2026-05-27 Nr. AB-11230-3-61-3-07267-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-729-629/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07267-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. I. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (toliau – ir atsakovas, Vyriausybė) jam valstybinių įstaigų padarytos materialiosios žalos dalį, kuri paskaičiuota pagal investuotomis jo lėšomis sukurto turto (duomenys neskelbtini), vertę – 1 050 000 Eur.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.273 straipsnio 1 dalimi, prašo priimti nagrinėti jo skundą ir priteisti valstybės padarytą materialiąją žalą pagal pareiškėjo investuotomis lėšomis sukurto turto įkainojimą. Žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su valstybinių institucijų iniciatyva viešųjų interesų tenkinimui skirto objekto naikinimu, kuris pagal pareiškėjo pasirašytą partnerystės sutartį buvo kuriamas privačiomis jo lėšomis, statybų proceso eigoje valstybei vienašališkai atsisakius sutartinių įsipareigojimų.

Pareiškėjo teigimu, CK 6.273 straipsnio pagrindu, 2025 m. spalio 28 d. prašymu (reg. Nr. PSG-2169) kreipėsi į Vyriausybę atlyginti daromą žalą, valstybei nesilaikius savo sutartinių įsipareigojimų. Nors pareiškėjas minėtame prašyme teisingai nurodė visus savo kontaktinius duomenis, tačiau Vyriausybės Kanceliarija 2025 m. lapkričio 14 d. atsakymą atsiuntė tik 2025 m. gruodžio 16 dieną. Kanceliarijos atsiųstame elektroniniame laiške, kurį pareiškėjas gavo po kreipimosi dėl negauto atsakymo, nurodyta, kad siunčiant buvo padaryta išsiuntimo klaida, dėl kurios atsakymas pareiškėjo nepasiekė. Pareiškėjas akcentavo, kad jeigu teismui pateikto pareiškėjo prašymo terminas būtų siejamas su Vyriausybės Kanceliarijos atsakymu į prašymą Vyriausybei tai terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas.

Pareiškėjas teigė, kad Vyriausybės Kanceliarijos atsakyme nurodoma, jog Vyriausybė neturi įgaliojimų vertinti pavienių asmenų tarpusavio santykių, todėl siūlė CK 6.271 straipsnio pagrindu dėl galimai pažeistų teisių ar teisėtų interesų kreiptis į teismą.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi pareiškėjo J. I. skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundo į teismą dalyku yra reikalavimas priteisti 1 050 000 Eur turtinę žalą, kurią pareiškėjo teigimu jis patyrė (patirs) įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1676-866/2023, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) leidus žemės sklype (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) sunaikinti pareiškėjo lėšomis sukurtą turtą, kurio vertė 2023 metų kainomis – 1 050 000 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad minėtas turtas de jure (teisiškai) jau sunaikintas, todėl yra pagrindas priteisti statytojui J. I., padarytą žalą. Žalos priteisimą iki turto faktinio sunaikinimo apsprendė tai, kad teismo sprendimas dėl minėto turto naikinimo negali būti pradėtas vykdyti dėl ten esančio gyvo žmogaus. Todėl Inspekcija prašė teismo įpareigoti jį išsikelti su visu jam priklausančiu turtu iš griautinų pastatų, kurie yra pareiškėjo vienintelis gyvenamasis būstas.

Teismas pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – ir Liteko) duomenis nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1676-866/2023 nutarta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nutartį pakeisti, nutarties rezoliucinę dalį išdėstant sekančiai: „antstolės M. G. prašymą (patikslintą) tenkinti. Taikyti Trakų rajono apylinkės teismo 2013-11-13 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019-04-08 sprendime civilinėje byloje Nr. eA2-78-983/2019, pakeistame Šiaulių apygardos teismo 2020-02-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-37-267/2020 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, patikslinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, nurodytas pasekmes – leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), pastatytus gėlo vandens gręžinį, administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, regyklą, ūkinį pastatą (daržinė ir tvartas), lieptą (34,5 m x 2 m) ir laiptus (25 m x 2 m), atraminę sienutę iš akmenų bei pradėtus statyti veterinarijos punktą su inkubatoriumi, pagalbinio pastato (klėtis ir malkinė) pamatus, po klėtimi įrengtą rūsį, sanitarijos ir higienos pastatus A ir B, po pastatu B įrengtą rūsį, užfiksuotus 2011-10-12 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (7.9)-FAK-3676, ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškant iš nustatytų kaltų dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenų, proporcingai pagal nustatytą jų atsakomybės laipsnį, - Trakų rajono savivaldybės ir Trakų rajono savivaldybės administracijos, kurių atsakomybės laipsnis sudaro 50 procentų, J. I., kurio atsakomybės laipsnis sudaro 10 procentų, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, kurios (atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų, bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų.“

Teismas nurodė, kad institucijos, kurios yra atsakovo valstybės ar savivaldybės atstovais yra įvardintos aukščiau cituojamoje nutartyje – Trakų rajono savivaldybė ir Trakų rajono savivaldybės administracija, kurių atsakomybės laipsnis sudaro 50 procentų, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų, bei Inspekcija, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 20 procentų.

Teismas nustatė, kad pagal Liteko duomenis teismo sprendimas dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo nėra įvykdytas iki šiol, nes Vilniaus regiono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-8871-1150/2025 priimtas sprendimas iškeldinti atsakovą J. I. su visu jam priklausančiu turtu iš neteisėtai žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pastatytų statinių, įpareigojant atsakovą išsikelti su jam priklausančiu turtu per 2 (du) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, apskųstas apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs.

Iš Liteko duomenų taip pat teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje I-7228-643/2015 išnagrinėjo pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Inspekcijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, tretieji suinteresuoti asmenys Trakų rajono savivaldybės administracija ir VšĮ „Šėlos parkas“, dėl žalos priteisimo. Skundu buvo prašoma priteisti iš Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 1 096 125 Eur tiesioginių nuostolių ir iš Inspekcijos 277 155 Eur žalos atlyginimą. Teismas atmesdamas skundą akcentavo, kad iš bylos duomenų buvo matyti, kad statiniai, adresu (duomenys neskelbtini), dar nėra nugriauti, t. y. pareiškėjo prašomos priteisti statinių griovimo išlaidos realiai dar nėra patirtos, šios aplinkybės neneigė ir pats pareiškėjas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 pareiškėjo J. I. apeliacinį skundą atmetė bei konstatavo, kad pareiškėjas prašė priteisti turtinę žalą, be kita ko, atsirasiančią dėl statinių, kurie šiuo metu dar nėra nugriauti, pašalinimo, t. y. pareiškėjas reikalavimą grindė pasekmėmis, kurias jis prognozavo kilsiant ateityje, kai bus pradėti šalinti neteisėtos statybos padariniai. Nagrinėjamu atveju nei Inspekcijos, nei Parko direkcijos neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo nurodytų ateityje numanomai patirsiamų finansinių praradimų negalėjo vertinti kaip realiai tikėtinos būsimos žalos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 29 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-2071-815/2019 pagal pareiškėjo J. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Inspekcijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K., M. B. ir A. S.-T. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje buvo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, priteisti 572 750 Eur turtinės žalos ir 150 000 Eur moralinės žalos (iš viso 722 750 Eur) atlyginimą. Teismas atmesdamas pareiškėjo skundą konstatavo, kad yra praleistas senaties terminas bei nėra pagrindo žalos atlyginimo priteisimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-670-575/2021 pareiškėjo J. I. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, o 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atsisakyta atnaujinti procesą.

Teismas pagal Liteko duomenis nustatė, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 14 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI2-922-561/2025 pagal pareiškėjo J. I. skundą atsakovėms Trakų rajono savivaldybei ir Trakų rajono savivaldybės administracijai, kurioje buvo reiškiamas reikalavimas iš Trakų rajono savivaldybės administracijos ir iš Trakų rajono savivaldybės priteisti dėl investicijos įšaldymo patirtą materialiąją žalą – 1 075 250 Eur ir 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, bendroje sumoje 1 125 250 Eur. Teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs.

Teismas įvertinęs ankščiau cituojamus teismo procesinius sprendimus, kuriais yra išspręstas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, o taip pat Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 pripažinus, kad nėra sąlygų konstatuoti patirtai žalai, nes statiniai nėra nugriauti, ir iki šiol faktinei situacijai dėl šio vertinimo nepakitus, nes nėra įvykdytas sprendimas dėl neteisėtos statybos pasekmių šalinimo, sprendė, kad yra reiškiamas reikalavimas atsakovui Lietuvos valstybei esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teismas akcentavo, kad teisinio vertinimo nekeitė tai, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovu nurodoma Vyriausybė.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju, sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą dėl žalos atlyginimo priteisimo yra ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktuose numatytos neigiamos prielaidos kreiptis į teismą, t. y. yra įsiteisėję teismo sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-7228-643/2015; Nr. eI-2071-815/2019) bei teismo žinioje yra administracinė byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Regionų administracinio teismo administracinė byla Nr. eI2-922-561/2025), todėl pareiškėjo skundą teismas atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktais.

Teismas pažymėjo, kad ši nutartis neužkerta kelio kreiptis skundu į teismą įvykus juridiniam faktui kaip tai nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017, o būtent atsiradus pasekmėms įvykdžius sprendimą dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo.

III. Pareiškėjas J. I. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, priteisiant iš atsakovo valstybinių įstaigų pareiškėjui padarytos materialiosios žalos dalį, kuri paskaičiuota pagal investuotomis pareiškėjo lėšomis sukurto turto (duomenys neskelbtini), vertę – 1 050 000 Eur.

Pareiškėjas atskirajame skunde išdėsto faktines aplinkybes ir teisės taikymo praktiką, bei konstatuoja, kad nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismo teisėjas žalos ir nuostolių priteisimo teisinius pagrindus susiejo su byloje neįsiteisėjusiu teismo sprendimu, neatsižvelgdamas, jog bylos ieškinio dalykas nesusijęs su žalos atsiradimu. Civilinėje byloje Nr. e2-8871-1150/2025 priimtas sprendimas dėl atsakovo J. I. iškeldinimo su visu jam priklausančiu turtu iš neteisėtai žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pastatytų statinių, įpareigojant atsakovą išsikelti su jam priklausančiu turtu per 2 (du) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tikrai nėra įsiteisėjęs. Tačiau šiuo atveju yra svarbu, ar įsiteisėjus šiam teismo sprendimui jis galės būti civilizuotai įvykdytas, jeigu atsakovas fiziškai neturi kur išsikelti ir neturi jokių piniginių išteklių užsitikrinti bent minimalias gyvenimo sąlygas. Per du mėnesius paduoti ieškinį, prisiteisti patirtą žalą, gautomis lėšomis įsigyti gyvenamąjį būstą ir ten perkelti visą statytojui priklausantį turtą – protingumo kriterijų neatitinkančios sąlygos.

Pareiškėjas nurodo, kad CK 6.249 straipsnio 3 dalis nustato, jog teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir priteisti konkrečią pinigų sumą. Realią žalos atsiradimo tikimybę nulemia ne neįsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-8871-1150/2025, o įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1676-866/2023, kuria leista Inspekcijai nugriauti žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), pastatytus visus statinius bei įrenginius ir „sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškant iš nustatytų kaltų dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenų, proporcingai pagal nustatytą jų atsakomybės laipsnį“. Todėl, pareiškėjo nuomone, nėra jokios įstatyminės kliūties pagal visiškai realią žalos atsiradimo tikimybę priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2025 m. gruodžio 25 d. prašyme teismui nurodytą valstybinių įstaigų padarytos materialiosios žalos dalį, kuri paskaičiuota pagal investuotomis pareiškėjo lėšomis sukurto turto (duomenys neskelbtini), vertę – 1 050 000 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktuose nurodytais pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti konstatavęs, kad yra įsiteisėję teismo sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-7228-643/2015; Nr. eI-2071-815/2019) bei teismo žinioje yra administracinė byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Regionų administracinio teismo administracinė byla Nr. eI2-922-561/2025). Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, priteisiant iš atsakovo valstybinių įstaigų pareiškėjui padarytos materialiosios žalos dalį, bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas žalos ir nuostolių priteisimo teisinius pagrindus susiejo su byloje neįsiteisėjusiu teismo sprendimu, neatsižvelgdamas, jog bylos ieškinio dalykas nesusijęs su žalos atsiradimu. Pareiškėjo nuomone, nėra jokios įstatyminės kliūties pagal visiškai realią žalos atsiradimo tikimybę priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinių įstaigų padarytos materialiosios žalos dalį.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo minimoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje I-7228-643/2015 atsakovais buvo Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Trakų rajono savivaldybės administracija ir VšĮ „Šėlos parkas“. Šioje byloje pareiškėjas skundu prašė priteisti iš Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 1 096 125 Eur tiesioginių nuostolių ir iš Inspekcijos 277 155 Eur žalos atlyginimą. Teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-2071-815/2019 atsakovais buvo Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, tretieji suinteresuoti asmenys – A. K., M. B. ir A. S.-T. Nagrinėtoje byloje pareiškėjas skundu prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, priteisti 572 750 Eur turtinės žalos ir 150 000 Eur moralinės žalos (iš viso 722 750 Eur) atlyginimą. Teismas 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-670-575/2021 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, o 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą.

Pirmosios instancijos teismo minimoje Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI2-922-561/2025, atsakovais yra Trakų rajono savivaldybė ir Trakų rajono savivaldybės administracija. Pareiškėjas šioje byloje reiškė reikalavimą iš Trakų rajono savivaldybės administracijos ir iš Trakų rajono savivaldybės priteisti dėl investicijos įšaldymo patirtą materialiąją žalą – 1 075 250 Eur ir 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, bendroje sumoje 1 125 250 Eur. Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 14 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kreipėsi į Regionų administracinį teismą, atsakovu nurodydamas Lietuvos Respubliką (valstybę), atstovaujamą Vyriausybės, bei reiškia reikalavimą – priteisti iš atsakovo jam valstybinių įstaigų padarytos materialinės žalos dalį, kuri paskaičiuota pagal investuotomis jo lėšomis sukurto turto (duomenys neskelbtini), vertę – 1 050 000 Eur.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-11-261/2020; kt.). Sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu, būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam. Skundai gali būti pripažinti tapačiais tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai: šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-665/2018; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, kaip jau minėta, motyvavo tuo, kad yra įsiteisėję teismo sprendimai – Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-7228-643/2015; Nr. eI-2071-815/2019, priimti dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teisėjų kolegija, nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi, kaip nurodyta anksčiau, minėtose bylose ir šioje byloje nesutampa nei atsakovai (Vilniaus apygardos administracinio teismo bylose atsakovai yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, o šioje byloje – Lietuvos Respublika (valstybė), atstovaujama Vyriausybės), nei ginčo dalykas (byloje I-7228-643/2015 buvo sprendžiama dėl tiesioginių nuostolių ir žalos atlyginimo, byloje Nr. eI-2071-815/2019 buvo prašoma priteisti ne tik turtinę žalą, bet ir moralinę, o nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teikia reikalavimą priteisti iš atsakovo jam valstybinių įstaigų padarytos materialinės žalos dalį, kuri paskaičiuota pagal investuotomis jo lėšomis sukurto turto vertę). Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo skundą yra pagrindas atsisakyti priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas taip pat atsisakytinas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu, nes teismo žinioje yra administracinė byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Regionų administracinio teismo administracinė byla Nr. eI2-922-561/2025). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įvertinus pareiškėjo skundo reikalavimus administracinėje byloje Nr. eI2-922-561/2025, matyti, kad iš atsakovų Trakų rajono savivaldybės administracijos ir iš Trakų rajono savivaldybės pareiškėjas prašė priteisti dėl investicijos įšaldymo patirtą materialinę žalą – 1 075 250 Eur ir 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o šioje byloje, kaip jau ne kartą minėta, prašoma iš atsakovo Lietuvos Respublikos (valstybė), atstovaujamos Vyriausybės, priteisti pareiškėjui valstybinių įstaigų padarytos materialiosios žalos dalį, kuri paskaičiuota pagal investuotomis jo lėšomis sukurto turto (duomenys neskelbtini), vertę – 1 050 000 Eur.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad minėtoje administracinėje byloje, kurią skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, ir šioje byloje vertinant skundo priėmimo klausimą nesutampa nei ginčo šalys, nei dalykas, nes prašoma iš skirtingų atsakovų, priteisti skirtingo pobūdžio žalą, be to, skiriasi prašomos priteisti žalos dydis ir jos kilimo pagrindai. Taigi, šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad teismas gali pagal visiškai realią žalos atsiradimo tikimybę priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinių įstaigų padarytos materialiosios žalos dalį. Dėl šio pareiškėjo atskirojo skundo argumento, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016). Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Akcentuotina, kad, kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos įvykdymo prasme tai reiškia, kad teismui turi būti pateikti tokie įrodymai, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl tokios žalos atsiradimo ateityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012, 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013 ir kt.).

Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo yra realiai patyręs žalą, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų. Tačiau galimi ir atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012, 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, o turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė būtina atkurti realius turtinius praradimus. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020, 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-396-438/2021 ir kt.). Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos matyti, kad atlyginama tik realiai patirta žala ir realiai turėtos išlaidos. Išimtis galima tik nustačius, kad žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas. Tokiu atveju teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ateityje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-818-552/2024). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, turėtų atsižvelgti ir į jau suformuotą teismų praktiką dėl vertinimo būsimos žalos remiantis realia jos atsiradimo tikimybe.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. I. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo J. I. skundo priėmimo klausimą grąžinti Regionų administraciniam teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė