341 straipsnio prasme ir kt.

Atnaujintoje civilinėje byloje R. D. prašė pripažinti, kad yra negaliojančios: 1994-12-30 turto perdavimo akto dalis dėl metalinio paviljono ir 1995-08-04 turto pardavimo ne iÅ¡ varžytynių akto dalis dėl paviljono perleidimo atsakovams; panaikinti KAVA 1997-05-30 įsakymÄ Nr. 529; įpareigoti VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialÄ panaikinti 1997-06-04 paviljono (indeksas 1E1g) teisinę registracijÄ ; leisti R. D. nugriauti laikino pobÅ«džio metalinį statinį – paviljonÄ .              Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005-05-03 sprendimu panaikino teismo 2000-05-16 sprendimÄ ir priėmė naujÄ sprendimÄ , kuriuo: pripažino negaliojančia 1994-12-30 turto perdavimo akto dalį dėl paviljono, panaikino KAVA įsakymÄ dėl leidimo registruoti paviljonÄ ir jo teisinę registracijÄ , o reikalavimÄ dėl paviljono nugriovimo paliko nenagrinėtu, nes A.

D. dar galėjo pasinaudoti ikiteismine tvarka. Å is teismo sprendimas paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutartimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka iÅ¡nagrinėjęs minėtÄ bylÄ , 2006-04-13 nutartimi konstatavo, jog ieÅ¡kovai nuosavybės teise įsigijo užkandinę „Kopos“ ir ginčo paviljonÄ . Kartu teisėjų kolegija sprendė, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymu A. D. teisė netapo pažeista ar ginčijama, jos įstatymų saugomi interesai nebuvo pažeisti, todėl jos nurodyti motyvai nėra pakankamas pagrindas, suteikiantis jai teisę ginčyti sandorius, pagal kuriuos atsakovai – fiziniai asmenys – nuosavybės teise įsigijo ginčo statinį, ir A.

D. neturi teisės į reikalavimų dėl Å¡ių sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinimÄ . Remdamasis tuo, kasacinis teismas panaikino apskųstų teismo procesinių sprendimų dalis, kuriomis patenkintas A. D. reikalavimas dėl 1994-12-30 turto perdavimo akto dalies dėl paviljono pripažinimo negaliojančia ir Å¡is ieÅ¡kinio reikalavimas atmestas. Tuo pačiu teisėjų kolegija nurodė, jog ginčas tarp Å¡alių faktiÅ¡kai yra kilęs dėl teisės į žemės sklypÄ , o tai priklauso nuo ginčo paviljono statuso (laikinas statinys, kilnojamasis turtas, savavaliÅ¡kas statinys ir pan.), todėl R.

D. turi teisę ginčyti KAVA įsakymÄ , kuriuo atsakovams leista teisiÅ¡kai įregistruoti ginčo paviljonÄ . Kasacinis teismas sutiko su žemesnių instancijų teismų iÅ¡vadomis, jog ginčijamas KAVA įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr. 1011 bei Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-08-23 įsakymu Nr. 108 „Dėl statinių priėmimo naudoti tvarkomojo reglamento patvirtinimo“ patvirtinta „Statinių priėmimo naudoti tvarka“ nustatytÄ statinių priėmimo naudoti bei jų teisinės registracijos tvarkÄ (ginčo statinio teisinė registracija atlikta netgi to statinio nepriėmus naudoti teisės aktų nustatyta tvarka) bei nurodė, kad tie pažeidimai yra savarankiÅ¡kas pagrindas naikinti ginčijamÄ KAVA įsakymÄ .

Kasacinės instancijos teismas minėta nutartimi panaikino žemesnių instancijų teismų sprendimų dalis, kuria pripažinta negaliojančia 1994-12-30 turto perdavimo akto dalis dėl paviljono, o kitas dalis palikto nepakeistas. Å iame faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atsiliepime nurodytais argumentais, jog apeliantai neteisingai aiÅ¡kina proceso atnaujinimo institutÄ , teigdami, jog atnaujinus procesÄ civilinėje byloje negali bÅ«ti priimtas kitoks teismo sprendimas, nei jau buvo priimtas, kad taip yra paneigiami teismų sukurti precedentai.

Visų pirma, apeliantai teisingai nurodo, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumÄ , teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumÄ . Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog yra galimi atvejai, kai po bylos iÅ¡sprendimo ir sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės paaiÅ¡kėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. BÅ«tent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutÄ .

Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, todėl jis yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose: Brumarescu v. Romania, no. 28342/95, judgement of 28 October 1999; Sovtransavto Holding v.

Ukraine, no. 48553/99; judgement of 25 July 2002; kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Proceso atnaujinimo tikslas – iÅ¡vengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumÄ , apginant ne tik privačių Å¡alių, bet ir vieÅ¡Ä jį interesÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2007).

Nagrinėjamoje byloje, jau minėta, ieÅ¡kovės A. D. pareiÅ¡kimas dėl proceso atnaujinimo toje civilinėje byloje, taip pat buvo nagrinėjamas visų instancijų, įskaitant ir kasacinės, teismų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-01 nutartimi Å¡is klausimas grÄ Å¾intas nagrinėti iÅ¡ naujo, o nagrinėjant jį iÅ¡ naujo – procesas buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi proceso atnaujinimo teisėtumas dėl naujai byloje paaiÅ¡kėjusių aplinkybių yra konstatuotas įsiteisėjusia teismo nutartimi (CPK 18 str.).Antra, kaip žinia, atnaujinus procesÄ , civilinė byla nagrinėjama iÅ¡ naujo pagal CPK nustatytas taisykles.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu įsiteisėjusio teismo akto teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamÄ byloje ir papildomai pristatytÄ medžiagÄ , bet dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių. Iki Å¡ių aplinkybių paaiÅ¡kėjimo teismo priimtas sprendimas buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylÄ , objektyviai galėjo turėti. Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad atnaujintoje civilinėje byloje negalima iÅ¡ naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, jeigu tai yra bÅ«tina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtakÄ teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes prieÅ¡ingu atveju bus paneigta proceso atnaujinimo instituto paskirtis – iÅ¡taisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2004; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; kt.).

Taigi teismai pagrįstai analizavo ieÅ¡kinio reikalavimus, susijusius su naujai paaiÅ¡kėjusia aplinkybe – ginčo pastato inventorizavimu bei su tuo susijusio KAVA įsakymo ir atitinkamai teisinės registracijos teisėtumu visų bylos aplinkybių kontekste.Trečia, CPK 371 straipsnis numato teismo teises, iÅ¡nagrinėjus bylÄ po proceso atnaujinimo, o Å¡io straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) – teismo teisę panaikinti teismo sprendimÄ (nutartį) ir priimti naujÄ sprendimÄ (nutartį).

Taigi įstatymas suteikia teismui teisę, nustačius, jog priimant teismo sprendimÄ , įskaitant ir kasacinės instancijos teismÄ , buvo padaryta teisinė ar faktinė klaida, jÄ iÅ¡taisyti, panaikinant teismo sprendimÄ ir priimant naujÄ . Kaip teisingai nurodoma atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundÄ , tokiu atveju ankstesnis teismo sprendimas netenka galios. Tai reiÅ¡kia, kad bÅ«tent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-13 nutartis yra galutinė ir turi bÅ«ti vykdoma (CPK 18 str.).Ketvirta, kaip žinoma, kasacinės instancijos teismas nėra fakto instancija, ji nagrinėja tik teisės taikymo klausimus, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 346 str.).

Minėta, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-01 nutartyje, tiek Klaipėdos apylinkės teismo 2005-05-03 sprendime, tiek Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutartyje yra konstatuota, jog: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutarties motyvai, kad nėra jokio teisinio pagrindo ginčo statinį kvalifikuoti kaip laikinÄ , nes iÅ¡ byloje esančių dokumentų bei atsakovų paaiÅ¡kinimų matyti, jog jis buvo pastatytas 1966 m., o 1971 m. inventorizuotas, kad inventorizavimo dokumentuose nėra pažymėta, jog tai laikinas statinys, kad jis jau buvo pažymėtas 1995 m.

Klaipėdos miesto detaliajame plane, neatitinka faktinių aplinkybių, nes yra visiÅ¡kai kito statinio, Melnragės pliažo, paviljono-valgyklos, esančios (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys; kad ginčo pastatas teisiÅ¡kai buvo įregistruotas, pažymėtas inventoriniu Nr. 1E1g ir jam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), tik 1997-06-04 ir tai buvo jo pirminė registracija, kuri patvirtina per proceso atnaujinimÄ naujai paaiÅ¡kėjusiÄ aplinkybę, nes iki tol iÅ¡nagrinėtoje byloje buvo konstatuota, kad ginčo pastatas kaip savarankiÅ¡kas objektas buvo inventorizuotas dar 1971 m., etc. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kas paminėta, paneigia apeliantų argumentus, jog po proceso atnaujinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-04-13 nutartį priėmė esant toms pačioms bylos faktinėms aplinkybėms ir tuo paneigė savo paties 2001-04-23 nutartimi toje pačioje civilinėje byloje sukurtÄ precedentÄ .

Pažymėtina, kad minima kasacinės instancijos teismo 2006-04-13 nutartis, priimta atnaujinus procesÄ , nepažeidė ieÅ¡kovų nuosavybės teisės į paviljonÄ , nes Å¡i ieÅ¡kovų teisė (kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutartyje) buvo dar kartÄ patvirtinta, tiesiogiai tÄ nurodant kasacinio teismo nutarties motyvuose. Be to, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, kasacinės instancijos teismas minėta nutartimi neuždraudė registruoti nuosavybės teisių į šį statinį vieÅ¡ame registre, o tik pripažino, kad KAVA 1997-05-30 įsakymas Nr. 529 dėl leidimo registruoti paviljonÄ buvo priimtas pažeidžiant Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr. 1011 bei Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-08-23 įsakymu Nr. 108 „Statinių priėmimo naudoti tvarka“ nustatytÄ statinių priėmimo naudoti bei jų teisinės registracijos tvarkÄ (ginčo statinio teisinė registracija atlikta netgi to statinio nepriėmus naudoti teisės aktų nustatyta tvarka).

Tuo pagrindu buvo panaikinta ir pastato teisinė registracija, tačiau, kaip teisingai nurodoma atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundÄ , Å¡ia nutartimi kasacinės instancijos teismas neuždraudė ieÅ¡kovams registruoti nuosavybės teisių į šį statinį vieÅ¡ame registre, paÅ¡alinus nurodytus trÅ«kumus. Atsižvelgdama į paminėtÄ , teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovai neįrodė kasacinio teismo kaltės, t. y. jog Å¡is teismas padarė akivaizdžiÄ ir Å¡iurkščiÄ teisės taikymo klaidÄ , priimdamas 2006-04-13 nutartį (CPK 185 str., CK 6.248 str., 6.272 str. 2 d.).Apeliantai taip pat tvirtina, jog turtinę žalÄ valstybė turi atlyginti, nes kol byla buvo nagrinėjama kasacinės instancijos teisme jiems nuosavybės teise priklausantis paviljonas 2006-04-13 buvo nugriautas.

Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad dėl ieÅ¡kovams priklausančio turto (paviljono) fizinio praradimo valstybė nėra atsakinga, nes, pirma, nei vienas iÅ¡ pirma paminėtų visų instancijų teismų nei vienu procesiniu sprendimu nebuvo leidę nugriauti ieÅ¡kovams nuosavybės teise priklausančio paviljono, o byloje nėra ginčo dėl to, kad šį statinį nugriovė trečiasis asmuo V. K., gavęs Klaipėdos miesto savivaldybės 2006-04-11 raÅ¡tÄ .

Antra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad civilinis procesas yra paremtas dispozityviÅ¡kumo ir rungtyniÅ¡kumo principais (CPK 12, 13 str.), pagal kuriuos Å¡alys pačios įgyvendina ir gina savo teises pasirinktu bÅ«du. CPK 144 straipsnis numato Å¡alies teisę bet kurioje proceso stadijoje, įskaitant ir kasacinį procesÄ , praÅ¡yti taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, tačiau pagal bylos duomenis matyti, jog Å¡ia procesine priemone ieÅ¡kovai nesinaudojo, kasacine tvarka apskundę Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutartį (CPK 42 str.).

Tuo labiau, kad kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos toje civilinėje byloje ieÅ¡kovams atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas. Pažymėtina, jog teismas negali bÅ«ti atsakingas už tai, kad proceso Å¡alis pati netinkamai ar nepakankamai aktyviai naudojosi bei įgyvendino savo procesines teises.Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra bÅ«tinųjų sÄ lygų deliktinei valstybės atsakomybei atsirasti (CK 6.272 str.).

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nenustačius pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių Å¡i skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies turėtų bÅ«ti panaikinta ar pakeista skunde nurodytais motyvais, ieÅ¡kovų apeliacinis skundas dėl valstybės civilinės atsakomybės atmetamas, o Å¡i teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 263 str. 1 d., 302 str.). Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės IeÅ¡kovai reikalavimÄ priteisti žalos atlyginimÄ iÅ¡ atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės grindė tuo, kad jos pareigÅ«no 2006-04-11 raÅ¡tas Nr. (4.48)-UDI-56 trečiajam asmeniui V.

K. suteikė pagrindÄ nugriauti ieÅ¡kovams nuosavybės teise priklausantį ginčo paviljonÄ , nors tokiÄ galiÄ turi tik teismas ir tai gali bÅ«ti padaryta tik įstatymo nustatyta tvarka. Tvirtino, kad dėl savivaldybės pareigÅ«no neapdairaus elgesio, įgaliojimų virÅ¡ijimo ir VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkto (nepiktnaudžiavimo valdžia principas), Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies pažeidimo, jie prarado teisėtai įgytÄ turtÄ (paviljonÄ ) bei lėšas, skirtas Å¡io pastato bÅ«klei pagerinti, o jo vertė (ir atitinkamai patirtos žalos dydis), nustatytina pagal 1997-02-19 inventorinėje byloje Nr. 6445 nurodytÄ rinkos kainÄ , įskaitant tvoros kainÄ , yra 103 834 Lt.

Be to, anot ieÅ¡kovų, jiems turi bÅ«ti atlyginta 3 018,60 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų už advokatų paslaugas ir dokumentų kopijavimÄ . Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, skundžiamu sprendimu konstatavo, jog vieÅ¡ame registre nesant iÅ¡vieÅ¡intų nugriauto statinio duomenų, galiojo prezumpcija, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo V. K. – žemės sklypo savininkas, nežinojo apie ieÅ¡kovų nuosavybės teises į griaunamÄ paviljonÄ .

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentus Å¡iuo klausimu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės Å¡ioje dalyje – formaliai rėmėsi faktu, kad ieÅ¡kovų nuosavybė į ginčo paviljonÄ nebuvo įregistruota vieÅ¡ame registre. Minėta, kad tokio pobÅ«džio bylose egzistuoja vieÅ¡asis interesas, įpareigojantis teismÄ bÅ«ti aktyviu, o žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje.

Å iame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiÅ¡kia bet kokį vieÅ¡osios teisės subjektÄ (valstybės ar savivaldybės institucijÄ , pareigÅ«nÄ , valstybės tarnautojÄ ar kitokį Å¡ių institucijų darbuotojÄ ), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmÄ (veikimÄ , neveikimÄ ), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 str. 2–4 d.). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji (deliktinė) savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).

Tai reiÅ¡kia, kad savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi bÅ«ti nustatytos trys civilinės atsakomybės sÄ lygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Tuomet, kai neįrodyta bent viena bÅ«tinųjų sÄ lygų, civilinė atsakomybė negali bÅ«ti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

Tačiau teismas skundžiamu sprendimu nesiaiÅ¡kino, ar egzistuoja minėtų sÄ lygų visuma, be pagrindo nenustatė, nenagrinėjo ir nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su tuo, kad Klaipėdos miesto savivaldybė aktyviai dalyvavo trečiuoju asmeniu civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės A. D. ieÅ¡kinį atsakovams B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. – teikė procesinius dokumentus, dalyvavo teismo posėdžiuose. Kaip matyti iÅ¡ aukščiau minimo savivaldybės 2006-04-11 raÅ¡to Nr. (4.48)-UDI-56 V.

K., jame yra nurodyti gana iÅ¡samÅ«s duomenys apie ginčo paviljonÄ , tai, jog jo nugriovimui leidimas nereikalingas. Tačiau iÅ¡ Å¡io raÅ¡to nėra aiÅ¡ku, dėl kokių priežasčių savivaldybė sprendė, kad toks leidimas nėra reikalingas (dėl to, kad statinys neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, dėl to, kad ji laikinas, savavaliÅ¡kas, etc.), o tai, teisėjų kolegijos nuomone, yra svarbios aplinkybės sprendžiant dėl savivaldybės civilinės atsakomybės. Taip pat nėra aiÅ¡ku, dėl kokių priežasčių toks raÅ¡tas V.

K. buvo iÅ¡duotas likus vos 2 dienoms iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo paskelbimo. IÅ¡ esamos bylos medžiagos to negalima nustatyti.Akivaizdu, jog neteisėtai nugriovus ieÅ¡kovams nuosavybės teise priklausiusį statinį, jie patyrė žalÄ , tačiau teismas, konstatavęs, jog tai padarė V. K., nepasiÅ«lė ieÅ¡kovams pakeisti Å¡io asmens statuso iÅ¡ trečiojo asmens į atsakovo. Be to, teismas iÅ¡ viso nesiaiÅ¡kino, koks yra priežastinis ryÅ¡ys tarp savivaldybės raÅ¡to ir V.

K. veiksmų, nugriaunant paviljonÄ . Tuo labiau, kad kaip matyti iÅ¡ trečiojo asmens V. K. parodymų, kompetentingos institucijos raÅ¡tas galėjo jį suklaidinti. Dėl to bÅ«tina aiÅ¡kintis, ar Å¡is atsakovas, likus tik 2 dienoms iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties paskelbimo, elgėsi rÅ«pestingai ir apdairiai, paraÅ¡ydamas tokį raÅ¡tÄ trečiajam asmeniui V. K. (neteisėti savivaldybės veiksmai, priežastinis ryÅ¡ys).Å iame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad sprendžiant savivaldybės civilinės atsakomybės klausimÄ taip pat svarstytina dėl jos darbuotojo (tarnautojo) – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento direktoriaus K.

M. įtraukimo į bylÄ trečiuoju asmeniu. Beje, tokį praÅ¡ymÄ atsakovas savivaldybė buvo pareiÅ¡kusi ir savo atsiliepime į ieÅ¡kinį, tačiau Å¡is klausimas liko neiÅ¡spręstas. Kaip žinoma, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnį už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytÄ materialinę žalÄ valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginama CK nustatyta tvarka, o už valstybės tarnautojo padarytÄ Å¾alÄ atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iÅ¡ žalÄ padariusio valstybės tarnautojo (Valstybės tarnybos įstatymo 33 str.).

Dėl to pirmosios instancijos teismui galimai nusprendus, kad žalÄ turi atlyginti Klaipėdos miesto savivaldybė dėl tarnautojo K. M. veiksmų, bÅ«tų sprendžiama dėl Å¡io asmens teisių ir pareigų (CPK 266 str.). Ä®statyminės sÄ vokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008).

Ginčo teisenoje byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi (ir atitinkamai suteikiamos procesinės teisės) ne tik bylos Å¡alys (ieÅ¡kovas ir atsakovas), bet ir tretieji asmenys. Esminis trečiųjų asmenų skirtumas nuo bylos Å¡alių tas, kad tretieji asmenys nėra pirminiai ginčo subjektai. Tretieji asmenys byloje dalyvauja dėl to, kad turi pagrįstÄ suinteresuotumÄ bylos baigtimi, t. y. bylos baigtis gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti jų teises. Trečiųjų asmenų, nepareiÅ¡kiančių savarankiÅ¡kų reikalavimų, materialiosioms teisėms ir pareigoms tarp bylos Å¡alių nagrinėjama civilinė byla tiesioginės įtakos neturi, tačiau baigtis gali turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos asmens teisinei padėčiai (CPK 47 str.).

Trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo dalyvis, yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam procesinių įstatymų suteikiamos visos procesinės teisės, iÅ¡skyrus tas, kurios susijusios su galimybe disponuoti ginčo dalyku. Tai trečiajam asmeniui leidžia dalyvauti procese taip, kad Å¡is pats galėtų užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus.Atsižvelgdama į aukščiau paminėtÄ , teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės dėl Klaipėdos miesto civilinės atsakomybės sÄ lygų buvimo ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nes dėl tirtinų aplinkybių, reikalautinų įrodymų apimties ir pobÅ«džio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų bÅ«ti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; kt.).

Dėl to ši ieškovų skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra panaikinama ir perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų Esant aukščiau nurodytam bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo Kaip minėta, skundžiamu teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas, o iš ieškovų priteistos valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 93 str.). Atsižvelgdama į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas iš dalies yra patenkintas, panaikinta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės bei ši bylos dalis yra perduodama nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija atitinkamai panaikina ir teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a : Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimÄ .Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieÅ¡kovų B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės žalos atlyginimÄ bei sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi iÅ¡laidos, ir perduoti Å¡ias bylos dalis pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.Palikti nepakeistÄ kitÄ teismo sprendimo dalį.

Teisėjai                                                                                                                    Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                                 Rimvydas Norkus  Egidijus Žironas