2025-02-26 Nr. AB-3451-3-61-3-03857-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1302-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03857-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. (Y.) R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. (Y.) R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Y. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 24S159454 atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2024 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 24S159599 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 2, toliau Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 kartu – ir Sprendimai).

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 1 atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o Sprendimu Nr. 2 nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. liepos 4 d. iki 2027 m. sausio 3 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) pateikė 2024 m. vasario 13 d. išvadą Nr. 18-1453 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji 2007–2013 metais dirbo Baltarusijos Respublikos „Belagroprombank“ banke.

2.2. Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi priimtus Sprendimus iš esmės grindė tik VSD pateikta Išvada bei vieninteliu abstrakčiu argumentu, kad pareiškėja, pildydama Klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, atsakydama į 2 punkte esantį klausimą apie visų darboviečių nurodymą, atsakė, jog 2007–2013 metais dirbo Baltarusijos Respublikos „Belagroprombank“ banke ir dėl to automatiškai privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai, palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

2.3. Pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad yra išlaikoma savo vaiko, kuris turi leidimą gyventi Lietuvoje kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas. Pareiškėja yra garbaus amžiaus (68 m.), jai sunku gyventi vienai bei reikalinga tiek materialinė, tiek fizinė sūnaus pagalba. Ji nusprendė persikelti gyventi į Lietuvą pas savo sūnų S. R. (toliau – ir S. R.), kadangi suprato, kad be jo pagalbos ir priežiūros ji negalės gyventi ir negalės pati savimi pasirūpinti, todėl pateikė prašymą dėl nacionalinės (D) Lietuvos vizos ir nuo 2022 m. lapkričio 20 d. iki 2023 m. gruodžio 6 d. gyveno Lietuvoje šiuo pagrindu. Besibaigiant vizai, pareiškėja nusprendė negrįžti į Baltarusiją ir likti gyventi su sūnumi Lietuvoje. Pareiškėjos sūnus pagrįstai bijo grįžti į kilmės valstybę, nes 2020 metais demonstravo aktyvią pilietinę poziciją ir dėl to jau buvo sulaukęs Baltarusijos teisėsaugos atsakingų pareigūnų skambučių.

2.4. Į bylą teikiami medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad pareiškėja dėl diagnozuotų susirgimų ir gretutinių ligų sunkiai ir mažai juda, t. y. pareiškėjos itin prasta sveikata. Migracijos departamentas neobjektyviai įvertino pareiškėjos ir jos sūnaus pateiktus paaiškinimus bei pridėtus rašytinius įrodymus apie tai, kad S. R. yra vienintelis artimas asmuo, kuris jau nuo 2021 metų išlaiko ir prižiūri savo motiną – apmoka pragyvenimą, buto nuomą, komunalines išlaidas, medicinines paslaugas, perka maisto produktus bei nuolat rūpinasi ir prižiūri savo motiną. Atsakovo teiginiai apie tai, kad pareiškėja gali pasirūpinti jos kitas sūnus O. R., gyvenantis Baltarusijoje, arba jos sutuoktinis, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėja apklausos metu patvirtino, jog ji jau 4 metus visiškai nepalaiko jokių ryšių ir nebendrauja su savo sūnumi O. R. ir netgi nežino, kur jis gyvena. Nors pareiškėja prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad yra oficialiai susituokusi, tačiau su sutuoktiniu pareiškėja negyvena jau nuo 2001 metų bei nepalaiko jokių ryšių.

2.5. Atsakovas neobjektyviai įvertino pareiškėjos individualią situaciją ir dėl to, jog neatsižvelgė į tai, kad jai yra 68 metai, jos sveikatos būklė yra bloga, ji dirbo Baltarusijos Respublikos „Belagroprombank“ banke nuo 2007 iki 2013 metų, t. y. gerokai iki susiformavusios šiandieninės geopolitinės situacijos bei iki taikomų sankcijų įvedimo (nuo 2022 m. kovo 20 d.). Pareiškėja nuo 2013 metų yra senatvės pensijoje ir nuo to laiko nepalaiko jokių ryšių nei su buvusiais kolegomis, nei su Baltarusijos valdžia. Vien tas faktas, kad pareiškėja dirbo Baltarusijoje esančiame banke, neįrodo, kad ji yra lojali Baltarusijos valdžiai ir kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui, ypač būdama tokio amžiaus ir tokios sveikatos būklės. Pareiškėja sąžiningai nurodė, kokiose darbovietėse ji dirbo bei per apklausą išsamiai papasakojo, kokias funkcijas ji atliko, tačiau vien dėl to automatiškai prilyginti ją Baltarusijos agentei, kuri palaiko valdžią ir yra jai lojali, yra nesąžininga ir neteisinga.

2.6. Atsakovas nepagrįstai nevertino to fakto, kad pareiškėja klausimyne aiškiai nurodė, jog ji nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, įrašė pastabą, kad kategoriškai nepritaria, bei pažymėjo, kad Krymas priklauso Ukrainai. Apklausoje pareiškėja išreiškė aiškią savo pilietinę poziciją šiais aspektais. Administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą. Nepritarimas Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje liudija pareiškėjos, kaip turinčios priešingas Rusijos valdžios politikai pažiūras, naudai, taigi, atsakovo pozicija yra dviprasmiška ir prieštaringa.

2.7. Pareiškėja niekada neturėjo ir neturi jokių sąsajų ir ryšių su savo kilmės ar kokios nors kitos, Lietuvai priešiškos valstybės teisėsaugos, karinėmis, žvalgybos ar saugumo institucijomis. Ji nėra padariusi jokių nusikaltimų ar nusižengimų, nėra atlikusi jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę, nėra ir niekada nebuvo lojali Baltarusijos valdžiai ir su ja nieko bendro neturi bei gyvena kaip eilinė paprasta pilietė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja kelia realią grėsmę Lietuvos saugumui. Nei iš VSD Išvados, nei iš atsakovo Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo tinkamai atliktas kompleksinis kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė, finansinė, socialinė padėtis, sveikatos būklė, amžius; kt.) vertinimas.

2.8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors atsakovas turi teisę remtis VSD išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau pats Migracijos departamentas savo sprendimą turi pagrįsti objektyviais duomenimis, kiekvieną situaciją vertinti individualiai, atsižvelgiant į proporcingumo principą. Akcentuotina, kad bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu, be to, asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Šiuo atveju pareiškėjos keliama grėsmė yra tariam ir formali. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui turinys negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas.

2.9. Atsakovas visiškai nesilaikė pareigos motyvuoti pagrįsti savo Sprendimą Nr. 1, ribojantį pareiškėjos teisę gyventi Lietuvoje su šeima ir paremtą vien gauta VSD Išvada bei vieninteliu faktu, kad pareiškėja prieš daugiau nei 10 metų dirbo Baltarusijoje esančiame banke, neišsiaiškinęs individualios prašymą pateikusio užsieniečio situacijos, kaip to reikalauja teismų praktika.

2.10. Dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo Nr. 2, kuriuo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. liepos 4 d. iki 2027 m. sausio 3 d., pažymėtina, kad toks draudimas, nenustačius pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, yra neproporcingas bei nepagrįstas. Atsakovas visiškai nevertino pareiškėjos individualios situacijos ir nesiaiškino, ar pareiškėja tikrai kelia realią grėsmę valstybės saugumui bei nevertino to fakto, kad ji nepadarė jokio nusižengimo, nepažeidė jokių migracijos teisės aktų nuostatų (taisyklių) ir neatliko veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą, todėl nebuvo jokio pagrindo pareiškėjai taikyti draudimą atvykti į Lietuvą. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokius nors teisės pažeidimus. Abu ginčijami Sprendimai turi būti panaikinti kaip neproporcingi.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną nurodė, kad nuo 2007 m. kovo 19 d. iki 2013 m. kovo 18 d. dirbo vadovaujančiu inžinieriumi programuotoju Baltarusijos Respublikos „Belagroprombank“ banke. Pareiškėja klausimyne taip pat nurodė, kad nuo 1973–2005 metais dirbo įvairiose Baltarusijos valstybinėse įstaigose (Respublikiniame informacijos ir skaičiavimo centre, automatizuotų sistemų projektavimo ir technologijų institute, kelių tiesimo ministerijos informacijos ir skaičiavimo centre) operatoriumi, vyresniuoju techniku, inžinieriumi-matematiku-programuotoju ir vadovaujančiu inžinieriumi programuotoju. Pareiškėja klausimyne nurodė, kad nuo 2013 m. kovo 18 d. yra senatvės pensijoje.

3.2. Siekiant įvertinti pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjai 2016–2021 metais buvo išduotos keturios Lietuvos Respublikos Šengeno vizos (turizmo tikslu), nuo 2022 metų – dvi nacionalinės vizos, leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje duomenų apie pareiškėjos darbą Lietuvoje nėra. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja 2016–2017 metais į Lietuvą buvo atvykusi vieną kartą per metus (apsilankymų trukmė – 2 dienos), 2022 metais pareiškėja buvo atvykusi du kartus. Pareiškėja nuo 2022 m. lapkričio 20 d. iki 2023 m. gruodžio 6 d., t. y. nacionalinės vizos galiojimo laikotarpiu, buvo Lietuvoje, o nuo 2023 m. gruodžio 6 d. yra išvykusi į Baltarusiją.

3.3. Atsakovas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą nuo 2022 metų yra deklaravęs pareiškėjos sūnus Baltarusijos Respublikos pilietis S. R. su šeima, turintis leidimą laikinai gyventi, išduotą kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojui, galiojantį iki 2025 m. kovo 16 d. Sodros informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjos sūnus Lietuvoje dirba nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki šiol. Apklausoje pareiškėja teigė, kad į Lietuvą atvyko 2022 metų rudenį, nes jaunesnysis pareiškėjos sūnus S. R. su šeima gyvena Lietuvoje. Pareiškėjos ir pareiškėjos sūnaus S. R. bei jo šeimos santykiai – labai artimi. Pareiškėja pasakojo, kad Lietuvoje bendrauja tik su sūnumi S. R. ir jo šeima, pažįstamų asmenų Lietuvoje neturi. Pareiškėja teigė, kad vyriausiasis sūnus šiuo metu gyvena Baltarusijoje (Minske), pareiškėja su vyresniuoju sūnumi ir jo šeima nebendrauja (4 metus visai nepalaiko jokių ryšių).

3.4. Pabrėžtina, kad Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui „Belagroprombank“ įvedė sankcijas.

3.5. Pragyvenimo lygis Lietuvos Respublikoje ir Baltarusijos Respublikoje yra skirtingi. Baltarusijos Respublikoje pragyvenimo lygis yra mažesnis, o tai leidžia suponuoti, kad maisto prekės ir medicininės išlaidos yra pigesnės negu Lietuvos Respublikoje, taigi pareiškėjos gaunama pensija (248 Eur per mėnesį), kuri jos kilmės valstybėje yra didesnė nei vidutinė, jai leistų save aprūpinti. Nėra nustatyta, kad pareiškėjos sūnus S. R. negalėtų materialiai remti pareiškėjos jai gyvenant Baltarusijoje. Be to, ambulatorinio apsilankymo aprašyme nėra nurodyta, kad pareiškėjai reikalinga nuolatinė priežiūra ar slauga. Pareiškėjos teiginiai, kad reikalinga nuolatinė priežiūra, yra subjektyvus situacijos vertinimas. VSAT informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja išvyko ir šiuo metu gyvena Baltarusijos Respublikoje, ne nuomojame bute Vilniuje.

3.6. Pažymėtina, kad VSD vertino, jog pareiškėjos darbas Baltarusijos Respublikos strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje ir vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose kelia kontržvalgybinių rizikų. Pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų organuose ir „Belagroprombank“, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos atsakymai į kitus klausimyno klausimus, apklausos metu išreikšta nuomonė, nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbo santykiais. Tai, kad pareiškėja 6 metus dirbo Baltarusijos Respublikos banke „Belagroprombank“, kuriam šiuo metu taikomos sankcijos, užėmė vadovaujančias pareigas (vadovaujantis inžinierius programuotojas) ir darbą baigė tik suėjus senatvės pensijai, patvirtina pareiškėjos lojalumą ir patikimumą Baltarusijos Respublikai. Pareiškėjos paaiškinimas dėl darbo funkcijų ir veiklos, tai, kad jos darbas nebuvo susijęs su slapta informacija, nepaneigia galimybės, kad pareiškėja galėjo būti verbuojama Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų.

3.7. Pareiškėjos patikimumą ir lojalumą, Baltarusijos valdžios ir režimo palaikymą ir dėl to kylančias kontržvalgybines rizikas patvirtina tai, kad asmuo visą savo darbo laikotarpį (nuo 1973 iki 2013 metų) Baltarusijos Respublikoje dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose ir užėmė pareigas su karjeros perspektyva (nuo operatoriaus iki vadovaujančio inžinieriaus programuotojo). Pareiškėjos pasirinktas darbas Baltarusijos valstybinėse įstaigose nebuvo fragmentiškas ir atsitiktinis.

3.8. Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą. Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir individualią pareiškėjos situaciją. Išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę yra pagrįsta jos ilgamečiu darbu Baltarusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis.

3.9. Pareiškėjos skunde nurodoma aplinkybė, kad ji Baltarusijoje baigė dirbti 2013 metais, nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad anksčiau oficialiai nėra užfiksuota, jog pareiškėja būtų veikusi prieš Lietuvą, savaime nepaneigia nustatytų svarbių aplinkybių.

3.10. Nustačius, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, jos šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Pareiškėja dėl Sprendimuose aptartų priežasčių vien savo fiziniu buvimu Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui tiek tuo atveju, kai jos pažinčių ir giminių ratas būtų Lietuvos Respublikoje, tiek tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje ji neturėtų jokių giminaičių ar draugų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. VSD atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Sprendimai yra priimti vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

4.2. VSD Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui – pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos banke „Belagroprombank“ kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismų praktikoje išaiškinta, kad darbas Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos, Baltarusijos) bankuose yra pripažįstamas pakankamu faktiniu pagrindu užsieniečio grėsmei Lietuvos valstybės saugumui konstatuoti.

4.3. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms.

4.4. Šiuo atveju grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, t. y. pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) kelia grėsmę valstybės saugumui. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmketė.

6. Vertindamas skundžiamų Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad pagal to paties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

7. Apžvelgęs administracinių teismų praktiką dėl asmens galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, EŽTT jurisprudenciją, teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

8. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, įvertino kompetentingo subjekto VSD Išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėja 2007–2013 metais dirbo „Belagroprombank“; Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui „Belagroprombank“ įvedė sankcijas (nuo 2022 m. kovo 20 d.). VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose) ar strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse (įstaigose, organizacijose).

9. Teismo įsitikinimu, atliko papildomą individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, surinko duomenis apie jos ryšius su Lietuvos Respublika (atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes ir apsilankymų trukmę, pareiškėja Lietuvoje nedirbo, jai nebuvo išduodami leidimai laikinai gyventi) ir šeiminius ryšius (Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą nuo 2022 metų yra deklaravęs pareiškėjos sūnus Baltarusijos Respublikos pilietis S. R. su šeima, turintis leidimą laikinai gyventi, išduotą kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojui, galiojantį iki 2025 m. kovo 16 d.). Teismas pastebėjo, kad apklausos metu pareiškėja teigė, jog į Lietuvą atvyko 2022 m. rudenį, nes jaunesnysis pareiškėjos sūnus S. R. su šeima gyvena Lietuvoje, jų santykiai labai artimi, pareiškėja kitų pažįstamų asmenų Lietuvoje neturi, pareiškėjos vyriausias sūnus šiuo metu gyvena Baltarusijoje (Minske), pareiškėja su juo ir jo šeima nebendrauja (4 metus visai nepalaiko jokių ryšių).

10. Įvertinęs Sprendimą Nr. 1, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas surinko papildomus individualius duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta Išvada, todėl kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjos argumentus, kad nebuvo atliktas individualus jos situacijos vertinimas.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjos darbo Baltarusijos banke, kaip grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, teismas akcentavo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, o teisės aktai neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje išaiškinta, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos, taip pat kad sprendžiant dėl asmens grėsmės atliekamas perspektyvinis vertinimas. Teismas analizavo nacionalinius teisės aktus, kuriuose, be kita ko, įtvirtintas reikalavimas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikyti išsamų patikrinimą dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjos garbus amžius, darbo Baltarusijos banke trukmė ir kitos aplinkybės nepaneigė fakto, kad pareiškėja 6 metus dirbdama „Belogroprombank“, eidama vadovaujančias pareigas (vadovaujantis inžinierius programuotojas), privalėjo būti lojali Baltarusijos valdžiai. Buvo nustatyta, kad pareiškėja iš darbo pasitraukė ne savo noru, o nuo 2013 metų yra senatvės pensininkė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas vertino ne tik išimtinai pareiškėjos darbą „Belagroprombank“ banke, bet ir tai, kad pareiškėja visą savo darbinį laikotarpį, t. y. nuo 1973 metų dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose ir, kaip matyti pagal einamas pareigas, užėmė pareigas su karjeros perspektyva. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad ši aplinkybė taip pat patvirtino asmens lojalumą Baltarusijos Respublikai. Teismas kaip nereikšmingus atmetė pareiškėjos teiginius, kad ji banke tiesiogiai programavimu neužsiėmė, tvarkė banko dokumentaciją, su slapta ar konfidencialia informacija nedirbo. Šiuo aspektu buvo pažymėta, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos užtikrina, kad valstybinėse institucijose nedirbtų valdančiam režimui nelojalūs asmenys. Aplinkybės, kad pareiškėja nuo 1973 metų iki 2005 metų dirbo įvairiose valstybinėse institucijose, o nuo 2007–2013 metais „Belagroprombank“ banke vadovaujančios inžinierės pareigose iki senatvės pensijos amžiaus, leido daryti išvadą, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją vertino kaip lojalų valdančiam režimui asmenį.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjos nurodytos pozicijos dėl Rusijos karinės agresijos ir dėl to, kad pareiškėja neturi ir nepalaiko ryšių su buvusioje tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos Respublikai lojaliais asmenimis, teismas atkreipė dėmesį į VSD pateiktą vertinimą dėl Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodų Lietuvoje ir nurodė, jog Baltarusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama.

14. Vertindamas faktines aplinkybes, kad pareiškėją išlaiko Lietuvoje gyvenantis sūnus, pareiškėjai reikalinga ne tik sūnaus materialinė pagalba, bet ir nuolatinė priežiūra, teismas pažymėjo, kad teisės į šeimą ribojimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje, teismas pripažino, kad pareiškėja pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjos sveikata yra sutrikdyta, tačiau sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjos sūnus negalėtų materialiai remti ir lankyti pareiškėją jai gyvenant kilmės valstybėje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nuo 2023 m. gruodžio mėnesio yra išvykusi į Baltarusiją.

15. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

16. Vertindamas Sprendimo Nr. 2 teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nurodė, kad šiuo sprendimu pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) laikotarpiui, o pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kodėl Sprendimas Nr. 2 yra neteisėtas. Buvo pažymėta, kad Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 nustatė trumpesnį draudimo atvykti terminą nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir turintiems Lietuvoje šeiminių ryšių. Teismo įsitikinimu, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjos teises.

17. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad ginčijamuose Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas darė išvadą, kad Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

III. 18. Pareiškėja Y. R. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja pagrindines faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriuos buvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui, ir akcentuoja, kad:

19.1. Apeliantė nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui, o menama grėsmė akivaizdžiai yra kildinama iš bendro pobūdžio (neindividualizuotos) informacijos, t. y. pačios apeliantės klausimyne nurodytos informacijos apie jos buvusį darbą, o ne iš realiai egzistuojančių faktų.

19.2. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose nurodo, kad tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas, atsižvelgiant į individualią asmens situaciją, tačiau pats teismas savo sprendimą grindžia išimtinai bendro pobūdžio informacija bei deklaratyviais teiginiais, o ne konkrečiais įrodymais ar nustatytais faktais. Teismas taip pat subjektyviai taikė teismų nacionalinių teismų ir EŽTT praktiką, t. y. nesivadovavo pareiškėjos atvejui aktualiais išaiškinimais.

19.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį, nekonkretizavo, kokiais realiais veiksmais pasireiškia apeliantės grėsmės valstybės saugumui kėlimas, kokius ji yra atlikusi veiksmus, patvirtinančius grėsmės faktą, iš kokių duomenų yra sprendžiama, kad grėsmė yra reali, o ne formali.

19.4. Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino apeliantės individualią situaciją bei neatsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad apeliantė jau virš 10 metų nedirba „Belagroprombank“ banke ir nuo 2013 metų yra senatvės pensijoje, ji yra garbaus amžiaus (68 metų), jos sveikatos būklė yra sudėtinga, dėl ko jai yra reikalinga nuolatinė pagalba ir priežiūra (apeliantė negali savimi pasirūpinti), ji yra visiškai priklausoma nuo savo sūnaus S. R. ir jo išlaikoma. Į bylą pateikti dokumentai neabejotinai patvirtina, kad apeliantės sveikatos būklė yra sunki, ir ji negali pati savimi pasirūpinti, todėl jai yra reikalinga nuolatinė sūnaus priežiūra ir pagalba, todėl šios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertintos objektyviai, o ne paviršutiniškai.

19.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad su savo oficialiu sutuoktiniu ji negyvena jau nuo 2001 metų ir netgi nežino, kur jis yra, o su kitu sūnumi O. R. apeliantė jau 4 metus nepalaiko jokių ryšių. Taigi, apeliante gali pasirūpinti tik sūnus S. R., kuris ja rūpinasi ir išlaiko, t. y. nuo sūnaus apeliantė yra visiškai priklausoma.

19.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-868-502/2024), jog bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga VSD išvadoje negali būti laikoma tinkamu asmens keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Šiuo atveju apeliantės keliamą grėsmę valstybės saugumui pirmosios instancijos teismas grindė išimtinai jos buvusiu darbu, todėl nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali.

19.7. Pasisakant apie apeliantės keliamą grėsmę valstybės saugumui, jau minėta, kad ji neturi nieko bendro nei su Baltarusijos, nei su Rusijos valdžia ar jų institucijomis. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad ji yra lojali Baltarusijos valdžiai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei kad ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos užduočių tikslu kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo (jai esant garbaus amžiaus ir sunkios sveikatos būklės), yra visiškai nepagrįstas bei neįrodytas ir prieštaraujantis tikrosioms faktinėms aplinkybėms.

19.8. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi reikšmingas pasekmes ir asmeniui, ir jo šeimai, turi būti daroma ypač apdairiai, argumentuota bei motyvuota, o ne formali. Šiuo gi atveju nenustačius konkrečių realybėje egzistuojančių apeliantės sąsajų su kokiomis nors Rusijos ar Baltarusijos karinėmis, žvalgybos ar kitomis institucijomis, nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie apeliantės neva keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia.

19.9. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024), kur pasisakoma apie asmens keliamos grėsmės pasireiškimo tikimybę ir taikomus ribojimus proporcingumo aspektu. Apeliantės individuali situacija iš esmės yra labai panaši nurodytai, kadangi, atsižvelgiant į apeliantės buvusį darbą Baltarusijos banke, jos garbų amžių o ypač į jos sunkią sveikatos būklę, negebėjimą pačiai savimi pasirūpinti bei nuolatinės priežiūros poreikius, reikia pripažinti, kad jos keliamos grėsmės (faktiškai neegzistuojančios) rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė nei jos teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neproporcingas.

19.10. Pasisakant dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, būtina pažymėti, kad toks draudimas, nenustačius apeliantės keliamos grėsmės valstybės saugumui yra akivaizdžiai neproporcingas bei nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino ir objektyviai nevertino apeliantės objektyvios situacijos.

19.11. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į apeliantės individualią situaciją bei nesivadovavo aktualiausia teismų praktika, akivaizdžiai išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį bei akivaizdžiai iškreipė nagrinėjamos normos prasmę ir tikslus, kadangi priėmė sprendimą remdamasis bendro pobūdžio informacija ir spėlionėmis, nenustatė apeliantės keliamos realios grėsmės valstybės saugumui, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris privalo būti panaikintas.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Nesutiktina su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024, kadangi bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjos pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, jog pareiškėjai rekomenduojama ar būtina slauga ar kokia nors kita papildoma pagalba kasdieniniame gyvenime.

20.2. Pareiškėjos patikimumą ir lojalumą bei Baltarusijos valdžios ir režimo palaikymą ir dėl to kylančias kontržvalgybines rizikas patvirtina tai, kad asmuo visą savo darbo laikotarpį Baltarusijos Respublikoje dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose ir užėmė pareigas su karjeros perspektyva. Pareiškėjos atsakymai į kitus klausimyno klausimus, jos darbo funkcijos nepaneigia VSD nustatytos grėsmės ir tai, jog pareiškėja galėjo būti verbuojama Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams.

20.3. Migracijos departamento duomenimis, nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumo Baltarusijos valdžiai.

20.4. Atsakovas atliko individualų pareiškėjos vertinimą, o ginčijami Sprendimai yra paremti ne spėjimais, o pareiškėjos ilgamečius darbu Baltarusijos institucijose ir lojalumu joms. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Be to, aplinkybė, jog šiuo metu pareiškėja nebendrauja su buvusiais kolegomis nepaneigia fakto, jog ateityje tokie ryšiai gali atsinaujinti.

20.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. VSD atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

21.2. Apeliantė neneigia su jos darbine veikla susijusių aplinkybių be tai, kad iš darbo pasitraukė ne savo noru, o nuo 2013 metų yra senatvės pensininkė. Teismas pagrįstai pripažino, kad šios aplinkybės neabejotinai patvirtina Pareiškėjos lojalumą Baltarusijos Respublikai.

21.3. Akcentuotina, kad pagal teismų praktiką lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, įstaigose, įmonėse, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Be to, darbas Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos / Baltarusijos) bankuose teismų praktikoje yra pripažįstamas pakankamu faktiniu pagrindu užsieniečio grėsmei Lietuvos valstybės saugumui konstatuoti.

21.4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusiose darbovietėse ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos Respublikai lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, o kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės saugumo interesams. Taip pat pagrįstai buvo atsižvelgta į pareiškėjos itin menkus (beveik neegzistuojančius) ryšius su Lietuva, itin trumpus jos buvimo Lietuvoje laikotarpius, aplinkybes, kad Baltarusijos Respublikoje gyvena pareiškėjos sūnus su šeima, taip pat pareiškėjos sutuoktinis. Be to, pareiškėja Baltarusijos Respublikoje gauna senatvės pensiją, todėl pareiškėja be jokio pagrindo teigia, kad teismas neįvertino jos individualios situacijos.

21.5. Nors Pareiškėja akcentuoja savo amžių, sveikatos būklę ir sūnaus paramos poreikį, kaip neva privalomus pagrindus išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau nei pareiškėjos nurodoma teismų praktika, nei teisinis reguliavimas tokių pareiškėjos argumentų nepagrindžia. Teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja įrodymais nepagrindė, jog jos sūnus negalėtų materialiai remti ir lankyti Pareiškėjos jai gyvenant kilmės valstybėje, ypač įvertinus tai, kad Pareiškėja nuo 2023 m. gruodžio mėn. yra išvykusi ir gyvena Baltarusijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų laikotarpiui, teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė (žr. nutarties 5–17 p.).

24. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (žr. nutarties 18–19.11 p.).

Dėl Sprendimo Nr. 1

25. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę vadovautis Valstybės saugumo departamento išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017, 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2263-821/2024). Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir, tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

27. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjos situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byloje ginčijame sprendime tuo aspektu, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Vertinant pareiškėjos argumentus dėl jos buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos aplinkybių, teisėjų kolegija pabrėžia, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).

31. Pareiškėjos buvęs darbas, nepaisant dabartinio pareiškėjos amžiaus, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

32. Pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir jų trukmė nesuponuoja kitokio pobūdžio teisėjų kolegijos sprendimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja pagal administracinės bylos duomenis šiuo metu gyvena Baltarusijos Respublikoje.

33. Vertinant aplinkybę, jog pareiškėjos vienas iš sūnų gyvena Lietuvos Respublikoje (kitas sūnus, kaip nurodė pati pareiškėja, gyvena Baltarusijos Respublikoje), pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.). Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjos pažeidžiamumo, pareiškėjos siekis gyventi laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jos siekiui gyventi Lietuvos Respublikoje laikino leidimo pagrindu negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

34. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)).

35. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Dėl Sprendimo Nr. 2

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad sprendimas uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008, 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018, kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju, Sprendimo Nr. 2 dėl draudimo atvykti teisėtumas ir pagrįstumas taip pat turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į Sprendime Nr. 1 dėl leidimo nustatytų aplinkybių visumą.

37. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo C.SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

38. Sprendime Nr. 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjai uždraudžiama 30 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą Nr. 2 dėl draudimo atvykti buvo įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu Nr. 2 dėl draudimo atvykti pareiškėjai nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjos, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2527-1047/2024).

39. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės užsieniečiui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs nagrinėjamą ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai sprendė, jog ginčijami atsakovo Sprendimas Nr. 1 bei Sprendimas 2 yra pagrįsti ir teisėti, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Teisė į išlaidų atlyginimą pareiškėjai paneigtina, kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Y. (Y.) R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius